|
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
1. Senų draugų susitikimas Aš esu Markas Bronkhorstas. Dėstau istoriją. Docentas. Užkietėjęs viengungis. Ir visai nelinkęs į avantiūras. Nors, iš kitos pusės, kas per gyvenimas be nuotykių? Kodėl būtent man buvo patikėta ši paslaptis, aš nežinau, nes tokia našta per sunki net žmonėms su pastovesniu charakteriu. Kaip bebūtų, neįveikiama jėga verčia mane patikėti pasakojimą popieriaus lapui. Paviešintas jis negali nesulaukti atsako. Ir jei tik jo nepalaikys kvailu prasimanymu, sukels man nemažai rūpesčių. Tačiau imkimės darbo. Abejoju, ar tėvas Kristianas sulauks Velykų. Bijau, kad neklystu. Ir, kaip man atrodo, jis tylomis pritaria mano baiminimuisi, nors apie savo greitą mirtį nieko nesako. Jam būdingas jumoro jausmas, neabejotinai, negali susitaikyti su romantiniu požiūriu į paslaptis, kurias nusineš į kapą. Jis jau pasirinko. Ir net nenumaldomai atslenkantis mirties šešėlis negali priversti jį trauktis. Pažadėjau saugoti jo paslaptį. - Ne, brangus Markai, neprisiek sakė jis. Juk privalau kažkuo pasitikėti. Net abatui per išpažintį pasakiau ne viską. Aš jį suprantu. Psichinį lūžį jis patyrė veikiamas paniškos paviešinimo baimės, baimės besiribojančios su neviltimi. Pasislėpęs trapistų*) vienuolyne jis sugebėjo išsaugoti baisiąją paslaptį, nes ordino įstatai visišką tylėjimą. - Įsivaizduoji, - tarė jis su pavargusia šypsena, - mūsų spaudą, taip ištroškusią sensacijų! Laikraščiai ir žurnalai man neleistų net numirti ramiai. Mano gentainiai tikriausiai neatsisakytų tokio skanaus kąsnelio. Ištroškusi minia atlėktų per vandenyną iki dantų apsiginklavę tele ir kino kameromis, magnetofonais, fotoaparatais. O aš nesu viena iš tų, kurie trokšta būti stebuklo įrankiu. Man pakanka ir to, kad prieš 20 amžių grupelė plikšių paskelbė pranašu kažkokį vargšą ir tai daugeliui amžių pakeitė pasaulio veidą. Pranašo, vėl trokštančio pakeisti pasaulį, rolė ne mano jėgoms, tačiau, kai pasitrauksiu iš gyvenimo, tu galėsi elgtis taip, kaip manysi esant būtina. Nežinau, kaip pasielgsiu, kai nebus mano draugo. Kol kas sąsiuvinį su jo pasakojimu įdėjau į Prekybos ir ūkio banko seifą. Kartais klausiu savęs, ar tik ne sapnas visa tai, ilgas ir kankinantis sapnas? Tačiau, deja... prieš mane guli atspausdintas ant kieto blizgančio popieriaus laiškas, nuo kurio viskas prasidėjo. Štai kas jame rašoma:
Vos prisistačiau, o broliukas durininkas man padovanojo geranorišką šypseną. Jis tylėdamas mane nuvedė per koridorių su gotikiniais skliautais labirintą į abato kambarį. Kresnokas senukas šiltai priėmė mane ir stipriai paspaudė ranką. - Iš visos širdies sveikinu jus, p. Bronkhorstai, - ištarė jis. Man patiko, kad jo balse nebuvo
pataikavimo gaidelių. Profesiniai interesai buvo suvedę mane su keliais dvasiniais asmenimis, susijusiais su istoriniais tyrinėjimais. Tačiau tarp jų tėvo Kristiano nebuvo. - Ne, tokio vardo niekada negirdėjau, - tariau. Universitete, tiesa, tarp mano kursiokų
buvo keletas dvasiškių, tačiau... - Tikriausiai jums visa tai atrodo keista, p Bronkhorstai, - nusišypsojo abatas. O gal jūs tame įžvelgiate kažką iš inkvizicijos metodų. Tačiau toks jau mano įprotis neskubėti ir būti atsargiu. Mat dalykas tas, kad broliui Kristianui jūsų atvykai nepaprastai svarbius. Veltui įtempiau atmintį, stengdamasis prisiminti, ar tarp trapistų, be aludarių, buvo mokslo pionierių. - Ar esate tikri, kad nesuklydote? paklausiau. Atmintis mane paveda labai retai, tačiau... - Nesirūpinkite, p. Bronkhorstai. Aš pasitikrinau, ką reikia. Tačiau einam prie reikalo. Prieš dvi savaites brolis Kristianas pasiprašė atlikti išpažintį. Jis buvo toks susijaudinęs, kad iškart sutikau. Tai, ką jis papasakojo, buvo tiek pritrenkiantis dalykas, kad laikiau savo pareiga patarti jam kaip galima greičiau pasidalinti savo mintimis su pasauliečiu. - Vis dar nesuprantu, apie ką kalbame, - atsakiau sumišęs. Jis palydėjo į pavyzdingai prižiūrimą vienuolyno sodą, kur puikiai sutvarkytos gėlių klombos laukė ateinančio pavasario. Tylėdamas parodė asketiškų bruožų figūrą ordino drabužiais ir, draugiškai paspaudęs man alkūnę bei suokalbiškai pamerkęs, pasišalino. Atrodė, kad nepažįstamasis, paniręs į maldaknygės skaitymą, nieko nepastebi, kas vyksta aplink. Raudona tako skalda girgždėjo po mano batais. Nedrąsiai kostelėjau. Vienuolis išsiblaškęs pakėlė galvą. Kurį laiką jis tylomis žvelgė į mane, tarsi grįždamas iš aukštumų į žemę, o tada suspindo su šypsena. - Hello, Markai, - tarstelėjo žvaliai, - džiaugiuosi matydamas, drauguži. Mūsų stiprus rankų paspaudimas išreiškė visą vyrišką švelnumą. - Džimi, Džimi O'Hara murmėjau. Džimi O'Hara gyvas ir sveikas. Ar tai įmanoma? Aš, tarsi paveikslų galerijos lankytojas, pasitraukiau kelis žingsnius, kad geriau jį apžiūrėčiau. - Taip, - girgždančiu balsu tarstelėjau. Tu tėvas Kristianas. Tačiau tu ir Džimis O'Hara.
Pradedu suprasti, kodėl abatas pasirinko mane. Ne, iš tikro, nieko nesuprantu... Mano kojos iš tikro linko, keliai buvo tarsi guminiai. Jis draugiškai paėmė už rankos ir pasisodino šalia savęs. Tas draugiškas veiksmas mane nuramino. Mano mintyse pralėkė kadrai retro stiliumi. Antverpenas. 1944 m. ruduo. Bėga pralaimėję naciai. Atėjo anglai ir kanadiečiai su savo cigaretėmis ir kramtoška. Vėliau amerikiečiai. Karinė dalis, kurioje aš, kaip rezervistas, buvau pakeitęs atšauktą kolegą, buvo įsikūrusi merginų licėjuje. Mano pirmasis pokalbis su majoru O'Hara. Augalotas kaulėtas vyriokas ir tokia užburianti šypsena. Vejų nugairintas, įdegęs veidas, plaukai ežiuku. Jam buvo pavesta ieškoti vokiečių, prieš bėgant, išslapstytų meno kūrinių. Jis nebuvo nei dailės, nei meno žinovu. Jis buvo archeologas. Tačiau karo metu į tokias smulkmenas dėmesio nekreipia. Tad per puolimą ir po jo jis savo nepakeičiamu džipu su kaubojiška drąsa aplėkė garsius savo istorija Flandrijos miestelius. O'Hara instinktyviai suprato, kas dedasi mano širdyje. - Nemanyk, - tarė jis, - kad užmiršau, kad vidurdienį prie Naujus metus mudu sėdėjose su
bokalu alaus, kurį atvežė iš artimiausio trapiečių vienuolyno. - Kad todėl aš pasitraukiau iš pasaulio? Tikrai ne. Sprendimą padariau po 10 metų. Tačiau visai gali būti, kad sugrįžimą prie protėvių religijos paveikė ir senoji Europa. Priimtas pas trapistus Nebraskoje aš pasiprašiau, kad perkeltų mane į čia, Vesterhautą. - Ir seniai tu čia? Vis dar neatsipeikėdamas iš nuostabos, aš įdėmiai apžiūrinėjau jį. Tame vienuolyje su šiurkščios vilnos apsiaustu nesimatė jokių ankstesnio gražuolio karininko, mėgusio pasipuikuoti pasitempimu ir išpuoselėtu munduru, pėdsakų. Tačiau jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Tariau: - Tuos dalykus nelabai išmanau, Džimi. Ir todėl niekaip negaliu suprasti... Kad toks žmogus, kaip tu, atsidurtų kitame pasaulio krašte, paniręs į vienuolyno tylą?! Ką tokio iškrėtei, kad taip toli pasitraukei? Man buvo nejauku dėl savo klausimo ir su palengvėjimu išklausiau jo atsakymą. Kalbėjo jis ramiai, visiškai nesijaudindamas. - Užsiėmiau tuo, kuo norėjau prieš karą. Mano tėvas, turėjęs šiokių tokių ryšių vyriausybėje, įnešė už mane nemažą sumą, kurios dėka galėjau įgyvendinti savo jaunystės svajonę išvykti į ikikolumbinės civilizacijos kasinėjimus Gvatemaloje... Nutilome ir kurį laiką stebėjome vasario saulę, kuri neįtikėtinai greitai leidosi už pušų miško. Aš sužvarbau ir pasikėliau palto apykaklę. Džimis O'Hara vis dar negalėjau jo vadinti tėvu Kristianu pasiūlė pereiti į biblioteką. Ten buvo labai šilta. Knygos senoviniais įrišimais mane ramino, kas negalėjo neatsiliepti mūsų pokalbio nuoširdumui. Ten išklausiau pasakojimą, kurį pabandysiu perduoti kuo tiksliau. 2. Ekspedicija Maždaug mėnuo iki Pearl-Harbour įvykių, gavau archeologijos daktaro vardą. Savo disertacijoje aštriai kritikavau metodus, kurie tuo metu buvo naudojami tiriant senąsias Centrinės ir Pietų Amerikos civilizacijas. Po savaitės, paskelbus karą, mane paėmė į armiją. Buvau lakūnu ir skraidžiau bombarduotoju. Kelios dienos iki išsilaipinant Normandijoje, mano lėktuvą apšaudė ir jis užsidegė. Tačiau, mano nuostabai, pavyko pasiekti bazę Kente ir ten nutupdyti savo dėžę. Nervinis sukrėtimas buvo pagrindas sveikatos komisijai, kad uždraustų skraidymus. Tačiau pasveikus mane ne demobilizavo, o pasiuntė su spec. grupe ieškoti vokiečių paslėptų meno kūrinių. 1945 m. pabaigoje, pasitraukęs iš armijos, dirbau mokslinį- pedagoginį darbą viename Amerikos universitetų. Man net siūlė, kad netrukus galėsiu užimti profesoriaus postą archeologijos fakultete. Pagaliau galėjau išplėsti savo žinias, paskelbiau daktarinės disertacijos tezes, nors, tiesa, kai kurie mano kolegos patarė to nedaryti. - O kodėl, - pasidomėjau. - Visiškai su tavimi sutinku, Markai... Archeologija pasiekė aukštumas prie Viduržemio jūros ir Artimuosiuose Rytuose. Vėliau Stefenso ir Katervudo ekspedicijos atskleidė indėnų senąsias civilizacijas. Archeologams nuo tų atradimų ėmė suktis galva. Tačiau nustatyti kažkokių asociatyvinių ryšių jie nesugebėjo. Nė vieno akmens, tokio kaip Rozetės, nei vienos molio lentelės, nieko panašaus į Homerą ar bent Gilgamešą. Vietoje jų radosi visokios kliedinčios hipotezės... - Būtent... Įsivaizduojamas tiltas į Euroafrikietiškąjį žemyną, vėl ir vėl iškylančios fantazijos apie įvairias atlantidas... - Pagaliau Eduardas Seleris ryžtasi griebti jautį už ragų. Su būdinga jam vokiška metodika, pasižyminčia moksliniu griežtumu ir tikslumu, jis iškėlė savo teoriją į tokias nepasiekiamas aukštumas, kad visi nusprendė, kad ji be ydų. - Trumpiau, jis tapo Amerikai jos Šlymanu. - Ką čia sakai, Markai! Visiški niekai. Tačiau tave suprantu. Dabar mes į Šlymaną žiūrime su dalele ironijos. Tačiau kokią, iš esmės, turi reikšmę tai, kad pirmą jam pasitaikiusį kapą Mikėnuose jis palaikė Agamemnono kapu ir kad jo Troja nėra Homero Troja? - Tu teisus. Jis sukrėtė pasaulį. Tokios diletanto klaidos daugiau pasitarnauja
archeologijai nei mokytumas iš knygų ir visų jo pirmtakų universitetinė scholastika, - su įkvėpimu pasičiupau.
- Taip, tame kažkas yra. Amerika negavo savo Šlymano. Seleris buvo, be abejonių, žmogus iškilus, tačiau neturėjo vaizduotės dovanos, kuri būtent ir išskiria genijų nuo vidutinybių. Jis buvo apimtas faktų ir tik faktų, tačiau per mišką nematė medžių. Tad aš savo tezėse laikiau, kad archeologija, tyrinėjanti ikikolumbinę Ameriką, visiškai sužlugus. Ji net nėra pajėgi nutiesti tiltą iki savo istorijos. Argi buvo kokių nors rimtesnių tyrinėjimų apie dievą Ketcalkoatlį, kurį net senovėje vaizdavo kaip baltąjį, atplaukusį iš vakarų paslaptingu laivu? Ir ta kliedinti painiava su chronologija. Jukatano ir Tiaunako kultūras priskyrė vienam laikotarpiui nuo tūkstantųjų iki gėdingo Kortezo žygio. - Tai juk visiška nesąmonė. - Būtent. Mano balsas buvo šaukiančiojo tyruose. Ir skirtingai nuo mokslininko Konano Doilio "Užmirštajame mieste", kuris sustiprindamas faktus autoritetams pademonstravo iš kiaušinio išsiritusį gyvą pterodaktilį, aš neturėjau savo "pterodaktilio". Tad du metus trypiau vietoje, kol 1949 m. man atsirado viltis. - Dieve, ar tik ne panaudojant radioaktyviosios anglies metodą. - Tikrai jo. Kartą ryte, atsivertęs naują žurnalo numerį, išvydau Libi straipsnį apie jo metodą ir iškart išskridau į Čikagą. Tokia staigi reakcija pamalonino mokslininką ir jis pažadėjo man kiekvieną jam atsiųstą organinį daiktą palyginti laike su kitais radiniais. Man atėjo lemiamas momentas... Žinoma, mūsų ekspedicija kėlė nekokį reginį. Be manęs joje dalyvavo mano asistentė Merė Krauford, geologas Džonsons, jau senai stetoskopą pakeitęs archeologo kastuvu bei du studentai Herbertas Kolė ir Donaldas Parkinsonas. Mums pasisekė. Karinių perversmų tuo metu Gvatemaloje nebuvo ir vyriausybė mums skyrė 4 džipus, kas gerokai palengvino mums kelionę į tolimą vietovę, kurioje nebuvo padorių kelių. Dėl saugumo nutylėjome apie mūsų turimus ultratrumpųjų bangų siųstuvus, kuriais tikėjomis palaikyti ryšį su mūsiške laboratorija Čikagoje, kad, kilus būtinybei, galėtume iškviesti malūnsparnius mėginių nugabenimui tyrimui radioaktyviosios anglies metodu. Tarp kitko, tie malūnsparniai turėjo mums atskraidinti šviežių daržovių. - Tai skamba tarsi nuotykių romanas! - Prisipažinsiu, tam tikras slaptumas buvo mums būtinas. Mat mes Gvatemalos švietimo ministrui prižadėjome visus radinius perduoti jo vyriausybei. Teisybę sakant, istorija su malūnsparniais netilpo į tą susitarimą... Tačiau nenukrypkime. Tikalas jau nebuvo archeologams balta dėme. Tačiau ankstesni kasinėjimai neįrodė, kad egzistavo didelė iki- istorinė valstybė, kuri, kaip manau, kadaise užėmė teritoriją ties pampasų ir neliestų miškų riba. Kaip bebūtų, radome rojaus kampelį ir su pionierių entuziazmu įsirengėme stovyklą. Artimiausias kaimas buvo už kelių valandų kelio pėsčiomis, kas, beje, visai nebuvo kliūtis smalsiems vietiniams. Jie nebuvo bailūs, jau ne kartą buvo susidūrę su įvairiomis ekspedicijomis, atnešdavo pardavimui juokingomis kainomis puikius rankų darbo dirbinius, o prireikus tapdavo mūsų patikimais ir darbščiais pagalbininkais. Ilsėdamiesi, sėdėdami priešais palapines, mes gėrėjomės nuostabia panorama nutolstančia kalnų grandine, kurios spalvų kaita iš ryškiai žalios į skaidrią žydrą priminė Joachimo Patiniro kalnų peizažus. Už mūsų tęsėsi pirmykštis miškas. Beveik nepraeinamas žmogui, jis buvo tik žvėrių, beveik niekada nepasirodančių plokštikalnėje, prieglobstis. Mūsų grupė buvo mėgėjai paplepėti, tad mūsų visai nekankino slegianti tyla. Donaldas Parkinsonas su mūsų trumpųjų bangų aparatūra išdarinėjo stebuklus. Jis sumeistravo anteną, panašią į galingą kosminį imtuvą, todėl vakarais galėjome klausytis NBC laidų apmąstydami, ką galėjo jausti mūsų pagalbininkai indėnai klausydami Bethoveno muzikos. Kaip apnikti rausėme žemę, leisdami sau pailsėti tik per pusiaudienį, kai kaitra tapdavo nepakeliama. Pirmuoju svarbesniu radiniu buvo vaikišku žaislu lyginant su tuo, kas mūsų laukė priekyje. Netoli nuo tarp uolų įrengtos aikštelės, skirtos malūnsparniui, buvo maždaug 40 m aukščio kalva. Jis nedavė ramybės Springfildui. "Geologiniu požiūriu, -jis tvirtino, - tai visiškas nonsensas". Kole ir Parkinsonas nieko nelaukdami išrausė kelias gilias duobes, paėmė žemės pavyzdžius, - ir vakarop mes jau žinojome, kad vėjo supustytas smėlis bei gausi tropikų augmenija, gožianti iškyšulius, sutrukdė atpažinti laiptuotąją piramidę. Merė Krauford nesunkiai išmatavo tą statinį ir padarė jo eskizą. Dr. Džonsonas, užsiropštęs į viršūnę, iš ten padarė kelias apylinkių nuotraukas. Pakilios nuotaikos apimti sėdėjome iki vėlyvos nakties, laukdami rezultatų. Ir ne veltui tai, ko nematė plika akis, parodė emulsija: nuotraukose aiškiai matėsi kažkokių pailgų statinių pėdsakai, užklote nestoru žemių sluoksniu. Tai mūsų širdyse pasėjo viltį ir ryžtą. Kitą dieną su dviguba energija kibome į darbą. Džonsono nuotraukos, aišku, dar negalėjo paaiškinti pailgų iškilių linijų. Tačiau aš neabejojau, kad griuvėsiai, kuriuos rado mūsų pirmtakai, sudaro tik nežymią kadaise egzistavusios milžiniškos gyvenvietės dalį. Liepiau iškasti įstrižai iškasti nelabai gilią tranšėją pietryčių kryptimi ir paprašiau draugų-indėnų į pagalbą pakviesti dar kokius 15 žmonių. Daktaro padarytos nuotraukos mūsų nesuklaidino. Be jos tiesiog įaudrino mūsų
savanorius pagalbininkus. Nepraėjo nė dvi dienos ir sužinojau, kokia yra jų susijaudinimo
priežastis. Pasirodė, kad tarp atėjusių savanorių yra kaimo mokytojas Bernalis del Ensiko.
Kuris netgi laikinai uždarė mokyklą, kad prisijungtų prie mūsų. Subtiliai žaisdamas kaimiečių
jausmais, jis jiems įteigė, kad jie yra tiesioginiai didingosios majų tautos palikuonys, o mes,
civilizuotos šalies mokslininkai, atvykome dėl to, kad visas pasaulis galėtų sužinoti apie jų
protėvių prabangą ir spindesį. Tad dėl jo iškalbingumo kasinėjimai vyko taip greitai, kaip niekas negalėjo tikėtis.
Laiminga žvaigždė manęs neapvylė, kai nurodžiau, kuria kryptimi reikia kasinėti. Pradėjome vieta, kuri pasirodė esanti senovės gyvenvietės pakraščiu. Nedideliame gylyje atsitrenkėme į tvirtovės storas sienas. Netoli jų beveik stačiu kampu atsivėrė namų ir šventyklų griuvėsiai, driekėsi platūs plokštėmis grįsti keliai, greičiausiai vedę prie piramidžių.Kodėl? To kol kas dar nežinojome.Ant kranto, ten, kur paviršius staigiai krito link vandens, radome tai, kas, kaip mums atrodė, vainikavo tas paieškas prabangius rūmus. Mūsų neapsakomam džiaugsmui laikas pasigailėjo jo kupolo. Prieš mano palapinę sparčiau augo senovės kultūros radinių krūva. Merė Krauford padėjo man tvarkyti rastus nuostabius keramikos dirbinius, kuriuos laikėme vertingiausiais dirbiniais. Kartą vakare sėdėjome prie Merės palapinės, klausydamiesi radijo trukdžių darkomos Mocarto muzikos. Žibalinės lempos šviesoje Merė triūsė prie cilindrinio aukojimo indo, papuošto dievo, greičiausia Kecalkoatlio, atvaizdu, bandydama jam sugražinti pirminį blizgesį. - Ne Džimi, - liūdnu balsu ji tarė, - negaliu susitaikyti su tuo, kad šie neįkainojami daiktai pateks į tų karinės chuntos niekšelių rankas, kurios jas neišvengiamai pasisavins. - Pažadėjęs tesėk, - pasakiau be ypatingo entuziazmo ir ėmiau iš pypkės krapštyti dervą. - Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo man aiškesnis jų tolimesnis likimas, - ji iškošė pro dantis. Gavęs mūsų brangenybes, ministras nepasikuklins supainioti tarnybinį adresą su namų. Tada mano neįkainojamas tėtukas paskambins jam kada nors vakarop ir paklaus, kokiai sumai išrašyti čekį. Tada jau ministras spręs, ar parduoti retenybes savo vardu, ar jam patikėtos ministerijos. (Merė neklydo ir tik jos pastangų dėka viskio ir beisbolo mėgėjas, mokantis iš vieno cento padaryti dešimt, padovanojo visus mūsų radinius Mineapolio muziejui kaip gerbiamo Samuelio Efraimo Kraufordo, kompanijos "Crawford Electronics Supplies" prezidento meilės savo gimtajam miestui ženklą). Atskridus malūnsparniui, jau po poros minučių galėjau pranešti savo bičiuliams, kad radioaktyviosios anglies tyrimų duomenimis Tikalo miestas savo klestėjo maždaug tuo metu, kai Erodas įsakė išžudyti kūdikius. Kai primečiau, kiek amžių iki to galėjo praeiti, akyse ėmė suktis ratilai. Visas kitas dienas elgėmės kaip išprotėję. Naktį dėl nervinės įtampos negalėjome užmigti, o be to iš lauko sklido Berto ir Dono balsai, kurie iki pirmųjų gaidžių plepėjo prie gęstančio laužo su mūsų mielu gudručiu Bernalu del Ensiko. Jie, matyt, ieškojo svarių argumentų, kad mano akyse neatrodytų nemokšomis ir kai, pagaliau, atėjo pas mane su planu, jiems nebuvo atėję į galvą,kad apie tai jau senai galvoju. - Klausyk, Džimi, - pradėjo Kole, - vadinasi, radioaktyviosios anglies tyrimai visiškai patvirtino, kad tolimesni kasinėjimai yra perspektyvūs. Abejingai gūžtelėjau pečiais, tik lengvu šypsniu davęs suprasti apie solidarumą su jais šiuo klausimu. - Kas tiesa, tas tiesa, - sutikau kuo abejingesniu balsu. - Štai apie tai ir norėjome su jumis pakalbėti, - užkibo Parkinsonas. Ta mintis mums kilo gana netikėtai, tačiau Merė irgi mano, kad... - Bet tu ir diplomatas, Donai. Palaikymui pritraukti damą yra puikus strateginis žingsnis, - nusijuokiau. O dabar dėstykite, ką sumanėte. Pokalbis buvo toks. Iki to laiko erezija buvo laikoma lyginti iki Kolumbo statytas piramides su egiptietiškomis, ieškoti tarp jų kokių nors analogijų. Jei kas išdrįsdavo pareikšti, kad jų panašumas nėra visiškas atsitiktinumas, Selerio apologetai iškart tokį prikaldavo prie gėdos stulpo. Tačiau mokslinio nemoralumo viršūne būtų palikti užmarščiai viską, ką sužinojome. Juk radioaktyviosios anglies metodas nubrėžė brūkšnį per visą mokslinių nesutarimų epochą. Argi legenda apie baltąjį dievą Kecalkoatlį, atplaukusį savo keistu laivu iš rytų mažiau gerbtina nei fantastinė kitų tikėjimų samplaika? Ir argi neatėjo laikas rimtai aptarti senovės Egipto pasakojimus apie paslaptingą šalį Mu, besirandančią kitame pasaulio krašte?.. - Kas gi žinojo, kad Amerikos piramidės tokios senos? Kol to nepatvirtino radioaktyviosios anglies analizės, ką nors tvirtai teigti buvo sunku, - pastebėjo Parkinsonas. - Be to, šiose apylinkėse nemažai kalvų, kurių viršūnėse galėjo būti įrengtos šventyklos. Vargu, ar tada būtų atsiradęs bent vienas mokslininkas, kuris tuos samprotavimus nebūtų palaikęs visišku sapaliojimu. Ir aš bandžiau įkalti į galvą tiems dviem užsispyrėliams, kad atvykome kaip mokslinė ekspedicija, o ne kaip Raiderio Hagardo romanų avantiūristai. Tačiau turiu prisipažinti, kad nuo vaikystės žavėjausi Hagardu ir būtent jam turiu būti dėkingas už susidomėjimą archeologija; dažnokai net pagaudavau save, kad rimtai priimu jo fantasmagorijas. Kitą dieną aš visgi sustabdžiau darbus bandomajame sklype, nusprendęs sutelkti jėgas Kole ir Parkinsono piramidei, kaip nuo to momento ėmėme vadinti pamėgtą mūsų kalvą. 3. Atradimas Nepraėjo nė trys dienos, o mane apėmė toks jaudulys, kad negalėjau rasti sau vietos. Kai pusiaudieny užsukau į savo palapinę, kad prigulčiau ir pabandyčiau užmigti, miegas bėgo nuo manęs. Mano romantinė prigimtis, deja, privertė įsiklausyti į studentų išvedžiojimus, pritarti jų beprotiškai idėjai. Pasidavęs akimirkai vėjavaikiškam polėkiui, leidau užsikrėsi tų vaikinų tikėjimu. Ką dabar daryti? Nusprendžiau, kad rytoj pristabdysiu kasinėjimus laiptuotosios piramidės papėdėje, kurie, laimei, dar galėjo įeiti į bendrą žemės darbų apimtį. Taip apraminęs savo sąžinę, pagaliau užsnūdau. Netikėtai mane prižadino duslus Ensiko balsas, atsklidęs tarsi iš toli. - Daktare! jis buvo uždusęs iš susijaudinimo, - Turite nedelsiant eiti su manimi... Aš iš karto nesuvokiau, kad į tą reikalą įsivėlę mano pašnekovai Kole ir Parkinsonas. Piktas kaip velnias ėjau paskui mokytoją, svilinamas negailestingos saulės. Iki piramidės buvo likę dar puskilometris, tačiau abu studentai jau įnirtingai mojavo man savo sombrero, įprastu vietinių gyventojų galvos apdangalu. Nieko neklausiau Ensiko, tačiau jis pradėjo kalbėti pats. - Aš galvoju, daktare, kad tai labai svarbu. Pačioje papėdėje yra kažkoks iškyšulys, papuoštas skulptūromis. Misteris Kole įsitikinęs, kad tai kažkoks įėjimas. - Niekai, - nutraukiau jį. iš šimto milijonų nė vieno šanso, kad šitoje velnio piramidėje yra kas nors be smėlio ir akmenų. Aš taip ir kunkuliavau iš pykčio, kol ėjome po įkaitusiu dangumi. Tačiau visas piktumas akimirksniu dingo, kai tik pamačiau pagalbininkų pasimetimą ir įsitempimą. Jie nespėjo tarti nė žodžio, kai jau apsisprendžiau spjauti į visus mano didžiai gerbiamų kolegų įsitikinimus. Tuo tarpu Kole ir Parkinsonas tylėdami žvelgė į mane. Į mano klausimą jie atsakė linktelėjimu. Man pasidarė aišku, kad nuo tada darausi kažkokio Viktorijos epochos nuotykių romano veikėju. Visa kita manęs jau nejaudino. Beveik trečdalis rytinio pagrindo buvo nuvalyta. Mano dėmesį patraukė monumentalūs laiptai, kurie kadaise vedė į viršų prie sugriautos šventyklos. Įšokęs į gilią duobę, nesusilaikiau nešūktelėjęs iš nuostabos. Užteko žvilgsnio, kad suprastum, kad akmens raižymas turi ne tik dekoratyvius elementus, tačiau ir užrašus. Iškilus karnizas rėmino keturkampę nišą, gana gilią, kad joje tilptų du stambūs sargai, o galinė siena buvo išmarginta majų kalbos rašmenimis. - Nieko sau, - sušukau, grįžęs prie kareiviško žargono, ir taip stipriau stuktelėjau vaikinams per pečius, kad jie net pasišiaušė. Puikus darbas. Sveikinu... Tegu Bernalas pašaukia Merė, kad padarytų matavimus, o daktaras Džonsonas tegu nufotografuoja į kino juostą. Kai tik karštis nukris, imsimės darbo... Tik tamsa privertė mus baigti darbus. Iki tol spėjome galutinai atskleisti portalo paslaptį. Vėliau, sėdėdami mėnesienoje prie mano palapinės, negalėjome atsikalbėti. Kiek aprimęs, bandžiau objektyviai įvertinti kylančias hipotezes. - Aptikti prie piramidės papėdės griuvėsiai nereiškia, kad tai kapo paminklas, - bandžiau išlaikyti rimtą toną. Springfildas iškart suprato mano ketinimus ir vien iš geologinio požiūrio taško pabandė įkalbėti mus nepuoselėti dėl mūsų atradimo ypatingai didelių vilčių. - Pirmiausia reiktų iškasti gilų šurfą, - padariau išvadą. - Nieko tuo neįrodysite, - paprieštaravo Kole. Juk kuo svarbesnė paslaptis, tuo kruopščiau buvo maskuojamas įėjimas į šventyklą. - Nepykit ant manęs, vaikinai, - įsiterpė Merė. Čia pilna visokios velniavos. Tačiau svarbiausia, kad bet kuriuo atveju turime reikalą su tvirtu noru visais būdais sutrukdyti profanų patekimui į tą slėptuvę. Aš pats nenorėjau pilti alyvos į ugnį. Tačiau ir mano tylėjimas negalėjo ilgam sulaikyti Kole, Parkinsoną, ir net paprastai tylų Džonsoną. Aplamai, nevaržomos mano draugų fantazijos polėkis mane netgi patraukė. Pusiau rimtai, pusiau juokais jie kalbėjo apie Nojaus palikuonis, apie jų dingusias gentis, apie tokių žemynų kaip Atlantida tarpininkavimą arba pateikė mokslinės fantazijos hipotezes apie kosmoso pasiuntinių iš Veneros apgyvendinimą Pietų Amerikoje priešistoriniais laikais, kai tie ją kolonizavo ir atnešė civilizaciją. Visa tai nepaneigė to paprasto fakto, kad esame prie archeologinės mįslės, kurios įminimas turėtų atskleisti senovės Amerikos piramidės paslaptį. Prašvitus vėl ėmėmės darbo. Kelias valandas terliojomės su viršutinėmis plokštėmis, tačiau taip ir nesugebėjome jų paslinkti į šalį. Galų gale, Kole į galvą atėjo mintis po karnizu pakišti plokščią laužtuvą ir, mūsų nuostabai, tas kelias tonas sveriantis luitas ėmė lėtai smegti į žemę, kur jam prieš daugelį amžių senovės statytojai numatė specialią įdubą. Tamsi erdvė pražiojo mums savo nasrus, padvelkusi į mus nežemišku šalčiu. Apčiuopomis ant kulnų per priplėkusią purvynę mes lėtai žingsnis po žingsnio leidomės staigiai žemėjančiu praėjimu, kuris vietomis buvo toks siauras, kad teko spraustis šonu. Mūsų jau nepasiekė likusių viršuje draugų balsai, kaip praėjimas staigiai išplatėjo. Kišeninio prožektoriaus šviesoje įžvelgiau laiptus, kurie vedė į bauginančią gilumą. Nors jos laipteliai buvo padengti pelėsiais, nusileidimui nereikėjo ypatingų atsargumo priemonių. Suskaičiavau 200 laiptelių, kuriais nusileidę atsidūrėme kubo formos patalpoje, primenančią apleistos Viduramžių pilies vandens talpą. Sienomis tekantys vandens lašai dingdavo grindų plyšiuose. Nespėjo ateiti nusivylimas, kaip pastebėjome, kad užpakalinė siena, kurią palaikėme uola, yra milžiniškas monolitas. Netaręs nė žodžio, Spingfildas kirtikliu ėmė ardyti smulkius akmenis, kuriais blokas buvo apdėtas iš visų pusių. Akmenims nekliudant, monolitas, neabejotinai besisukdamas apie nematomą ašį, mūsų nepaprastam džiaugsmui, ėmė lėtai suktis. Pakėlę žibintus mes apšvietėme atsivėrusią olą. Mano širdis garsiai daužėsi. Nekalbus Springfildas nustebęs tik švilptelėjo pro dantis, o daktaras Džonsonas, krenkštelėjęs, kaip įprasta ėmė rinkti tinkamiausius tokiam įvykiui keiksmus. Pirmas įspūdis buvo, kad mes atsidūrėme ties slenksčiu į kažkokį kitą pasaulį, atsidūrę dviejų vienas kitai svetimų jėgų ar laukų, kurių kiekvienas priklausė vis kitam matavimui, valdžioje tiesiog kaip kokiame fantastikos romane. Iš pradžių mums pasirodė, kad tai įprasta stalaktitų kilmės ola. - Ne, - išgirdau šnabždant Springfildą, - nors tai ir stalaktitai, tačiau grotas dirbtinės kilmės. Ir, žinoma, jis buvo teisus. Dėl patalpos dydžio keistos kalkakmenio formos negalėjo nuslėpti, kad čia būta rankų darbo grotas buvo sukurtas žmogaus ir kartu su skliautuotomis lubomis sudarė vientisą architektūrinę visumą. Mūsų žibintų šviesoje jis neįtikėtinai priminė kaimo bažnyčios šoninę navą. - Duodu galvą nukirsti, kad čia laidojimo kamera, - tarė Springfildas ir nuėjo tolyn pro stalagmitus kryptimi, kuria mūsų akims atsiverdavo vis naujos ir naujos patalpos. Mes ėjome paskui jį. Staiga įsitempęs jis sustingo vietoje su ištiestu į priekį žibintu. Puolėme į priekį. Nors jau buvome susidūrę su daugeliu netikėtumų, negalėjau savęs nepaklausti aš sapnuoju ar ne? prieš mus stovėjo milžiniškas juodojo granito sarkofagas. Sulaikę kvėpavimą stovėjome aplink ir lėtai vedžiojome žibintus palei jo nuostabius papuošimus, palei tankiai susipynusius hieroglifus, tarp kurių dažniausiai kartojosi dievo Kecalkoatlio, Sparnuotosios gyvatės, simbolis. 4. Stebuklas kiekvieną kartą, kai aš mintyse vėl ir vėl įsivaizduoju viską, kas nutiko, nesiliauju stebėtis, kokiu pasiutusiu tempu tada vystėsi įvykiai... Tądien mes į ten sugrįžome jau su kitais ekspedicijos nariais, be to mano iniciatyva prie mūsų prisijungė Bernalis del Ensiko. Vakare senu papratimu turėjome karinį pasitarimą, kuris kaip niekad iki tol buvo reikalingas. Mes bandėm rasti sprendimą, kaip pakelti karsto viršų nepažeisdami milžiniškos archeologinės ir meninės vertės sarkofago. Atrodė, kad studentai neteikia didelės reikšmės mūsų, kad ir bevaisiams, pasvarstymams. Tačiau rytą, kai mes visu būriu pasukome į kapavietę, Kole ir Parkinsonas nešėsi po automobilio domkratą. Šįkart pasiėmėme stiprius benzininius žibintus, virves, baslius, o daktaras Džonsonas tempėsi dvi kameras su blykstėmis, siaurajuostį fotoaparatą ir nedidelį magnetofoną. Tik dabar, Markai, aš suprantu, kad tai buvo paskutinės iš tikro ramios ir nerūpestingos manojo gyvenimo valandos... Įdėjus nemažas pastangas, reikalas pasistūmėjo tiek, kad ėmėme domkratais lėtai kelti milžinišką dangtį. Kapavietėje buvo stingdanti vėsa, tačiau visą mano kūną pylė prakaitas. Kole ir Parkinsonas neapsiriko ir šį kartą. Centimetras po centimetro sarkofago dangtis kilo, kol nenušliaužė virvėmis ant iš anksto paruoštų baslių. Mes surikome kaip pakvaišę. Ir staiga tapo mirtinai tylu nukreipėme žibintus į sarkofago vidų. Pirmą akimirką mums pasirodė, kad ten keista, raibuliuojanti mozaika iš aukso ir brangakmenių. Tačiau greitai supratome, kad tai drobulė. Po juo gulėjo gerai išsilaikęs atletiško sudėjimo vyro skeletas. Kaukolę dengė jaspio kriauklelės, o į akiduobes buvo įstatyti juodieji deimantai. Ant pačio skeleto nebuvo jokių papuošimų, tačiau jie gulėjo greta: koralų , apyrankės ir auskarai pakaitomis su šikšnosparnių, sparnuotų gyvačių ir žmonių miniatiūrinėmis figūrėlėmis. Kai kuriose vietose drobulės audeklas buvo išlikęs ir aš pamaniau, kad tie išlikę gabalėliai galės užčiaupti burnas net aršiausiems skeptikams. Tačiau kartu, kaip bebūtų keista, manęs nepaliko kažkoks bendrumo su tuo mirusiu vadu jausmas, kurio palaikai priklauso gana tolimai istorinei epochai. Džonsonas suburbuliavo silpnu balsu, kad be antropologų čia neišsiversime, tačiau, kaip bebūtų, tai svarbiausias archeologinis atradimas nuo tų laikų, kaip Hovardas Karteris peržengė Tutanchamono kapo slenkstį. Likusieji sujaudinti sutiko su tuo, o ir aš pats žinojau, kad tai tiesa. Ir vis tik, kol mano pagalbininkai spietėsi aplink, džiugiai sveikindami ir plekšnodami per pečius vienas kitam, mano žvilgsnis neatsitraukė nuo kuklaus cilindro formos daikto; jis buvo pagamintas iš šviesaus metalo ir gulėjo tarp kojų šalia gausiai pabertų aukso ir brangakmenių. Nenuleidau akių nuo jo visą laiką, kol Džonsonas kelias valandas fotografavo ir filmavo laidojimo kamerą ir jos turinį, kategoriškai spausdamas (kas man tada atrodė šventvagiška), kad kuo greičiau ištuštintumėm sarkofagą - oras toks drėgnas, sakė jis, kad palaikai gali greitai susigadinti. Pasekdama Merė, sklidina giliausios pagarbos senovės šventenybėms, į magnetofono juostą įrašė visus mūsų samprotavimus apie mokslinės analizės būtinybę ir mūsų radinio rekonstrukciją. Savo pasisakyme nė žodžio nepasakiau apie metalinį cilindrą, o kiti, matyt, jo tiesiog nepastebėjo arba nepalaikė svarbiu. Tačiau man buvo taip nejauku, tarsi žaisdamas panaudojau žymėtą kortą. Žinoma, kiekvienas mūsų tomis dienomis pasiekė fizinio ir nervinio išsekimo ribą. Aš irgi baiminausi, kad nesugebėsiu tai pakelti. Todėl po vakarienės, nusitęsusios iki pat vidurnakčio, išgėriau arklišką raminančių dozę. Tačiau vis tiek neužmigau net ir tada, kai visa stovykla jau buvo sumigus... O dabar, mano drauge, prasideda neįtikėtina mano pasakojimo dalis. Dėl jos man teko daryti tokią ilgą įžangą. Prašau, išklausyk mane tylėdamas ir nepertraukinėk klausimais. Žinok, kad be abato, esi pirmas, kuriam po daugelio tylėjimo metų patikiu šią baisią paslaptį... Cilindrinis dėklas, kaip jį dabar vadinu, stovėjo prieš mano lovą. Atsiklaupęs ėmiau įdėmiai jį apžiūrinėti. Poliruotas cilindro paviršius bauginančiu išbaigtumu ryškiai spindėjo lempos šviesoje. Kakta prakaitavo. Jau buvau visiškai įsitikinęs, kad šis daiktas pagamintas pačios naujausios technologijos iš lydinio, artimo savybėmis aukščiausios kokybės chromuotam plienui. Veltui bandžiau save įtikinti, kad tai kažkoks proto užtemimas ir net nepadoru kalbėti apie tokius dalykus, tačiau juk galėjau jausti ir net apytiksliai nuspėti jo svorį. Dėklas buvo maždaug pėdos ilgio, delno pločio skersmens ir svėrė apie 8 svarus. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė ir niekaip nederėjo su šiuolaikinio dirbinio samprata, - tai kampe išgraviruotas Skraidančios gyvatės, Kecalkoatlio, senovės indėnų dievo simbolis. Ir nors tai buvo neįsivaizduojamas derinys, nė minutės nesuabejojau, kad cilindras yra šių dienų kartu su senovės graviruote sudarantis vieną visumą. Suprasdamas viso to akis rėžiantį absurdiškumą, maniau, kad kitokio paaiškinimo būti negali. Pusapvalis dėklo dangtis neatsidarė nepaisant visų mano pastangų. Tada pasirinkau didžiausią veržliaraktį ir, jau visai nesirūpindamas, kad galiu pažeisti plieninį daiktą, pabandžiau jį pasukti. Dangtis pasidavė ir ėmė suktis. Mano širdis baisiai daužėsi. Ir jei aš vis dar kiek abejojau šiuolaikine jo kilme, tai išvydus puikios kokybės metalo apdirbimą, visos abejonės dingo. Jokių kitokių įrodymų nereikėjo. Įkišęs į vidų didįjį ir rodomąjį pirštus apčiuopiau šiugždantį popierių. Nedidelių žnyplių pagalba pavyko jį ištraukti. Tai buvo tūbele susuktas puikios kokybės popieriaus lapas. Atspausdintas rašomąja mašinėle tekstas gerai išsilaikė. Pateikiu jį žodis žodin.
Trumpas epilogas O'Hara baigė savo pasakojimą. Kelios tylos sekundės atrodė tarsi amžinybė. Tada jis
pakėlė akis. Ir jose išvydau užspeisto žvėries, laukiančio neišvengiamos žūties, baimę. Tą
vakarą jo daugiau neklausinėjau. Vėliau jis man papasakojo, ką išgyveno vėliau. Apie tą
sukrėtimą, kurį sukėlė žmogaus iš ateities, paklydusio laike, užrašai. Apie tai, kad gavo laišką,
kviečiantį grįžti į JAV. Apie savo apsisprendimą pasislėpti vienuolyne. Sutikdamas linktelėjau galva ir uždėjau ranką jam ant peties. Reikėjo skirtis. Kai vienuolyno durys užsivėrė už manęs, pasijutau labai vienišas, tarsi tas nepažįstamasis, kuris, pralėkęs daugelį laiko spiralių, ėjo saulės apšviestu krantu į spengiančią nežinomybės tylą pasitikdamas savo likimą. Komentarai: *) Trapistai - žr. >>>>
Susiję straipsniai: | |
