V. Rybakovas. Dailininkas

Apie autorių

Viačeslavas Rybakovas (g. 1954 m.) – rusų fantastas ir orientalistas, besidomantis viduramžių Kinijos biurokratija; apdovanotas valstybės premija užscenarijų fantastiniam filmui „Mirusio žmogaus laiškai“ (1987). 2006 m. parašė scenarijų dar vienam filnui – „Bjauriosios gulbės“ pagal brolių Strugackių apysaką. Iš profesinės srities išleido Tanų dinastijos laikų kinų baudžiamojo kodekso vertimą (4 t.).
Debiutavo apsakymu „Didžioji sausuma“ (1979). Garsūs jo romanai „Židinys bokšte“ (1990) ir „Gravitalėkis „Caraitis‘“ (1993), kuris aprašo alternatyvų pasaulį, kuriame Rusijos imperijoje komunizmas tapęs religija, o mūsų pasaulis tėra bepročio mokslinis eksperimentas. Su I. Alimovu parengė ciklą „Nėra blogų žmonių“ apie išgalvotą Orduso pasaulį su humaniška ir turtinga kultūra, suvienyjančia Kinijos, Rusijos ir Artimųjų rytų kraštus.

Miškas buvo be galo. Plokščia, tvanki migla kūną gaubė standžiai ir nematomai, tarsi mirtis. Kartais joje šmėkštelėdavo rausvi akių – ar tai žvėries, ar tai dvasios – žiburėliai, ir tada dailininkas apmirdavo, stengdamasis nekvėpuoti. Dukart jam pasitaikė nedidelės laukymės, ir tada buvo galima pažvelgti į aukštybėse žibančias žvaigždes, tokias ramias ir žydras po pavojingų miško žvaigždžių. Tačiau tada vėl tekdavo pasinerti į salstelėjusią puvinio karaliją po žema lapija. Miškas šaukė ir ūkavo, miškas pavojingai kvėpavo, kartais atsklisdavo sėlinančių žingsnių garsai – ne tai žvėries, ne tai dvasios...

Dailininkas troško išgirsti paukščio Ku-u balsą, savo protėvių paukščio, tai reikštų, kad jis eina teisingu keliu. Dailininkas ėjo iš paskutiniųjų jėgų, vis smarkiau primindamas sužalota koja, liežuviu aplaižydamas sukepusias lūpas.

Eilinės laukymės viduryje jis sustojo ir užvertė gumbuotą galvą. Virš jo, aprėmintas tamsiais šakų šešėliais, spindėjo žvaigždžių rūkas, sūkuriuojantis be galo aukštame dangaus skliaute. Žvaigždės visada padėdavo dailininkui. Tereikė jas pamatyti – ir gimdavo sudėtingiausi paveikslai. Dailininkas niekada nesuprato, kodėl kiti vengia žiūrėti į žvaigždes.

Su nuslopintu dejavimu jis prisėdo ant drėgnos žemės ir glaustai kreipėsi į Ku-u, prašydamas pagalbos. Vien tik ženklo. Daugiau nieko, tik ženklo, kitką padarys pats. Jis bus atkaklus tarsi vėjas, jis visąlaik eis nekreipdamas dėmesio į skausmą, - tik ženklo, kad kelias pasirinktas teisingai, kad kančios ne beprasmės. Tačiau ženklo nebuvo...

... Jis užbaigė piešti lokį ir pasirengė perverti jį, kur reikėjo, iečių brūkšneliais. Giminė plėtėsi, jai reikėjo didesnės olos. Tačiau vienintelės tinkamoje oloje, kurią pavyko rasti, gyveno lokys. Reikėjo jį užmušti. Su tokiu reikalu giminė jau senai buvo nesusidūrusi – tik patys seniausieji dar prisiminė, kaip reikia medžioti lokį, o ir tai kiekvienas iš trijų aiškino skirtingai.

Kažkieno šešėlis krito ant sienos, ir dailininkas už nugaros išgirdo pažįstamą kimų kvėpavimą. Dailininkas atsisuko. Vadas kurį laiką apžiūrinėjo piešinį, o tada pasakė:
- Gerai. – Tada padelsė ir pridūrė: - Užteks.
- Kaip - užteks? – nustebo dailininkas.
- Piešti – užteks.
- Reikia iečių.
- Nereikia iečių.
- Nereikia iečių?
- Nereikia iečių. Mes nešoksime prie piešinio.

Dailininkas nuleido dažais išteptas rankas:
- Mes neisim ant lokio?

Vadas slėpė akis.
- Mes eisim ant lokio, - atsakė jis. - Mes nešoksime prie piešinio. Tu nepieši iečių. Tu nieko nepieši.

Dailininkas lėtai atsistojo, ir jo padėjėjas, dalykiškai maišęs molį, taip pat atsistojo.

- Kaip galima nepiešti iečių? – pasimetęs paklausė dailininkas. – Ir kaip išvis galima nieko nepiešti?!
- Tu medžiosi, kaip visi, - netikėtai ryžtingai pasakė vadas. – Tavo padėjėjas irgi medžios, kaip visi. Piešti nereikia. Du sveiki vyrai visą laiką švaisto tam, su kuo susitvarkytų bet kuri senė. Tai kvaila, - jis uždelsė. – Piešti nereikia. Mes visa tai nutrinsim, - ir jis plačiu mostu apvedė sieną.

Dailininkas dar sekundėlę žvelgė į vadą, o tada pasisuko į savo piešinius. Ten buvo visi žvėrys, kokius tik matė žmonių akys. Ir žmonės ten taip pat buvo. Kiekviename jų – gabalėlis amžinojo dangaus, o kiekvienoje linijoje žvilgėjo žvaigždės. Nepiešti dailininkas negalėjo.

- Neduosiu, - gergždžiančiu balsu tarstelėjo dailininkas ir vėl atsisuko į vadą. – Tegu lieka, - o kad jo žodžiai būtų svaresni, baisiai iššiepė dantis ir sušnypštė palinkdamas, nors puikiai suprato: jei nusprendė, jie nutrins. Jis tik negalėjo suprasti, - kodėl?
- Mes nusprendėm, - pasakė vadas ir pažvelgė dailininkui tiesiai į akis. – Jie nereikalingi ir trukdo.
- Kam trukdo? – paklausė dailininkas.

Vadas sugniaužė kumščius. Kiekvienas jų buvo sulig dailininko galva. Dailininkas stengėsi nežiūrėti į tuos kumščius.

- Kam trukdo? – iš nevilties pakartojo klausimą; ir staiga jo padėjėjas taip pat sugniaužė kumščius. Vadas piktai pažvairavo į padėjėją ir lėtai atsisėdo, sukryžiuodamas nuo randų gumbuotas kojas.
- Sėsk ir tu, piešiantis žmones ir žvėris, - tarstelėjo jis ir plekštelėjo ranka šalia savęs. – Tu nori kalbėtis, tada pasikalbėsime, jei taip nori. Ir tu sėsk, trinantis molį. Ne, ne čia, ten sėsk, kad negirdėtum, ką sakysiu.
- Kodėl jam negirdėti, ką sakysi? – paklausė dailininkas. – Jis minko molį. Aš liepsiu jam likti.
- Tu neliepsi jam likti, paprieštaravo vadas. – Aš noriu kalbėti, kai jis negirdi, o tik tu girdi.
- Aš noriu, kad jis girdėtų viską, ką aš girdžiu, - užsispyrė dailininkas, tačiau vadas sugriežė dantimis ir dusliai dunkstelėjo sau į krūtinę. Lokio medziokle

Kai minkantis molį pasitraukė, vadas perkėlė akis į dailininką:
- Tu pieši ietis - ir visi šoka; ir vyresnieji prašo sėkmės. O tada tikros ietys nepataiko.
- Vadinasi, reikia dar piešti.
- Tu pieši; mes medžiojam. Tu sėdi oloje ir valgai, ką atnešame, o mes žūstam ir gaunam randus, o tavo padėjėjas sėdi su tavimi ir minko tau molį. Nesakau: tavo kaltė. Nesakau: tave nužudyti. Tačiau giminė pradeda netikėti. Anksčiau manė: nupieši pergalę – ir bus pergalė. O dabar matom: nupieši pergalę – viena, o pasiekti pergalę – kita. Piešti nepadeda. Piešti trukdo, nes jūs nemedžiojate, - ir visiems apmaudu.

Dailininkas sėdėjo tarsi pritrenktas, ir ilgai negalėjo atsakyti.

- Aš piešiu, - tarė galiausiai.
- Tu nepieši, - sunkiai atsidusęs pasakė vadas. – Tu medžiosi.
- Aš piešiu gerai, - dailininkas nervingai sunėrė savo plonus pirštus. – Vyresnieji prašo blogai.

Vadas grėsmingai atsistojo, - ir padėjėjas, tai išvydęs, taip pat atsistojo, nors ir negirdėjo žodžių:
- Šitai irgi galvoja. Kai kurie galvoja: jis piešia gerai, tai matosi. Kaip prašo vyresnieji, nesimato, ir jie prašo blogai. Tokia mintis visų blogiausia.
- Aš medžiosiu, o tada piešiu. Tu neliepsi nutrinti, - paprašė dailininkas stodamasis.

Vadas atsiduso ir suraukė galvą.

- Piešk lokį ir ietis, - ištarė po ilgo apmąstymo. – Taip, kaip tik moki, piešk ietis. Ir mes nešoksim. Ir vyresnieji neprašys. Ir mes neisim ant lokio. Tu ir tavo padėjėjas nupiešite gerai, o tada eisite ir užmušite gerai. Ir jei neužmušėte, tai piešėte blogai, o daugiau nereikia.
- Dviese? – girgždančiu balsu pratarė dailininkas.
- Taip, - patvirtino vadas. – Piešk gerai.

... Ir štai padėjėjas žuvo. Ir Ku-u tyli, ir nėra jėgų toliau eiti.
Ir lokys nepaliestas.
Ir piešinius nutrins.

Toji mintis išjudino dailininką. Jis pabandė stotis. Rėkti negalima – miškas visada eina į riksmą, žino, kad ten lengvas grobis, ten maistas. Reikia atsistoti. Reikia pasiekti savus. Ten padės, ten gi žmonės... žmonės... jei leis vadas, ... jei sutiks vyresnieji, tai ... žmonės...

Jis atsistojo ir nuėjo.

... Jis gulėjo užvertęs galvą ir sunkiai kvėpavo. Greta tupėjo senė ir tepė žaizdas žolelių antpilu. Ji neaiškiai murmėjo, sukumpusiais pirštais liesdama atvirą žaizdą, į šonus nuslinkusias slidžias mėsas. Virš jų stūksojo vadas, jo veidas buvo niūrus.

- Mes neužmušėme lokio, - iškvėpė dailininkas. – Mūsų buvo mažai.
- Senais laikais lokį užmušdavo vienas.
- Jis žinojo būdą.
- Bet tu piešei! – su dirbtine nuostaba šūktelėjo vadas. – Kam tau būdas?

Dailininkas neatsakė. Vadas palaukė, o tada pareiškė:
- Tu rinksi šaknis.

Tokio pažeminimo dailininkas dar nežinojo. Juk jis nekaltas, kad jį pasiuntė. Per svetimą kaltę jis tapo luošiu, per svetimą kaltę likusį gyvenimą jam teks dirbti moterų darbą ir žvelgti į tuščias sienas!

- Aš negaliu rinkti šaknis, aš negaliu vaikščioti, - vos praverdamas lūpas ištarė jis. – Aš piešiu.

Vadas įsiuto:
- Tu pjaustysi šaknis sėdėdamas oloje! Tu tvarkysi kailius sėdėdamas oloje! Kažkas turi daryti purviniausią darbą. Tu įpratai prie purvo maišydamas dažus, ir tau nebus sunku.
- Aš darysiu purviniausią darbą, o tada piešiu, - tyliai paprašė dailininkas.

Vado raumenys išsipūtė, jis kurtinančiai sušnypštė, abiem rankom daužydamas sau į krūtinę. Senė išsigandusi šmurkštelėjo šalin, kietu, sausu keliu užkliudžiusi dailininko žaizdą. Skausmas plykstelėjo tarsi žaibas, dailininkas netikėtai surėkė, sugniauždamas dvokiantį kailį.

Vadas nurimo, sunkiai atsiduso, o tada pasilenkė ir kruopščiai sutvarkė dailininką dengiantį kailį. Dailininkas užsimerkė.

... Jis padėjo pjaustyti šaknis, ruošė žuvį, tvarkė kailius. Iš jo juokėsi. Kartais jis išeidavo iš olos ir sustodavo prie įėjimo, įkvėpdamas tyro oro ir žvelgdamas į mišką. Vaikščioti buvo sunku, tačiau saulė karštu liežuviu palaižydavo jo iškrypusį kūną. Dailininkas markstėsi ir svajojo.

Retomis akimirkomis, kai jis oloje likdavo tik su vaikais ir kvailomis apžlibusiomis senėmis, jis prieidavo prie savo sienos. Piešiniai buvo nutrinti, tačiau dailininkas glostė sieną delnais, į kurių odą vis giliau įsiėdė žemės, glostė šaltą uolą sugrubusiais pirštais, kurdamas įsivaizduojamus paveikslus, ir staiga vėl, kaip buvusiais laikais, suvokdavo, kad teisingai brėžia tą liniją, o ir šitą taip pat, ir būtų jos regimos, į jį nuo sienos pažvelgtų drėgna, nustebusi stirnos akis.

O vyresnieji vis primindavo būdą išvaryti lokį, ir kiekvienas sakė savo ir priekaištavo jauniesiems, o vadas nesiryžo rizikuoti.

Kartą, remdamasis į tvirtą lazdą, dailininkas išėjo iš olos ir nukibilkščiavo ten, kur jo padėjėjas imdavo molį.

Jis pasiekė per valandą. Prisirinko, kiek galėjo parnešti, ir nuslinko atgal, dažnai prisėsdamas pailsėti, ištiesdamas sudžiūvusią koją ir paremdamas smakrą šakotu ramentu.

Jis netoli olos rado didelį riedulį ir sustojo prie jo; pradėjo minkyti molį – meiliai, kruopščiai, jausdamas, kaip ji pamažu liaujasi būti moliu ir virsta dažais.

Tada netekęs jėgų prigulė, pakaušiu paniręs į minkštą žolę. Spindėjo dangus. Dailininkas pagalvojo, kad jau labai senai nematė žvaigždžių. Jis sunkiai atsisėdo ir pradėjo piešti.

Ir vėl išvydo, kaip milžiniškas pilkas gumulas smuko kažkur iš viršaus, trumpai šūktelėjo minkantis molį, ir tik tada suriaumojo lokys, pajutęs kraują. Plonytės kojos, kyšančios iš po masės, trūkčiojo ant žemės. Lokio snukis paraudo. Dailininkas ėmė trauktis atatupstas, negrabiai atkišęs ietį, tada suriko iš siaubo; viskas įvyko taip nelauktai ir netikėtai, nes minkantis molį ką tik kalbėjo, bandydamas nuraminti dailininką, ir, nustūmęs jį tvirta alkūne, nuėjo pirmas... Lokys pakėlė galvą ir vėl suriaumojo. Dailininkas traukėsi atatupstas ir užkliuvo, parkrito, pakindamasis už ieties, ir lokys puolė. Dailininkas metė ietį ir pataikė, tačiau lokys tik dar smarkiau suriaumojo, dailininkas pašoko, lokys šoko, dailininkas irgi šoko ir nusirito nuo skardžio, o paskui jį su augančiu gaudesiu su triukšmu, keldamas dulkių debesis, pasipylė smėlio ir žvyro lavina...

Jis piešė. Jis pasakojo, ir verkė, ir prašė: nereikia juoktis. Tame, kas nutiko, nėra nieko juokinga. Jis užbaigė vieną piešinį, kitą, trečią, ketvirtą, iš atminties nupiešdamas visa, kas buvo. Jis negailėjo dažų. Jį purtė drebulys. Jis troško, kad bent akimirkai taptų taip pat skausminga ir apmaudu, kaip skausminga ir apmaudu buvo jam, kad visi suprastų. Ir liautųsi juoktis. Jis nupiešė save, suluošintą, susisukusį, kaip sausas žolynas, numestas ant kailio, ir tuščią sieną greta.

Į olą grįžo vėlai, žmonės jau miegojo. Jo akys irgi merkėsi, saldus silpnumas nuramino ir atpalaidavo. Jis užmigo akimirksniu, - ir tąnakt jo nepersekiojo lokys ir vadas.

Vadas atėjo pas jį po pusiaudienio. Jo šnervės plačiai plėtėsi, o viršutinė lūpa vis virpčiojo, apnuogindama dantis.

- Tu piešei? – trūkčiodamas paklausė vadas.

Dailininkas atidėjo žuvį, kurią tvarkė.

- Aš piešiau, - atsakė jis. – Aš – piešiantis žmones ir žvėris.
- Kodėl piešei? Aš neliepiau.
- Man patinka. Aš sprendžiau pats, nes neliepei. Man patinka.

Vadas susivaldė.

- Kodėl tai piešei? – paklausė jis, slėpdamas rankas už nugaros. – Tai žalingiausia iš to, ką nupiešei.
- Aš piešiau, ką mačiau. Aš piešiau, ką galvojai.
- Tu piešei, kaip lokys mus ėdė.
- Taip.
- Kai kurie matė, kai kurie dar pamatys. Mes nutrinsime, tačiau kai kurie pamatys, kol trinsime. Jie niekad nesiryš eiti ant lokio. Jis baisus.
- Taip, - patvirtino dailininkas, - jis baisus.
- Tu todėl piešei?
- Ne.
- Tai kodėl piešei?
- Aš negalėjau nenupiešti.

Vadas suraukęs kaktą susimąstė.

- Tu išgąsdinai visą gentį, - tarė jis.
- Negalvojau apie tai.
- Ką galvojai?

Dailininkas delsė.

- Apie save. Kai piešiu, visada galvoju apie save ir tai, ko noriu. Irk ą mėgstu. Galvojau apie tai, kaip man skauda. Ir dar – apie minkantį molį.

Vadas greitomis apsidairė aplink, pasitikrindamas, ar kas nesiklauso, o tada griežtai paklausė:
O kodėl tada lokys panašus į mane?

Dailininkas tylėjo. To jis nežinojo.

- Aš iškart supratau, - pasakė vadas. – Tu norėjai man padaryti bloga.
- Ne, - beviltiškai išstenėjo dailininkas. – Man nepatinka daryti bloga. Man patinka daryti gera.
- Tada eisi ir nutrinsi, - paliepė vadas. – Ir nupieši viską ne taip, nes taip baisu. Tavo lokys – baisus.
- Jis ne mano lokys. Jis pats sau lokys. Jis toks.
- Tu nupieši kitą. Tu nupieši mažą-mažą lokiuką ir didelius-didelius medžiotojus su didelėmis-didelėmis ietimis. Tada niekas nebijos. Aš pats vesiu medžiotojus žiūrėti tavo piešinio. O tada liepsiu jiems užmušti lokį.
- Ne, - nesutiko dailininkas. – Negaliu piešti ne tokį lokį, nes galiu piešti tik tokį, koks buvo.
- Tada būsi išvarytas, - paaiškino vadas. – Tu mirsi vienas miške.

Dailininkui suskaudo neseniai užsitraukusios žaizdos. Jis patylėjo.

- Kai visi taps drąsūs dėl mažo lokio, jie jį užmuš ir mes turėsime olą.
- Kai jie pamatys tikrą didelį lokį, jie išsigąs dar labiau, nes manė, kad bus mažas lokys.
- Tegu, - ramiai pasakė vadas. – Kai lokys puls, jiems teks kautis, nes jis juos puolė.
- Jis daug užmuš.
- Taip. Bet mes turėsime didelę olą.
- Kai daug žus, didelės olos jau nereiks.

Vadas pamąstė.

- Didelė ola visada reikalinga, - pagaliau pasakė. – Lokį reikia užmušti, nes mes jau pasakėme, kad lokį reikia užmušti, ir dabar negalime sakyti, kad jo nereikia užmušti.

Dailininkui nebuvo ką sakyti. Jis nuleido galvą.

- Naujoje oloje leisiu tau piešti ir duosiu pagalbininką, - geranoriškai pasiūlė vadas. – Eik.

Dailininkas nuėjo, o vadas jį palydėjo iki išėjimo, prilaikydamas savo stipriomis rankomis. Jis taip prilaikė, kad dailininkui atrodė, tarsi jis pagijęs ir net niekada nebuvo sužeistas, - taip lengva buvo eiti, kai prilaikė vadas. Tačiau vadas prilaikė neilgai, - ir likusį kelią dailininkas nuėjo vienas.

Prie riedulio, atsirėmę į ietis, stovėjo du jauni medžiotojai ir tyliai kalbėjosi. Dailininkas, atsirėmęs į ramentą, sustojo už krūmų ir žiūrėjo į jų plačius pečius.

- Žiūrėk, - sakė vienas kitam. – Štai, pasirodo, kur buvo lokys.
- Taip, - atsakė kitas. – Žiūrėk, kaip jis šoko. Priekinės letenos ištiestos, o pilvas neapsaugotas. Jei šokti jam priešais ir pakišti ietį, kai jis ietim persivers pilvą.
- Jie to nežinojo. O matai, kaip čia nupiešta. Patogu užeiti iš dviejų pusių.
- Taip, mūsų triukas čia pasiteisintų.
- Gaila, kad jie nežinojo mūsų triuko.
- Gaila, kad jie nežinojo, kaip šoks lokys.
- Gaila, kad jie nežinojo, kur randas lokys.

Jie patylėjo žiūrėdami į riedulį.

- Bet mes dabar jau žinom, - pasakė vienas, o kitas su palengvėjimu atsiduso ir ietį permetė į dešinę ranką.
- Taip, mes žinom, - pasakė jis.

Jie daugiau nekalbėjo. Spausdami ietis, jie susižvalgė vienas kitam į akis ir, be garso prasibrovę pro krūmyną, nuėjo.

Dailininkas susmuko ant žemės. Iš jo tarsi ištraukė visus raumenis. Jis be galo troško eiti su tais dviem, o jei jau negalėjo eiti, nevertėjo ir visai judintis. Liko tik laukti.

Dangus apniuko. Lapais sučežo su silpnas lietus. Ore pakilo smulkūs vandens lašeliai, jautrinantys šnerves, sustiprinantys kvapus. Su pirmais lietaus lašais piešinys susimurzino ir ėmė tekėti, o po kurio laiko jame jau nieko nebuvo įžvelgiama. Tačiau dailininkas to net nepastebėjo, žvelgdamas pavymui tiems dviem, kurie nepanoro verkti ir dalintis skausmu kartu su juo. Kurie tiesiog nuėjo. Aš juos nupiešiu, mąstė dailininkas. Aš būtinai juos nupiešiu, kaip bepasibaigtų jų medžioklė.

Fantastikos skyrius
Pirmieji dailininkai
I. Proninas. Rusiška idėja
Pavelas Michnenko. Etiketas
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
E. Pervušina. Panoptikonas
Laukinės gamtos šauksmas
Poezija ir skaitiniai
Alegorija. Kutai
NSO svetainė
Vartiklis