Antrasis visuotinis Vatikano susirinkimas įvyko 1962-65 m.; pradėjo Jonas XXIII, o baigė Paulius VI**). Priimtos 4 konstitucijos, 9 dekretai ir 3 deklaracijos. Jame buvo svarstomas ir liturgijos peržiūrėjimo klausimas. Viena priimtų konstitucijų iškėlė liturgijos reformos kryptį: Kiekvienas tikintysis turi būti vedamas į pilnatviškai sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturgijos šventime. Šitoks krikščionių dalyvavimas [...] yra jų teisė ir pareiga, kylanti iš to, ką reiškia Krikštas. Konstitucijos:
Paskutiniu laiku teologinis pneumatologijos aptarimas yra gana gausus. Jai padidintas dėmesys skirtas ir 2-me visuotiniame Vatikano susirinkime. Čia pažvelgsime, kaip jame atspindėtas vienas pneumatologijos elementas dvasios vaidmuo santykyje su koinonia*) ir tiesa. Dvasios vaidmuo Dvasia dažnai minėta konstitucijose Lumen Gentium (50 kartų), Dei Verbum (18 k.) ir Gaudium et Spes (15 k.), bet tik 4 kartus Sacrosanctum Concilium, skelbiančios liturgijos, kaip Dvasios skatinimo, atnaujinimą, LG išreiškiant viltį, kad bažnyčia, skatinama Šv. Dvasios, niekada nesiliaus atsinaujinti. Susirinkimo konstitucijose paliestos 5-ios pneumatologinės temos (iš kurių aptarsime tik pirmas dvi):
Dvasia kaip koinonia principas Pirmiausia koinonia yra bendrystė Dievuje per se.Kitu aspektu, tai dieviškoji Trejybė, per šv. Dvasią įsikūnijusi Jėzuje, kviečianti žmones jungtis asmeninei ir amžinai meilei. koinonia principas išreikštas daugeliu aspektų paminėsim 5-is, jungiančią Dvasią su krikščionių bendruomene:
Dvasia ir Tiesa Kad Dvasia asmenims atskleidžia Tiesą plačiausiai išreikšta LG ir DV. Pažymėtini trys aspektai:
Literatūra:
*) Koinonia (iš graikų koinos - bendras) sąvoka, perteikianti bendruomenę, bendrą dalyvavimą, dalijimąsi dovana. Ji išreiškia tikinčiųjų vienybę Bažnyčioje, Kristaus kūne, komunijoje. **) Paulius VI (Giovanni Battista Enrico Antonio Maria Montini, 1897-1978) Romos popiežius (1963- 1978). Vadovavo Vatikano antrojo susirinkimui, inicijavo daug Bažnyčios reformų: 1965 m. panaikino Draudžiamųjų knygų sąrašą, reformavo liturgiją, pradėjo Kanonų teisės kodekso atnaujinimą, atgaivino apaštalines keliones už Italijos ribų (nevykusias nuo 1814 m.), rėmė kultūrą ir moderniuosius menus, išleido daug enciklikų... Pneumatologija Pneumatologija - dvasinių būtybių ir reiškinių nagrinėjimas, ypač dėmesį kreipiant į dvasinį žmonių ir Dievo bendravimo aspektą. Pneuma graikų kalba reiškia kvėpavimą, kas metaforiškai nusako nematerialiuosius dalykus ar jų poveikį. Ji skiriasi nuo psichologijos tuo, kad šioji tiria sielą (kiek problemiška ir painioja tai, kad nemažai religinių darinių neskiria dvasios ir sielos). Psichologijos tyrinėjimų pagrindu yra pažinimas, afektai ir konotacija (o paprasčiau tariant mąstymas, jutimai ir valia [t.y. motyvai, intencijos, siekiai/norai]). Tai sudaro psichiką, kurioje psichologijos pagrindinis dėmesys yra nagrinėti, kaip kyla, tvarkomos ir priimamos mintys, t.y., kaip apibūdinamas mąstymas: įtikinantis, loginis, išsiblaškęs, be ryšio, tautologinis, simbolinis ar psichopatinis (šizofreninis). Taip ir jutimams, psichologija dėmesį sutelkia į pačius jutimus, kuriuos apibūdina kaip intuityvius, simpatinius, emfatinius, netinkamus, projekcinius, lengvai pakeičiamus, stabilius ar psichopatinius (maniakinius, depresinius). Taip ir dominantys valios veiksmai yra apibūdinami kaip nesąmoningi, silpni, savaiminiai, perdėti, sukelti mąstymo ar jutimų, nustelbiantys mąstymą ar jutimus, psichopatiniai (asmeniškai ar socialiai). Tuo tarpu pneumatologijos dėmesys yra technikų, mokslo (idėjų konceptualizacijos), poezijos (įkvėpimo), tikėjimo (nuomonės) ir supratimo (žinojimo) klausimai. Krikščioniškoje teologijoje pneumatologija reiškia Šv. Dvasios studijas (jos asmenį ir veiklą). Jos apima žmogaus gimimo, dvasinių gabumų (charizmų), krikšto, įšventinimo, pranašų įkvėpimo, vietos šv. Trejybėje klausimus.
Trapistai |
