Komentarai tam, kas praeita

Nė vienas ABS kūrinių, atrodo, nesirašė taip lengvai ir linksmai, kaip ši apysaka. Pati marsiečių (ir šiaip kitų planetų gyventojų) įsiveržimo į šiandienos Žemę idėja autorius domino jau seniai. Tarkim, ši idėja šmėkštelėjo „Plėšriuose amžiaus dalykuose“: ten Žininas liūdnai sau pačiam konstatuoja, kad mūsų dienomis Velso marsiečiams neprireiktų nei šiluminio spindulio, nei nuodingų dujų – pakaktų pasiūlyti žmogui iliuzorinę būtį, nes žmonija visiškai subrendo, kad nedelsdama ir noriai nugrimztų į virtualiąją realybę. Mintis apie tai, kad šiandieninė žmonija didžiąja dalimi nusiteikusi velniškai konformistiškai ir visiškai neturi tokių sąvokų kaip TIKSLAS, PRASMĖ, PASKIRTIS, taikomų visiems žmonėms vienu metu, - ši mintis neišvengiamai vedė prie aiškios siužeto eigos: žmonijos nereikia užkariauti – ją nesunkiai galima tiesiog nupirkti.

Apysaka pradėta ir baigta 1966 m. balandžio mėn., be to jos juodraštis buvo toks vykęs, kad kiek didesnio valymo, taisymų ir papildymų neprireikė. Apysaka praėjo iš pirmojo bandymo – retas dalykas mūsų praktikoje!

Mūsų draugai ir pažįstami ją priėmė gana šaltai, oficialioji kritika kapojo daugiausia už tai, kad autoriau sau leidžia įžeidinėti švenčiausius visiems žodžius – „patriotizmas“, „ordinai“, „veteranas“ – juos įdėdami į gyventojų ir kitų neteigiamų personažų lūpas. Patys gi autoriai, nepaisant visko, nuo pat pradžių ją pamilo ir – nesuprato! Mes nesupratome svarbiausio dalyko – ar tikrai egzistuoja visiems žmonėms vienu metu pritaikomos sąvokos - TIKSLAS, PRASMĖ, PASKIRTIS? O taip pat su jomis susijusios sąvokos GARBĖ, VERTĖ, PASIDIDŽIAVIMAS – vėlgi bendražmogiška, o jei norite, kosmine prasme? Arba neegzistuoja? Kiekvienas atskiras žmogus – tai suprantama – gali iškeisti „pirmagimio teisę“ į sriubos lėkštę. O visa žmonija? Gali ar negali? O jei gali, tai leistina ar, atvirkščiai, smerktina ir gėdinga? Ir kas vis tik teisus mūsų apysakoje: senas, daug matęs, neypatingai protingas gimnazijos astronomijos mokytojas ar jo aukštakaktis intelektualas žentas?

Mes taip ir nesugebėjome atsakyti – sau – į šį klausimą.

Apie autorius >>>>>

„Baikalas“, Nr.1, 1967      

 

 

Apie apysaką

Brolių Strugackių nereikia pristatinėti – jų vardai pakankamai gerai žinomi fantastikos mylėtojams. Pradėję nuo kosmoso nuotykių, jie vėliau perėjo prie socialinės fantastikos – „Bandymas pabėgti“, „Sunku būti dievu“, „Plėšriuose amžiaus dalykuose“ ir t.t.

Ši apysaka sukurta panaudojant tradicinius socialinės fantastikos žanro elementus. Tai – groteskas, parabolė, satyra (ir man atrodo, prie jos sukūrimo prisidėjo ir pasakojimai apie karvių mutiliacijas) . Pačiame pavadinime perteiktas pereinamumas nuo giminingos literatūros, - būtent Velso romano. Broliai Strugackiai kažkaip pusiau juokais kalbėjo, kad pirmas marsiečių puolimas įvyko praeitame amžiuje, ir tada jį „Pasaulių kare“ aprašė H. Velsas.

 

O šis prakeiktas konformistinis pasaulis!    

BIRŽELIO 1-OJI (3 val. po pusiaunakčio). Viešpatie, dabar dar ir Artemidė. Pasirodo, kad ji vis tik susiuostė su tuo Nikostratu. Duktė, vadinasi... Na gerai.

Maždaug apie pirmą nakties mane pažadino stiprus, nors ir tolimas griausmas, o tada nustebino pikta lemiantis raudonų dėmių ant sienų žaismas. Griausmas buvo griaudintis ir vilnijantis, panašus į žemės drebėjimą, tad siūbavo visas namas, skambėjo stiklai, o ant naktinio staliuko šokinėjo buteliukai. Išsigandęs pripuoliau prie lango. Dangus šiaurės pusėjo raudonavo: atrodė, tarsi ten, už horizonto, išsiveržė žemė ir iki pačių žvaigždžių fontanu liejasi įvairiaspalvės ugnys. O tiedu, nieko nematydami ir negirdėdami, apšviečiami pragariškų liepsnų ir drebinami požeminių smūgių, glamžėsi ant suoliuko tiesiai po mano langu ir užsimiršę bučiavosi. Iškart pažinau Artemidę ir buvau bespėjęs, kad grįžo Charonas ir ji taip apsidžiaugė, kad jau bučiuojasi su juo kaip nuotaka, vietoje to, kad nusivestų jį tiesiai į miegamąjį. O po sekundės žėruojančioje šviesoje atpažinau matytą užsienietišką Nikostrato striukę, ir mano širdis nusirito į kulnus. Štai tokiomis minutėmis žmonės ir netekta sveikatos. O juk nereikia sakyti, kad man tai buvo griaustinis iš giedro dangaus. Sklandė gandai, užuominos, juokeliai, o ir pats atsimenu, kad mačiau ant Artemidės pečių ir kaklo mėlynės dydžiu sulig slyva. Argi nežinojau, kas mieste moterims užstato tokias mėlynes? Prisižiūri šiuolaikinių filmų ir užstato. Ir vis tik buvau visai priblokštas.

Laikydamasis už širdies ir visai nesuvokdamas, ką reiktų daryti, aš basas nusivilkau į svetainę ir bandžiau skambinti į policiją. Tačiau pabandyki paskambinti policijai, kai prireikia. Jos telefonas ilgai buvo užimtas, o be to budinčiuoju buvo Panderėjus. Jo paklausiau, koks ten fenomenas už horizonto. Jis nežino, kas yra fenomenas. Aš jo klausiu: „Ar galite man pasakyti, kas ten už horizonto šiaurėje?“ Jis pasidomi, kur tai yra; ir jau nežinau, kaip jam paaiškinti, tačiau tada jam nušvinta. „A-a, - sako jis, - jūs dėl to gaisro?“ ir praneša, kad kažkoks degimas iš tikro vyksta, bet koks ir kaip – kol kas nenustatyta. Namas dreba, viskas girgžda, gatvėje kažką visa gerkle šaukia apie karą, o tasai senas asilas ima man pasakoti, kad jam į skyrių atvedė Minotaurą: mirtinai girtas, apdergė pono Laomedonto namo kampą, ant kojų nepastovi ir netgi muštis neišgali. „Ar imsitės priemonių?“ – pertraukiu jį. „Aš jums apie tai ir šneku, pone Apolonai, - įsižeidžia asilas, - Man reikia surašyti protokolą, o jūs man su tuo skambučiu visai sutrukdėte. Jei jus visus taip jaudina tasai gaisras...“ „O jei tai karas?“ – klausiu. „Ne, tai ne karas, - pareiškia jis. – Žinočiau“. „O jei tai išsiveržimas?“ – klausiu toliau. Jis nesupranta, kas tai yra išsiveržimas; aš daugiau negaliu ir padedu ragelį. Visas suprakaitavau nuo to pokalbio, grįžau į miegamąjį ir apsivilkau chalatą ir įsispyriau į šliures.

Griausmas tarytum aprimo, tačiau griaudėjimai girdėjosi, o tiedu daugiau nesibučiavo ir net nesėdėjo apsikabinę. Jie stovėjo, susikabinę rankomis, be to, bet kas galėjo juos matyti, nes nuo ugnių už horizonto buvo šviesu tarsi dieną, tik šviesa buvo ne balta, o rausvai oranžinė, o ja plaukė rusvi, su skystos kavos atspalviu dūmų debesys. Kaimynai bėgiojo po gatvę kame papuolė, ponia Euridikė visus graibė už pižamų ir reikalavo, kad ją gelbėtų, ir tik vienas Mirtilas dalykiškai iš garažo išvairavo sunkvežimį ir ėmė, su žmona ir sūnumis, iš namų nešti turtą. Tai buvo pati tikriausia panika, kaip senais gerais laikais, seniai tokios nemačiau. Tačiau aš tai suvokiau, kad jei iš tikro prasidėjo branduolinis karas, tai geresnės vietos nei mūsų miestelis pasislėpti, atsėdėti, išlaukti – nerasi. O jei tai išsiveržimas, tai jis toli – ir vėlgi mūsų miesteliui niekas negresia. O ir įtartina buvo, kad tai būtų išsiveržimas: koks čia gali būti išsiveržimas!

Užlipau į viršų ir ėmiau žadinti Hermioną. Na, tai buvo kaip visada: „Atstok, girtuokli, nereikėjo gerti prieš naktį; nieko dabar nenoriu“ ir panašiai. Tada pradėjau jai garsiai ir įtikinamai pasakoti apie branduolinį karą ir išsiveržimą, kiek sutirštindamas spalvas, nes kitaip nebūtų nieko pavykę. Jai pramušė, ji pašoko iš lovos, nustūmė mane ir nudūmė tiesiai į valgomąjį, murmėdama: „Na štai dabar pažiūrėsiu, o tada jau man saugokis...“ Atidariusi bufetą apžiūrėjo konjako butelius. Buvau ramus. „Iš kur toksai grįžai? – paklausė, nepatikliai apuostydama. – Iš kokio dvokiančio naktinio bordelio?“ Tačiau kai pažvelgė į langą, kai gatvėje išvydo pusnuogius kaimynus, kai pamatė Mirtilą, vienomis trumpikėmis stovintį ant stogo ir per karinius žiūronus žvelgiantį į šiaurę, jai tapo ne iki manęs. Tiesa, pasirodė, kad šiaurė vėl paniro į tylą ir tamsą, tačiau dar buvo galima spėti ten esant dūmų debesį, kuris užstojo žvaigždes. Ką bepasakysi, mano Hermiona tai ne kokia ten Euridikė. Ir amžius ne tas, ir išsilavinimas kitoks. Nespėjau nuryti konjako gurkšnio, o ji jau vilko lagaminus ir kiek išgali šaukė Artemidę. „Šauk, šauk, - karčiai pagalvojau, - taip jau ji ir išgirs“. Ir tada Artemidė išeina pro savo kambario duris. Viešpatie, išbalusi tarsi negyvėlis, visa virpa, bet jau apsivilkusi pižama, plaukuose sukišti smeigtukai, ir klausia: „Kas yra? Ką čia visi jūs?“

Kaip norite, bet tai jau charakteris. Nebūtų to fenomeno, nieko nebūčiau sužinojęs, o Charonas tai ir visai. Mūsų žvilgsniai susidūrė, ji meiliai nusišypsojo virpančiomis lūpomis, ir neišdrįsau ištarti žodžių, kurie buvo ant liežuvio galiuko. Nusiraminimui nuėjau pas save ir ėmiau pakuoti pašto ženklus. Virpi, tariau jai mintyse, drebi! Jauties vieniša, baisu, nesaugu. O štai jis tavęs neparėmė, neapgynė. Nuskynė saldų žiedelį ir nubėgo savais reikalais. Ne jau, mieloji, jei žmogus neturi garbės, tai jau iki galo.

Tuo tarpu, kaip ir tikėjausi, panika sparčiai aprimo. Įsivyravo įprasta naktis, žemė daugiau nekrūpčiojo, namai negirgždėjo. Ponią Euridikę kažkas nusivedė pas save. Niekas daugiau nešūkavo apie karą; o ir šiaip rėkauti nebuvo apie ką. Pažvelgęs pro langą pamačiau, kad gatvė ištuštėjo, tik kai kuriuose namuose tebedegė šviesa, o ir Mirtilas ant savo stogo juodavo tarsi milžinas tarp žvaigždžių. Pašaukiau jį ir paklausiau, kas matosi. „Gerai, gerai, - suirzęs atitarė. – Gulkitės, knarkite. Jūs užknarksite, o jie kad trenks...“ Paklausiau, kas jie. „Gerai, gerai, - atitarė Mirtilas. – Gudročiai atsirado. Su savo Panderėju. Kvailys jis, tas Panderėjas, ir nieko daugiau”. Išgirdęs apie Panderėjų, nusprendžiau vėl paskambinti į policiją. Skambinti vėl teko ilgai, o kai pagaliau prisiskambinau, Panderėjus man pranešė, kad jokių ypatingų naujienų nėra, visa kita tvarkoje, girtam Minotaurui suleido raminančių, praplovė skrandį ir dabar jisai nurimo; o kas dėl gaisro, tai degimas senai liovėsi, tuo labiau, kad tai tebuvo didelis šventinis fejerverkas. Kol bandžiau prisiminti, kokia šiandien šventė, jis padėjo ragelį. Vis tik jis kvailas ir dar blogai išauklėtas; visada toks buvo. Keista tokius žmones sutikti mūsų policijoje. Mūsų policininkas privalėtų būti inteligentiškas, būti pavyzdžiu jaunimui, didvyriu, kurį norėtųsi mėgdžioti, kad juo būtų galima patikėti nesibaiminant ne tik ginklą ir valdžią, bet ir auklėjimą. O Charonas tokią policiją vadina „akiniuočių kompanija“ ir pareiškia, kad tokia mano policija nereikalinga jokiai vyriausybei, nes ji pradės griebti ir perauklėti naudingiausius žmones, pradedant premjeru ir policijos vadu. Nežinau, nežinau, galbūt. Tačiau kad vyresnysis karininkas nežinotų, kas yra fenomenas ir chamavotų atlikdamas savo pareigas – tai jau visai niekam netinka.

Kliūdamas už lagaminų prasibraunu iki bufeto ir prisipilu taurelę konjako kaip tik tą akimirką, kai į valgomąjį grįžta Hermiona. Ji pasako, kad tai beprotnamis, kad nėra kuo čia pasitikėti, kad vyrai čia – ne vyrai, o moterys – ne moterys. Kad aš žlugęs alkoholikas, kad Charonas – turistas, kad Artemidė – baltarankė, visiškai neprisitaikiusi gyvenimui. Ir taip toliau. Gal kas paaiškins, kodėl ją prižadino nakties viduryje ir privertė susikrauti lagaminus? Atsakiau Hermionai kaip mokėjau; ir pasislėpiau miegamajame. Man skaudėjo viską ir aš tiksliai žinojau, kad rytoj man vėl paaštrės egzema. Man jau dabar norisi kasytis, tačiau kol kas aš laikausi.

Apie trečią valandą vėl sudrebėjo žemė. Pasigirdo daugelio variklių gaudesys ir geležies žvangėjimas. Pasirodė, kad pro namus važiuoja karinių sunkvežimių ir šarvuočių su kareiviais kolona. Ji važiavo lėtai, prigesintais žibintais, ir Mirtilas prisitaisė po ka-kurio šarvuočio, nurisnojo greta, laikydamasis už liuko išsikišimo ir kažką šaukdamas. Nežinau, ką jam atsakė, tačiau, kai kolona pravažiavo ir jis liko vienas gatvėje, jį pašaukiau ir paklausiau, kokios naujienos. „Gerai, gerai, - pasakė Mirtilas. – Žinom tuos manevrus. Važinėja čia gudročiai už mano pinigus“. Ir tada aš viską galutinai supratau. Vyksta didelės karinės pratybos, galbūt net panaudojant branduolinį ginklą. Vertėjo daržą kasti! Viešpatie, kad tik ramiai užmigti.

BIRŽELIO 2-OJI. Visas kasausi. Niekaip nesiryžtu pakalbėti su Artemide. Nemėgstu šitų ypač asmeninių pokalbių, to intymumo. Ir be to, ką žinau, ką ji man atsakys?

Velniai su tomis dukterimis. Kad bent suprasčiau, ko jai trūksta! Turi vyrą, ir ne kokį nusususį mokslinčių, o tvirtą vyrą, pačių tų metų, ne kokį išsigimėlį, ne invalidą ir kartu ne vėjavaikį. O galėtų: valdiška giminaitė mėto jam gundančius žvilgsnius ir Tiona akytes varto; tai visi žino, nekalbant jau apie gimnazistes, vasarnamių gyventojas ar madam Persefonę, kuri iš visų katyčių didžiausia katė ir nė vienas katinas prieš ją neatsilaiko. Tačiau aš žinau, ką man į tai atsakys Artemidė. Nuobodu, sakys, tėveli, mirtinas liūdesys. Ir nėra kuo atkirsti! Jauna graži moteris, vaikų neturi, temperamentas nepavydėtinas, jai suktis pasilinksminimų viesule, šokiai, flirtas ir panašiai. O Charonas, gaila, iš tų, iš filosofuojančių. Mąstytojas. Totalitarizmas, fašizmas, menedžmentas, komunizmas. Šokiai – seksualinis narkotikas; svečiai – vieni balvonai, vienas už kitą baisesnis. Apie kitką – net užsiminti nedrįsk! O be to nespjauna ir išgerti! Susodins prie stalo penketą savo gudručių, pastatys penkis butelius konjako ir šnekučiuosis iki pat ryto. Mergiotė pažiovauja, pažiovauja, trinkteli durimis ir eina miegoti. Argi tai gyvenimas? Aš suprantu, vyrui tai, kas vyriška, bet juk iš kitos pusės ir moteriai tai, kas moteriška. Ne, mylėjau savo žentą, jis mano žentas ir aį jį myliu. Bet kiek gi galima samprotauti. Ir kas per juos keičiasi? Aišku, gi, kiek bekalbėsi apie fašizmą, fašizmui nuo to nei šilta, nei šalta, achtelti nespėsi, uždės geležinį šalmą ir – pirmyn, tegyvuoja vadas! O jei liausiesi domėtis jauna žmona, ji tuo pačiu ir atseikės. Suprantu, kad išsilavinęs žmogus privalo kartais pasamprotauti abstrakčiomis temomis, tačiau juk reikia ir proporcijų prisilaikyti. Na gerai.

Rytas buvo stebuklingas (plius 19^o, vieno balo debesuotumas , pietų vėjas, 0,5 m/sek. Reiktų nueiti į meteostotį patikrinti anemometrą, aš jį vėl numečiau). Po pusryčių nusprendžiau, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, ir išėjau į meriją aiškintis dėl pensijos. Ėjau ir mėgavausi ramybe, ir staiga pamatau – Laisvės ir Varstų gatvių kampe susirinkusi minia. Pasirodo, kad Minotauras su savo cisterna įvažiavo į juvelyrinės parduotuvės vitriną, o žmonės susirinko pažiūrėti, kaip jis, purvinas, sutinęs, nuo ryto jau girtas, aiškinasi su kelių inspektoriumi. Ir taip jis nebuvo harmoningas su švytinčiu rytu, kad nuotaika visai dingo. O juk aišku, kad policijai nereikia paleisti Minotauro taip anksti, juk žinojo, kad būtinai iškart prisigers, jei jau jam „ilgadienės“. Bet iš kitos pusės, kaip jo neišleisi, jei jis vienintelis mėšlavežis mieste? Čia jau rinktis iš dviejų – arba imtis Minotauro auklėjimu ir skęsti nešvarumuose, arba priimti kompromisą vardan higienos. Dėl Minotauro užtrukau ir kai pasiekiau „tašką, visi jau buvo susirinkę. Sumokėjau baudą, o tada vienakojis Polifemas pavaišino puikiu cigaru aliuminio futliare. Tą cigarą dėl manęs jam atsiuntė jo vyresnysis sūnus Polikarpas, prekybinio laivyno leitenantas. Tasai Polikarpas pas mane mokėsi kelis metus, kol nepabėgo į jungas. Žvitrus buvo berniokas, didelis išdykėlis. Kai paspruko iš miesto, Polifemas vos manęs nenutempė į teismą: atseit, išvedė vaikiną paskaitomis apie pasaulių daugį. Pats Polifemas iki šiol įsitikinęs, kad dangus yra kietas ir palydovai po jį laksto tarsi motociklai cirke. Mano įrodinėjimai apie astronomijos naudą jo nepasiekia, ir tada buvo neprieinami, ir dabar.

Mūsiškiai kalbėjo apie tai, kad miesto iždininkas vėl iššvaistė pinigus, skirtus stadiono statybai. Tai, vadinasi, jau septintą kartą. Pradžioje kalbėjome apie prevencijos priemones. Silenas gūžčiojo pečiais ir tvirtino, kad be teismo, ko gero, nieko neišgalvosi. „Užtenka dalinių priemonių, – jis sakė. – Atviras teismas. Susirinkti visam miestui stadiono statybvietėje ir prikalti švaistūną prie gėdos stulpo tiesiog nusikaltimo vietoje. Dėkui dievui, - jis tęsė, - mūsų įstatymai pakankamai lankstūs, kad priemonės tiksliai atitiktų nusikaltimo dydį“. „Sakyčiau, kad mūsų įstatymai netgi pernelyg lankstūs, - pastebėjo tulžingasis Paralas. – Šitą iždininką teisė jau dukart, ir abu kartus mūsų lankstūs įstatymai išsilenkdavo aplink jį. Bet tu turbūt manai, kad taip nutiko, nes jį teisė ne statybvietėje, o rotušėje“. Morfėjus, gerokai pamąstęs, pareiškė, kad nuo šiandien liaujasi iždininką kirpti ir skusti. Tegu pavaikšto apžėlęs. „Visi jūs subinės, - ištarė Polifemas. – Niekaip jums nedašunta, kad jam į tai nusispjaut. Jo sava kompanija“. „Būtent“, - pasigavo tulžingasis Paralas ir mums priminė, kad be miesto iždininko, gyvena ir darbuojasi dar ir miesto architektas, kuris projektavo stadioną pagal savo sugebėjimus ir dabar, aišku, suinteresuotas, kad stadiono statybos, neduok dieve, nesustabdytų. Mikčius Kalaidas sušnypštė, sutrūkčiojo ir, tokiu būdu pritraukęs visų dėmesį, priminė, kad būtent jis, Kalaidas, praeitais metais vos nesusimušė su architektų per Gėlių šventę. Tas priminimas pokalbiui suteikė naują, ryžtingą atspalvį. Vienakojis Polifemas, kaip veteranas ir nebijantis kraujo, pasiūlė patykoti abiejų prie Persefonės durų ir aplaužyti jiems ragus. Tokiomis ryžto kupinomis minutėmis Polifemas visai liaujasi sekęs savo kalbą – taip ir liejasi ji iš jo kareivinių. „Aplaužyti šitiems dvokalams ragus, – griaudėjo jis. – Duoti tam mėšlui į inkstus ir nušlifuoti šunsnukiams snukius“. Tiesiog nuostabu, kaip įkvepiančiai tokios kalbos paveikia mus. Visi įsikarščiavo, ėmėm mojuoti rankomis, o Kalaidas šnypštė ir trūkčiojo dar smarkiau nei įprasta, negalėdamas nė žodžio ištarti iš susijaudinimo. Tačiau tada tulžingasis Paralas, vienintelis išlikęs šaltakrauju, pastebėjo, kad be iždininko ir architekto, mieste savo vasaros viloje gyvena ir geriausias jų draugelis, toksai ponas Laomedontas, ir visi iškart nutilo ir ėmė pribaiginėti rūkyti savo prigesusius cigarus bei cigaretes, nes ponui Laomedontui nelabai aplaužysi ragus ir, tuo labiau, neatšlifuosi snukio. Ir kai tyloje mikčius Kalaidas ištarė jau visai nesuprantamai „Tre-jenkti per pentes“, visi į jį pasižiūrėjo su nepasitenkinimu.

Prisiminiau, kad man jau senai laikas į meriją, įsidėjau nebaigtą cigarą į aliumininį futliarą ir pakilau į antrą aukštą, mero priimamąjį. Mane nustebino neįprastas sujudimas kanceliarijoje. Visi tarnautojai buvo tarytum šiek tiek susijaudinę. Netgi sekretorius, vietoje užsiėmimo įprastu savo nagų apžiūrėjimu, antspaudavo didelius vokus labai rūpestingu ir pareigingu veidu. Labai nejaukiai jausdamasis prisiartinau prie šito pagal naujausią madą išlaižyto gražuolio su jo iššaukiančiais muskulais ir ekstravagantiška užsienietiška striuke. Viešpatie, atiduočiau viską pasaulyje, kad tik su juo neturėčiau jokio reikalo, nematyčiau ir negirdėčiau. Aš ir anksčiau nemėgau pono Nikostrato, kaip ir visų jaunų dendžių mieste, o tiesą sakant, nemėgau jau tada, kai mokėsi pas mane – už tingumą, akiplėšiškumą, aštrius išsišokimus, o po vakarykščio nutikimo man net žiūrėti į jį buvo šlykštu. Supratimo neturėjau kaip su juo elgtis. Tačiau nebuvo išeities ir galiausiai išdrįsau kreiptis: „Pone Nikostratai, ar kas girdisi dėl mano reikalo?“ Jis net nežvilgtelėjo į mane, taip sakant, nelaikė vertu pažvelgti. „Atleiskite, pone Apolonai, atsakymas iš ministerijos dar negautas“, - tarė jis tebedėdamas antspaudus. Kodėl negautas tada, kai buvo tikimasi gauti, ir ar aplamai verta tikėtis gauti... Patrypčiojau ir nuėjau link išėjimo, jausdamasis taip bjauriai, kaip visada jaučiuos viešose vietose. Tačiau visai nelauktai jis mane sustabdė keistu pranešimu. Jis pasakė, kad ryšio su Marafinais nėra iki šiol. „Ką sakote! – tarstelėjau. – Negi manevrai nesibaigė?“ „Kokie manevrai?“ ž nustebo jis. Čia man ir pratrūko. „Kaip tai – kokie?! Tie patys, kuriuos matėte praeitą naktį“. „Argi tai buvo manevrai?“ – su pavydėtinu šaltakraujiškumu ištarė jis vėl pasilenkdamas prie vokų. – Juk tai buvo fejerverkas. Paskaityk rytinius laikraščius“. Reikėjo, reikėjo jam pasakyti dar pora žodelių, tuo labiau, kad tuo metu kambaryje buvome vieni. Bet argi aš galiu taip?

Kai grįžau į „tašką“. Jau ginčijosi apie naktinį reiškinį. Mūsiškių padaugėjo: atėjo Mirtilas ir Panderėjus. Panderėjus buvo apsirengęs prasekta miline, nesiskutęs ir pavargęs po naktinio budėjimo. Mirtilas atrodė ne geriau. Nes visą naktį vaikštinėjo aplink namus ir laukė nelaimės. Visi rankose turėjo rytinius laikraščius ir aptarinėjo „mūsų liudininko“ žinutę pavadinimu „Šventė ties slenksčiu“. „Mūsų liudininkas pranešė, kad Marafinai ruošiasi švęsti savo 153 m. progą ir, kaip jis sužinojo iš paprastai gerai informuotų šaltinių, vakar atliko bandomąjį fejerverką, kuriuo gėrėtis galėjo aplinkiniai miestai ir gyvenvietės 200 km atstumu. Tereikia Charonui išvažiuoti į komandiruotę, kaip mūsų laikraštis katastrofiškai kvailėja. Bent būtų pasistengę įsivaizduoti, kaip atrodo fejerverkas iš 200 km atstumo. Bent būtų pagalvoję, nuo kada fejerverkus lydi požeminiai smūgiai. Visai tai nedelsdamas išdėsčiau saviškiams, tačiau jie atsakė, kad ir patys žino, kurie dabar metai ir patarė pasiskaityti „Mileso žinias“. Jose juodu ant balta buvo parašyta, kad šią naktį „Mileso gyventojai galėjo naktį gėrėtis įspūdingu karinių mokymų reginiu, kurio metu buvo panaudota naujausia kovinė technika“. „O ką aš sakiau, - vos nešūktelėjau, tačiau mane pertraukė Mirtilas. Jis papasakojo, kad anksti rytą prie jo benzino kolonėlės privažiavo užsipilti kuro nepažįstamas „Tolimųjų pervežimų“ vairuotojas, paėmė 150 litrų benzino, du bakelius autolo, dėžę marmelado ir atskleidė paslaptį, kad tarytum šiąnakt dėl nežinomos priežasties sprogo požeminės raketinio kuro gamyklos. Žuvo, atseit, 23 apsaugos darbuotojai ir visa naktinė pamaina, o dar 179 žmonės dingo be žinios. Visi mes pasibaisėjome, tačiau tulžingasis Paralis agresyviai pasidomėjo: „O kam tada, klausiu, jam prireikė marmelado?“ Šis klausimas užklupo Mirtilą aklavietėje. „Gerai, gerai, - tarstelėjo jis. – Girdėjom. Užteks iš manęs“. Mes irgi nieko daugiau negalėjome pasakyti. Iš tikro, kam čia tas marmeladas? Kalaidas pašnypštė, paprunkštė, bet taip nieko ir neištarė. Ir tada į priekį išėjo tas senas asilas Panderėjus. „Seniokai, - prakalbo jis. – Klausykit. Jokios ten ne raketinės gamyklos. Marmelado gamyklos ten buvo, aišku? Na dabar laikykitės“. Mes taip ir prisėdome. „Požeminės marmelado gamyklos? – ištarė Paralis. – Na, seni, šiandien tu geros formos“. Pradėjome plekšnoti Panderėjų per nugarą, pritardami: „Taip, Panai, iškart matosi, kad šiandien ne kaip miegojai, seni. Užvažiavo ant tavęs Minotauras, ne kokie tavo reikalai. Laikas tau į pensiją, drauguži“. „Policininkas, o pats sėja paniką“, - įsižeidė Mirtilas, kuris vienintelis rimtai reagavo į Penderėjaus žodžius. „Tam jis ir Panas, kad sėtų paniką“, - pašmaikštavo Dimantas. Ir Polifemas pajuokavo labai vykusiai, nors visai nepadoriai. Kol mes taip linksminomės, Panderėjas stovėjo tarsi stulpas, pūtėsi akyse ir tik sukiojo galvą, tarsi jautis, kurį apsupo matadorai. Galiausiai jis užsisagstė visas milinės sagas ir, žvelgdamas visiems virš galvų, krioktelėjo: „Pakalbėjote – viskas! Iš-si-i-vaikščioti! Įstatymo vardu”. Mirtilas nuėjo į savo benzino kolonėlę, o kiti patraukė į užkandinę.

Užkandinėje iškart užsisakėme alaus. Štai tas malonumas, kurio neturėjau tol, kol neišėjau į pensiją. Tokiame mažame miestelyje, kaip mūsų, mokytoją pažįsta kiekvienas. Tavo mokinių tėvai kažkodėl įsivaizduoja, kad esi stebukladarys ir savo pavyzdžiu turi sutrukdyti vaikams eiti tėvų pėdomis. Užkandinėje nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro tiesiog knibžda tų tėvų, ir jei leisi sau išgerti nekaltą alaus bokalą, tai kitą dieną neišvengiamai lauks žeminantis pokalbis su direktoriumi. Antra, prie baro nuolat stumdosi vyresnių klasių mokiniai, praleidinėjantys pamokas ir nesilaikantys mokinio kodekso, kuriame aiškiai pasakyta, kad mokinys negali lankytis viešose vietose, kuriose vartojami alkoholiniai gėrimai. O man patinka užkandinė! Mėgstu pasėdėti su gera vyriška kompanija, išsiblaškęs gaudydamas balsų gaudesį ir stiklų skambčiojimą už nugaros, mėgstu pasakoti ir išklausyti riebų anekdotą, pažaisti keturis karalius – po nedaug, tačiau jaučiant vertę – o išlošus, visus pavaišinti. Na gerai.

Japetas davė mums vyno – ir mes prakalbome apie karą. Vienakojis Polifemas pareiškė, kad jei tai būtų karas, tai jau būtų prasidėjusi ir mobilizacija, o tulžingasis Paralas paprieštaravo, kad jei tai būtų karas, mes nieko nežinotume. Nemėgstu kalbų apie karą ir su malonumu pakalbėčiau apie pensijas, bet kur ten man... Polifemas padėjo ramentą skersai stalo ir paklausė, ką, tiesą sakant, Paralas supranta apie karus. „Ar žinai, tarkim, kas yra bazuka? – griežtai paklausė. – Ar žinai, ką reiškia sėdėti apkasuose, nasruose pilna mėšlo, į tave atriaumoja tankai, o tu net nepastebėjai, kaip privarei pilnas kelnes?“ Paralas atkirto, kad apie tankus ir pilnas kelnes jis nežino, tačiau apie atominę bombą žinome vienodai. „Gulk kojom į sprogimą ir šliaužk iki artimiausių kapinių“. „Glušu buvai, glušu ir likai, - kalbėjo vienakojis Polifemas. – Branduolinis karas – tai nervų karas, aišku? Mes juos, o jie mus; ir kas pirmas privarys į kelnes, tas pralaimėjo“. Paralas tik gūžtelėjo pečiais, ir Polifemas visai įsikarščiavo. „Bazukos! – rėkė jis. – Tarzonai! Vi-iens – ir pilnos kelnės! Ar taip, Apolonai?“ Pakankamai parėkavęs, jis paskendo prisiminimuose, kaip mudu su juo sniege atmušinėjom tankų ataką. Negaliu pakęsti tų prisiminimų. Vien pilnos kelnės. Nežinau, gal taip ir buvo, neprisimenu. O ir nemėgstu prie to grįžti. O Polifemas kaip buvo kareiva, taip ir liko. Neturiu supratimo, ką dar reikia nutraukti žmogui, kad jis visam laikui liautųsi būti karininku. O gal visa tai todėl, kad jam neteko papulti į “katilą“, kaip man. Ar tai dėl charakterio?

Mes užsisėdėjom, tad nusprendžiau kartu ir papietauti. Paprastai pas Japetą skanu, tačiau šįkart jo firminė sriuba su kleckaičiais turėjo medžio alyvos prieskonį, apie ką ir pasakiau. Pasirodė, kad Japetui jau trečią dieną skauda dantį ir dar taip nepakenčiamai, kad jis nieko paragauti negali. „O atsimeni, Febai, kaip tau išmušiau dantį?“ – liūdnai paklausė. Dar kaip prisiminiau! Tai buvo septintoje klasėje, kartu merginom Ifigeniją ir mušėmės kasdien. Dieve mano, kokie tai seni laikai, kai dar galėjau muštis! Ifigenija, pasirodo, ištekėjusi už kažkokio inžinieriaus pietuose, turi jau anūkų ir krūties vėžį.

Kai ėjau pas Achilą, prie Laomedonto namo stovėjo ta jo baisi mašina šarvuotais stiklais, o prie vairo rūkė tas niūrus jautukas, kuris visada iš manęs tyčiojosi. Ir dabar prie manęs taip prikibo, kad teko išdidžiai pereiti į kitą gatvės pusę, jam nerodant jokio dėmesio. Achilas sėdėjo prie kasos ir apžiūrinėjo savo „Kosmosą“. Nuo to laiko, kai įsigijo šį melsvą trikampį su sidabriniu užrašu, laikėsi taisyklės išsiimti albumą kaip tik prieš man ateinant, tarsi atsitiktinai. Aš jį matau kiaurai, todėl dėmesio nekreipiu. Nors, tiesą sakant, širdį užpila krauju. Viena paguoda, kad jo trikampis buvo priklijuotas. Jam taip ir pasakiau. „Taip, sakiau, - nieko nepasakysi, Achilai, puikus dalykėlis. Gaila tik, kad klijuotas“. Jis visas persikreipė ir sumurmėjo, kad jaunos, atseit, vynuogės. „Ką padarysi, - atsakiau jam ramiai. – Klijavimas yra klijavimas, ir niekur nuo jo nepabėgsi. Asmeniškai šito ženklo už tokią kainą būčiau neėmęs. Kam jis man su lipduku? Kai kurių, aišku, - sakiau, toks platus požiūris, kad ima ir antspauduotus, ir klijuotus, bet tai ne man, nerimta. Juos imu nebent keitimo fondui. Visada juk atsiras prasčiokas, kuriam klijuotas, ar ne– vis tiek“. Atpratinsiu tave nuo kaišiojimo panosėn sidabrinio užrašo.

Bendrai, su juo neblogai praleidome laiką. Jis mane įtikinėjo, kad vakarykštis fejerverkas – tai retos atmainos šiaurės pašvaistė, atsitiktinai sutapusi su savitu žemės drebėjimu, o aš jam aiškinau apie manevrus ir marmelado gamyklos sprogimą. Juk matosi, kad žmogus netiki savo paties žodžiais, o ginčijasi, prieštarauja. Sėdi tarsi mongolų statula, žiūri pro langą ir tetvirtina, kad mieste ne vienas aš nusimanau apie gamtos reiškinius. gali pamanyti, kad jie ter savo farmacijos mokykloje tikrai mokėsi rimtų dalykų. Ne, nė su vienu mūsiškiu negalima ginčo baigti protingai. Štai, pavyzdžiui, Polifemas. Jis niekada nesiginčija palei esmę. Tiesa jo nedomina, o jam terūpi, kaip sumenkinti oponentą. Tarkim, ginčas apie planetos formą. Tiksliais, visiem išsilavinusiems žmonėms žinomais argumentais jam įrodinėju, kad Žemė, grubiai sakant, yra rutulys. Jis aršiai ir nesėkmingai užsipuola kiekvieną argumentą iš eilės, o kai pasiekiam Žemės šešėlio formą Mėnulio užtemimo metu, jis pareiškia kažką panašaus: „Šešėlis, šešėlis... Užleidi čia šešėlius giedrą dieną. Pirma po nosim užsiaugink barzdelę bei plaukus ant savo plikės ataugink, o tada jau ir ginčykis“. Arba, tarkim, Paralas. Kartą kažkaip pasiginčijau su juo apie alkoholizmo gydymą. Nespėjom apsidairyti, kaip perėjom prie prezidento užsienio politikos, o nuo jos – prie panspermijos problemos. Ir kas nuostabu – apie panspermiją ir užsienio politiką man nei tada, nei dabar, nėra jokio reikalo, o nuo alkoholizmo visiems aplinkiniams kentėjo Hermionos pusbrolis. Dabar jis armijoje, karo feldšeris, o tada mano gyvenimas buvo vientisas košmaras. Taip, alkoholis yra tautos rykštė.

Mūsų ginčas baigėsi tuo, kad Achilas ištraukė taikinantį buteliuką ir mes išgėrėme po taurelę džino. Achilui prekyba sekasi nekaip. Man atrodo, kad jam neužtektų ir džinui, jei ne ponia Persefonė. Štai ir šiandien atėjo nuo jos. „Galiu pasiūlyti antigesto“, - pašnibždomis pasiūlė Achilas. ‚Ne, - atsako pasiuntinė, - prašė ko nors tikresnio, prašau“. Tikresnio, matote, jai. Dar buvo atbėgęs Japeto virėjūkštis dantų lašų, o daugiau niekas neatėjo, ir mes sočiai pasišnekėjome. Aš rožinį „Monumentą“ apkeičiau į seriją „Raudonasis Kryžius“. Tiesą sakant, „Raudonojo Kryžiaus“ man nereikia, tačiau užvakar Charonas pasakė, kad į redakciją atėjo skelbimas: „Paimsiu ‚Raudonąjį Kryžių‘, siūlau bet kurią atverstą standarto užrašą“. Reikia pripažinti, kaip bebūtų keista, kad Charonas – vienintelis žmogus mūsų name, kuris iš manęs nesišaipo. Bendrai imant, jei pagalvosi, jis visai neblogas žmogus, ir Artemidė elgiasi ne tik amoraliai, bet ir nedėkingai. O koks tas Nikostratas!

Grįžtu namo devintą ir matau, kad jiedu vėl sėdi sode, šešėlyje ir, tiesa, nesibučiuoja, tačiau vis tik reikia sąžinę turėti. Nuėjau į sodą, paėmiau Artemidę už rankos ir tariau tam blakei: „Viso gero, pone Nikostratai, geros nakties“. Artemidė ištraukia ranką ir, netariusi nė žodžio, nueina. O tas ištvirkėlis, labai nevykusiai bandantis pataisyti nepatogią padėtį, pradeda su manimi pokalbį apie municipalines rekomendacijas, kurias reikia pridėti prie pensijos prašymo. Ir aš stoviu bei jo klausau. Pagaliu reiktų jį vyti iš sodo, o aš jo klausau. Prakeiktas mano delikatumas. Ir neryžtingumas. Tikrai jau nepilnavertiškumo kompleksas. Ir tada jis staiga bjauriai vyptelėjo ir sako: „O kaip gyvena žavioji ponia Hermona? Jūs, pone Apolonai, neprašovėte. Nuo tokios ekonomės ir aš neatsisakyčiau“. Man širdis į kulnus nusirito, visai žado netekau. O jis, nesulaukęs atsakymo – ir kam jam tas mano atsakymas? – pasišalino, kvatodamas per visą gatvę, o aš likau vienas tamsiame sode.

Taip, nieko nepadarysi. Mūsų santykius su Hermiona vis tik teks sureguliuoti. Žinau, kad man tai ne prie ko, tačiau dvasinė ramybė reikalauja aukų.

BIRŽELIO 3-OJI. Kartais mane apima siaubas pagalvojus, kad mano pensijos reikalai nesusitvarkys. Mano vidų sutraukia ir niekuo užsiimti negaliu.

Tačiau mąstant logiškai, reikalas turėtų baigtis kuo geriausiai. Pirma, mokytoju dirbau 30 m., neskaitant pertraukos per karą. O tiksliau, 30 m ir 2 mėn. Antra, nė karto nekeičiau darbo vietos, niekada nenutraukiau darbo stažo dėl persikraustymų ir kitų aplinkybių ir tik kartą, prieš 7 m, buvau paėmęs trumpalaikes atostogas savo noru. O dalyvavimas karo veiksmu negali būti laikomas darbo stažo pertrauka, tai aišku. Apytiksliais paskaičiavimais per mano klases praėjo per 4 tūkst. mokinių, beveik visi dabartiniai miesto gyventojai. Trečia, paskutiniaisiais metais buvau visiems akyse ir triskart pavadavau direktorių jo atostogų metu. Ketvirta, dirbau nepriekaištingai, turiu 16 padėkų iš ministerijos, asmeninį amžinatilsį ministro sveikinimą mano 50-mečio proga. O taip pat bronzos medalį „Už pastangas liaudies švietimo vagoje“. Mano stale visas stalčius skirtas mokinių tėvų padėkoms. Penkta, mano specialybė. Dabar visi pasimaišė tuo kosmosu, tad astronomija tapo aktualiu dalyku. Pagal mane, tai irgi pliusas. Štai taip viską apmeti žvilgsniu ir atrodo: kokios gali būti abejonės? Ministro vietoje aš, nesvarstydamas, skirčiau pirmą laipsnį. Juk iš esmės man ne tiek daug gyvenime ir reikia. 3-4 cigaretės, konjako stikliukas, kažkiek smulkių kortoms, štai ir viskas. Na ir pašto ženklai, žinoma. Pirmas laipsnis tai 150 į mėnesį. Šimtą atiduodu Hermionai už ūkio tvarkymą, 20 – į knygelę juodai dienai, o kas lieka, tas bus jau mano. Čia ir pašto ženklams užteks, ir visam kitam. Argi neužsitarnavau?

Blogai, kai senas žmogus niekam nereikalingas. Išspaudžia jį tarsi citriną, ir eik dvėsti. Dėkingumas, sveikinimai? Ką tai dabar domina? Medalis? Kas jo neturi? Ir būtinai kas nors prikibs, kad buvau nelaisvėje. Buvai nelaisvėje? Buvau. Trejus metus? Trejus. Viskas! Vadinasi, stažo pertrauka trys metai, gauk savo trečią laipsnį ir neapkrauk mūsų kanceliarijos.Va, jei būtų pažinčių! O beje, vienas mano mokinių, o būtent generolas Alkimas, ir dabr sėdi Žemesniuosiuose kongreso rūmuose. O kas, jei jam parašyčiau? Jis mane turėtų prisiminti, su juo turėjau daugybę tų smulkių konfliktų, kuriuos su tokiu malonumu prisimena buvę mokiniai. Na tikrai, parašysiu. Taip tiesiai ir pradėsiu: „Sveikas, berniuk. Štai aš jau ir pasenau...“. Šiek tiek palauksiu ir parašysiu.

Šiandien visą dieną praleidau namuose: Hermiona buvo svečiuose pas tetą ir atnešė didelį paketą su senais pašto ženklais. Juos peržiūrinėdamas patyriau didelį malonumą. Tai su niekuo nepalyginsi. Tai tarsi nesibaigiantis medaus mėnuo. Buvo keli puikūs egzemplioriai, tiesa, visi klijuoti, teks restauruoti. Mirtilas kieme pasistatė palapinę ir gyvena joje su visa šeima. Sako, kad ryšio su Marafinais vis dar nėra. Tikriausiai meluoja. Girtas Minotauras savo purvina cisterna užvažiavo ant raudonojo pono Laomedonto automobilio ir susimušė su vairuotoju. Abu nuvedė į skyrių. Tada Minotaurą uždarė iki išsiblaivys, o vairuotoją, kalba, nuvežė į ligoninę. Vis tik yra teisybė pasaulyje. Artemidė tupi tyliai tarsi pelytė: štai-štai turi grįžti Charonas. Aš Hermionai jau nieko nepasakoju. Galbūt, kažkaip susitvarkys. Ach, kad gaučiau pirmą lygį!

BIRŽELIO 4-OJI. Ką tik baigiau skaityti vakarinį laikraštį, tačiau vis dar nieko nesuprantu. Be jokių abejonių, kažkokie pokyčiai įvyko. Bet kokie būtent? Ir kokių įvykių pasėkoje? Mėgsta mumyse pameluoti, va kas.

Ryte, išgėręs kavos, patraukiau į „tašką“. Rytas buvo geras, šiltas (temperatūra +18^o, debesuotumas 0 balų, pietų vėjas, 1 m/ sek pagal mano anemometrą). Išėjęs už vartelių pamačiau, kad Mirtilas zuja greta ant žemės sulankstytos palapinės. Paklausiau, ko jis čia taip. „Gerai, gerai, - atsakė jis smarkiai suirzęs. – Atsirado gudročiai. Na ir sėdėkite, laukite, kol jus visus išpjaus“. Mirtilu netikiu nė per nago juodymą, tačiau nuo tokių kalbų man visada perbėga skruzdėlės. „Kas gi dar nutiko?“ – paklausiau. „Marsiancai, - trumpai atsakė ir ėmė keliu spausti palapinę. Iškart jo nesupratau ir, galbūt, nuo to keisto žodžio kilo pojūtis, kad artinasi kažkas baisaus ir nenugalimo. Man pakirto kojas ir prisėdau ant sunkvežimio bamperio. Mirtilas tylėjo, tik pukšėjo ir dūsavo. „ką sakei?“ – perklausiau. Jis supakavo palapinę, įmetė ją į kėbulą ir užsirūkė. „Užpuolė marsiancai, - ištarė pašnibždomis. – Dabar visiems galas. Marafinai sudeginti, sako, iki žemės, 10 mln. žuvo per vieną naktį, įsivaizduoji? O dabar apsilankė mūsų merijoje. Valdžia jų, tad viskas. Sėti jau uždraudė, o dabar, kalba, visiems išpjaus skrandžius. Jiems kažkam reikia skrandžių, įsivaizduoji? To nelauksiu, skrandžio man pačiam reikia. Kai tik tai išgirdau, taip iškart ir nusprendžiau: šitos naujos tvarkos ne man, tegu viskas prapuola, o aš važiuoju pas brolį į fermą. Aš jau senutę su vaikais išsiunčiau autobusu. Atsėdėsim, apsižiūrėsim, o tada bus matyti“. „ Palauk, - sušukau, aiškiai suprasdamas, kad jis viską meluoja, tačiau jausdamasis vis silpniau. – Palauk. Mirtilai, ką sakai? Kas užpuolė? Kas sudegino? Mano žentas dabar Marafinuose“. „Užsilenkė tavo žentas, - pasakė užjaučiančiai Mirtilas ir numetė nuorūką. – Laikyk, kad tavo duktė tapo našle. Tad sekretoriui pasilakstymas... Na, aš važiuoju. Lik sveikas, Apolonai. Mudu visada buvome geruoju. Pikta tau neturiu, o tu manęs bloguoju neminėk“. „Viešpatie! – iš nevilties surikau visai neturėdamas jėgų.- Kas gi užpuolė“. „Marsiancai, marsiancai! – pasakė jis vėl sakydamas pašnibždomis. – Iš ten! – parodė pirštu į dangų. – Iš kometos sugužėjo“. „Gal marsiečiai?“ – paklausiau su viltimi. „Gerai, gerai, - pasakė, ropšdamasis į sunkvežimio kabiną. – Tu mokytojas, tu geriau žinai. O man vis tiek, kas vidurius paleis...“. „Viešpatie, Mirtilai, - pasakiau, galutinai supratęs, kad visa tai melas. – Negalima taip. Juk tu pagyvenęs vyras, turi anūkų. Kokie dar gali būti marsiečiai, jei Marsas – negyvenama planeta? Ten nėra gyvybės – tai mokslo faktas“. „Gerai, gerai, - suurzgė Mirtilas, tačiau pasimatė, kad jis susvyravo. – Kos ten dar faktas“. „na ne gerai, o taip ir yra iš tikro, - pasakiau. – Paklausk bet kurio mokslininko. Ką ten mokslininko, tai žino bet kuris moksleivis“. Mirtilas atsikrenkštė ir išlipo iš kabinos. „Tegu viskas prapuola, - pasakė jis, pasikasydamas pakaušį. – Ko klausyti? Tau manęs klausyti? Ar man Panderėjaus klausyti? Nieko nesuprantu“. Jis nusipjovė ir nuėjo į namą.

Aš irgi nusprendžiau grįžti namo, nes Hermiona mane pagavo ir privertė išgerti vaistus nuo egzemos. Kažkokia nauja priemonė – fenomenalus bjaurumas. Tada nuskubėjau į „tašką“.

Beveik visi mūsiškiai būriavosi prie įėjimo į meriją ir karštai ginčijosi dėl kažkokių keistų pėdsakų dulkėse, Kad tuos pėdsakus paliko atvykęs marsietis, aišku buvo visiems. Morfėjus tvirtino, kad jis, senas kirpėjas ir masažuotojas, tokių pabaisų dar niekada nematęs. „Vorai, - kalbėjo jis, - milžiniški plaukuoti vorai“ tai yra jų patinai plaukuoti, o patelės – plikos. Vaikšto ant užpakalinių galūnių, o priekinėmis čiumpa. Matei pėdsakus? Baisus dalykas! Tarsi skylės. Tai jis čia praėjo“. „Esmė ne tame, kad praėjo, - mąsliai sakė Silenas. – Žemėje didesnė traukos jėga, štai Apolonas patvirtins, kad jie tiesiog nesugeba vaikščioti kojomis. Tam jie turi specialias spyruoklines eitynes, kurios ir palieka duobes dulkėse“. „Teisingai, eitynės, - miglotai patvirtino Japetas su aprištu skruostu. – Tik tai ne eitynės. Tai jų mašinos tokios, kine mačiau. Ne su ratais jų mašinos, o ant tokių svertų, kojūkų“. „Vėl mūsų iždininkas išsisuko, - pasakė tulžingasis Paralas. – Praeitą kartą buvo neįtikėtino stiprumo kruša, užpraeitais pasireiškė skėriai, o štai dabar jis pakišo marsiečius – epochos dvasioje, kosminės erdvės įsisavinimo kontekste“. „Negaliu abejingai žiūrėti į tuos pėdsakus, - pasakė Morfėjus. – Siaubingas dalykas. Einam, seniokai, išgersim, ką?“ Kalaidas, kuris jau senai nerimo, šnypštė ir trūkčiojo, galiausiai ištarė: „O-oras šia-andien geras, seniokai. Kaip miegojote?“ Jis visada dėl savo kalbos defekto atsilieka nuo įvykių. O juk jis veterinaras ir galėjo ką nors naudinga pasakyti apie tuos pėdsakus. „Mirtilas jau garą davė, - tarė Dimantas, kvailai kikendamas. – Viso, sako, Dimantai, mes su tavimi visad buvom geruoju. Prižiūrėk, sako, benzino kolonėlę, o jei kas, sudegink ją, kad priešui neliktų“. Tada aš atsargiai paklausiau, kas girdėti apie Marafinus. „Marafinus, kalba, sudegino, - mielai atsakė Dimantas. – Skambino, sakė, iš ten, prašė laikytis rimties“. Galutinai įsitikinau, kad tai beprasmiai gandai. Ir jau buvau beneigiąs juos, kaip pasigirdo policijos sirena – ir mes atsisukom. Per aikštė kiškio zigzagais bėgo, svyruodamas, apdaužytas ir sutinęs Minotauras, o paskui jį policijos visureigiu dūmė Panderėjus. Jis stovėjo įsikibęs į priekinį stiklą, kažką rėkavo ir mosavo antrankiais. „Viskas, dabar pavys“, - pasakė Morfėjus. „Tik kalbos, - paprieštaravo Dimantas. – Matai, ką daro?“ Minotauras pribėgo prie telegrafo stulpo, apkabino jį rankomis ir kojomis ir ėmė ropštis aukštyn. Tačiau Panderėjus irgi iššoko iš mašinos ir įsikibo tam į kelnes. Dviese su jaunesniuoju policininku atplėšė mėšlavežį nuo stulpo, įvertė jį į visureigį ir uždėjo antrankius. Tada jaunesnysis policininkas išvažiavo, o Panderėjus, šluostydamasis nosine ir atsisagstydamas, patraukė prie mūsų. „Pagavo, - pranešė Morfėjus, kreipdamasis į Dimantą, - amžinai ginčijiesi. Panderėjus priėjo ir paklausė, kas nauja. Jam paaiškino apie marsiečių pėdsakus. Jis nedelsdamas pritūpė ir ėmėsi tirti aplinkybes. Aš net pajutau jam šiokią tokią pagarbą, nes į akis iškart krito tikras profesionalumas: Jis žiūrėjo į tuos pėdsakus kažkaip iš šono ir nieko nelietė rankomis. Atsirado nuojauta, kad štai netrukus viskas paaiškės. Panderėjus palei pėdsakus krypavo tarsi antis, palčiai pasiūbuodamas plačiu aptemptu užpakaliu, ir visąlaik kartojo: „Aha... Viskas aišku... Aha... Aišku...“ Mes nekantriai tylėdami laukėme, ir tik Kalaidas bandė kažką pasakyti ir šnypštė. Galiausiai Panderėjus krenkštelėjęs atsistojo ir, apžvelgdamas aikštę, tarsi tikėdamasi kažką aptikti, trūkčiojančiai pasakė: „Dviese. Pinigus išnešė maiše. Vienas su smaila lazda, o kitas rūko ‚Astrą‘“. „Aš irgi rūkau ‚Astrą‘“ – ištarė tulžingasis Paralas, ir Panderėjus iškart į jį sužiuro. „Kas du? – paklausė Dimantas. – Marsiečiai?“ „Pradžioje maniau, kad ne mūsiškiai, kad vaikinai iš Mileso, aš juos žinau, - kalbėjo Panderėjus, nenuleisdamas akių nuo Paralo. Bet čia prapliupo Kalaidas, pareiškęs: „Ne-e... Nepavys jis su mašina“. „O kaip marsiečiai? - sutriko Dimantas. – Nesuprantu“. Panderėjus, vis dar ignoruodamas tiesioginius klausimus, apžiūrinėjo Paralą. „Duok man savo cigaretę, seneliuk“ – ištarė jis. „Čia dar kam?“ – paklausė Paralas. „Noriu apžiūrėti tavo sukandimą, - pareiškė Panderėjus, o kur tu šiandien buvai nuo ryte nuo šešių iki septynių?“ Mes pažvelgėme į Paralą. O jis pasakė, kad pagal jį Pandarėjus didžiausias kvailys pasaulyje, jei neskaičiuosime to kretino, kuris jį priėmė į policiją. Buvom priversti su juo sutikti ir paplekšnojom Panderėjui per nugarą, pridurdami: „Taip, Panderėjau, čia tu prašovei. Nesupratai, seni, kad tai marsiečių pėdsakai. Čia tau ne mėšlavežys, Panai“. Panderėjas ėmė po truputį pūstis, tačiau tuo metu iš merijos išėjo vienakojis Polifemas ir iš eigos įsiliejo į mūsų linksmybes. „Šūdinas dalykas, seniai! – tarė susirūpinęs. – Marsiečiai puola, užėmė Milesą! Mūsiškiai traukiasi, degina pasėlius, sprogdina tiltus!“ Man vėl pakirto kojas, neliko netgi jėgų nueiti iki suoliuko ir prisėsti. „Išlaipino desantą pietuose, dvi divizijas, - dudeno Polifemas. – Netrukus bus čia!“ „Jie jau buvo čia, - atitarė Silenas. – Tokiomis specialiomis eitynėmis. Štai pėdsakai...“ Polifemas tik žvilgtelėjo ir pasipiktinęs pasakė, kad čia jo pėdsakai – ir visi iškart suprato, kad tikrai jo. Netgi ne jo, o jo ramento. Man tai buvo didelis palengvėjimas. O Panderėjus, kai tik jam prišuto, užsisagstė milinę ir, žiūrėdamas virš galvų, krioktelėjo: „Pakalbėjote – viskas! Išsi-siskirstyt! Įstatymo vardu“.

Užėjau į meriją. Ten viskas buvo apdėta kažkokiais plokščiais maišais, sudėtais palei sienas koridoriuose, laiptų aikštelėse ir net priimamajame. Nuo maišų sklido nežinomas kvapas ir visur buvo atidaryti langai, tačiau kitka buvo kaip įprasta. Nikostratas sėdėjo prie savo stalo ir šlifavo nagus. Neaiškiai numygdamas neaiškia intonacija jis leido man suprasti, kad apie marsiečius tarnybiniu potvarkiu nieko sakyti negali, tačiau gali tvirtai pasakyti, kad dėl pensijos visa tai vargu ar turi kokį ryšį. Patikima tik viena: kviečius mūsų vietovėje nuo šiol sėti bus nenaudinga, o apsimokės sėti kažkokias naujus maistingus javus su universaliomis, kaip jis išsireiškė, savybėmis. Štai šituose maišuose yra sėklos ir nuo šiandien jas pradės dalinti aplinkiniams fermeriams. „O iš kur maišai?“ – paklausiau. „Pristatė“, - atsakė jis svariai. Įveikiau kuklumą ir pasidomėjau, kas pristatė. „Oficialūs asmenys“, - pasakė jis, pakilo nuo stalo, atsiprašė ir savo gašlia eisena nuėjo į mero kabinetą. Užėjau į kanceliariją ir paplepėjau su mašinistėmis bei sargu. Kaip bebūtų keista, jie patvirtino beveik visus gandus apie marsiečius, tačiau nepaliko užtikrinto informuotumo įspūdžio. Ach, tie gandai! Niekas jais netiki, bet visi juos kartoja, kol visiškai iškraipomi paprasčiausi faktai. Štai, pavyzdžiui, Polifemas su savo susprogdintais tiltais. Kas buvo iš tikra? Polifemas į „tašką“ atėjo pirmas. Jį pamatė pro langą ir pašaukė į kanceliariją, kad pataisytų rašomąją mašinėlę. Kol jis triūsė, linksmindamas merginas pasakojimu, kaip jam nutraukė koją, į kanceliariją užėjo ponas meras, pastovėjo, pasiklausė susimąstęs, ištarė paslaptingą frazę: „Taip, ponai, tiltai, matyt, sudeginti“ ir grįžo į kabinetą, kur nedelsdamas pareikalavo sumuštinių su sardinėmis ir butelio Fargo alaus. O Polifemas išaiškino merginoms, kad tiltus dažniausiai po savęs sunaikina besitraukdami, kad trukdytų priešo judėjimui. Kitkas aišku. Kokia kvailystė! Palaikiau savo pareiga kanceliarijos tarnautojams paaiškinti, kad paslaptinga frazė tereiškia: priimtas sprendimas neatšaukiamas. Aiškų, visų veiduose pasirodė palengvėjimo ženklai, sumišę, beje, su nusivylimu.

„Taške“ nieko nebuvo, - Panderėjus buvo visus išvaikęs. Beveik nusiraminęs, nuėjau pas Achilą, kad papasakočiau apie savo naujus įsigijimus ir ištirčiau dirvą dėl architektūros serijos: gal jis paims antspauduotą, nes švarios vis tiek negausi. Juk ima jis klijuotas. Tačiau Achilas irgi buvo po gandų jungu. Į mano pasiūlymą jis išsiblaškęs atsakė, kad pagalvos, ir čia pat, pats to nepastebėjęs, mestelėjo man nuostabią idėją. „Marsiečiai, - ištarė jis, - tai naujoji valdžia. O žinai, Febai, nauja valdžia – nauji pašto ženklai“. Aš nustebau, kad tokia paprasta man pirmam neatėjo į galvą. Juk tikrai, jei tie gandai nors dalinai tikri, tai pirma protinga mitinių marsiečių akcija būtų naujų pašto ženklų išleidimas arba, bent jau, senų naujo kiekio atspausdinimas. Paskubomis atsisveikinau su Achilu ir tiesiu taikymu patraukiau į paštą. Na, aišku, jokios korespondencijos su naujomis markėmis neatėjo ir aplamai nieko nauja pašte nebuvo. Kada gi atprasime tikėti gandais? Juk puikiai žinoma, kad Marso labai reta atmosfera, jo klimatas ypatingai atšiaurus ir beveik nėra vandens, kuris yra bet kokios gyvybės pagrindas. Mitai apie Marso kanalus jau senai nuvainikuoti, nes jie yra ne kas kita, o tik optinė apgaulė. Trumpai sakant, visa tai man primena užpraeitų metų paniką, kai vienakojis Polifemas bėgiojo po miestą su nupjautvamzdžiu ir šūkavo, kad iš sostinės zoologijos sodo pabėgo milžiniškas tritonas-žmogėdra. Mirtilas įsigudrino išvežti visus namus ir dvi savaites nesiryžo grįžti į miestą.

Mano neišsilavinusių miestiečių aptemęs protas, užliūliuotas monotoniško gyvenimo, prie mažiausių svyravimų gimdo tikrai fantastines šmėklas. Mūsų pasaulis panašus į nakties miegu miegančią vištidę, kai pakanka netyčia paliesti kokios nors raibosios, snaudžiančios ant karties, plunksneles, kaip viskas virsta neapsakomų šurmuliu, lakstymu, kudakavimu ir mėšlo spardymu į visas puses. Pagal mane, gyvenimas ir taip neramus. Visiems reiktų kiek pasaugoti nervus. Skaičiau, kad gandai kenkia sveikatai gerokai labiau nei rūkymas. Autorius tai įrodinėjo skaičiais.Ten dar buvo parašyta, kad paniką sėjančio gando poveikis tiesiog proporcingas masių neišsilavinimui; ir tai tiesa, nors reikia pripažinti, kad net labiausiai išsilavinę stebėtinai lengvai pasiduoda bendrai nuotaikai ir pasirengę lėkti kur akys veda kartu su proto netekusia minia.

Visa tai ketinau papasakoti saviškiams, kai pakeliui į užkandinę pastebėjau, kad „taške“ vėl susirinko minia. Pasukau ten ir įsitikinau, kad gandai padarė savo griaunamąjį poveikį. Mano samprotavimų niekas neklausė. Visi buvo labiausiai įsiaudrinę, o veteranai purtė ginklus, kurių tepalo kaip reikiant neišvalė ir kurie gerokai purvino jų ir aplinkinių drabužius. Paaiškėjo, kad iš 88-o pėstininkų pulko atėjo kareiviai, kurie pasakojo neaišku ką.

Užpraeitą naktį pulkas buvo pažadintas pavojaus signalo ir kurį laiką, o būtent iki ryto, pasirengęs praleido šarvuočiuose ir sunkvežimiuose kareivinių kieme. Ryte pavojų atšaukė, o vakardiena praėjo įprastai. Šiąnakt viskas pasikartojo tik su tokiu skirtumu, kad ryte į pulką malūnsparniu atskrido generalinio štabo pulkininkas, liepė išrikiuoti pulką, ir, neišlipdamas iš malūnsparnio, pasakė ilgą, tačiau visai nesuprantamą kalbą, o tada išskrido, o tada beveik visą pulką išleido į laisvę. Reikia pasakyti, kad kareiviai, jau spėję pakankamai užsikrauti pas Japetą, kalbėjo labai neaiškiai ir laikas nuo laiko pradėdavo dainuoti nepadorią dainą „Nioba-Niobėja, nė kiek nesivaržė...“ tačiau buvo aišku, kad pulkininko kalboje apie marsiečius nebuvo užsiminta. Iš esmės, pulkininkas kalbėjo tik apie du dalykus – patriotinę kareivio pareigą ir jo skrandžio sultis, tačiau kažkokiu nesuprantamu dalyku tuos dalykus jungė. Patys kareiviai į visas plonybes neįsikirto, tačiau tvirtai suprato, kad nuo rytojaus kiekvienas, kurį seržantas pagaus kramtant gumą „narko“ arba rūkant cigaretę „opi“, nedelsiant pateks į karcerį dešimčiai parų ir ten bus supūdytas. Iškart po to, kai išskrido pulkininkas, pulko vadas, nepaleisdamas rikiuotės, įsakė jaunesniesiems karininkams ir seržantams kruopščiai apieškoti kareivines surandant visas cigaretes ir kramtomąją gumą su tonizuojančiomis medžiagomis. Daugiau kareiviai nežinojo ir žinoti nenorėjo. Tvirtai apsikabinę per pečius jie taip grėsmingai krioktelėjo: „Nioba- Niobėja, man be tavęs taip ilgu“, kad mes skubiai prasiskyrėme ir paleidome juos.

Tuo metu Polifemas su ramentu ir nupjautvamzdžiu užsirioglino ant suoliuko ir užrėkė, kad generolai mus pardavė, kad aplink šnipai ir tikri patriotai turi susitelkti aplink vėliavą, nes patriotizmas ir t.t. Šitas Polifemas gyventi negali be patriotizmo. Be kojos jis gyventi gali, o štai be patriotizmo nepavyksta. Kai jis užkimo ir nutilo, kad atsikvėptų, vis tik pabandžiau atvesti į protą mūsiškius ir ėmiau pasakoti, kad Marse gyvybės nėra ir būti negali, kad visa tai išmislai. Pradžioje Morfėjas man panosėm kyštelėjo rytinį laikraštį su dideliu straipsniu „Ar yra gyvybė Marse?“ Tame straipsnyje visais ankstesniais moksliniais duomenimis buvo ironiškai abejojama, o kai aš nepasimetęs pabandžiau diskutuoti, Polifemas pralindo prie manęs, pagriebė už apykaklės ir grėsmingai sušnypštė: „Budrumą migdai, užkrate? Marsiečių šnipas, mėšlas dvokiantis! Prie sienos tave!“ Negaliu, kai su manimi taip elgiasi. Man pradėjo plakti širdis ir pašaukiau policiją. Koks chuliganizmas! Iki mirties už tai Polifemui neatleisiu. Ką jis čia vaizduoja? Aš ištrūkau, išvadinau vienakoje kiaule ir nuėjau į užkandinę.

Malonu buvo įsitikinti, kad patriotiniai Polifemo šūkavimai ne visiems prie širdies. Užkandinėje jau buvo keli mūsiškiai. Visi apsėdo Kronidą iš archyvo, girdė iš eilės alumi ir kamantinėjo apie rytinį marsiečių apsilankymą. „Ką ten marsiečiai, - kalbėjo Kronidas, sunkiai vartydamas akių baltymus. – Marsiečiai kaip marsiečiai. Vienas vardu Kalchandas, o kitas Elėjas; abu pietiečiai, štai tokiomis nosimis...“ „Na o mašina?“ – klausinėjo jo. „mašina kaip mašina, juoda, skraido... Ne, ne malūnsparnis. Skraido ir viskas. Negi aš jums lakūnas. Iš kur galiu žinoti, kaip ji skraido?..“ Aš pavalgiau, palaukiau, kol nuo jo atkibs, paėmiau dvi taures džino ir prisėdau prie jo. „Apie pensijas nieko nesigirdi?“ – paklausiau. Tačiau Kronidas jau nieko nesuvokė. Akyse jam tvenkėsi ašaros, jis tik vertė, tarsi automatas, taurelę po taurelės ir murmėjo: „Marsiečiai kaip marsiečiai, vienas Kalchandas, o kitas Elėjas... Juodi, skraido... Ne, ne dirižabliai... Ebėjus, sakau... Ne aš, o lakūnas...“. Tada jis užsnūdo.

Kai į užkandinę įsiveržė Polifemas su savo banda, demonstratyviai išėjau namo. Mirtilas taip ir neišvažiavo. Jis vėl apsistatė savo palapinę, sėdi ir verda vakarienę ant dujinės plytelės. Artemidės namuose nebuvo, kažkur išėjo nepasisakiusi, o Hermiona valė kilimus. Kad nusiraminčiau, ėmiausi restauruoti pašto ženklus. Vis tik malonu pagalvoti, kokio meistriškumo pasiekiau. Nežinau, ar kas galės atskirti mano užteptus klijus nuo tikrųjų. Bent jau Achilas nesugebės.

Dabar apie šiandienos laikraščius. Nepaprasti dabar laikraščiai. Beveik visus skyrius užėmė medikų samprotavimai apie protingus maitinimosi režimus. Su kažkokiu nenatūraliu pasipiktinimu kalbama apie medicininius preparatus, turinčius opijaus, morfijaus ir kofeino. Ką gi, jei man dabar suskaus kepenis, turėsiu kentėti? Nė viename laikraštyje nėra filatelijos skyrelio, apie futbolą nė žodžio, užtat visi laikraščiai perspausdina gigantišką, visai be turinio straipsnį apie skrandžio sulčių svarbą. Gali pagalvoti, kad be jų nežinau, kokią svarbą turi skrandžio sultys. Nė vieno telegramos iš užsienio, nė žodžio apie embargo pasekmes – pradėjo kvailą diskusiją apie kviečius, kuriuose, atseit, trūksta vitaminų, kviečius, atseit, pernelyg lengvai užpuola kenkėjai, o kažkos Marsijus, žemės ūkio mokslų magistras, nusišnekėjo tiek, kad tūkstantmetė kviečių ir kitų grūdinių kultūrų (avižos, kukurūzai, miežiai) kultivavimo istorija yra visuotinė žmonijos klaida, kurią, beje, dar nevėlu ištaisyti.Apie kviečius nieko nesuprantu, specialistai geriau žino, tačiau straipsnis parašytas neleistinai kritikuojančiu, sakyčiau, pakeltu tonu. Iškart matosi, kad tasai Marsijus – tipinis pietietis, nihilistas ir rėksnys.

Štai jau dvylika, o Artemidės vis nėra. Ir į namus negrįžo, ir sode nesimato. O tuo tarpu gatvė pilna girtų kareivių. Galėtų bent paskambinti ir pasakyti, kur randasi. Vis laukiu – ateis Hermiona ir apklaus, kas su Artemide. Neturiu supratimo, ką atsakysiu. Nemėgstu tokių pokalbių, nepakeliu. Klausimas, į ką atsidavė tokia dukra? Amžinatilsį buvo labai kukli moteris, tik kartą susižavėjo miesto architektu, tačiau tai tebuvo: du- trys rašteliai, vienas laiškas. Ir aį pats niekada nebuvau kumeliu, kaip pasakytų Polifemas. Iki šiol su siaubu prisimenu apsilankymą pas madam Persefonę. Ne, toks laiko leidimas ne civilizuotam žmogui. Vis tik meilė, net pati kūniškiausia, tai paslaptis, ir užsiiminėti meile net gerai pažįstamų ir padorių žmonių kompanijoje visai ne taip patrauklu, kaip apie tai rašoma kai kuriose knygose. Apsaugok viešpatie, žinoma, nemanau, kad Artemidė dabar bakchanališkai šoka tarp butelių, bet ji galėtų bent jau paskambinti. Galima tik stebėtis mano žento kvailumu. Aš jo vietoje būčiau jau senai grįžęs.

Jau buvau beužverčiąs dienoraštį ir einąs miegoti, kai į galvą atėjo nauja mintis. O Charonas juk, matyt, ne šiaip sau užsilaikė Marafinuose. Baisu pagalvoti, tačiau, atrodo, aš imu nujausti, koks čia reikalas. Nejaugi jie ryžosi? Dabar prisimenu visus tuos susirinkimus po mano stogu, tuos keistus draugelius su vulgariais įpročiais ir netikusiomis manieromis – kažkokie mechanikai purvinais plaukais, geriantys viski be sodos vandenio ir rūkantys bjaurias pigias cigaretes; kažkokie trumpai kirpti rėksniai su ligotos išvaizdos veidais, besipuikuojantys džinsais ir ryškiaspalviais marškiniais, niekada nesivalantys kojų prieangyje; visas jų kalbas apie pasaulinę vyriausybę, kažkokią technokratiją, apie tuos nesuprantamus „izmus“, organišką pasibjaurėjimą viskuo, kad žmogui garantuoja ramybę ir saugumą; prisimenu ir dabar suprantu, kas nutiko. Taip, mano žentas ir jo bendrininkai buvo ekstremistais; ir štai dabar jie pasireiškė. Visos tos kalbos apie marsiečius – tai, žinoma, iškraipyti tikrų įvykių atgarsiai. Sąmokslininkai visada dievino skambų, paslaptingai skambantį žodį, ne išimtis, kad jie dabar vadinasi „marsiečiais“ arba kokia nors „Marso gerovės draugija“ arba, tarkim, „Marso atgimimu“. Net tai, kad žemės ūkio mokslų magistras yra vardu Marsijus, man atrodo daugiareikšmiškai: visai tikėtina, kad jsi yra perversmo vadu. Lieka nesuprantama tik pučistų nemeilė kviečiams ir nesveikas jų susidomėjimas skrandžio sultimis. Tikriausiai, tai tik klaidinantis manevras, kad suklaidintų visuomenę.

Aišku, blogai gaudausi pučuose ir revoliucijose, man sunku rasti paaiškinimą viskam, kas vyksta, tačiau viena žinau. Kai mus tarsi avis vijo šalti į apkasus, kai juodskverniai minkė mūsų žmonas lovose, kur buvote tada, ponai ekstremistai? Irgi segėtės ženkliukus ir šaukėte: „Tegyvuoja vadas!“ Jei jums taip patinka perversmai, tai kodėl visada juos pradedate ne laiku? Kam dabar jūs reikalingi su savo perversmais? Man? Ar Mirtilui? O gal Achilui? Kodėl mūsų nepaliekate ramybėje? Visi jūs, ponai, esate unter-leitenantai ir todėl niekuo ne geresni už kvailį-patriotą Polifemą.

Užkankino egzema, bjaurybė. Kasausi kaip beždžionė mugėje, nepadeda jokie lašai, jokie tepalai. Meluoja visi vaistininkai. Man nereikalingi jokie vaistai. Man reikia ramybės, štai kas!

Jei Charonui užteks proto nelikti užpakalinėse eilėse, pirmas laipsnis man užtikrintas.

BIRŽELIO 5-OJI. Naktį miegojau prastai. Pirmiausia pažadino Artemidė, apsireiškusi pirmą po pusiaunakčio, visa užpudruotomis mėlynėmis. Visai apsisprendžiau su ja pakalbėti iš rimtųjų, tačiau nepavyko: ji mane pabučiavo ir užsirakino savo kambaryje. Teko išgerti migdomųjų, kad nusiraminčiau. Užmigau, prisisapnavo kažkokia nesąmonė. Ketvirtą ryto vėl pažadino, šįkart Charonas. Visi miega, o jis garsiai kalba, ant visų namų, tarsi, be jo, čia nieko nebūtų. Užsimečiau chalatą ir išėjau į svetainę. Viešpatie, į jį pažvelgti baisu. Iškart supratau, kad perversmas nenusisekė.

Sėdėjo prie stalo, godžiai rijo viską, ką atnešdavo užsimiegojusi Artemidė, ir čia pat ant stalo, ant staltiesės, buvo sudėtos suteptos kažkokio ugniašaudžio ginklo dalys. Jis buvo nesiskutęs, akys paraudę, užpūliavę, palukai suvelti ir styrojo sulipusiomis sruogomis, valgydamas čepsėjo tarsi mėšlavežis. Buvo be švarko ir, spėju, taip apsireiškė mano namuose. Jame nieko neliko iš mažo, tačiau respektabilaus laikraščio redaktoriaus. Marškinukai buvo perplėšti, sutepti žeme, rankos purvinos, aplūžinėjusiais nagais, o ant krūtinės matėsi dideli patinę įdrėskimai. Sveikintis su manimi ir nepagalvojo, tik pervedė paklaikusiomis akimis ir sumurmėjo, springdamas maistu: „Sulaukėt, niekšai!” Šį įžeidų pasveikinimą praleidau pro ausis, nes mačiau: žmogus ne savyje, tačiau širdis nusirito į kulnus ir kojas pakirto taip, kad teko prisėsti ant sofos. Ir Artemidė buvo baisiai išsigandusi, nes visaip bandė tai nuslėpti. Pasipudruoti iš miegų prikelta nespėjo, Nikostrato mėlynės aiškiai matėsi, tačiau Charonas į tai nekreipė jokio dėmesio ir tik šūkčiojo: „Duonos!“, arba „Brendžio, po velnių!“, arba „Kur garstyčios, Arta?! Jau 20 kartų prašiau!” Jokio pokalbio įprasta prasme nebuvo. Veltui bandydamas sustabdyti širdies plakimą, paklausiau, kaip suvažinėjo. Atsakydamas suurzgė kažką visai nesuprantama, kad užvažiavo į snukį, bet, matyt, ne tam, kam reikėjo. Pabandžiau nukreipti pokalbį taikesne tema ir paklausiau apie orą Marafinuose. Jis pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau baisiausiai jį įžeidęs, ir tik suurzgė į lėkštę: „Idiotai begalviai...“. Su juo visai nebuvo galima susišnekėti. Visą laiką keikėsi paskutiniais žodžiais – ir kai valgė, ir vėliau, kai alkūne pastūmė lėkštes ir pradėjo apdraskytomis rankomis surinkinėti savo ginklą. Dar gerai, kad Hermiona miega kietai, jos čia nebuvo, nes ji nepakelia grubumų. Visi jam buvo niekšai ir aš niekaip negalėjau suprasti, kas nutiko. Bendrai imant gavosi, kad „visi šie niekšai savo niekšystėmis nusirito iki to, kad dabar bet kuris paskutinis niekšas su visais šitais niekšeliais gali daryti ką nori, ir joks niekšas ir piršto nepajudins, kad sutrukdytų tam niekšui užsiimti tuo mėšlu“. Vargšelė Artemidė stovėjo už jo laužydama pirštus, o jos skruostais riedėjo ašaros. Laikas nuo laiko ji maldaujančiai į mane pažvelgdavo, tačiau ką galėjau padaryti? Man pačiam reikėjo pagalbos, man nuo nervinio sukrėtimo akis dengė tarsi kažkokia valktis. Nė minutei nesiliaudamas keiktis, jis surinko ginklą (pasirodė, kad tai šiuolaikinis karinis automatas), įstatė apkabą ir sunkiai atsistojo ant žemės numetęs pora lėkščių. Artemidė, mano vargšė dukrelė, baltu bekrauju veidu taip ir prigludo prie jo; ir tada jis, atrodo, truputį suminkštėjo. „Na-na, mažyte, - tarstelėjo jis, liovęsis keiktis ir negrabiai apkabindamas. – Galėčiau tave paimti su savimi, tik vargu ar tai tave nudžiugins. Juk pažįstu tave kaip nuluptą“.

Net aš pajutau dabar skausmingą poreikį, kad Artemidė rastų kokius nors reikalingus žodžius. Ir tarsi pagavusi mano telepatigramą, mergaitė, apsipylusi ašaromis, jam uždavė svarbiausią, mano manymu, klausimą: „Kas dabar su mumis bus?“ Iš karto supratau, kad iš Charono pusės tai buvo visai ne reikalingiausi žodžiai. Jis pasikišo automatą į pažastį, paplekšnojo Artemidę per užpakalį ir, nemaloniai išsišiepęs, pasakė: „Nesirūpink, vaikeli, nieko nauja su tavimi nebus“, o tada pasuko tiesiai prie išėjimo. Negalėjau leisti jam išeiti be jokių paaiškinimų. „Minutėlę, Charonai, - tariau, įveikdamas silpnumą. – Kas gi dabar bus? Ką su mumis padarys?“ Šis mano natūralus klausimas sukėlė jam neapsakomą įsiūtį. Jis sustojo ties slenksčiu, pusiau atsisuko ir, kažkaip skausmingai virpčiodamas kelią, sušnypštė pro dantis: „Ar bent vienas niekšas klausė, ką turi daryti? Nusiraminkite, jums bus dangaus karalystė Žemėje“. Tada jis išėjo, garsiai trinktelėjęs durimis, ir po minutės gatvėje, nutoldamas, nubirbė jo automobilis.

Kitą valandą praleidau tarsi pragare. Artemidei prasidėjo kažkas panašaus į isteriją, nors labiau priminė nevaldomo pasiutimo priepuolį. Ji išdaužė visus indus, buvusius ant stalo, nutraukė ir į televizorių, sviedė staltiesę, kumščiais daužė duris ir prislėgtu balsu rėkė kažką panašaus į „Tai aš tau durnė?.. Durnė aš tau, ką? O tu?.. O tu!... Spjaut man į tave!.. Tu kaip nori, ir aš kaip noriu!.. Supratai?!.. Supratai?.. Supratai?.. Dar atbėgsi, … keliais!...“ Tikriausiai jai reikėjo paduoti vandens, paplekšnoti ir panašiai, tačiau pats tysojau ant sofos ir nebuvo nieko, kas atneštų man validolio. Baigėsi tuo, kad Artemidė nulėkė pas save, ė mane nekreipdama jokio dėmesio, o aš, kiek pagulėjęs, prišliaužiau prie lovos ir užsimiršau kažkokiame sąmonės pusiau užtemime.

Rytas išaušo ūkanotas, lietingas (temperatūra +17^o, debesuotumas 10 balų, vėjo nėra). Artemidės aiškinimąsi su Hermiona dėl betvarkės svetainėje aš, gaila, pramigau. Žinau tik, kad buvo skandalas, ir dabar abi vaikšto pasipūtę. Hermionos veide, kai ji padavė kavą, aiškiai matėsi ketinimas išperti kailį ir man, tačiau ji nutylėjo. Matyt, blogai atrodžiau, o ji moteris gera, už tai ją ir vertinu. Po kavos ieškojau jėgų nueiti iki „taško“, tačiau pasirodė vaikinukas-pasiuntinukas, kuris man atnešė vadinamąjį šaukimą, kurį pasirašęs buvo Polifemas. Pasirodo, kad esu eilinis „Savanoriškos antimarsietiškos draugovės“ narys, ir man būtina „10-tą valandą atvykti į Santarvės aikštę turint šaunamąjį arba šaltąjį ginklą ir maisto atsargų trim dienom“. Kas gi aš jam, pienburnis koks nors?Aišku, iš principo niekur nėjau. Iš Mirtilo, kuris vis dar gyvena palapinėje, sužinojau, kad nuo ankstaus ryto į meriją vyksta fermeriai, ima naujų javinių kultūrų maišus ir veža į laukus. Atseit kviečių derlių, pasmerktą sunykimui, ypač palankiomis sąlygomis superka vyriausybė, duodama ir užstatą už naujus javus. Fermeriai visame tame įžvelgia eilinę agrarinę aferą, bet kadangi iš jų neprašo nei pinigų, nei raštiškų įsipareigojimų, nežino, ką ir galvoti. Mirtilas (man!) tikina, kad jokių marsiečių nėra, nes gyvybė Marse negalima, o tėra tik nauja agrarinė politika. Tačiau iš miesto išvažiuoti pasirengęs bet kurią akimirką ir dėl visa ko irgi paėmė maišą sėklų. Laikraščiuose, kaip ir vakar, vien kviečiai ir skrandžio sultys. Jei tai tęsis, atsisakysiu prenumeratos. Per radiją – irgi tik kviečiai ir skrandžio sultys, bet aš jau nejungiu, o žiūriu tik televizorių, kur viskas, kaip buvę iki pučo. Nikostratas atvažiavo mašina, Artemidė iššoko priešais, ir jiedu nuriedėjo. Nenoriu apie tai galvoti. Gal tai likimas, galų gale.

Kadangi kalbos apie kviečius ir tas skrandžio sultis nesiliauja, pučas, matyt, pavyko. Charonas dėl savo nesugyvenamo būdo negavo, ko tikėjosi, su visais susipyko ir atsidūrė opozicijoje. Bijau, kad dėl jo dar turėsim nemalonumų. Kai tokie išprotėję, kaip Charonas, ima į rankas automatą, jie šaudo. Dieve mano, ar kada ateis laikas, kai neturėsiu nemalonumų?

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Atlantida Marse
Daugiaveidis Marsas
Polas Ešas. Kontaktas
Į kur pakvietė Aelita?
Dž. Blišas. Menki juokai
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
Lino Aldani. Onirofilmas
Kas leistina fantastikoje?
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Strugackiai. Ar mąsto žmogus?
Noutbukas planetininkui Bykovui
Atgalinė kelionė prie pasakų
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Laukinės gamtos šauksmas
Strugackiai. Smėlio karštinė
Atominis karas pokario fantastikoje
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Chodžiakbaras Šaichovas. Deimanto spindesys
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Spindulinė energija rašytojų akimis
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Pavelas Michnenko. Etiketas
Kosminė opera ir Marsas
M. Jako. Protingumo testas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Mėnulis: Pirmoji raketa
H. Lampo. Dievo gimimas
Pusiaudienio pasaulis
Strugackiai. Narcizas
Raudonoji ... planeta
Robotų iškilimas
Lenino marsiečiai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė