Velykų sala. Vartiklis: Ekologija.

Pažvelkime į kitą vienišą "planetą" - Velykų salą Ramiajame vandenyne. Tai labiausiai vieniša sala mūsų planetoje. Pasinaudokime paskutiniųjų tyrinėjimų duomenimis ir pažvelkime į salos istoriją įdėmiau.

Sala buvo taip pavadinta dėl to, kad ją 1722 m. balandžio 5 d. „atrado“ danų tyrinėtojas Jacob'as Roggeveen'as. Tai buvo Velykų rytas. Pirmas įspūdis buvo kitoks, negu kitose Ramiojo vandenyno salose. Sala buvo plika, apaugusi tik žole. [ Šių dienų botanikai aptiko tik 47 augalų rūšis]. Iš vietinių gyvūnų aptikta tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Gyventojai turėjo tik vieną naminių gyvūnų rūšį - vištas. Kapitono Džeimso Kuko [James Cook]

apsilankymo metu 1744 m. žmonių buvo priskaičiuota apie 2000. Pirmųjų europiečių duomenimis, salos gyventojai neturėjo jokių tinkamų plaukioti jūroje priemonių, išskyrus iš nendrių surištus laivelius išlaikančius 1 - 2 žmones. Visi atkreipė dėmesį į ypatingą vietinės kultūros skurdumą. Nežiūrint į tai saloje buvo pilna gigantiškų akmens skulptūrų, apie 200 jų kadaise stovėjo ant masyvių akmens platformų ir dar apie 700 nebaigtų buvo išmėtyta po visą salą. Kilo daug abejonių, kad tai nėra vietinių žmonių darbas.

Velykų sala yra 119 kv. km. ploto labiausiai izoliuotas gyvenamos žemės lopinėlis. Ji randasi toliau kaip 2000 mylių nuo artimiausio kontinento [ Pietų Amerikos ] ir 1400 mylių nuo artimiausios gyvenamos salos - Pitkerno. Klimatas subtropinis [27 laipsniai pietų platumos], derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.

Prieš keletą metų saloje buvo atlikti sistemingi kasinėjimai [David Steadman ir kt] , kurių metu bandyta nustatyti, kokie gyvūnai ir augalai kažkada čia gyveno. Jų tyrinėjimai atskleidė nežinomą salos gyvenimo pusę, kuri turėtų kelti nerimą ir didžiosios planetos gyventojams. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš 30 000 metų iki atvykstant žmonems Velykų sala visai nebuvo plika. Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pomiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Ši palmė panaši į Čilės vyninę palmę, kuri užauga iki 25 m. aukščio ir 1.5 m. skersmens. Jos tiesus be šakų kamienas buvo puiki priemonė statuloms gabenti ir statyti. Palmė vedė valgomus vaisius; iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

Ką gi valgė pirmieji salos gyventojai? Palyginus su kitomis Polinezijos salomis kur šiukšlių krūvose žuvų kaulai sudaro apie 90 procentų, Velykų saloje jų tėra epie 30 procentų. Uolėtos pakrantės tik keliose vietose leido patogiai prieiti prie okeano. Kitas trečdalis kaulų priklauso jūrų kiaulėms [delfinų rūšis]. Kitur Polinezijoje šie kaulai tesudaro apie 1%. Šie gyvūnai gyvena atviroje jūroje ir negalėjo būti medžiojami nuo kranto. Be to, ankstyvieji gyventojai [900-1300 m.] maistui vartojo jūros paukščių mėsą. Salos padėtis ir gamta sudarė puikiausias salygas lizdavietėms visame Ramiajame vandenyne. Taip pat rasta šešių nejūrinių paukščių rūšių kaulų. Su pirmaisiais kolonistais į salą pakliuvo žiurkės, kurių kaulai šiukšlių krūvose pakeitė žuvų kaulus. Visi šie patiekalai buvo ruošiami naudojant salos miškus kaip ugnies šaltinį.

Žiedadulkės rodo, kad salos miškai pradėjo nykti apie 800-tuosius metus, praslinkus keletui šimtmečių po pirmųjų gyventojų pasirodymo. Miško gaisrų pelenai nusėdo į ežerų dumblą ir žolių žiedadulkės pradėjo dominuoti nuosėdose. Po 1400-tųjų metų palmės išnyksta - ir ne tik nuo besaikio kirtimo, bet ir todėl, kad žiurkės neleido joms ataugti sugrauždamos riešutus: riešutų atsargos, rastos olose visos buvo apgraužtos žiurkių.

Žmonių likimas buvo nulemtas po to, kai miškai buvo išnaikinti daržams ir statulų statybai. Pasikeitus aplinkai išnyko vietiniai paukščiai. Apie 1500 m. iš šiukšlių krūvų išnyksta jūrų kiaulių kaulai, nes nebėra iš ko statytis jūrinių kanojų jų medžioklei. Buvo išnaikintos jūros paukščių kolonijos. Norėdami kompensuoti maisto trūkumą, gyventojai suintensyvino vištų auginimą, bet to nepakako. Saloje įsigalėjo kanibalizmas.

Šiame pavyzdyje puikiai matome, kaip žmonių tuštybė išnaudojo ribotus salos resursus visai neracionaliai- gigantiškų statulų statybai. Mokslininkų apskaičiavimu, apie 1000-uosius metus saloje gyveno apie 20 000 žmonių. Per 700 metų jų skaičius sumažėjo 10 kartų. Pasirodžius pirmiesiems europiečiams, salos gyventojai skurdžiai vegetavo.

Paskutiniai tyrimai rodo ką kita… Sala niekad negalėjo išmaitinti didesnio žmonių kiekio (žemė buvo nederlinga, nes lietūs iš jos išplovė kalė, fosforą ir azotą, o druska iš vandenyno dar labiau mažino jos derlingumą) – tad masinio gyventojų išmirimo negalėjo būti. Tad joje gyveno apie 3000 tūkst. žmonių tuo metu, kai į čia atvyko europiečiai.

Tuo tarpu naujausias Upsalos un-to mokslininkų 2025 m. straipsnis rodo, kad Rapa Nui sala (plačiau žinoma kaip Velykų sala) nebuvo smarkiai izoliuota nuo likusio (Rytų Polinezijos) pasaulio. Tad ritualinės sąveikos galėjo būti glaudesnės, nei iki šiol manyta. Radioaktyvios anglies metodu išaiškinti trys apeiginės veiklos Rytų Polinezijoje fazės: a) „iš vakarų į rytus” ekspansija (1000-1300 m.), kai ritualinė erdvė išreiškiama laidojimo ir šventimo veiksmas, o pati erdvė žymima akmeninis statramsčiais; b) ritualinių veiksmų įkūnijimas aiškiai matomose ir sudėtingesnėse ahu/marae struktūrose (1300-1600), įamžinant dievybių atminimą; c) tarpusavio ryšių susilpnėjimas ir izoliacijos padidėjimas, iškilus vietinėms vertikalioms hierarchijoms; tuo metu iškilo megalitinės struktūros.

Grįžkime į didžiąją planetą. Šiuolaikinis žmogus elgiasi panašiai kaip ir Velykų salos kolonistai. Planetos resursai irgi naudojami neracionaliai. Pirmoji ekologinė katastrofa ištinka prieš 7000 metų. Sacharos vietoje tuo metu buvo klestintis kraštas, veisesi daugybė gyvūnų. Anri Loto [Henri Lhote] atrasti uolų piešiniai Tasilyje (taip pat apie tai žr. >>>>>) tai iškalbingai liudija. Matome žirafas, begemotus, zebrus, antilopes ir daygybę kitų savanos gyvūnų. Tačiau taip pat matome ir daugybę žmonių su nesuskaičiuojamomis gyvulių kaimenėmis. Manoma, kad žolės nuganymas buvo svarbus veiksnys, padejęs atsirasti didžiausiai planetos dykumai. Šiuo metu šis procesas tebesitęsia - dykuma plinta iki 10 km per metus. Tačiau ir dabar vietiniai gyventojai dykumos pakraščiuose prestižo sumetimais laiko didžiules bandas, tuo tik pagreitindami procesą.

Biblijinio rojaus vietoje - šalyje tarp Tigro ir Eufrato taip pat dabar plyti dykuma. Intensyvi drėkinamoji žemdirbystė iššaukė dirvožemio druskėjimą, dirva buvo nualinta. Dabar ten vėjas pusto smėlį.

Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Visi žinome kas atsitiko Aralo jūros apylinkėse. Tai taip pat neapgalvoto žmogaus įsikišimo į gamtos procesus pavyzdys. Jūros vanduo atsitraukė apie 40 km ir traukiasi toliau. Vėjas nešioja druską, nebėra geriamo vandens, plinta ligos.

Beatodairiškai kertami tropiniai miškai Brazilijoje ir kitur. Nyksta natūralūs planetos plaučiai. Statomos naujos gamyklos niekam nereikalingiems daiktams gaminti. Žmogus puikiausiai gali apsieiti be 80% pramonės gaminių, dauguma jų be naudos voliojasi arba išmetami. Vyksta gamyba dėl gamybos ir dėl pelno.

Jau Egipto faraonai kiekvienas stengėsi išsiskirti savo piramidės dydžiu. Šiuolaikinis pavyzdys - Holivudo magnatai Los Andžele demonstruoja savo galią ir turtus statydamiesi savo namus : Taikonas Marvinas Deivis pasistatė 5 000 kv. metrų namus, o jį lenkia Aaronas Spelingas, netoliese statydamas 6 000 kv. metrų būstą.