Judo laiškas. Vartiklis

Save jis vadina „Jėzaus Kristaus tarnu, Jokūbo broliu“. Jokūbas apaštalas ar Jokūbas Viešpaties brolis, Jeruzalės vyskupas yra vienas asmuo. Vien Gal 1:19 pakanka to pagrindimui. Taip ir Judas Viešpaties brolis Judas apaštalas turėtų būti tas pats asmuo. Jeronimas (Prieš Helvidijų) laikė, kad Jėzaus brolija yra jo giminaičiai, Marijos ir Cleophas (tas pats kaip Alphaeus) vaikai. Iš 1 Cor 9:5 (kai „Viešpaties brolija" yra tarp „kitų apaštalų“ ir „Cephas“) spėtina, kad Viešpaties brolija išskiriama iš apaštalų tik todėl, kad ne visi broliai buvo apaštalai, o tik Jokūbas ir Judas. Judas pasivadina „Jėzaus broliu“ todėl, kad Jokūbas, Jeruzalės vyskupas, buvo žinomesnis. Jei jis būtų tikras Jėzaus brolis, jis save taip ir įvardytų. Tai, kad jis praleidžia savo apaštališkumą, dar nereiškia, kad nebuvo apaštalu – taip tą priklausomybę praleido ir Jokūbas bei Paulius (laiškuose filipiniečiams, Tesoniečiams ir Filomonui.

Judo laiškas - viena iš trumpiausių Naujojo testamento dalių, tradiciškai priskiriamas Jokūbo broliui (t.y. Jėzaus „broliui“). Datuojamas maždaug 62-70 m. Šiuo laišku siekiama paremti krikščionis, kad jie galėtų atremti skleidžiamu klaidingus mokymus. Jo tekstas iš dalies sutampa su Antrojo Petro laiško antru skyriumi. Laiške pacituojama apokrifinė Enocho knyga, o laiškas užbaigiamas šlovinimo malda.

Jis dar vadintas Lebaeus ir Thaddeus (Fadėjumi), tikriausiai, kad atsiskirtų nuo Judo Iskarioto, išdaviko. Lebaeus, iš hebr. leeb (širdis) reikia „drąsusis“, o Fadėjus yra tas pats kas Theudas, iš hebr. thad (krūtinė). Lukas ir Jonas, rašę vėliau nei Matas, kai nebuvo likę painiojimo su Judu Išdaviku, įvardijo tiesiog Judu. Tik Jon 14:22 išskiriama „Judas, ne Iskariotas, tarė jam, - Kaip yra, Viešpatie, kad apsireiški mums, o ne pasauliui?“.

Jeronimas (Komentarai Matui) sako, kad jis buvo siųstas į Edesą pas Abgarą^*), Osroene (arba Edesos) karalių, ir kad jis mokė Sirijoje, Arabijoje, Mesopotamijoje ir Persijoje, kurioje mirė kankinio mirtimi. Pasakojama remiantis Eusebijumi, kad Abgaras ligos patale išgirdęs apie Jėzaus galią gydyti, pasiuntė, kad jį pakviestų ir išgydytų, į ką Viešpats atsakė, kad net nepamatęs jis įtikėjo, pridėdamas:

„Kaip dėl to, ką parašei, kad ateičiau, būtina, kad visi dalykai, dėl kurių buvau siųstas, būtų padaryti čia, ir juos pabaigęs būsiu paimtas pas Jį, kuris mane atsiuntė. Kai aš būsiu priimtas danguje, tau pasiųsiu vieną mano mokinių, kuris tave pagydys ir suteiks gyvenimą tau ir taviškiams“.

Tomas sako apsidžiaugęs Fadėjo siuntimu pas Abgarą krikštijimui. Laiškai mini jį įrašytą Edesos archyvuose. Gali būti, kad jo siuntimas buvo žodinis ir tik vėliau raštiškai registruotas (palyg. 2 Ki 5:1-27 ir Mt 15:22). Egesipas (Eusebijaus "Ekliaziastinėje istorijoje") tvirtina, kad, kai Domicianas aiškinosi Dovydo palikuonis, buvo atvestikai, kurie Judo, vadinto Jėzaus broliu, anūkai. Paklausti apie jų turtą, jie pasakė, kad turi 39 akrus vertus 9000 dinarų, nuo kurių moka mokesčius ir gyvena savo rankų darbu kaip įrodymą parodydami įdiržusias rankas. Paklausti apie Kristų ir jo karalystę, atsakė, kad ji ne šiame pasaulyje, o danguje, bet bus apreikšta žemėje pasaulio pabaigoje, kai jis ateis šlovėje teisti gyvų ir mirusiųjų.

Eusebijus („Ekliaziastinėje istorijoje“) jį priskiria „Antilegomena“ arba ginčytiniems raštams, nors „daugelio pripažįstamas“. Nuoroda į archangelo Michaelio varžymąsi su velniu dėl Mozės kūno niekur neminimą Senajame testamente, bet sutinkama apokrifinėje „Enocho knygoje“ padidino abejones jo tikrumu, kai sako Jeronimas (Žymūs žmonės). Vengtina visko, ko nėra ST arba kas gali būti laikoma apokrifu.

Bet reiktų kalbėti apie atskiro fragmento, o ne visos knygos, tikrumą. Taip ir Paulius, naudojo Aratus, Epimenido ir Memander'io fragmentus, bet ne visus jų rašinius. Ir Paulius minėjo ST neminimus Egipto magus, „Jannes ir Jambres“ (2 Tim 3:8). O „Enocho knygą“ citavo Klemensas Aleksandrietis. Justinas Kankinys, Irenėjus. Bruce, Abisinijos keliautojas, namo iš Aleksandrijos parnešė tris kopijas etiopų kalba, kurių vieną archivyskupas Larence 1821 m. išvertė į anglų kalbą. Etiopiška versija versta iš graikų, kuri neabejotinai iš hebrajų, kaip rodo joje naudojami angelų vardai.

Jeronimas išverčia Vulgatą

Šis Biblijos vertimas 405-ais į lotynų kalbą šimtmečiais buvo išskirtinis – ir nustatė matą būsimiems vertėjams.

Eusebijus Hieronimas Sofronijus, labiau prisimenamas kaip Jeronimas, tapo vienu iš reikšmingiausių Biblijos vertėjų. Jis gimė šiaurės rytų Italijoje 345 m. ir 29-erių metų amžiaus jau buvo išsilavinęs mokslininkas ir asketas. Tada susapnavo sapną, kaltinantį jį tuo, kad jam rūpi pasaulietinis mokytumas: „Tu esi Cicerono, ne Kristaus sekėjas“. Tad kelis kitus metus jis gyveno kaip asketas Sirijos dykumoje, studijuodamas ir perrašinėdamas Šventąjį Raštą bei mokydamasis hebrajų kalbos. 382 m. tapo popiežiaus Damazo sekretoriumi, - ir tai, kaip pasirodė, buvo lemtinga data.

Jeronimo laikais Naujojo Testamento, t.y. bendroji graikų, kalba buvo gerai žinoma visoje Romos imperijoje. Senasis Testamentas irgi plito populiaria graikiška Septuagintos forma, tad, kas mokėjo graikiškai, galėjo susipažinti su visa Biblija. Tačiau kai kurie imperijos gyventojai nemokėjo graikiškai, todėl ankstyvieji vertimai pasirodydavo įvairiomis kalbomis, dažniausiai lotynų (tampančia literatūrine Vakarų imperijos kalba), sirų ir koptų. Bet kad ir kokie stropūs buvo ankstyvieji vertėjai, jie ne visad gerai mokėjo graikiškai. Netrukus ėmė cirkuliuoti daug senąja lotynų kalba rašytų rankraščių, - prastos kokybės ir dažnai vienas nuo kito gerokai besiskiriančių.

Laiške popiežiui Damazui Jeronimas paaiškino problemą ir pasiūlė sprendimą: „Jei mes turime susieti savo tikėjimą su lotyniškais tekstais, mūsų oponentams reikia pasakyti, su kuriais; nes yra beveik tiek pat tekstų variantų, kiek yra kopijų. Jei, kita vertus, turime surankioti tiesą lygindami daugelį, kodėl negrįžus prie originalaus graikiško ir neištaisius neatidžių vertėjų klaidų ir klaidinančių pakeitimų, padarytų savimi pasitikinčių, bet nemokšų kritikų, ir dar visa, kas buvo įterpta ar pakeista veikiau miegančių, nei budrių perrašinėtojų?“

Damazas pasiūlė Jeronimui naujai išversti Bibliją į lotynų kalbą pašalinant senesnių vertimų netikslumus. Damazas norėjo, kad Vakarų Bažnyčia būtų grynai lotyniška; ir vienas būdas tam pasiekti buvo pateikti patikimą lotynišką Biblijos vertimą.

Jeronimas versti pradėjo 382-ais. Jis skelbė griežtą asketizmą ir į savo gyvenimo būdą pritraukė daug moterų, tačiau netrukus priekaištai dėl jo santykių su jomis ir kaltinimas, kad asketiniai suvaržymai paskatino vienos jų mirtį, privertė Jeronimą netrukus po popiežiaus Damazo mirties 384 m. iš Romos persikelti į šventąją žemę. Jis įsikūrė Betliejuje, rašė ir studijavo, prižiūrėjo vienuolyną ir patarinėjo moterims, atsekusioms paskui jį iš Romos.

Po 23 metų Jeronimas baigė savo vertimą (404 m. pabaigoje arba 405 m.) – ilgai, bet jis dirbo vienas. Be to, jis prirašė daug tomų komentarų ir kitų raštų, – į kiekvieną dienos teologinį mūšį įsitraukdamas iškalbingais, kartais kandžiais laiškais.

Iš pradžių Jeronimas vertė iš graikiško Senojo Testamento, Septuagintos, bet paskui jis įvedė precedentą visiems geriems vertėjams: Senasis Testamentas turėtų būti verčiamas iš hebrajiško originalo. Siekdamas tikslumo, Jeronimas konsultuodavosi su žydų rabinais.

Verčiant Senąjį Testamentą, kai kas Jeronimą pribloškė: tarp knygų, kurias žydai laikė Šventuoju Raštu, nebuvo tų. kurios mūsų žinomos kaip deuterokanoninės. Šios knygos buvo įtrauktos į Septuagintą, imtą pagrindu daugeliui senesnių vertimų, ir Bažnyčia privertė Jeronimą jas įtraukti. Bet jis aiškiai davė suprasti, kad, jo nuomone, minėtos knygos yra tik liber ecclesiastici (bažnytinės knygos, skaitytinos pamokymui), priešingai nei visiškai įkvėptos liber canonici (kanoninės knygos, pagal kurias nustatytina doktrina). Daugiau kaip po tūkstančio metų Reformacijos vadovai paseks Jeronimo nurodymu ir neįtrauks deuterokanoninių knygų į protestantiškąsias Biblijas.

Pagaliau „dieviškoji biblioteka“, kaip Jeronimas vadino Bibliją, tapo prieinama gero, tikslaus vertimo pavidalu, kalba, paprastai vartojama Vakarų imperijos bažnyčiose. Jeronimo vertimas, žinomas kaip Vulgata (iš lot. vulgus - „paprastas“), tapo norma. Pvz., po tūkstančio metų Martynas Liuteris, nors gerai mokėjo hebrajų ir graikų kalbas, visą gyvenimą citavo Jeronimo Vulgatą. Vulgata buvo aukštai vertinama mokslininkų ir tūkstantį metų naudojama kaip pagrindas vertimams į kitas kalbas. Tridento susirinkimas 1546 m. paskelbė Vulgatą vieninteliu autentišku lotynišku Šventojo Rašto tekstu.

Gaila, kad Vulgatos tekstas, cirkuliavęs viduramžiais, buvo sugadinta Jeronimo darbo forma, pilna kopijuotojų klaidų. (16 a. pabaigoje išleista pataisytų leidimų). Be to, Jeronimo darbas buvo taip visuotinai gerbiamas, kad iki Reformacijos vertėjai versdavo iš Vulgatos; dar tūkstantį metų mokslininkai nevertė tiesiai iš graikiško Naujojo Testamento. Ironiška, kad Jeronimo Biblija paskatino naudoti lotynų kalbą kaip Bažnyčios kalbą, ir rezultatas po daugelio amžių buvo tas, kad pasauliečiai nesuprato apeigų ir Biblijos, – kaip tik priešingai tam, ko siekė Jeronimas.

^*) Abgaras V (m. apie 50 m.), dar vadintas „Ukkama“ (Juoduoju) Osroenos su sostine Edesoje karalius. Žinomas savo apokrifiniu susirašinėjimu su Jėzumi Kristumi. Anot Eusebijaus, sunkiai susirgęs, prašo pagalbos pas Kristų, pripažindamas jį Dievu ir siūlo rezidenciją Dievo žodžiui. Jėzus Kristus, atmesdamas pasiūlymą tuo, kad jo misija liečia Jezuzalę, žada, kad savaitgalį pas jį atsiųs vieną savo mokinių, kuris jį ir išgydys. Apaštalas Tomas į Edesą pasiuntė Fadėjų, vieną iš 70-ies pasekėjų (apaštalų), kuris karalių išgydė ir ten paskleidė krikščionybę.