Milijardus metų vieniša mūsų planeta skrieja begalinėse kosmoso platybėse. Iki artimiausių planetų ir žvaigždžių yra neįsivaizduojami atstumai. Pavyzdžiui, jeigu Žemė būtų aguonos grūdelio dydžio, tai iki Saulės būtų 600 metrų - tiek kaip du Vilniaus TV bokštai, pastatyti vienas ant kito. Ir štai tokioje planetoje prieš keletą milijardų metų [ iki šiol neaišku kaip] atsiranda pirmieji gyvi organizmai. Gyvybė pirmiausia užpildo okeanus, po to ir sausumą. Atsiranda augalai ir gyvūnai. Milijardus metųvyksta evoliucija, atsiranda ir išnyksta įvairios augalų ir gyvūnų rūšys. Nelieka neapgyvendintas atokiausias planetos kampelis, net po poliariniais ledais knibžda gyvybė. Galiausiai maždaug prieš 4 milijonus metų atsiranda pirmieji hominidai, pradedantys gaminti įrankius. Australopitecus - 4 mln., Homo Habilis - 2 mln., Homo Erectus - 1.6 mln. metų. [ Luis'o ir Mary Lykey atradimai ]. Tarp 400 000 - 250 000 metų atsiranda Neandertaliečiai, kuriuos pakeičia [o tikriausiai išstumia] prieš 40 000 metų atsiradę Kromanjoniečiai, jau beveik šiuolaikiniai žmonės. Tuo pradedamas naujas puslapis planetos istorijoje. Atsiranda galimybė ir priemonės keisti planetos biosferą.

---

Pažvelkime į kitą vienišą "planetą" - Velykų salą Ramiajame vandenyne. Tai labiausiai vieniša sala mūsų planetoje. Pasinaudokime paskutiniųjų tyrinėjimų duomenimis ir pažvelkime į salos istoriją įdėmiau.

sala mūsų planetoje. Pasinaudokime paskutiniųjų tyrinėjimų duomenimis ir pažvelkime į salos istoriją įdėmiau. Sala buvo taip pavadinta dėl to, kad ją 1722 m. balandžio 5 d. "atrado" danų tyrinėtojas Jacob'as Roggeveen'as. Tai buvo Velykų rytas. Pirmas įspūdis buvo kitoks , negu kitose Ramiojo vandenyno salose. Sala buvo plika, apaugusi tik žole. [ Šių dienų botanikai aptiko tik 47 augalų rūšis]. Iš vietinių gyvūnų aptikta tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Gyventojai turėjo tik vieną naminių gyvūnų rūšį - vištas. Kapitono Džeimso Kuko [ James Cook ] apsilankymo metu 1744 m. žmonių buvo priskaičiuota apie 2000. Pirmųjų europiečių duomenimis, salos gyventojai neturėjo jokių tinkamų plaukioti jūroje priemonių, išskyrus iš nendrių surištus laivelius išlaikančius 1 - 2 žmones. Visi atkreipė dėmesį į ypatingą vietinės kultūros skurdumą. Nežiūrint į tai saloje buvo pilna gigantiškų akmens skulptūrų, apie 200 jų kadaise stovėjo ant masyvių akmens platformų ir dar apie 700 nebaigtų buvo išmėtyta po visą salą. Kilo daug abejonių, kad tai nėra vietinių žmonių darbas.

Velykų sala yra 119 kv. km. ploto labiausiai izoliuotas gyvenamos žemės lopinėlis. Ji randasi toliau kaip 2000 mylių nuo artimiausio kontinento [ Pietų Amerikos ] ir 1400 mylių nuo artimiausios gyvenamos salos - Pitkerno. Klimatas subtropinis [27 laipsniai pietų platumos], derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.

Prieš keletą metų saloje buvo atlikti sistemingi kasinėjimai [David Steadman ir kt] , kurių metu bandyta nustatyti, kokie gyvūnai ir augalai kažkada čia gyveno. Jų tyrinėjimai atskleidė nežinomą salos gyvenimo pusę, kuri turėtų kelti nerimą ir didžiosios planetos gyventojams. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš 30 000 metų iki atvykstant žmonems Velykų sala visai nebuvo plika. Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pmiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Ši palmė panaši į Čilės vyninę palmę, kuri užauga iki 25 m. aukščio ir 1.5 m. skersmens. Jos tiesus be šakų kamienas buvo puiki priemonė statuloms gabenti ir statyti. Palmė vedė valgomus vaisius, iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

Ką gi valgė pirmieji salos gyventojai? Palyginus su kitomis Polinezijos salomis kur šiukšlių krūvose žuvų kaulai sudaro apie 90 procentų, Velykų saloje jų tėra epie 30 procentų. Uolėtos pakrantės tik keliose vietose leido patogiai prieiti prie okeano. Kitas trečdalis kaulų priklauso jūrų kiaulėms [delfinų rūšis]. Kitur Polinezijoje šie kaulai tesudaro apie 1 procentą. Šie gyvūnai gyvena atviroje jūroje ir negalėjo būti medžiojami nuo kranto. Be to, ankstyvieji gyventojai [900 - 1300 m.] maistui vartojo jūros paukščių mėsą. Salos padėtis ir gamta sudarė puikiausias salygas lizdavietėms visame Ramiajame vandenyne. Taip pat rasta šešių nejūrinių paukščių rūšių kaulų. Su pirmaisiais kolonistais į salą pakliuvo žiurkės, kurių kaulai šiukšlių krūvose pakeitė žuvų kaulus. Visi šie patiekalai buvo ruošiami naudojant salos miškus kaip ugnies šaltinį.

Žiedadulkės rodo, kad salos miškai pradėjo nykti apie 800 -tuosius metus, praslinkus keletui šimtmečių po pirmųjų gyventojų pasirodymo. Miško gaisrų pelenai nusėdo į ežerų dumblą ir žolių žiedadulkės pradėjo dominuoti nuosėdose. Po 1400 - tųjų metų palmės išnyksta - ir ne tik nuo besaikio kirtimo, bet ir todėl, kad žiurkės neleido joms ataugti sugrauždamos riešutus: riešutų atsargos, rastos olose visos buvo apgraužtos žiurkių.

Žmonių likimas buvo nulemtas po to, kai miškai buvo išnaikinti daržams ir statulų statybai. Pasikeitus aplinkai išnyko vietiniai paukščiai. Apie 1500 metus iš šiukšlių krūvų išnyksta jūrų kiaulių kaulai, nes nebėra iš ko statytis jūrinių kanojų jų medžioklei. Buvo išnaikintos jūros paukščių kolonijos. Norėdami kompensuoti maisto trūkumą, gyventojai suintensyvino vištų auginimą, bet to nepakako. Saloje įsigalėjo kanibalizmas.

Šiame pavyzdyje puikiai matome, kaip žmonių tuštybė išnaudojo ribotus salos resursus visai neracionaliai- gigantiškų statulų statybai. Mokslininkų apskaičiavimu, apie 1000 - uosius metus saloje gyveno apie 20 000 žmonių. Per 700 metų jų skaičius sumažėjo 10 kartų. Pasirodžius pirmiesiems europiečiams, salos gyventojai skurdžiai vegetavo.

Grįžkime į didžiąją planetą. Šiuolaikinis žmogus elgiasi panašiai kaip ir Velykų salos kolonistai. Planetos resursai irgi naudojami neracionaliai. Pirmoji ekologinė katastrofa ištinka prieš 7000 metų. Sacharos vietoje tuo metu buvo klestintis kraštas, veisesi daugybė gyvūnų. Anri Loto [Henri Lhote] atrasti uolų piešiniai Tasilyje tai iškalbingai liudija. Matome žirafas, begemotus, zebrus, antilopes ir daygybę kitų savanos gyvūnų. Tačiau taip pat matome ir daugybę žmonių su nesuskaičiuojamomis gyvulių kaimenėmis. Manoma, kad žolės nuganymas buvo svarbus veiksnys, padejęs atsirasti didžiausiai planetos dykumai. Šiuo metu šis procesas tebesitęsia - dykuma plinta iki 10 km per metus. Tačiau ir dabar vietiniai gyventojai dykumos pakraščiuose prestižo sumetimais laiko didžiules bandas, tuo tik pagreitindami procesą.

Biblijinio rojaus vietoje - šalyje tarp Tigro ir Eufrato taip pat dabar plyti dykuma. Intensyvi drėkinamoji žemdirbystė iššaukė dirvožemio druskėjimą, dirva buvo nualinta. Dabar ten vėjas pusto smėlį.

Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Visi žinome kas atsitiko Aralo jūros apylinkėse. Tai taip pat neapgalvoto žmogaus įsikišimo į gamtos procesus pavyzdys. Jūros vanduo atsitraukė apie 40 km ir traukiasi toliau. Vėjas nešioja druską, nebėra geriamo vandens, plinta ligos.

Beatodairiškai kertami tropiniai miškai Brazilijoje ir kitur. Nyksta natūralūs planetos plaučiai. Statomos naujos gamyklos niekam nereikalingiems daiktams gaminti. Žmogus puikiausiai gali apsieiti be 80 procentų pramonės gaminių, dauguma jų be naudos voliojasi arba išmetami. Vyksta gamyba dėl gamybos ir dėl pelno.

Jau Egipto faraonai kiekvienas stengėsi išsiskirti savo piramidės dydžiu. Šiuolaikinis pavyzdys - Holivudo magnatai Los Andžele demonstruoja savo galią ir turtus statydamiesi savo namus : Taikonas Marvinas Deivis pasistatė 5 000 kv. metrų namus, o jį lenkia Aaronas Spelingas, netoliese statydamas 6 000 kv. metrų būstą.

---

Kaip matome abi visuomenės - didelė ir maža turi daug bendrų bruožų. Velykų sala yra mūsų planeta miniatiūroje. Didėjanti žmonija naikina savo natūralius resursus. Mes taip pat negalime palikti savo planetos kaip ir Velykų salos žmonės negalėjo išplaukti į okeaną. Jei žmonijos vystymosi kryptis nepasikeis, mes taip pat išnaudosime savo miškus, iškasenas, išgaudysime žuvis ir išnaikinsime gyvūnus. Pažangios iniciatyvos yra blokuojamos grupinių interesų, angažuotų politinių lyderių bei jų elektoratų.

Taigi, kasmet mes turime vis daugiau žmonių Žemėje ir vis mažiau pragyvenimo resursų.