Pramoginė senovės egiptiečių literatūra. Vartiklis

Senovės egiptiečių grožinės prozos pavyzdžių išliko nedaug, be to, dauguma jų fragmentiški... Jai priklauso kelių tipų pasakojimai. Kai kurie jų įmantresni, „literatūriškesni“; jie buvo skirti auditorijai, kuri gebėjo vertinti žodžių žaismą, grakščią kalbos tėkmę ir rafinuotą stilių. Kitos istorijos labiau remiasi siužetu, o ne stiliumi; kelios istorijos savo melodramatizmu, kraujo klanais ir neįtikėtinumu niekuo nenusileidžia prastiems šiuolaikiniams trileriams.

Klausimas apie humoristinę prozą nėra toks paprastas; visada sunku pasakyti, kas kitam žmogui gali pasirodyti juokinga. Egiptiečių humoro jausmas matyti kitose meno srityse, ypač dailėje ir reljefuose. Esama vėlyvojo laikotarpio papirusų piešinių ir ostrakonų, kuriuos akivaizdžiai galima vadinti satyriniais; ten vaizduojami įvairia žmogiška veikla užsiimantys gyvūnai. Pelytė, sėdinti prie tualetinio stalelio, aptarnaujama kačių tarnaičių, o katė auklė nešioja jos kūdikį; pelių karalius, kovos vežimu puolantis kačių ginamą tvirtovę; liūtas, žaidžiantis stalo žaidimą su gazele. Vienoje nuostabioje miniatiūroje iš al-Amarnos vaizduojamas karieta važiuojantis būrys beždžionių; įdėmiau apžiūrėjus, vadeles laikanti beždžionė labai primena faraoną Echnatoną, kuris dažnai vaizduotas važiuojantis karieta. Kitos humoristinės priemonės ne tokios satyrinės ir šiurkštesnės: pavyzdžiui, labai apkūni moteris su labai mažu asilu. Iš esmės galime neabejoti, kad tokių satyrinių paveiksliukų tikslas buvo prajuokinti. Bet štai kalbant apie prozą žinome tik vieną kūrinį, kurį beveik neabejotinai galime pavadinti komišku pasakojimu, – tai „Horo ir Seto kova“ .... Tai šiurkšti ir nešvanki istorija, rodanti visai menką pagarbą nemirtingiesiems dievams, o didžioji dalis jos komizmo perteikta vaizdinėmis priemonėmis. Dievai savo sueigoje barasi ir pešasi kaip būrys išlepintų vaikų, Izidė vis krečia šunybes savo priešams, Astartė išsklaido aukščiausiojo dievo Ra prastą nuotaiką parodydama jam savo grožybes. Šios priemonės ne itin subtilios, bet neabejotina, kad jų paskirtis sukelti juoką. Kai kuriose kitose istorijose atpažinti komizmą ne taip lengva. Imkim, pavyzdžiui, istoriją apie Venamoną.

Venamonas buvo egiptiečių pareigūnas, gyvenęs laikais, kai Egipto vardas užsienyje buvo itin prastas. Jis buvo išsiųstas į Biblą gauti kedro. Jo daliai teko daugybė klaikių išbandymų: jis buvo apiplėštas, įžeistas, išjuoktas, jam buvo grasinama. Kai pasiekė Biblą, Venamonui teko visą mėnesį laukti, kol jį priims vietos princas, arba, jo paties žodžiais tariant, „(princas) kiekvieną dieną atsiųsdavo man pasiuntinį su žodžiais: „Nešdinkis iš mano uosto.“

... Vis tik tautinis ar asmeninis įžeidimas egiptiečiams neatrodė priimtinas ar juolab juokingas.

Kadangi dauguma egiptiečių buvo beraščiai ir neturėjo tokių beraščiams skirtų palaimų kaip filmai ar televizija, jie turbūt naudodavosi profesionalių istorijų pasakotojų paslaugomis. Apie tokius klajoklius žinome iš kitų rašto neturėjusių kultūrų, tačiau turiu pripažinti, kad apie egiptiečių pasakotojus šaltiniuose nesu užtikusi jokios užuominos. Vis dėlto tokių klajojančių dainių turėjo būti; vėsų vakarą, susirinkę kaimo aikštėje aplink ąsotį vandens, kaimiečiai galėjo klausytis štai tokių istorijų ...

Kadaise gyveno du broliai. Vyresniojo vardas buvo Anubis, jaunesniojo – Bata. Anubis turėjo namą ir žmoną, o jaunėlis gyveno su jais kaip sūnus. Bata rūpinosi visais brolio reikalais. Tiesą sakant, jis apskritai buvo šaunus vyrukas. Kito tokio nebuvo visoje šalyje, jame slypėjo dievo galybė.

Vieną dieną jis ėjo paskui karves, ir jos tarė jam: „Anoje vietoje gera žolė auga.“ Bata nuvedė jas į tą vietą, karvės pasidarė labai gražios ir sparčiai dauginosi. Dviejų brolių istorija

Ir štai kartą, kai abu broliai dirbo laukuose, jiems baigėsi grūdai, ir vyresnysis brolis pasiuntė Batą namo jų atnešti. Bata užtiko brolio žmoną besitvarkančią plaukus, ir kai jis paprašė grūdų, ji paliepė eiti ir pačiam pasiimti. Bata išėjo iš klėties su tokiu dideliu maišu, kad žmona suprato, jog jis be galo stiprus, ir panoro pažinti jį kaip vyrą. Bet kai ji tarė: „Eikš, prigulkime valandėlei“, Bata supyko: „Kokią šlykštynę čia man pasakei?“

Bata grįžo į laukus ir toliau dirbo su broliu, nieko jam nesakęs. Bet kai vyresnysis brolis vakare parėjo namo, juose nedegė šviesa, o žmona gulėjo negaluodama, tarsi ją kas būtų primušęs. Ji pasakė vyrui, kad Bata jai pateikė nepadorų pasiūlymą, o kai ji pasibaisėjusi nuo jo nusisuko, šis ją mušė ir jai grasino. Taigi Anubis čiupo ietį ir išbėgo ieškoti dar iš laukų negrįžusio brolio. Jis pasislėpė už arklidžių durų ir laukė. Bet kai Bata su karvių banda priėjo prie arklidžių, pirmoji karvė tarė: „Būk atsargus! Tavo brolis ten, laukia su ietimi norėdamas tave nužudyti. Bėk nuo jo!“ Ir antra karvė pasakė tą patį, o paskui ir visos kitos. Galiausiai Bata pažvelgė žemyn ir pro tarpą durų apačioje pamatė brolio kojas. Nusimetęs naštą, jis iš visų jėgų leidosi bėgti, o brolis jį vijosi.

Bėgdamas Bata ėmė melsti Ra, kad jam padėtų: „Tu esi tas, kurs atskiria nusidėjėlius nuo teisiųjų!“ Ra išgirdo maldas ir tarp Batos ir jo vyresniojo brolio sukūrė krokodilų pilną vandens telkinį. Anubis ėmė ploti rankomis, nesitverdamas pykčiu, kad negali jo nužudyti. Tada Bata broliui papasakojo, kaip iš tiesų viskas buvo. Galiausiai jis čiupo peilį, nusipjovė varpą ir įmetė į vandenį.

Šis dramatiškas poelgis (kaip ir dera tikėtis) įtikino Anubį; pamatęs, kad brolis silpsta ir kamuojasi skausmais, jis ėmė garsiai raudoti ir aimanuoti.

Iki šios akimirkos istorija gana paprasta ir įspūdinga; egiptiečių klausytojai turbūt aikčiodavo, apimti užuojautos ir troškimo, kad doras ir nepelnytai nukentėjęs jaunesnysis brolis sulauktų tinkamo atpildo. Sunkumai prasideda, kai Bata papasakoja kitoje vandens telkinio pusėje stovinčiam ir atgailaujančiam broliui, ką ketina daryti. Jis sako, kad eis į Kedrų slėnį ir ten užkels savo širdį į medžio viršūnę. Jei kada nors tas medis bus nupjautas, širdis nukris žemėn ir jį ištiks bėda, tad Anubis turės ateiti jam į pagalbą. Dar jis pasako, kokiu būdu Anubis sužinos apie nelaimę, ir paskui išeina, o brolis grįžta namo išsiaiškinti su klastinga savo žmona. Jis ją nužudo ir išmeta palaikus šunims. Paskui atsisėda ir verkia dėl jaunesniojo brolio.

Dabar grįžkime prie Batos Kedrų slėnyje. Jam ten sekasi visai neblogai, kol dievai nutaria, kad jam reikia žmonos. Ir jie sukuria jam pačią gražiausią merginą šalyje, o Bata ją įsimyli. Pirmoje istorijos dalyje minėtas Batos susiluošinimas dabar švelniai apeinamas; galbūt reikia manyti, kad dievai pasirūpino ir šiuo mažmožiu.

Žinodamas, kokia graži jo nuotaka, Bata įspėja ją neiti laukan ir saugotis jūros dievo. Savaime aišku, mergina nepaiso jo nepagrįstų perspėjimų, savaime aišku, jūros dievas ima ją persekioti, vos tik ji išeina į lauką. Pabėgti jai pavyksta, bet ji palieka plaukų sruogą – šią dievas nusineša į Egiptą. Tie plaukai taip skaniai kvepia, kad, faraono skalbėjui atėjus prie upės plauti valdovo drabužių, į juos įsigeria plaukų aromatas. Susierzinęs vyriausiasis skalbėjas ateina prie upės išsiaiškinti, iš kur sklinda tas kvapas. Jis randa plaukų sruogą ir nuneša ją faraonui, o šis klausia, ką apie ją mano jo žyniai. Jie pasako, kur mergina gyvena, ir pataria siųsti pas ją pasiuntinį.

Bet Bata nužudo faraono pasiuntinius, palieka gyvą tik vieną ir pasiunčia jį atgal pas faraoną papasakoti, kas nutiko. Kitą kartą faraonas siunčia didelį būrį kareivių ir – gerokai gudresnis sprendimas – moterį, „kurios rankos buvo pilnos visokiausių nuostabių moteriškų puošmenų“. Gudrybė pavyksta. Mergina su palyda keliauja į Egiptą (turbūt reikia manyti, kad Bata tą dieną buvo medžioklėje) ir, nutarusi iškeisti nykų gyvenimą Kedrų slėnyje į faraono favoritės padėtį, išduota valdovui Batos širdies paslaptį. Medis nukertamas, Batos širdis nukrinta ant žemės, ir vieną dieną Anubis (tikiuosi, nepamiršote atgailaujančio vyresniojo brolio) pamato, kad jo alus puode sugižo. Žinodamas, kad tai ženklas, jis čiumpa lazdą ir sandalus, drabužius bei ginklus ir iškeliauja į Kedrų slėnį. Ilgai ir sunkiai ieškojęs, jis randa brolio širdį ir atneša ją Batai – šį randa gulintį lovoje negyvą.

Įdėjus širdį į vietą, Bata vėl tampa savimi, bet dabar jis turi atkeršyti žmonai. Jis pasiverčia didingu jaučiu, ir Anubis nuveda jį į Egiptą, ten faraonas priima jį kaip šventąjį gyvulį; bet niekingoji mergina apgaule priverčia valdovą jautį paskersti. Tada Bata pasiverčia pora medžių. Mergina vėl sugriauna jo planus, bet prieš medžius nukertant vieno jų sėkla patenka tiesiai jai į burną. Ji tampa nėščia ir pagimdo patį Batą – jis, laikomas faraono sūnumi, galiausiai paveldi sostą. Pirmasis Batos kaip faraono įsakymas buvo atvesti jo žmoną-motiną pas teisėjus, ir šie vieningai nuteisia ją mirtimi. Tada Bata paskiria brolį Anubį savo įpėdiniu, ir jie ilgai ir laimingai gyvena.

Pagal Barbara Mertz (1927–2013) straipsnį, Šiaurės Atėnai, 2016, nr.1 (1233)