|
Liūtagalvis dievas Apedemakas Pirmąkart Apedemako vardas pasirodė F.L. Grifito publikacijose (1911), nors Musavarat-es-Sufra, Nagaa ir
Meroe, pagrindinių Apedemako kulto centrų, griuvėsiai buvo žinomi keliautojams jau prieš
šimtmetį. Pirmuoju juos aprašiusiu europiečiu buvo prancūzas L. Linant de Bellefonds (1822), po kurio netrukus apsilankė ir jo
tėvynainis F. Cailliaud (1826). Vėliau atvyko anglas G.A. Hoskins, smulkiai aprašęs griuvėsius ir nurodęs
atskirų statinių dydžius. Tačiau jis klaidingai laikė juos karaliaus rūmais ar medžioklės pilimi, kuriose
gyvendavo per lietaus sezonus. Ypač vertinga išlieka R. Lepeius ekspedicijos medžiaga (1849), kurią
Tačiau tikru atradimu buvo F. Grifito atrasti ir dalinai iššifruoti užrašai, iš kurių ir sužinota liūtagalvio dievo vardas. Tačiau tikram dievo kulto suvokimui ypač pasitarnavo faktinė medžiaga, surinkta ekspedicijos, kuriai vadovavo prof. F. Hintze. Ji prasidėjo 1958 m. Butano rajone. Jos metu rastas ir himnas Apedemakui, užrašytas egiptietiškais hieroglifais, todėl visiškai suprantamas. Svarbus šaltinis yra senovės autorių liudijimai, nors apie patį Kušą, o ypač jo religiją, papročius ir istoriją žinių pateikiama nedaug. Vistik jie papildo archeologinę medžiagą. Štai Herodotas perteikė įdomų padavimą apie Kambizo pasiuntinius pas Etiopijos valdovą. Taip pat Herodotas suteikia ir kitų žinių apie etiopų ginkluotę, Meroe esančią Saulės šventyklą, Kušo gamtą. Įdomių žinių pateikia Agatarchidas iš Knido (3-2 a. pr.m.e.), kurio fragmentai išliko pas Fotijų. Jo ginkluotės aprašymas pagrindiniais aspektais sutampa su Herodotu, pasakojama apie Ptelomėjaus II medžioklę ant dramblių, pranešama apie draudimą žudyti dramblius. Tai įdomu, nes viename atvaizde Apedemakas pavaizduotas stovintis ant dramblio. Skulptūriniai dramblių atvaizdai dažnai lydi liūtus kultinį Apedemako gyvūną. Diodoras (1 a.) daug vietos skiria medžioklei su drambliais, o taip aprašo sunkumus juos gabenant jūra. Jis pateikia ir truputį žinių apie genčių, gyvenusių tarp Nilo ir Raudonosios jūros, ginkluotę, šiek tiek rašo apie Meroe gyventojų tikėjimus. Smulkiai Etiopijos gyvūniją aprašo Elianas, kuris mini milžiniškas gyvates. Tai irgi svarbu, nes vienu Apedemako įsikūnijimu yra liūto ir gyvatės mišrūnas. Elianas pateikia įdomių žinių apie liūtų garbinimą Egipte, apie dramblių prijaukinimą ir priežiūrą Ptolemėjaus II laikais. Yra netgi padavimas, kad vienas dramblys buvo išmokytas graikų kalbos. Meroe, jos gamtą ir šiek tiek žinių apie religiją pateikia Strabonas, kuris 25-24 m. pr.m.e. buvo tik prie Kušo sienų. Apie Kušą rašo ir Plinijus Vyresnysis, išvardindamas Kušo gyvenvietes, apibūdindamas etiopų gentis ir gamtines ypatybes. Jis pamini ir ankstesnius keliautojus po Kušą: Dalionę, Aristokreonę, Bionę, Basilisą ir Simonidą. Labai nedaug žinių apie Kušą pateikia Klaudijaus Ptolemėjaus Geografija. Heliodoro romane Etiopika (3 a.) Kušas yra galutinė pagrindinių veikėjų klajonių vieta. Pateikiama žinių apie šalį, papročius ir religiją. Aprašant etiopų mūšį su persų satrapu smulkiai aprašoma etiopų ginkluotė, minimi koviniai drambliai. Grifitas nustatė funkcinį ryšį tarp Apedemako ir Ozyrio, pabrėždamas, kad jo vardas ne egiptietiškas, o meroitinis, nors ir turi daugybę analogijų Egipte. Trigalvyje Apedemake iš Nagaa jis įžvelgia dualistinius pradus, nes dešinėje profilio pusėje įrašyta frazė, skirta deivei, o kairėje vyriškos giminės dievybei. A. Arkelo knygoje išdėstoma Indijos poveikio Meroe kultūrai teorija, kurios viena apraiška ir laikoma trigalvis ir keturių rankų Apedemakas. Panašią mintį dėsto ir W. Vychichl, ją palaiko ir J. Vercoutter'is, o jais remiasi ir P. Shinnie, be to palaikydamas U. Monneret de Villard požiūrį, kad liūto ir saulės kultai identiški, jų analogijų yra Sirijoje ir Palestinoje. Todėl P. Shinnie laiko, kad Saulės dievo atvaizdas ant Gebel-Geili uolos yra Apedemako įsikūnijimas. Tačiau Apedemako kultas gali turėti ir vien vietinį pagrindimą. Musavarat-es-Sufra šventykla Spėjama, kad čia esantis kompleksas buvo skirtas vien religiniams tikslams, nes nebuvo rasta jokių
miesto, gyvenvietės ar kapų pėdsakų. Jis statytas įvairiais laikais. F. Hintze nurodo 7 periodus: pirmieji 5-i
priskiriami Aspeltos valdymo laikotarpiui (593-568 m. pr.m.e.); 6-sis, kurio metu pastatyta liūto šventykla,
Arnekamani laikmečiui (235-218 m. pr.m.e.) ir 7-sis, restauracijos Natakamani valdymo pabaigai (2 m.
pr.m.e.-23 m.). Šventykla buvo pašvęsta 4-iem dievams: Apedemakui, Sebuimekeriui,
Amonui ir
Arensnupisui. Su Apedemaku siejamą dalį sudarė liūto šventykla, vadinamasis Didysis pastatas ir dirbtinis
vandens telkinys-chafiras su liūto statulomis, kurio analogų yra kituose Meroe gyvenvietėse. 1. Šiaurinė siena (išorinė pusė). 2. Pietinė siena. Herodotas smulkiai aprašo šį lanką: Etiopai buvo apsirengę liūtų ir panterų kailiais. Jų lankai buvo padaryti iš datulės palmės, ne trumpesni kaip 4 uolekčių2, o strėlės trumpos, nendrinės; jų smaigaliai buvo ne iš geležies, o iš smailaus ir aštraus akmens. Tuo pačiu akmeniu jie išrėžia akmenyje ir antspaudus (VII 69) Lanką aprašo ir Agatarchidas: Etiopai karinio pavojaus metu naudoja didelius lankus su trumpomis strėlėmis, kuriose ant pagrindo vietoje geležies įstatytas pailgas akmuo. Būdamas tvirtu, antgalis yra mirtinas dėl įdėtų nuodų. Diodoras irgi pažymi, kaip vieną ginklų, 4 uolekčių medinį lanką, kurį naudojo tautos tarp Nilo ir Raudonosios jūros (III 8). Jį mini ir Strabonas: Etiopai naudoja medinius, ugnimi apdegtus lankus, kurių ilgis 4 uolektys (XVII 2.3). Taigi, lanko ilgis siekė 1,8 m, o strėlių ilgis buvo 80-100 cm. Rankos apsaugai nuo templės smūgio buvo pritvirtinti specialūs diskai, kurių nesimato Apedemako atvaizde, nes, matyt, jį pridengia strėlinė. Visa Apedemako išvaizda liudija, kad jį garbino kaip dievą-liūtą. Jo pagrindinis drabužis yra egiptietiškas kalasiris, kairiajame apatiniame kampe pavaizduotas sparnuotas liūtas žmogaus kūnu ir saulės disku ant galvos. Kaire ranka Apedemakas tiesia valdovui savo paties atvaizdą. Atkartotas sumažintas Apedemako atvaizdas sutinkamas ir Nagaa bei Meroe ir, matyt, turi apeiginę ar magišką prasmę, nes perduodama iš dievo rankų į valdovo rankas. Visą sceną sunku vertinti kitaip nei karinę kaip, beje, ir atvaizdą vakarinėje sienoje. 3. Vakarų siena (išorinė pusė). Būtent Meroe rajoną tie rašytojai laikė Afrikos dramblių gimtine. Agatarchidas kalba, kad drambliai veisiasi kaip Indijos žemėje bei Etiopijos žemėje, kuri yra netoli Tėbų sienos. Plinijus rašo: Aplink Meroe... yra aiškių raganosių ir dramblių pėdsakų. Heliodoras rašo: Meroe saloje ... gyvena dideli gyvūnai, tarp kurių yra ir drambliai. Tuose kraštuose buvo rengiamos dramblių medžioklės. Vieną Kušo genčių Diodoras vadina elefantomahoi (dramblių medžiotojai). Strabonas vardija dramblių medžioklės vietas: ... tada Arsinojos miestas ir uostas, o toliau Dira. Virš jų randasi dramblių medžioklės vietos. Tiesiai už Diros yra sritis, kurio auga blagovonija... Virš jos yra Licha dramblių medžioklės vieta.... Tos [Arabijos] įlankos dalis, priešais Trogloditikus... iki Ptolomaidos ir dramblių medžioklės vietos, užima 9000 stadijų į pietus ir kiek į rytus. Astaboros upės žiočių ir Sabos uosto rajone yra dar viens dramblių medžioklės vieta. Ir Strabonas praneša, kad drambliai medžioti ir Meroe rajone (XVII 2.2). Sistemingos dramblių medžioklės ir jų prijaukinimo organizacija siejama su Ptolemėjaus Filodelfo vardu. Jį rašytojai vadina aistringu medžiotoju. Diodoras liudija: Ptolemėjus II laikė garbės reikalu dramblių medžiojimą ir labai apdovanodavo tuos, kurie užsiėmėm išskirtiniausių ir stipriausių šių gyvūnų medžiokle, tam skirdamas didelę pinigų sumą, surinkdamas daug kovinių dramblių ir graikais pateikdamas žinias apie jiems nežinomą ir keistą rūšį (III 36.3). Būtent jo įsakymu buvo įrengtas specialus šių gyvūnų gaudymo punktas, kurį mini įvairūs autoriai. Strabonas rašo: Toliau eina Ptolemaida, netoli dramblių medžioklės vietos, įkurta Eumedo, FDilodelfo siųsto ten dramblių medžiojimui. Tą vietą mini ir Strabonas: Toliau eina miškai, kuriuose randasi Ptolemaida, pastatyta Ptolomėjaus Filadelfo dramblių medžioklei. Eliano liudijimu Ptolemėjus Filadelfas turėjo Etiopijos dramblį, kuris gyveno ilgai, tapo visiškai naminis ir paklusnus, nes buvo prijaukintas prie žmonių. Jis taip pat pasakoja, kad Ptolemėjui II, dar vadinamam Filadelfu, buvo padovanotas mažas drambliukas, kuris buvo išmokytas ten, kur kalba graikiškai, todėl suprato kalbėjusius ta kalba; iki tol laikė, kad drambliai supranta tik indų kalbą. Anot Diodoro, Ptolemėjaus įpėdinis Ptolemėjus III Evergetas I irgi laikė garbės dalyku medžioti dramblius, kurie gyvena toje žemėje [Etiopijoje], ir pasiuntė vieną draugų, vardu Simias, kad ištirtų tą vietovę. Tačiau minima, kad valdovas turėjo ir praktinių tikslų. Agatarchidas rašo: Lago sūnus Ptolemėjus pirmas surengė dramblių, o taip pat panašiai gyvenančių gyvūnų medžioklę... Iki tol Ptolomėjai turėjo ir naudojo kare Indijos karaliaus Poro dovanotus dramblius, su kurių dideliu kiekiu kariavo prieš Aleksandrą. Ptolemėjus pirmasis skyrė dėmėsį šiam užsiėmimui, pirmas iš valdovų po Aleksandro ir pirmasis iš Egipto valdovų. Jis gi nurodo, kad Egipto valdovas Ptolemėjus uždraudė medžiotojams žudyti dramblius, liepė juos pristatyti gyvus, žadėdamas didelį atlyginimą. Ptolemėjaus III laikų užrašas Adulyje, išlikęs Kozmos Indikoplovo dėka, tiesiai kalba apie dramblių panaudojimą kare: Didysis valdovas Ptolemėjus, valdovo Ptolemėjaus ir Arsinojos sūnus.... išvyko į žygį į Aziją su pėsčiais kariais, raiteliais, laivynu ir Troglodito bei Etiopijos drambliais, kuriuos jo tėvas ir jis pats medžiojo, pirmieji atvežę juos į Egiptą ir rengę karo tikslams. Aprašydamas mūšį prie Rafijos, dramblius mini Polibijus (217 m. pr.m.e.): Ptolemėjaus gyvūnai dažniausiai bijojo mūšio, kas paprastai nutinka su Livijos drambliais. Mat jie nepakelia Indijos dramblių kvapo ir riaumojimo ir išsigandę, kaip manau, jų ūgio ir jėgos, pabėga dar iš tolo. Taip nutiko ir dabar. Sumaištyje, susidurdami su pačių kolonomis, spaudžiami gyvūnų, Ptolemėjaus kariauna ėmė trauktis... Dešiniojo sparno vadas Echekratas, ... pamatęs, kad jų gyvūnai net nedrįsta artintis prie priešo, įsakė Foksidui, helenų samdinių vadui, stoti į kovą su prieš jį išsirikiavusiu priešu. Tai patvirtina ir Plinijus: Afrikos drambliai baisiai bijo Indijos [dramblių] ir nedrįsta į juos pažvelgti, nes Indijos drambliai už juos didesni (H.N. VII 9.27). Kitoje vietoje Plinijus leidžia suprasti, kad Kušas turėjo kovinių dramblių: Etiopijos viešpatavimo metu ši sala [Meroe] buvo garsi savo puikumu. Kalbėjo, kad ten buvo 250 tūkst. karių ir 3000 dramblių.. Dramblius etiopų armijoje pamini ir Arianas. Heliodoras smulkiai aprašo Meroe etiopų mūšį su persais, kai buvo naudoti drambliai; pateikiama ir kovinio dramblio įranga (pritvirtintas bokštelis, kuriame buvo įsitaisę šauliai). Šiuos jo liudijimus patvirtina terakotinė figūrėlė, vaizduojanti Afrikos dramblį su bokšteliu, kuriame sėdi važnyčiotojas. Beje, Egipte valdant persams (519-322 m. pr.m.e.) Afrikos kariuomenėje apie dramblius nebuvo girdėti. Jie ten atsirado su Ptolemėjais. Sunku pasakyti, ar Meroe buvo daug kovinių dramblių ir ar buvo jų poreikis, tačiau aišku, kad juos laikė dėl reprezentacijos, ką patvirtina du atvaizdai Musavarat-es-Sufra šventykloje, kur vidinėje vakarinės sienos pusėje Apedemaka ir dar kažkokį nežinomą dievą lydi liūtas ir dramblys. Dramblys pavaizduotas ir virš sosto vienoje iš kolonos Nr. 6 scenų. Tinka ir šventyklos pastatymo data (235-218 m. pr.m.e.), t.y. keli dešimtmečiai po Ptolemėjaus II valdymo. 4. Vakarų siena (vidinė pusė). Visi Apedamako atvaizdai Musavarat-es-Sufroje egiptietišku stiliumi zoomorfinė dievybė, kurios galva ir kojos pavaizduotos profiliu, o kūnas iš priekio. Egiptietiškos kilmės ir pritaisyta uodega, uas skeptras bei gyvybės ženklas. Tačiau kartu yra ir vietinės kilmės bruožų: didelis lankas, drambliai. Į egiptietišką nepanaši ir Apedamako apranga, nors jos pagrindas ir yra Egipto kalasiris. Ją išskiria karolių, pakabukų ir įvairių ornamentų gausa. Liūtai, kaip šventyklos vartų saugotojai, sutinkami Egipte da nuo Senosios karalystės laikų3).
Matyt liūto kaip sargo samprata prasismelkė ir į Meroe. Didžiajame statinyje atvaizdai irgi susiję su
Apedamako, vaizduojamo sparnuotu liūtu, kultu. Viename jis letenoje laiko skeptrą, o kitame žudo priešą. Čia
du Apedamako atvaizdai: viename liūtagalvis žmogus, kojomis prispaudęs priešą arba žudantis strėle, ir kaip
Labai įdomios gyvūnų grupės ant kolonų Musavarat-es-Sufros liūtų šventykloje, susijusios su Apedamako ir, galbūt, perteikiančios kažkokias šventykloje vykusias misterijas. Jos neabejotinai turi religinį aspektą, nes pagrindinis liūta yra arba su karūna, arba būdingu Apedamakui avino ragu, arba sparnuotas. Ant kolonos Nr.1 pavaizduotas priešą puolantis liūtas kaip ir ant kolonos Nr.2 ir Nr.4, tik čia jis sparnuotas, bei Nr.3. kur jį supa lotoso žiedai. Ant kolonos Nr.5 sparnuotas liūtas su atef karūna, priekinėmis letenomis griaunantis priešą, lydi antropomorfinę dievybę, taip pat perteiktoje pergalinga poza. Tos pat kolonas kita scena vaizduoja sparnuotą liūtą, skatinančią priešus, kuriuos už virvės veda kažkokia zoomorfinė dievybė (galbūt, Amonas). Ant kolonos Nr.6 Apedamakas su jam būdinga kakrūna raitas ant liūto puola belaisvį. Visa tai rodo jį buvus karo dievu. Mat ir Kuše, pagal Herodotą, Ypač įdomi esanti nuostata dėl karaliaus valdžios: kuris iš saviškių yra, jų nuomone, aukščiausias ir stipriausias, tą ir išsirenka karaliumi (III 20). Kuše gerai atsekama liūto kaip valdovo simbolio samprata4). Visur Apedamaką lydi liūtų figūros. Napatos ir Meroe sostai yra stilizuoti liūto atvaizdai. Liūto galva buvo valdovo kaktos papuošalas, o taip antkelis. [Beje, ir šiandien pietų Etiopijos boranui liūto karčiai laikomi vyriausio šventiko galvos apdangalu, kurį išrinktas įgauna teisę nešioti.] Egiptietiškais hieroglifais užrašytas himnas Apedamakui vienintelis rašytinis šaltinis, atskleidžiantis dievo- liūto kultą. Kiti užrašai užrašyti vietiniais hieroglifais juos galima suprasti iš dalies išanalizavus šį himną. Kai kurios himno dalys turi atitikmenis įvairiuose Egipto tekstuose, skirtuose liūtagalviams dievams.
Paaiškinimai Ipermekas - Apedemako, savo kilme iš Meroe, vardas, užrašytas Egipto hieroglifais. Tuilketas - senasis Nagaa pavadinimas. Iberepas - senasis Musavarat-es-Sufra pavadinimas. Pietų liūtas, stiprios rankos dievas - pagal F. Hintze, Ptolemėjų šventyklose Egipte ir Nubijoje epitetas taikomas keliems dievams (Totui, Arensnupisui), ypač, kai kalbama apie kilimą iš Nubijos. Ateinantis pas jį pašaukusį - gausu analogijų ir Egipte. Ant Kušo svaldovų stelų kalbama apie jų apsilankymą Amono šventyklose įvairiose Kušo gyvenvietėse. Prieš maldą buvo prašoma pasirodyti Amoną, ir tik tada būdavo pateikiama valdovo kalba. Matyt toks kvietimas buvo taikomas įvairiems dievams. Saugantis paslaptį - slaptos formos epitetą turėjo liūtagalvė deivė Bastetė. Prabundantis nesužeidžiamu - dažnas Amono ir Ozyrio epitetas, sutinkamas nuo Naujosios karalystės. Kvėpuojantis bjauru kvapu - dvoku iš burnos nugalinčio liūto įvaizdis žinomas ir Egipte, tačiau dažniau siejamas su liūtagalvėmis deivėmis, susijusiomis su ugnimi (pvz., Mechitė didi ... liepsna, žudanti priešus. Dedetė žinoma kaip sudeginanti priešus, taipogi ir Pachetė, į valdovą besikreipianti nukreipiu ugnį į tavo priešus bei Tefnutė. Pykčio valdovas - F. Hintze verčia gyvybės viešpats. Didingas savo išore - tai ir Amono epitetas 18 dinastijos laikmečio himne. Kenseta - Kušo sritis į pietus nuo Meroe. Jo paminėjimas leidžia lokalizuoti Apedamako kulto paplitimą. Taigi, ir himnas šlovina Apedamaką kaip karo dievą. Jis čia yra jėgos, galios ir pergalės atitikmuo. Tačiau galime pastebėti ir dievo-kūrėjo bruožus (žmonėms duodantis maistą ir skiriantis sostą, o taip pat dievą, kurio prigimtis nuslėpta kas būdinga ir didiesiems Egipto dievams). Tačiau dievo-sutvėrėjo tema labiau prasiskleidžia kitame nedideliame fragmente, išlikusiame Musavarat šventykloje: Tarti žodžiai: tau suteikiu visą gyvenimą, ir galią, visokią sveikatą, ir visą džiaugsmą. Žodžiai, tarti Apedamako, Tuilketo viešpaties, didžiojo dievo, Iberepo viešpaties, pamiltojo (?) ... amžinai. Pastabos 1) Dar 1923 m. Ch. Lastas pasiūlė versti etiopus su ilgais lankais viena priežasčių buvo žemių piečiau Gebel-Silsilės žymėjimas lanko hieroglifu. Tokią versiją palaikė ir Leklantas. Tačiau B. Herminghausenas mano, kad po Homero, bios nebenaudotas lanko prasme ir imtas sieti su gyvenimu. Tad ilgaamžiai yra tikslesnis vertimas, nes susijęs su mitologiniu įsivaizdavimu apie ilgą etiopų gyvenimo trukmę. 2) Uolektis ilgio matas, lygus 46 cm. 3) Žr. C. De Wir. Le role et les eens du lion dans lEgypte ancienne, 1951 4) Liūto, nugalinčio faraono priešus, tema gerai žinoma Egipte dar priešistoriniais laikais. Dažnai liūtas, besiruošiantis suryti belaisvį, simbolizavo dievą Machesą, žinomą dar iš Piramidžių tekstų; tai siejama ir su liūtagalviu Horu. 5) Kai kurios Etiopijos ir Nilo baseino tautos iki šiol priima liūtą kaip totemą: Etiopijos gala tautą (žr. E. Haberland. Galla Sud Athiopien, 1963), kitas pietų Etiopijos tautas (žr. A.B. Jenssen. Altvolker Sud-Athiopiens, 1959), nuerus (žr. E.E. Pritchard. Nuer Religion, 1956) ir dinkus (žr. G. Lienhardt. Divinity and Experience. The Religion of the Dinka, 1961). Literatūra:
Nubija ir jos istorija |
panaudojo E. Budge, ir pats aplankęs Musavaratą, Nagaa ir Vad-ban-Nagą 1903-iais.Jis pateikia įdomių
detalių apie Nagaa liūto šventyklos ir rezervuaro (chafiro) vietą. 1909 m. dirbti
žingsniuojantis sparnuotas liūtas su karūna, stovintis virš nugalėto priešo4).