Dingusi Sandoros skrynia. Vartiklis

Tai vienas iš švenčiausių Biblijos objektų. Ji minima kaip 10 Dievo įsakymo saugojimo vieta, žemiškojo Dievo buvimo paliudijimas, dieviškoji ugnies svaidyklė, kuri degina kliūtis ir nusvilina neatsargius izraelitus. Ji pernelyg šventa, kad ją būtų galima padėti ant žemės ar paliesta neišrinktojo. Biblija mini, kad ji buvo saugoma Saliamono šventykloje, kurią babiloniečiai sugriovė 586 m. pr.m.e.

Mokslininkai ginčijasi dėl galimos jos dabartinės vietos. Po Sfinksu? Po Jeruzalės Šventyklos kalnu? Prancūzijoje? Prie Londono šventyklos metro stoties? 63 m. amžiaus Tudor Parfitt'as¹⁾, Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos profesorius, savo knygoje „Dingusi Sandoros skrynia“ spėja, kad ji yra Zimbabvės sostinėje Hararėje.

T. Parfitt'as 9-me dešimtm gyveno pas Pietų Afrikos Lemba²⁾ klaną, kuris tvirtino esąs dingusioji Izraelio gentis. 1999 m. tarp lemba šventikų buvo rastas ypatingas žydų kunigų kohenų kastos genetinis požymis.

T. Parfitt'as susidomėjo ir kitu Lemba žodinės tradicijos elementu – būgno formos objektu, kurį vadino ngoma lungundu, kuris, anot jų, buvo vos ne dieviškas, jame saugoti apeigų daiktai ir buvo nešamas su kartimis įstatytas į žiedus. Jis buvo per šventas, kad paliestų žemę ar būtų paliestas ne šventikų, o taip pat skleidė „Dievo ugnį“, kuri žudė priešus, o tartais ir lembus. Lembų vyresnysis pasakė, kad jį per Afriką atnešė iš Jeruzalės.

Tame pasakojime šlovinamas miestas, vadinamas Senna. Šių dienų Jemene, rajone, kurio gyventojai genetiškai susiję su lembais, T. Parfitt'as rado „vaiduoklių“ miestą tokiu pavadinimu. Tad tokia migracija galima. Iki islamo, Arabijoje buvo daug žydų valdomų oazių. Jos buvo greta Senna. Taipogi Parfitt'as rado 8 a. Sandoros skrynios paminėjimus Arabijoje, tarp islamą priėmusių žydų.

Po 1940-ųjų dingusios ngoma pėdsakai vedė jį per priešiškai nusiteikusį kraštą („kulkos suskaldė užpakalinį stiklą“). Jis sekė jos žymes Egipte, Etiopijoje, Naujojoje Gvinėjoje, kol vieną diena jis atsidūrė Hararės Žmogaus studijų muziejuje Zimbabvėje. Ten tarp pelių lizdų buvo senas būgnas su nebūdinga apdegusia tamsia skyle apačioje („tarsi būtų naudotas kaip patranka“), ant kraštų likusiais laikiusių žiedų pėdsakais ir iškilus sukryžiuotų nendrių reljefas, kuris, kaip mano Parfitt'as, atspindi Senojo testamento elementą.

T. Parfitt'as spėja, kad Sandoros skrynia buvo relikvijos, būgno ir primityvaus ginklo derinys, į kurį pildavo kažkokį nestabilų parako pirmtaką. Tai gali paaiškinti neplanuotus užsiliepsnojimus. Būgno motyvas yra didžiausias neaiškumas, nes Raštai niekur tiesiogiai nemini tokio Skrynios naudojimo. Jis sieja savo spėjimą remiantis trimitų motyvu ir Biblijos epizodu, kai karalius Dovydas šoko prie jos. Parfitt'as sutinka, kad toks daugiafunkcinis objektas būtų neįprastas bet kokiai kultūrai.

Taigi, ar jis rado Sandoros skrynią? Jis sako, kad ir taip, ir ne. Būgno atplaišėlė buvo radioaktyviosios anglies metodu buvo datuota 1350 m. – gana senas Afrikos mediniui artefaktui, tačiau tai jau 2500 m. po Mozės. Parfitt'as sako, kad tai lembų tradicijos Skrynia – lembų legenda pasakoja, kad pirminė ngoma susinaikino maždaug prieš 400 m. ir buvo atkurta iš savo „likučių“ – pagaminta šventikų, siekusių pakeisti pirminę Skrynią. Gal tai tiesiog Biblinės Sandoros skrynios liekanos.

Daugybė žydų ir islamo legendų mini slaptą praėjimo po Sielų šuliniu, vedančiu žemės gelmes, kur tariamai po Saliamono šventyklos sugriovimo slepiama Sandoros dėžė, saugoma dvasių ir demonų. Ir labai tikėtina, kad Hugo de Peinas ir jo globėjas Šampanės grafas … buvo motyvuoti surasti Sandoros dėžę ir todėl įsteigė tamplierių ordiną, kad užvaldytų Kalno šventyklą, to tikslo pasiekimui. 12-me amžiuje tokios relikvijos vertė buvo nepaprasta, nes jos savininkui suteiktų be galo didelį prestižą ir galią. Tačiau tikriausiai jų planas žlugo, nes jei Sandoros dėžė nūtų surasta, ji būtų atgabenta į Europą.

1894 m. grupė britų karininkų bandė suplanuoti Erodo šventyklos griuvėsių požemius. Leitenanto Charles Wilson’o vadovaujami inžinieriai nustatė, kad jų rastų patalpų ir praėjimų skliautai su akmeninėmis arkomis ir … kad jie nebuvo pirmieji jų lankytojai ir ten rado tamplierių artefaktų: kalavijų, pentinų, iečių ar tamplierių kryžių detalių.

Aron Haberit, šventoji Sandoros skrynia, kurioje saugotos Dešimties įstatymų lentelės (anot NT „Laiško žydams“ (Žyd. 9:4) – ir Aarono lazda bei puodas su mana; arba jie buvo prieš ją), laikyta Šventyklos švenčiausioje vietoje, o dabar jos vieta nežinoma iki pat Paskutiniojo teismo dienų. Ją sukūrė Tabernakulio (Susitikimo palapinės) „architektas“ Bezalelis³⁾ (Iš. 31:7). Skrynia vadinama Sandoros, nes joje buvo „Viešpaties Sandora, sudaryta su Izraelio tauta“ (2 Kr. 6:11). Dievas nurodė (Iš. 25:10-22), kad ji turi pagaminta iš akacijos medienos, tikslius išmatavimus ir visą jos sandarą (Iš. 25:10):

zeir). Nuliesi jai keturis auksinius žiedus ir pritaisysi juos prie jos keturių kojų – du žiedus viename jos šone ir du žiedus kitame šone. Padarysi iš akacijos medžio karteles ir jas paauksuosi. Karteles įversi į žiedus Skrynios šonuose Skryniai nešti. Kartelės liks nuolat Skrynios žieduose: jos nebus ištraukiamos. Į Skrynią padėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu.

Tada iš gryno aukso padarysi malonės sostą (kaporet) pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. Nukalsi iš aukso du kerubus; padirbsi juos iš kalstyto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename gale ir kitą kerubą kitame gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus ir savo sparnais dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas priešais kitą, bet jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant skrynios viršaus; į skrynią įdėsi Sandoros plokštes, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams.

Tik kartą į metus per Yom Kippur Aukščiausiasis kunigas galėjo įeiti į tą švenčiausiąjį Šventyklos kambarį ir prieš Sandoros skrynią atlikti apeigas (apie tai paminima >>>>>). Kai Saliamonas pastatė Pirmąją šventyklą, jis Šventyklos kalne įrengė gilią nišą, skirtą Sandoros skrynios paslėpimui.

Besibaigiant Pirmosios šventyklos laikotarpiui, Jošijus, numatydamas Šventyklos sugriovimą, ten paslėpė Sandoros knygą (2 Kr. 35:20: „Jošijui pertvarkius Šventyklą“, bet pagal Yoma 53b⁴⁾ Sandoros skrynia buvo išvežta į Babiloną – remiantis 2 Kr. 36:10: “karalius Nebukadnezaras pasiuntė žmones atgabenti jo [Jehojachino] į Babiloną kartu su brangiaisiais Viešpaties Namų reikmenimis”). Daugiau apie jos vietą nežinoma.

Šventykloje Sandoros skrynia buvo laikoma ant Even Hašetiya, Šetijaus akmens⁵⁾, viso pasaulio kertinio akmens. Antrojoje šventykloje Sandoros skrynios jau nebuvo – tik Šetijaus akmuo.

Su Sandoros skrynia sieta nemažai stebuklų. Kartą, kad kohenai paėmė ją nešti, ne jie nešė ją, o ji nešė juos. Kitąkart, kai Jozuė vedė žydus į Pažadėtąją žemė po Mozės mirties, jie apsistojo prie Jordano upės. Viešpaties nurodymu Jozuė liepė nešti Sandoros skrynią per Jordaną – ir kai nešančiųjų kojas palietė vanduo, upė prasiskyrė ir žydai perėjo sausa žeme (Joz. 3).

O kai Susitikimo palapinė buvo pastatyta Šiloe ir kilus karui su filistinais, kunigai išnešė Sandoros skrynią paimdami į mūšį, tikėdamiesi jos apsaugos. Filistinams nugalėjus, jie užgrobė Sandoros skrynią, nugabendami į savo kraštą. Ten skrynia išnaikino filistinų miestus, sukeldama baisias nelaimes ir žaizdas ir net sunaikindama jų stabą Dagoną. Įsibaiminę filistinai gražino skrynią žydams (1 Sam. 4-5).

Net daugiau – pagal Talmudą Sandoros skrynia neužėmė vietos. Susitikimo palapinėje Švenčiausioji patalpa buvo 10 kubitų pločio, o jos viduryje stovėjo Sandoros skrynia, kurios ilgis buvo 2,5 kubito. Tačiau matuojant nuo sienų, iš abiejų pusių buvo po 5 kubitus (Yoma 21a ir kitur).

¹⁾ Tudoras Parfitas (Tudor Vernon Parfitt, g. 1944 m.) – britų (iš Velso) istorikas, rašytojas, keliautojas, nagrinėjantis žydų bendruomenes visame pasaulyje, o ypač Afrikoje, Azijoje ir Šiaurės ir Pietų Amerikose. Kai kurioms toms bendruomenėms tik 20 a. nustatytos jų žydiškos ištakos.
1984 m. jam pavedė parašyti ataskaitą apie Etiopijos žydus, kurie bėgo iš Etiopijos, kad išvengtų bado. Kartu jis atkeipė dėmesį į lemba gentį Afrikos pietuose, klaikusią save žydų palikuonimis. 1992 m. jis paskelbė „Kelionę į dingusį miestą“ apie savo kelionę po Afriką, kur tos genties ištakas atsekė iki Sena miesto Jemene. 1996 m. jis suorganizavo lembų vyrų Y-DNR tyrimus, kurie parodė esant didelę dalį semitiškos kilmės. Savo atradimus apibendrino knygoje „Dingusi Sandoros skrynia“ (2008).

²⁾ Lembai arba Mwenye (taip linkę vadintis patys) - pietų Afrikoje (Zimbabvė, PAR) gyvenanti tauta, kalbanti Bantu kalba; apie 70 tūkst. gyventojų. Savo išvaizda primena kaimynus, tačiau jų religiniai įsitikinimai ir apeigos labai artimi judaizmui (priklausymas „išrinktajai tautai“, šabo laikymasis, kiaulienos nevalgymas, apipjaustymas, ...), nors daugelis jų oficialiai save laiko krikščionimis arba musulmonais. Anot tradicijos, jų protėviai atėjo iš Judėjos. Genetiniai tyrimai rodo didelę jų kilties iš semitų tikimybę (50% jų turi semitinės kilmės Y chromosomą).
T. Parfitas spėja, kad lemba gali būti kilęs iš svachilių kalbos čilemba, reiškiančio turbaną, kurį nešioja kai kurie bantai; arba bantų žodžio lembi - „ne afrikietis“ Variantas „wa-Remba“ galėtų reikšti „kurie atsisako“, t.y. nevalgo kartu su kitais.

³⁾ Bezalelis (hebr. „po Dievo priedanga“) - Senojo Testamento (Iš. 31; Iš. 36-39) veikėjas, pagrindinis Susitikimo palapinės, Sandoros skrynios, menoros ir kitų dalykų meistras. Pagal agadą jam buvo 12 m., kai Dievo buvo pasirinktas Susitikimo palapinės statybai. Jo senele buvo Mirjama, t.y. jis buvo Mozės giminaitis.

⁴⁾ Joma (hebr. „ši diena“) – traktatas Mišnoje, skirtas Jom-kipuro („Apsivalymo dienos“) šventei, kurios svarbiausias aspektas yra apeigos Susitikimo palapinėje (o vėliau Jeruzalės šventykloje) ir tik šią dieną aukščiausiasis kunigas galėjo įeiti į švenčiausiąją vietą.

⁵⁾ Kertinis akmuo (hebr. Even haŠetiyya) - uola Šventyklos kalne, virš kurios įrengta švenčiausioji vieta. Ji laikoma kertinio sutvėrimo akmeniu, vienas iš pasaulio centro vaizdinių. Jis randasi musulmoniško Kalno kupolo (al-Aqsa) centre, kur iškyla į 1,25-2 m aukštį ir yra 17,7 m ilgio bei 13,5 m pločio. Ji aptverta paauksuota tvorele, kad niekas prie jos neprisiliestų.