Daina gyvenime: David Bowie ir „Space Oddity“    

Taip pat skaitykite: Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai

Didingas septintas dešimtmetis, - laikas, kai tikrovė ėjo rungtynių su fantazija ir kosminė nuojauta tapo kasdienybės dalimi.

1961-aisiais pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas atvėrė duris į žvaigždėtąją erdvę, svaiginančios ateities vizijos įkvėpė idealistų širdis plačiojoje Tarybų šalyje. Palengva kosminės rungtynės visiškai užvaldė dviejų didžiųjų pasaulio šalių, TSRS ir JAV vadovus.

Kino teatrų ekranuose pasirodė Stanley Kubrick'o šlovingoji juosta „2001: kosminė odisėja", („2001: A Space Odyssey", 1968), pakylėjusi žiūrovus stulbinančiai tikroviškais dangaus takais, kur astronauto skrydis tapo ir dvasinės patirties kelione.

John Lennon'as sakosi žiūrėjęs filmą kiekvieną savaitę. Jaunas išradingas dainų autorius ir David Bowie. Space Oddity atlikėjas David Bowie buvo taip pat visiškai priblokštas kosminės odisėjos, ypač kelionės per „žvaigždžių vartus“ ar vizionistinio skrydžio, ar vadinamojo trip epizodo. Visa tai nunešė jį „kur kas toliau Mėnulio“, kaip ir bus paminėta dainoje. David Bowie parašė ją, kaip teigiama, tiesiog atsisėdęs ant lovos, su akustine gitara. Pats pavadinimas Space Oddity („kosminis nutikimas“ ar „keistenybė“) byloja šmaikščią aliuziją į žodį Oddysey.

Kruopščiai parengtas ir atsidavusiai pastatytas Stanley Kubrick'o filmas įkvėpdavo ir pačius astronautus, - darbinę grupę, kuri jau ruošėsi misijai į Mėnulį.

NASA vadovai, o gal būt ir keli slapti agentai, negalėjo atsistebėti kosminių laivų skrydžių ir visos neaprėpiamos erdvės realistišku atvaizdavimu. Jei tai galima parodyti, - tai galima ir padaryti! Pašėlusiai forsuotas, fantazijos stogą siekiantis sumanymas išsipildė 1969-ųjų liepą, - viso pasaulio televizijos sekė kylančią amerikiečių „Apollo" raketą ir legendinį žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje.

Plokštelių firma „Mercury“, tiek pat karštligiškai skubėdama, išleido tuomet jauno atlikėjo singlą, dainą „Space Oddity“, o BBC televizija jau grojo ją reportažų apie amerikiečių Mėnulio misiją fone. David Bowie apstulbo tai išvydęs, ir nusijuokęs pridūrė „nejau jie nesuprato apie ką iš tiesų ši daina?“.

Tiesiogine prasme, daina pasakoja apie astronautą Tomą, kylantį raketa į dangų, vėliau išdrįsusį atverti kapsulę ir išeit į atvirą kosmosą, ir ... kažkas netvarkoje? Signalų iš majoro Tomo nebegaunama, ryšys su skrydžio valdymo punktu nutrūko. Dramatiškas astronauto iškeliavimas į begalinę erdvę galėtų byloti apie daug ką, - dvasinį prasiveržimą, nepasiekiamų aukštumų ar sąmonės lygio bebaimį siekį, taip pat atitolimą, atitrūkimą bei atsiribojimą. Tačiau BBC televizijai, tai būtų tapus fatališka „pažodine" dainos interpretacija, jei Mėnulio misija būtų užsibaigusi nesėkmingai. Daina Space Oddity daugumos klausytojų suvokiama kaip liūdna, pasakojanti apie išsiskyrimą, nors muzikaliai ji pakankamai skaidri, melodinga ir išties skamba lyg žvaigždėto dangaus erdvėje.

Dianos tekstas parašytas savotiško dialogo forma, tarp skrydžio valdymo punkto, kurį pažodžiui galima vadinti „žemės kontrole" ir astronauto majoro Tomo.

Pirmiausia pasigirsta raportas apie variklio įjungimą, primenama paimti baltymų tabletes, užsidėti šalmą, prasideda atbulinė atskaita, startas...

Raketa pakyla ir skrydžio kontrolė džiaugsmingai praneša, - „tai tikrai didelis pasiekimas / ir laikraščiai norėtų sužinoti kokios firmos marškinius jūs dėvite?" - lyg ir netikėta eilutė, o kaip būtų šmaikšti ir dabar. Šnekamojoje kalboje toks paklausimas Anglijoje taip pat reiškė, - „kieno marškinėlius dėvite?", t.y. kokią futbolo komandą palaikote, kitaip tariant ir kokios jūsų pažiūros, kai staiga jūs - įžymybė, gal būt kažkam bus iš to didžiulė nauda. David Bowie. Space Oddity

"Dabar metas palikti kapsulę, jei išdrįsite", - tęsia skrydžio valdymo balsas. Ir atsiliepia majoras Tomas, „išeinu pro duris / ir sklandau pačiu keisčiausiu būdu / ir žvaigždės atrodo visai kitaip šiandien" – dar viena daug talpinanti eilutė...

„Nes čia/ aš sėdžiu mažoje dėžutėje/ aukštai, taip toli nuo pasaulio / planetos Žemės ilgu/ ir nieko negali su tuo padaryt..." - tęsia Tomas, - " Nors aš nukeliavau šimtą tūkstančių mylių / jaučiuosi lyg visai nejudėčiau / tikiuos mano kosminis laivas žino kurlink skristi / priminkit mano žmonai, kad mylių ją/“.

„Ryšys dingo", - staiga įsiterpia skrydžio kontrolė, „ar girdite mane, majore Tomai?/ ar girdite mane, majore Tomai?" - dramatiškai kartoja valdymo kontrolė. Ir priedainiu atsiliepia astronauto balsas, lyg aidintis tolumoje, - "aš sklandau aplink savo kapsulę / kur kas toliau nuo Mėnulio / tik planetos Žemės ilgu / ir nieko čia nepadarysi...“

Ilgaplaukis, jautrios vaizduotės hipiškas puošeiva, tuometinis David Bowie ėmė atrasti originalų skambesį, savitą stilių ir atlikimo manierą, ir, rodos, nesiskyrė su akustine gitara. Nepaisant pirmojo, 1967-ais metais išleisto albumo nesekmės, buvo sukurta daugiau naujų dainų, padaryti „naminiai" bet pakankamai brandūs demonstraciniai įrašai, ir viena iš įdomesnių kompozicijų ypač patraukė plokštelių firmos "Mercury" dėmesį. Dainos „Space Oddity" dėka David Bowie pasirašė kontraktą ir būsimo albumo prodiuseriumi tapo Tony Visconti, jau išleidęs David'o bičiulio Mark Bolan'o grupės Tyranosaurus Rex debiutą. Tačiau Tony Viskonty'čiui visiškai nepatiko Space Oddity. „Buvau jaunas ir idealistiškas", - pamena Tony Visconty, pasitikęs šią dainą, kaip aiškiai konjunktūrinį bandymą pataikyti „į natą" su pasauline Mėnulio misijos transliacija, - „David Bowie jau išvystė savo stilių, rašė gražias akustines dainas ir staiga ateina su „Space Oddity", kai už dviejų savaičių įvyks išsilaipinimas Mėnulyje, tariau: "Deividai, tai juk begėdiškas komercializmas, visiškai į tave nepanašu, gerai, gal būt šis kūrinėlis padės iškilti, tačiau niekada daugiau tau nekils noras rašyt ko nors panašaus...". „Tai ką tuomet daryti?" – sumišo David Bowie. Daina būtinai turėjo būt įtraukta, pagaliau tai net atsispindėjo kontrakte. Tuomet Tony Visconty sumanė pasiūlyti prodiusuoti dainą pažįstamam garso inžinieriui Gus Dudgeon'ui, kurio biuras buvo visai šalia. Gus Dudgeon, vėliau pasižymėjęs kūrybingu bendradarbiavimu su Elton John'u, apsidžiaugė, nes jau buvo girdėjęs David Bowie'į ir vertino jį, kaip novatorišką artistą. „Supratau, kad tai aiškiai gabus muzikantas, perspektyvus autorius, pateikiantis dainų tekstuose labai įdomius frazeologizmus", - pamena Gus Dudgeon'as, o siūloma daina pranoko visus lūkesčius. Gus Dudgeon'as net nubėgo atgal pas Tony Visconty, perklausti, ar jis kartais neapsiriko. Bet Tony principingai laikėsi savo požiūrio.

Tuomet grupė muzikantų, Gus Dudgeon'as prie mikserinio pulto ir aranžuotojas Paul Buckmister'is ėmesi darbo. David Bowie išreiškė pageidavimą, kad akustinė gitara dominuotų, David Bowie tikriausiai labiau, nei jo ankstesniame albume. Boso partijai buvo pakviestas, gal nei karto profesionaliai negrojęs studijoje naujokas, vien dėl jo gerai nuteikiančio vardo – Herbie Flowers. Būgnininku pasitarnavo Terry Cox iš folk grupės Pentangle. Gitaristas Mick Wayne (iš grupės Junior's Eyes) pridėjo puikų elektrinės gitaros „startą" bei raketos pakilimo garsą, ir psichodelinį „sklandymą" kūrinio pabaigoje. Pats David Bowie grojo akustine gitara bei papildė dainą stailofonu – savitą garsą turinčiu žaisliniu instrumentu, labai pagelbėjusiu dar demonstraciniam įraše. Vėliau David Bowie'iui buvo pasiūlyta kiek pareklamuoti stailofoną, tuo pačiu padedant ir dainai aukštai pakilti nuo žemės...

Gus Dudgeon'as siekė labiau epinio sodraus skambesio ir pasiūlė įtraukti melotroną. Tik buvo neaišku, kas juo galėtų groti, tuomet Tony Visconti rekomendavo jauną gabų pianistą vardu Rick Wakeman'as. Pasirodo tai išpuolė jo, kaip studijinio muzikanto debiutas. Kaip pamena Gus Dudgeon, - „...pirmą kart įrašinėjant, Rick Wakeman suklydo. Atsiprašė. Grojome iš naujo. Viskas pavyko, ir tai tapo galutiniu įrašu. Neblogai: pirma jaunuolio profesionali sesija ir antras įgrojimas jau tampa galutiniu!".

Rick Wakeman, legendinis roko pianistas, prisimena, kad per kokias tris valandas „Space Oddity" buvo pilnai išbaigta. - "per mano ilgą muzikinę karjerą nedaug buvo momentų, man dalyvaujant, ar stebint iš šalies, kai suprasdavau, kad kuriama kažkas stulbinančiai išskirtinio, kai net kvapą gniaužė iš nuostabos. Tai buvo pirmasis toks kartas".

Kaip ir numatė Tony Visconty, singlas buvo sėkmingas, užkopė į populiariausių viršūnes ir „Space Oddity" tapo viena žinomiausių David Bowie'io dainų. Tony Visconty vis vien jos nepamėgo, tačiau buvo maloniai nustebintas, kad dainininkas neatsisakė jo, kaip prodiuserio vaidmens toliau įrašinėjant albumą. Galiausiai plokštelė tapo žinoma tuo pat vardu, kaip ir daina - „Space Oddity", pradžioje išėjusi tiek vardu „David Bowie", tiek pavadinimu "Žodžių ir muzikos žmogus".

Tikra keistenybe tapo itališka dainos versija - „Ragazzo Solo, Ragazza Sola" (Vienišas berniukas, vieniša mergaitė). Italų poetas Mogol'as ištiesų parašė ir priderino melodijai naują tekstą, apie porelę, kuri susitikinėja kalno viršūnėje. David Bowie, kaip teigiama, įdainavo neabejodamas, kad tai jo teksto vertimas itališkai!

Savotiškas vaizdo klipas, ankstyviausia „Space Oddity" versija, buvo nufilmuota, - tuomet, kai dar jokių video klipų neegzistavo – kaip numatomo David Bowie'io dainų filmo „Love You Till Tuesday" dalis, galiausiai likusio dulkėti lentynoje nuo pat 1969-ųjų ir išleisto tik 1984-ais. David Bowie at Space Oddity Paprastomis priemonėmis ypač pagauliai sukurtame filmuke David Bowie vaidina tiek skrydžių kontrolės atstovą-diktorių, tiek majorą Tomą, galiausiai išeinantį į spalvingą atvirą kosmosą, kelioms deivėms padedant.

Daina „Space Oddity" buvo daugeliu prasmių pranašiška ir pačiam jos autoriui. Prasiveržimo, laisvės siekis, drąsa, visad siejosi su David Bowie'iu, bet taip pat ir iššūkiai, keistenybės, atsiribojimas bei rizikingi atotrūkiai. Kosminė tematika išliko svarbi, o ateityje - dar labiau puoselėta. Daina turėjo personažą ir savotišką alter ego, kuris vėliau persikūnijo į kerintį herojų Ziggy Stardust'ą vienam geriausių visų laikų roko albumui 1972-ais metais.

„Space Oddity" leitmotyvą galima pajausti ir gnostiškame filme „Žmogus, kuris nukrito į Žėmę" (The Man Who Fell To Earth, 1975), su David Bowie'iu pagrindiniame vaidmenyje.

Galiausiai 1980-aisiais David Bowie parašė savotišką dainos tęsinį „Ashes to Ashes" („Iš pelenų į pelenus"), taip pat užkopusį į populiariausių viršūnes. Dabar mes sužinome, kad majoras Tomas – narkomanas. Bet tai jau kita istorija, gerai atspindinti laikmetį ir nelengvą paties dainininko patirtį. Įdomu, kad šiame periode prodiuseriu buvo Tony Viskonti, kuris savo kritiniu požiūriu į dainą „Space Oddity" visai neatbaidė David Bowie'io nuo tolesnio bendradarbiavimo. Dabar daugelis artistų tik ir svajotų komerciškai pataikyti „į natą" su dienos įvykiais, tai laikoma neva brandžiausiu kūrybiniu bei vadybiniu sugebėjimu. Tačiau šiandiena tik dar labiau patvirtina, kad pirmoji gryna keista daina apie majorą Tomą vargu ar buvo nors kiek konjunktūrinė, - jos novacija, gyvumas bei tikrumas nei kiek neblėsta po 40 m.

Parengė Lukas Devita      

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Apie ufologiją kine
Dailininkai: Algis Lankelis
Bręstant su Pink Floyd
Pranašiškas Aldous Huxley
SUN RA: atviro kosmoso muzika
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Beat kartos tėvas susitinka roko karalaitį
Rock poetika: Jimi Hendrix
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Kosminė opera ir Marsas
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Lietuviškoji PUNK era
Jim Morrison, Amerikos poetas
Žvaigždžių karų belaukiant
Aklieji vargonų virtuozai
Susitikimai BLITZ klube
Ignalinos krašto legenda
Egzistencializmas
Meno skiltis
Vartiklis