Savaip sujaudino kompiuterinio žurnalo „Naujosios komunikacijos“ temų persipynimas su „Vartiklio“ temomis.
Todėl ir nusprendžiau perspausdinti šį „Naujosios komunikacijos“ straipsnį įausdamas jį į „Vartikli“ voratinklį.
Piešiniai, kad neapsunkintų skaitymo, „paslėpti“...

NK gandai
Nojaus arka surasta?

Taip pat skaitykite: Nojaus arkos paieškos     
Arka - iš kipariso?     

Interneto šaltiniai duoda rimtą pagrindą tikėtis, kad netrukus faktais gali būti patvirtintas Biblijos pasakojimas apie pasaulinį tvaną ir nuo jo išsigelbėjusį teisuolį Nojų.

Net nė sykio rankose nelaikę Biblijos tikriausiai bus girdėję pasakojimą apie pasaulinį tvaną, kuriuo Aukščiausiasis neapsikentęs išnaikino pagedusią žmonių giminę. Vienintelė išimtis, kaip žinome, buvo padaryta padoriam vyrui Nojui, kuriam anais - iš tiesų prieštvaniniais - laikais buvo liepta statydintis arką, žmonijos ir gyvūnijos gelbėjimosi laivą. Senojo testamento Pradžios knygoje labai konkrečiai, net, sakyčiau, nuobodžiai ir įkyriai išdėstyti Architekto nurodymai, kokio ilgio, pločio ir aukščio (mėgstantiems tikslumą - 152, 39x25, 38x15, 24 m) tasai laivas turįs būti, kaip suplanuoti jo vidų, kaip jį paruošti, kokių angų kur iškirsti, ir t.t. Nojui nereikėjo pačiam galvos sukti - brėžiniai jau buvo paruošti, užteko vykdyti nurodymus. O kad Nojus juos stropiai vykdė, geriausiai patvirtina tai, kad žmonija tvaną vis dėlto pergyveno.

Biblijoje teigiama, kad tvano vandenims pradėjus slūgti, Nojaus arka apsistojo “Armėnijos kalnuose”. Iš ten po apvalytą pasaulį pamažėle pasklido arkoje buvę žmonės ir gyvūnai. Tačiau Biblijoje ničnieko nepasakyta apie juos išgelbėjusios arkos likimą. Nejau toks istorinės reikšmės daiktas būtų paprasčiausiai ėmęs ir supuvęs?

Paslapties liudininkai

Pirmasis žmogus, pareiškęs savo akimis regėjęs Ararato šlaite esančias suakmenėjusias Nojaus arkos liekanas, buvo Georgijus Agopianas. Pasak jo, 1908 m., kai jam tebuvę Ark by Agopian, Elfred Lee aštuoneri, dėdė pasiėmė jį kopti į Araratą (po Ahora tarpeklį). Kai kopti pasidarė per sunku, dėdė jį užsikėlė ant pečių. Pagaliau jie pasiekė vietą, kur ant šlaite kyšančios uolos krašto išvydo kažin ką panašų į didžiulį laivą. Dalį jo dengė sniegas. Viršuje buvo eilė į langus panašių ertmių, ant “stogo” - anga. Iš pradžių berniukas pamanė, kad tai iš akmenų pastatytas namas, bet kai dėdė jam parodė lentų kontūrus, suprato, kad tai arka, apie kurią jis buvo girdėjęs. Dėdė jį pakėlė nuo akmens luito iki arkos viršaus, kad galėtų ją pasiekti, ir liepė nebijoti, nes, anot jo, “tai šventas laivas”, o “žvėrių ir žmonių čia nebėra, jie visi išėjo”. Kai jie atsistojo atokiau, dėdė iššovė į arkos liekanas, bet kulkos atšoko lyg nuo akmens. Jis pabandė atrėžti lentos gabalėlį aštriu peiliu, bet nesėkmingai. Pirmojo apsilankymo prie arkos metu jie praleido apie dvi valandas ją apžiūrinėdami ir užkandžiaudami. Kai sugrįžęs į kaimą berniukas puolė pasakoti apie nuotykį draugams, šie atšovę, kad taip pat yra matę arką. Georgijus Agopianas mirė 1972 m. Dėl senyvo amžiaus jis tyrinėtojams negalėjo nurodyti žemėlapiuose tikslios arkos buvimo vietos, tačiau jo liudijimas buvo sėkmingai patikrintas naudojant melo detektorių. Taip pat išliko pagal jo pasakojimą dailininko (Elfred Lee) nupieštas Nojaus arkos eskizas.

1916 m. vasarą Rusijos imperatoriškųjų oro pajėgų pilotas leitenantas Roskovickis, skrisdamas žvalgyti Turkijos kariuomenės judėjimo, Ararato šlaite pusiau užšalusiame ežere pastebėjo lig ketvirčio į vandenį panirusį laivo korpusą su dviem masyviais stiebais, siauru praėjimu ir beveik 20 pėdų pločio vartais. Apie tai jis pranešė savo kapitonui. Šis spėjo, kad tai galėjo būti Nojaus arka. Ji galėjusi išlikti dėl tos priežasties, kad tokiame aukštyje net 9- 10 mėnesių per metus spaudžia šaltis. Kapitonas apie radinį pranešė į Sankt Peterburgą. Caras Nikolajus II paliepė surengti ekspediciją. Po mėnesį trukusių paieškų Nojaus arkos liekanos buvo aptiktos, išmatuotos ir nufotografuotos, visa medžiaga kurjeriu pasiųsta asmeniškai valdovui. Tačiau dėl 1917 m. vasarį Rusijoje kilusios politinės suirutės Nikolajus II siuntinio negavo. Apie tolimesnį jo likimą žinoma tik tiek, kad juo vėliau buvo susidomėjęs Levas Trockis. Iki šiol neaišku, ar jis tuos dokumentus sunaikino, ar kur nors paslėpė. Kai kurių Nojaus arkos ieškotojų manymu, visa ši istorija - tik spaudos prasimanymas.

1960 m. pilotas kapitonas Gregoras Schwinghammeris, dar vienas pilotas amerikietis ir ryšių karininkas turkas skrisdami aplink Ararato kalną šiaurės vakarų pusėje, maždaug 1200 metrų aukštyje nuo viršūnės, nuokalnės dauboje pastebėjo “milžinišką prekinio vagono ar stačiakampio formos baržos pavidalo objektą”.

Dar anksčiau, 1959-aisiais, Turkijos karo pilotai, iš oro žvalgydami Ararato regioną, per 17 mylių į pietus nuo jo viršukalnės 1,9 km aukštyje nufotografavo objektą, panašų į suakmenėjusio laivo kontūrus (2 pav.). Po metų turkų kariškiai akmenines sienas bandė išsprogdinti, tačiau jokių vidinių patalpų ar kitokių arkos buvimo įrodymų nerasta. 1984 m. Ronas Wyattas slapta iš Turkijos išvežė apie 4 kg iš sprogdinimo vietos paimtų akmenų, smėlio ir žemės ir pademonstravo šiuos pavyzdžius Niujorke. Turkijos vyriausybė, pasipiktinusi tokiais veiksmais, kuriam laikui uždraudė tolimesnes ekspedicijas į šį regioną. Po metų Wyattas vis dėlto sugrįžo ir kartu su Davidu Fasoldu ištyrė tariamos arkos liekanas. Jie kauburyje aptiko kryžminius tolygiai pasikartojančius geležinių objektų pėdsakus. Wyattas tuoj pat nusprendė, kad Nojaus arka surasta. Tačiau kitų tyrinėtojų manymu, Nojaus arkos reikėtų ieškoti ten, kur ją tvirtina matęs Agopianas ir Schwinghammeris - į šiaurės vakarus nuo Ararato viršūnės, maždaug 3,9 - 4,5 km aukštyje.

Arka - ne adata

Nojaus arkos paieškas komplikuoja ne tik kelios tikėtinos jos buvimo vietos (nors, kaip minėjome, yra nustatyta patikimiausioji), bet ir gamtinės sąlygos. Jei tikėtume Pradžios knyga, Nojaus arka apsistojo “Armėnijos kalnuose” prieš 4300 metų. Koks stebuklas galėjo ją išsaugoti iki mūsų dienų? Atsakymas paprastas: ledo ir sniego viešpatija 4 kilometrų aukštyje. Beveik kiaurus metus ją dengia ledo ir sniego sluoksnis. Galima sakyti, kad Agopianui ir kitiems ją pamatyti leido Dievas (gamta): 1901-1908 m. Ararato regione buvo nepaprastai karšta, ledynai smarkiai aptirpo ir atskleidė savo saugomą paslaptį.

Tačiau šiame technikos amžiuje arka - ne adata šieno kupetoje. Dirbtinio Žemės palydovo ir žvalgybinių lėktuvų padarytose nuotraukose (3 ir 4 pav.) užfiksuota vadinamoji “Nojaus arkos anomalija” - objektas Ararato atšlaitėje. Nustatytos net tikslios jo koordinatės: 39 laipsniai 42 minutės ir 10 sekundžių šiaurės platumos ir 44 laipsniai 16 minučių ir 30 sekundžių rytų ilgumos, maždaug 4575 - 4724 m aukštyje, per 1-2 km į vakarus nuo Ararato viršūnės esančiame 1,6 x 2,4 km dydžio ledo ir sniego padengtame plokščiakalnyje tiesiai priešais Parrot ledyną.

Atrodytų, ar to nepakanka, kad Nojaus arkos egzistavimo faktas būtų arba viešai patvirtintas, arba paneigtas? Tačiau ekspedicijos susiduria su įvairiais sunkumais. Pirma, reikia sulaukti palankaus oro, kai liepos - rugpjūčio mėnesiais temperatūra Ararato priekalnėse pasiekia aukščiausią metinę normą - apie 28 laipsnius ir labiausiai aptirpsta ledynai. Tačiau tai trunka labai neilgai, ir kalnuose vėl pradeda snigti. Antra, Ararato regionas - ne pati saugiausia vieta pasaulyje: pasienyje su Iranu vyksta gyva prekyba ginklais ir narkotikais, šioje teritorijoje aktyviai reiškiasi kurdų sukilėliai, kalnuose gyvena plėšikai ir valkatos. Po to, kai 1991 m. penkis archeologus čia buvo pagrobę kurdų sukilėliai, Turkijos valdžia nebeleidžia prie Ararato vykti užsieniečiams.

Nojaus arkos paieškos

A. Čučiano pasakojimas

Artūras Čučianas tvirtina, kad jo tėvas Jokūbas, būdamas berniuku, persekiodamas laukines ožkas Ararato ledynuose, aptiko Nojaus arką. Jo pasakojimą 8-ojo dešimtm. viduryje pirmasis išgirdo liuteronų kunigas Stuart Brassie. Vėliau jį apklausė E. Cummings (1905 - 1995), Scott van Dyke, John W. Montgomery*) ir tikriausiai dar ir kiti.

Anot A. Čučiano, jo tėvas, armėnų kilmės ir gimęs apie 1865-70 m., kelis kartus matė Arką 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Jis sakė, kad visas kaimas vasarą pakildavo prie Arkos pagarbinimui. Didelė grupė žmonių turėjo apsinakvoti pakeliui. Jis manė, kad kelionę pradėdavo iš Ortulu, esančio Ararato šiaurės vakaruose), kur, atseit, gyveno jo tėvas. Tėvas jam daug pasakė apie Arką, nurodė kryptis jos pasiekimai, tikėdamas, kad užaugęs sūnus kada nors sugrįš ir ją pamatys (jie pasitraukė apie 1915 m. vengdami žudynių). Tėvas mirė apie 1963 m. Arkos vieta

Pasikėlimas prasidėdavo netoli kaimo esančio šaltinio (šis pažymėtas žemėlapyje knygoje J.W. Montgomery. The Quest for Noah‘s Ark) ir kildavo ožkų taku, kuriuo pasiekdavo ledynų liežuvius šiaurės rytų kryptimi sukant kalną. Kairėje likdavo Kopo ežeras – tėvas jam sakė, kad Arka turi matytis nuo Kopo ežero kraterio krašto, jei tiksliai žinai, kur ji yra.

Tolesnis kelias ne toks aiškus. Atseit, kelias šiaurės rytų kryptimi veda mažais slėniais ir tarp uolų. Tarpeklį vedantį link Arkos gana sunku rasti. Jame užkų takas eina dešine puse ir išsišakoja – takas kairėn nuveda po uola, ant kurios yra Arka, o takas dešinėn – virš jos. Šio tako ilgis apie 3 mylios.

Takas baigiasi ties uolos siena – iš čia pažvelgus į kairę ir žemyn, apie 100 m žemiau pasimato Arka. Nuo čia link Arkos veda kitas takas. Anot A. Čučiano, tėvas ir kiti buvo įėję į jos vidų. Pirmąkart jo tėvas ją matę būdamas apie 9 m. amžiaus, o paskutinė kartą – apie 19 m. Arka įstrigusi tarp didelių akmenų ir yra maždaug šiaurės-pietų kryptimi. Kaire puse prisiglaudusi prie uolos. Priekio ir apačios dalių nėra. Atidengta apie 40 pėdų priekyje; dar 30-50 pėdų matosi po vandeniu ir ledu (tirpstančio ledo vanduo sudarė nedidelį tvenkinį). Arkos medis buvo rausvai rudos spalvos.

Tėvui atsisukus į šiaurės vakarus, Ararato viršūnė buvo dešinėje už jo nugaros, o kairėje apačioje matėsi Kopo ežero kraterio kraštas. Arka buvo pusiaukelėje iki viršūnės. Tėvas bėgdamas išsinešė didelį arbatinį, kuriame buvo Arkos gabalas ir uolos, ant kurios Arka buvo, gabalas. Artūras sakėsi nežinantis, kas jam nutiko.

1982 m. E. Cummings su J. Irwin’u naudojosi su A. Čučiano pagalba sudarytu planu. Ožkų takas iš tikro buvo, bet anot Robie Gowdy iš Dalaso, vadovavusio Irvino komandai, jis pasibaigė nelabai aukštai.

Koks yra A. Čučianas? Jis gimė ir visą gyvenimą nugyveno JAV St. Louis rajone, 1983 m. turėjo infarktą. Buvo cinikas ir paranojikas. Jis laikė, kad vyriausybė daug ką slepia, kad prisideda prie gripo epidemijų ir keičia orus. Jis tikėjo, kad po žeme gyvena nykštukų civilizacija, kurią 4-me dešimt. atrado admirolas Byrdas, nuvykęs į Šiaurės ašigalį (apie tai žr. >>>>>). Buvo prietaringas ir tikėjo okultizmu (matyt, ir OBE).

Keliaukite prie arkos “Internetu”

Daugiausia informacijos apie Nojaus arkos paieškas radome Matthew Kneislerio tinklapyje [2013 m. patikra: tinklapis neveikia]. Čia galima pasinaudoti VRML galimybėmis ir „pasivaikščioti“ po virtualią arką. Taip pat patariame užsukti į B. Corbino serverį bei susipažinti su „Nojaus arkos projektu“ [2013 m. patikra: tinklapis neveikia]. Šiuose tinklapiuose rasite „Nojaus arkos anomalijos” nuotraukų, liudininkų piešinių, ekspedicijų dalyvių įspūdžių, JAV valdžios institucijų, žvalgybos tarnybų oficialius atsakymus į „arkologų“ paklausimus, solidaus dienraščio „The Washington Times“ pernai rudenį paskelbtą straipsnį apie CŽV žvalgybos palydovų tirtą arkos buvimo vietą ir kitų pakankamai įdomių dalykų. Turint galvoje tokį gyvą susidomėjimą, galima tikėtis, kad netrukus prie Nojaus arkos norintys įsitikinti Dievo ir pasaulinio tvano egzistavimu galės nuvykti ne tik Internetu, bet ir lėktuvu.


Araratas

Turkiškai - Agri Dagi. Didžiausias ir aukščiausias (5165 m) Turkijos vulkanas, esantis šalies rytuose, pasienyje su Iranu, 16 km atstumu nuo Armėnijos sienos. Istoriniais laikais nė karto nebuvo išsiveržęs, paskutinį sykį, spėjama, tai buvo atsitikę maždaug prieš 10 000 metų. Įžymus italų keliautojas Marco Polo, 1271 m. su tėvu išvykęs į Kiniją, apie Araratą rašė taip: „Didžiosios Armėnijos širdyje stūkso labai aukštas taurės pavidalo kalnas, ant kurio, sakoma, ilsėjosi Nojaus arka, todėl jis vadinamas Nojaus arkos kalnu. Jis yra toks didelis, kad jam apeiti reikėtų daugiau nei dviejų dienų. Viršūnė ištisus metus padengta gilaus sniego, todėl niekas negali jos pasiekti. Tasai sniegas niekad neištirpsta, jis vis uždengia naujas, todėl aukštis didėja“.

Darius Mikšys  


*) Džonas Montgomeris (John Warwick Montgomery, g. 1931 m.) – amerikiečių teisininkas, liuteronų teologas ir rašytojas (apie 235 kūrinių), daugiausia krikščionybės temomis. Du metus skyrė Nojaus arkos paieškoms: pranešimų per 2000 m. apie ją analizei, atliko du pasikėlimu sį Araratą (1970 m. pietų pusėje ir 1971 m. šiaurės pusėje). Tai išdėstė knygoje „Nojaus arkos paieškos“ (1974). Taip pat konsultavo du dokumentinius filmus: „Ieškant Nojaus arkos“ (1976) ir „Nojaus arka ir Tvanas“ (1977).

Atlantidos ir Tvano ieškant
Arka - iš kipariso?
Dar apie Nojaus arkos paieškas
Bobas Balardas Juodojoje jūroje ieško Nojaus arkos
Utsure Bune: liudijimas apie NSO Japonijoje
Atlantida - tai Antarktida?
Atlantida - tai Kretos sala?
Dingusi Sandoros skrynia
Tvanas Gilgamešo epe
Vartiklis