Paskutinis papildymas apie Deivę Kali
Himalajų legendos
Šyva ir Himavato išminčiai (apie lingamo atsiradimą)
Pasaulio kūrimas
Asurai, vyresnieji dievų broliai
Purušos aukojimas
Deivė Kalė
"Ir tose platumose jis sutiko nepaprasto gražumo moterį -
Umą, Himavato dukrą, ir jos paklausė:
Baisusis Rudra, lyg viską šluojantis liepsnos liežuvis,
šovė į dangų išsiveršdamas iš pasaulio sukūrėjo
Brahmos kūno (kaktos). Jame įsikūnijo visos griaunančios jėgos ir apčios baidiausios ir grėsmingiausios dievų savybės. Pagimdytas žymiausio dangaus gyventojo pykčio,
vienišas, niūrus ir įtūžęs, liūdnas ir žiaurus
jis pasirinko atsiskyrėlio dalį ir apsigyveno amžinos žiemos krašte,
atkampiuose šiauriniuose kalnuose - ant Himavato.
Panašus į laukinį medžioklį, melsvai juodais į kuokštą surištais plaukais,
jis bastėsi kalnų tarpekliais; su juoduoju
lanku jis klaidžiojo po kedrų miškus. Apsisiautęs jako kailiu jis
ledynų dykruose kurdavo laužus - ir jo veidas liepsnojo raudoniu.
Jam meilinosi plėšrūs žvėrys, šliauždami prie jo pilvais ir bučiuodami jo paliktas pėdas, - nes jis turėjo didžią galią valdyti visus žvėris.
Ir vadino jį Pašupati - žvėrių valdovu.
Tačiau ne vien nekalbančių būtybių pasaulyje baudė Rūščiojo ranka.
Jis palikdavo kalnų slėnius ir akinančius sniegynus ir skrisdavo
mirties sparnais per Žemę. Jo ugninės strėlės neprašaudavo pro šalį,
ligos ir maras nematomu lietumi krisdavo ant kaimų ir miestų.
Tačiau jo širdyje slypėjo gailestis. Išklausęs maldų, prašančių pasigailėti,
jis ne tik bausdavo, - siųsdavo ligas, bet ir nuo jų gydė. Ir vis dažniau žmonės ėmė jį vadinti Šyva, t.y. Gailestinguoju.
Ilgai jis buvo vienvaldis Himalajų Viešpats.
Ir iki šių dienų Indijos dievai tebegyvena amžino ledo krašte.
Ir nuo ledo keterų jie stebi į nepavaldaus net dievams priežasčių
ir pasekmių rato sukimąsi. Pastaba: Paskaitykite, kaip Rudra sužlugdo Dakšos aukojimą Koks rūstus ir baisus buvo Rudra, tokie buvo ir jo palikuonys - rudrai,
baisi visur jį sekiojančių panašių į gyvates kariauna. Šnybždami, kaukdami,
staugdami kaip laukiniai jie bastėsi po miškus ieškodami grobio.
Iš gūdžių miškų ir kalnų ateidavo prie žmonių būstų Rudrai paklusnios piktosios
dvasios, atnešdamos negandas ir sėdamos marą tarp žmonių ir jų gyvulių. Kitoki buvo jo sūnūs, audrų dievai Marutai (dar vadinti marutaganais). Rigvedoje jiems skirti 33 himnai.
Kadaise Rudra, pasivertęs jaučiu, vedė Žemę,
kuri tuo metu buvo pasivertusi dėmėtąja karve Prišni. Iš šios santuokos gimė triskart
septyni galingi ir gražūs sūnūs (jų skaičius siekia 60). Kartais marutai tapatinami su rudrais. Himalajų keliai
Apakintas sniegynų, nudegintas negailestingos saulės, jis užkopia į
grėsmingojo dievo Havadžros vardo perėją, kurioje virš akmenų kalvos
plaikstosi vėjyje penkios skirtingų spalvų vėliavos, atspindinčios
Visatos stichijas. Triukšmingai krenta akmuo ir, pamaldžiai sudėjęs
plaštakas, keleivis sumurma tibetietišką užkeikimą, saugantį nuo nelaimių.
Ar galėjo būti, kad šie tamsūs kalniečiai, kurių visas gyvenimas priklauso
nuo gamtos stichijų kaprizų, nesudievinti savųjų kalnų? Įsiklausydami
naktyje į grasinantį riaumojimą ir slenkančio ledo traškesį, jie apgyvendino
juos baisiais demonais. Supami netikrų saulių, kurių lūžtantys spinduliai
audžia stebuklingą viziją, jie giliai į širdį priimdavo atsiskyrėlių mokymus
apie pirmapradę tuštumą ir niekingą pasaulio iliuziją.
Vaivorykštė, - uždaras taisyklingas apskritimas, - jiems vaidenosi
kaip budos Amitabhos,
Vakarų rojaus valdovo, nimbas. Visur slapti ženklai.
Užkeikimai kalnų perėjose, vanduo ir vėjas be paliovos suka maldos ratus, -
kiekvienas apsisukimas į beribę aukštumą nuneša milijonus stebuklingai
veikiančių manu. Ir dangus atsako lietumi šviečiant šešioms netikroms
saulėms, nakties liepsnelėmis, plevenančiomis sausame išretėjusiame ore
virš paauksuotų vienuolynų bokštų, - tragiškoji nuostabaus, gąsdinančio
ir neįprasto dangaus spalvų paletė. Kiekviename žingsnyje čortenas, - statinys, atspindintis indo-budistinį
kosmosą su žeme ir dangumi, tuštuma ir amžina Visatos liepsna, saule,
mėnuliu ir pasaulio šalimis. Simboliai ir varpo forma nurodo, kokiai
aštuoneriopo kelio link tobulybės pakopai pašvęstas šis keistas kūrinys -
taip derantis su pirmykštės gamtos žavesiu.
Himalajai... Tai ką kalniečiai vadina "lem" (takas) arba netgi "čžja lem"
(platus takas) dažnai tėra siauras takelis tarpeklio gilumoje šalia šniokščiančio
kalnų srauto. Vietoje tiltų - du ar trys bambuko stiebai arba iš lianų
nupintas besisupantis lieptas. Joks gyvulys nedrįs žengti per jį. Tačiau
nieks nepasakys, kad čia nežino rato, - nežino tik vežimo. Ir kai painus
"lemas" vinguriuoja stačiais šlaitais penkių ir daugiau kilometrų aukštyje
greta debesų ir geliančių vėtrų, o sniego lavinos tarsi degtukus laužo
šimtamečius kedrus ir juodkamienes sidabro pušis, apledėjęs, slidus, virš
riaumojančios bedugnės, - gali tik stovėti, nugara prisiglaudęs prie uolos.
Štai kodėl kalniečiai sako, kad keleivis tėra vien ašara ant blakstienos...
Tokiose vietose belieka pasikliauti tik laime ir, numetus pavadžius, arkliu, -
tai geras kelias, čžja-lem... Tik akimirksnis, tik vienas žingsnis skiria mane nuo senai rusenančios svajonės.
Sustingusi akimirka ir lėtas, tarsi sulėtintoje juostoje, plaukiantis oru žingsnis.
Aš plevenu virš besisukančios Žemės. Gal tai spalvoti sapnų sparnai mane pakėlė link
gelsvo nuo dulkių dangaus, o gal fantastų pamėgta laiko mašina nusviedė į kitą
epochą, kitą indų kalpą, kuri neišvengiamai prasidės sunaikinus šį pasaulį.
- Kieno ši dvasia?"
(Kena Upanišada,
III.12)
Jie labai nuožmūs, galingi, gaivališki, niokojantys, staugiantys kaip liūtai
Nors jų tėvas buvo Rudra, jie tapo Indros, pamilusio juos lyg savo vaikus palyda. Apsitaisę auksiniais šarvais ir šalmais,
su ugniniais žaibais rankose Marutai traukdavo į žygius dėmėtųjų elnių skraidinamuose švytinčiuose vežimuose
ir pašėlę lyg audros vėjai lakstė jie po dangų, uždengdami saulės veidą. Ir drebėdavo kalnai, linkdavo iš baimės
miškai, kai jie lydėdavo Indrą į mūšius su asurais ir pabaisomis.
Svaiginančiose kalnų perėjose, kai anapus daugiaspalvės rododendrų juostos
prasideda akinantys amžinos žiemos burtai, iškyla akmenų piramidės, į
kurias kiekvienas naujas keleivis papildo apvalaina plokščia plytele,
atnešta iš jo pasigailėjusio kalno papėdės.
Kas yra sapnas ir kas yra tikrovė?
Kai žuvo ištikimoji Šyvos žmona Satė, niūrus didysis atsiskyrėlis
visai nutolo nuo dievų ir vienišas laikėsi griežto asketiško gyvenimo
Numatydamas ateitį, Višnu išpranašavo, kad Satė vėl gims žemėje
kitu pavidalu ir vėl susitiks su Šyva. Bet Šyva buvo nepaguodžiamas.
Sielvartaudamas dėl mylimos žmonos, jis lyg pamišęs klaidžiojo po
kalnus, nerasdamas palengvėjimo; ir kartą jis užklydo į šventąjį
pušyną ant Himavato viršūnės, kur, laikydamiesi šventųjų įžadų,
gyveno Brahmos sūnūs,
išminčiai Kūrinių valdovai su savo žmonomis.
Šyva atėjo prie dieviškųjų išminčių buveinės nuogas, pelenais
apsibarstęs kūną, palaidais ir sutaršytais plaukais; jo akys
buvo pasruvę krauju, o rankose tebelaikė rusenančius nuodėgulius.
Jis tai baisiai kvatojo, tai dainavo, tai pratrūkdavo kraupiai rėkti.
Ir devynių dorybingų išminčių žmonų akivaizdoje jis ėmė šokti laukinį
begėdišką šokį. Jis tai bliovė kaip asilas, tai maurojo lyg bulius.
Jo šokis užbūrė išminčių žmonas, ir kur tik jis ėjo šokdamas, jos
sekė iš paskos, nenuleisdamos nuo jo akių.
Ir staiga viskas aplink susijaukė ir pasikeitė. Ir išminčiai pamatė,
kad užgeso šviesa ir saulė nebešildo, nebedega aukurai, o planetos
ir žvaigždynai pajudėjo iš savo vietų dangaus skliaute ir susipynė
jų keliai. Sutriko metų laikų kaita. Ir šventieji išminčiai,
nors ir laikėsi savo įžadų, suabejojo šventuoju dharmos dėsniu,
nusilpo jų kūnas ir dvasia, ir prarado jie savo vyriškąją galią.
Sutrikę jie šaukėsi Brahmos ir papasakoji Praamžiui apie neregėto
nepažįstamojo atėjimą, apie savo pyktį ir jam pasiųstą prakeikimą.
"Jūs nepažinote didžiojo dievo Šyvos, - pasakė Brahma. - Dabar
stenkitės permaldauti grėsmingąjį Valdovą. Jūs turite nulipdyti
Šyvos lingamą ir jį garbinti. Nuo šiol, garbindami lingamą,
Jūs šlovinsite galingąjį Šyvą".
Išminčiai sugrįžo į savo pušyną ir padarė taip, kaip buvo liepęs Brahma.
Ištisus metus jie garbino lingamą,
taip šlovindami Šyvą, ir kai atėjo
pavasaris ir nuostabi kokilos giesme nuskardeno žiedais ir lapais,
šlamančiais aukštojo Himavato šlaituose, didysis dievas vėl atvyko į išminčių buveinę.
Jie krito kniūpsti ir pašlovino jį, o jis atleido jų apsirikimą.
Jis tada paaiškino jiems, kad ir nuogumas, ir kūno trynimasis
pelenais reikalingi nuodėmėms nuvalyti, aistroms nuramdyti ir
didžiausiai galiai įgyti. Ir dieviškieji išminčiai pripažino jo
pranašumą. Nuo to laiko visur lingamas garbinamas kaip Šyvos įsikūnijimas.
Kad ir kokia buvo didelė jų šventumo galia, bet jos nepakako,
kad prakeikimas kristų ant Šyvos, juk negali žvaigždė užtemdyti saulės.
Tačiau išminčiai dar labiau įtūžo, kad jų žmonos lyg pakerėtos seka
paskui šokantį beprotį. Ir sujungę visas šventumu įgytas savo galias,
jie prakeikė nepažįstamąjį už jo begėdiškumą:
Dangaus išminčiai baisiai supyko. Nė vienas jų neatpažino Šyvos.
"Kas jis? Demonas ar kokia kita būtybė, pasiryžusi drumsti mums
ramybę ir vilioti mūsų žmonas?" - klausinėjo jie vienas kito.
Ir jie prakeikė jį:
"O tu, asilu bliaunantis, pavirsk į asilą!"
"O bjaurus išsigimėli, tedingsta tavo vyriška galia!"
Mitas pateiktas pagal "Brahmano puraną", o "Padmos purane"
Šyva iškastruojamas Brigaus prakeikimu. Išminčiai sutapatinami
su žymiaisiais Septyniais išminčiais.
Lingamas - falo simbolis Šyvos kulte, dažniausiai trumpas cilindro
pavidalo stulpas su apvalia viršūne. Nors kilęs iki spėjamo arijų
įsiveržimo, jo garbinimas paplitęs ir dabar, ypač pietų Indijoje.
Kokila - koilas, indiška gegutė, kurios įvaizdis indų poezijoje kaip
mūsų lakštingalos.
Septyni išminčiai ("saptaršajas") - labai populiari personažų grupė
dieviškos ar pusiau dieviškos kilmės. Jai dažnai priklauso
"iš sielos pagimdyti"
Brahmos sūnūs, tie, kurie vadinami
Pradžiapačiais, - pirmieji kūrėjai. Bet vėliau į jų tarpą patenka ir kitos kilmės
didieji išminčiai. O kartais jie tapatinami su Angirais. Jų vardai
skirtinguose tekstuose skiriasi. Be
Atrio, Višvamitros, Brigaus, Gautamos, Džamadagnio, Baradvadžio ir Vasištos,
minimi dar Kašjapa, Maričis, Angiras, Pulastja, Pulaha, Kratus, Dakša.
Septyni išminčiai lydi Manaus laivą, kai kuriose mito apie tvaną
versijose, yra kai kurių sakmės apie Šyvos išromijimą versijų herojai.
Indų astronomijoje Septyniais Išminčiais vadinamas Didžiųjų Grįžulo
ratų žvaigždynas, su kurio žvaigždėmis jie tapatinami.
1) Himalajai - kalnynas Indijos šiaurėje.
10) Rudros. Vedose tai kraupi gyvačių pavidalo demonų kariauna - Rudros palyda. Pagal Vamana Purana rudros yra Kaškapi ir Aditės sūnūs.
Povediniame periode - (pagal Ramajaną) 11-os šalutinių dievų grupė kartu su 12 Adičių, 8 Vasais bei
dviem Ašvinais (arba Djausu - dangumi ir Pritive - Žeme), sudaranti tradicinį 33-ių panteoną.
Rigvedoje rudros gyvena viduriniajame pasaulyje, tarp dangaus ir žemės (t.y. ore). Kaip vėjai, jie simbolizuoja gyvybės kvėpavimą,
todėl Brihadaranyaka upanišadoje jie atitinka 10 gyvybinių kūno galių (rudra-prana).
11) Marutai.
Vedose Marutų motina yra Karvė vadinama Prišne (Dėmėtąja),
kuri kartais tapatinama su Žeme, o kartais su lietaus debesiu. Puranuose
Marutų motina vadinama Dite. Daugiau >>>>>
2) Himavatas -
Menakos vyras, Umos tėvas, Himalajų
kalnų valdovas.
3) Uma - Šyvos žmona, Himavato dukra,
dar vadinama Parvatė, Gaurė ("Auksinė"), Devė ("Deive"),
Haimavatė (t.y. Himavato dukra).
Taip pat ji tapatinama su Kale
Žr. mitą "Deivė Kalė".
4) Kalė - Šyvos žmona, įkūnijanti gimimą ir mirtį,
yra tapatinama su Šyvos žmona Uma. Tai vaizdinys, siekiantis
seniausią Deivės Motinos kultą, minimą jau Indo slėnio miestų civilizacijų.
Šios deivės garbinimas ilgainiui tampa pačia didžiausia šyvaizmo atšaka,
beveik atskira religija, kuri viduramžiais Indijoje pasidarė labai įtakinga.
Ji taip pat vadinama Durga ("neprieinamoji"), Ambika, Čandika, Čamunda
(viena iš 7 dieviškųjų motinų), Mahadevė ("Didžioji deivė"),
Mahešvarė ("Didžioji valdovė") ir t.t.
Kalė vardas gali būti sietinas su griovimo dvasios Kalos, įkūnijančios Kalijugą, - geležies amžių.
Žr. mitą "Deivė Kalė, o taip pat jo paaiškinimus".
5) Rudra - Šyvos prototipas, viena iš vyriausių epo ir induizmo dievybių, atspindinti
daug archaiškų ikiiarinės Indijos mitologijos bruožų, pvz., vaisingumo kulto elementai su falo simbolika.
Tyrinėtojai jo prototipą sieja su raguotos dievybės atspausdais, rastais kasinėjant 3-2 tūkst. pr.m.e. Indo slėnio miestus.
Žr. mitą apie asurus ir mitą apie Dakšos aukojimą.
Dar vadinamas Pašupačiu, - žvėrių valdovu; vėliau Pašupačiu imtas vadinti Šyva. Pašupatanatis yra laikomas nacionaline Nepalo
dievybe jo šventykla Bagmati upės pakrantėje laikoma švenčiausia Nepalo vieta. Indijoje Pašupatanačio šventykla yra prie Šivanos upės centrinėje Indijoje.
7) Višnus - saulės dievas. Pradedant brahmanų literatūra,
jo reikšmė labai padidėja - Aditės ir Kašjapos sūnus - tai tik vienas jo įsikūnijimų.
Induizme tai vienas trijų (kartu su Brahma ir Šyva) vyriausių dievų, pasaulio saugotojas.
Plačiau skaitykite >>>>>
6) Šyva - "maloningasis" arba "palankusis", brahmanizme ir
induizme dievų trejybės (Trimurti) (Brahma, taip pat
Višnus bei Šyva) dievybė, simbolizuojanti
griovimo pradą. Veduose jį atitinka Rudra. Vėlesniais
laikais Šyva (Haris) vaizduojamas ant didelio ir stipraus jaučio. Jo sūnūs buvo
Ganeša bei Skanda.
Žr. taip pat atskirą straipsnelį apie Šyvą.
8) Maričis - pirmasis Brahmos sūnus,
kūrinių valdovas. Žr. mitą apie pasaulio sukūrimą.
8) Pragaro Ganga - kadaise Ganga,
Himalajo duktė, tekėjo danguje. Bhagirathas savo tūkstantmečius trukusiais
žygiais nuleido Gangą ant žemės, norėdamas prikelti 60 tūkst. karaliaus
Sagaro sūnų, išminčiaus Kapilo prakeikimu paverstų pelenais. Gangos vandenys,
nuplovę pelenus, atgaivino juos. Nuleistą ant žemės Gangą ėmė vadinti
Bhagiratho dukterimi. Tekėdama toliau, Ganga įsiskverbė į pragarą, pripildė
milžinišką duobę ir sudarė vandenyną. Todėl dažnai Ganga, tekanti danguje,
žemėje ir pragare vadinama "trimistakaiste kančia".
Ganga minima ir kaip legendinio išminčiaus ir karaliaus Džahno duktė.
9) Darma - teisingumo dievas, įkūnijantis moralinės teisėtvarkos -
dharmos - sąvoką. Kartais sutapatinamas su mirties dievu Jama.
Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane.
Po metų iš Auksinio Gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, kuris perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės - Žemė, o tarp jų, idant atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip buvo sukurta visata.
|
Bet tada kūrėjas apsidairė aplink ir pamatė, kad, be jo, visatoje nieko nėra, ir jį apėmė baimė. Nuo tada lieka baisu kiekvienam, kuris lieka vienas. Bet jis pagalvojo: "juk be manęs, čia nieko nėra. Ko gi man bijotis?". Ir jo baimė praėjo, nes bijoti galima tik ko nors kito. Bet ir džiaugsmo jis nepatyrė, ir todėl tas, kuris yra vienišas, nejaučia džiaugsmo. |
Maričio sūnus buvo išmintingasis Kašjapa, iš kurio atsirado dievai ir demonai bei žmonės, paukščiai ir gyvatės, galiūnai ir pabaisos, žyniai ir karvės bei daugelis kitų dieviškos ar demoniškos prigimties padarų, užpildžiusių dangų, žemę ir požemį.
Antrasis Brahmos sūnus Atris pagimdė Darmą, kuris tapo teisingumo dievu; trečiasis sūnus Angiras pradėjo šventųjų išminčių angirų gentį, iš kurių vyriausieji buvo Brihaspatis, Utatja ir Samvarta.
Septintasis Brahmos sūnus, septintasis Kūrinių valdovas buvo Dakša. Jis atsirado iš Praamžio dešinės kojos nykščio. Iš kairės kojos nykščio gimė duktė; jos vardas Virinė, o tai reiškia Naktis; ji tapo Dakšos žmona. Ji turėjo penkiasdešimt dukterų, ir trylika iš jų Dakša išleido už Kašjapos, dvidešimt septynias - už mėnulio dievo Somos ir jos tapo 27-iais žvaigždynais; dešimt Dakšos dukterų tapo Darmos žmonomis. Ir Dakšai dar gimė dukterų, kurioms buvo lemta tapti dievų ir didžiųjų išminčių žmonomis.
Pastaba: skaitykite mitą apie Dakšos aukojimą
Vyriausioji Dakšos dukra Ditė, Kašjapos žmona, buvo grėsmingųjų demonų dajičių motina; antroji dukra Danu pagimdė stipruosius galiūnus danavus. Trečioji Aditė pagimdė dvylika šviesių sūnų adičių, - didžiųjų dievų: okeano dievas Varūna, griaustinio ir audros dievas Indra, saulės dievas Vivasvatas, kurį dar vadina Sūrja buvo iš jų galingiausi. Bet didžiausią šlovę turėjo jauniausias Aditės sūnus Višnu, pasaulio saugotojas, erdvės valdovas.
Nuo seno Ditės ir Danu sūnūs dažnai vadinami asurais buvo Aditės sūnų priešai. Kova tarp jų dėl visatos valdžios tęsėsi daug amžių ir nebuvo galo jų priešiškumui.
Senovės
indų literatūroje randama daug pasaulio kūrimo istorijų (atsiverskite Vedantos pasaulio kūrimo matematinio modelio puslapį). Dažnai net viename šaltinyje, tokiame, kaip "Rigvedas", nėra bendros koncepcijos ir aprašomi visiškai prieštaringi vaizdiniai.Pasaulio sukūrimo mitas pateiktas pagal šiuos šaltinius:
Mahabharata, 13;
Šatapatos brahmanas, 11 - jame dievas kūrėjas vadinamas Pradžiapačiu. Taip jis pavadinamas ir kitur, pvz., "Kandogija upašinada";
"Brihadaranjana upašinados", 1:2,4, kuriose pasaulį kuria Mirtis bei Puruša (Žmogus).
Žr. taip pat ne tik Rigvedą (ir papildomas puslapis) ar
Skandinavų mitą apie pasaulio sukūrimą,
o taip pat Egipto versiją,
nepraeikite pro Babiloną ar
Tolimuosius Rytus bei
senovės majų Popul Vuh.
Na ir kaip apsieisite be
lietuvių mitų apie pasaulio sukūrimą! Ir neskaityta lieka
Biblija! O kur dar Kabala?
1) jį apėmė baimė - Vienatvės baimės
motyvą, kaip priežastį sukurti palikuonis, randame ir "Brihadaranjanos
upašinadoje", 4. Tačiau ten Puruša (taip pat iš baimės) sukuria moterį,
perskildamas pusiau.
2) minties jėga jis pagimdė -
patriarchatui būdinga versija, kai moteris gimimo akte nedalyvauja
(pvz., taip gimsta Atėnė iš Dzeuso galvos). Taip
kuriamas pasaulis ir Egipte.
3) pagimdė šešis sūnus - Brahmos
sūnų skaičius ir jų vardai skirtinguose šaltiniuose nesutampa.
"Mahabharatoje" ir puranuose minimas ne tik septintasis Dakša
("Rigvede" jį gimdė Aditė),
bet ir Brigus, Rudra - Šyva,
Narada, Vasišta, Darma ir kiti.
4) iš jo akių gimė - neretai kiti pasaulio kūriniai atsiranda iš pasaulio kūrėjo kūno, pavyzdžiui,
pagal Vedas visata atsirado iš pirmojo sukurto žmogaus Purušos,
kurį dievai paaukojo pasaulio pradžioje, kūno. Jie sukapojo jį
į gabalus. Skandinavų Odinas pasaulį kuria iš
užmušto Ymiro kūno,
o Mardukas - iš užmuštos Tiamatės.
5) Maričis, gimęs iš kūrėjo sielos -
neretai visi šeši vadinami gimusiais iš sielos (manasodža). Tačiau kartais
net Maričis atsiranda kitaip, pvz., "Brahmavaivartos purane" jis gimsta
iš Brahmos peties, o Atris - iš dešinės šnervės, Kratus iš kairės. Ir
tolimesnis pasaulio sukūrimas skiriasi nuo šios versijos.
6) Kašjapa - kai kuriuose tekstuose minimas
kaip paties Brahmos sūnus, epe jam dažnai taikomas Pradžiapačio epitetas.
Tai dieviškasis rišis, dalyvavęs pasaulio sutvėrime. Pasak Šatapatha brahmanos, Pradžapatis sutvėrė visa,
kas gyva, įsikūnijęs į kosminį vėžlį. Pasak mito, vėžlys ir yra Kašjapa (sanskrite kacchapa - vėžlys), todėl visi gyvi padarai
Kašjapos ainiai. Kašjapos žmonomis laikomos 8 (kitąsyk 10 ar 13) Dakšos dukterys. Nuo Ditės jis susilaukė
sūnų daitijų, nuo Danu danavų, nuo Aditės 33 dievų (12 adičių, 8 vasų, 11 rudrų ir poros ašvinų).
Kitos jo žmonos (Sinhika, Vinata, Kadrū, Kapila, Surasa, Munė ir kt.) į pasaulį paleido gandharvus,
apsares, nagus, rakšasus, gyvūnus ir kitus padarus. Galiausiai Kašjapos
vaikaitis, Vivasvato sūnus Manu pradėjęs žmonių padermę.
7) Angirai minimi jau "Rigvede" kaip
išminčių ir aiškiaregių, tarpininkų tarp dievų ir žmonių giminė. Tyrinėtojai
sieja sanskrito žodį angiras su graikų aggelos - "žinianešys" (angelas).
8) Dakša Vedose yra vienas iš
Adičių, atsirado iš Brahma dešinės kojos nykščio. Dakša vardas
giminingas lotynų dexter ar slavų desnica ir paaiškina
sąsają su dešine puse. Brahmavaivartos purane jis gimsta iš dešinio kūrėjo šono, o Brigus - iš kairiojo.
9) Virinė, tapatinama su Naktimi (Ratre), kai kuriuose mituose vadinama Dakše.
10) penkiasdešimt Virinės dukterų - kai kuriuose šaltiniuose
minima 60, iš kurių dešimt išleista už žmonijos protėvio Manaus.
11) Dakšos dukra Ditė (sanskr. diti - žūtis, ribotumas) -
vyriausia Dakšos dukteris, Kašjapos žmona, demonų daitjų motina.
Kartu su seserimi Danu laikoma asurų pramote. Laikoma žemės deive.
Iš Vedų, Ditė ir jos ainiai minimi tik Atharvavedoje ir vėlyvosios Rigvedos himnuose, o jos įvaizdis labiau
išvystytas Ramajanoje ir Puranuose.
Kašjapos žmonos dažnai pradedamos skaičiuoti nuo Aditės, po kurios eina Ditė ir Danu.
Mahabharatoje atsispindi seniausios pasaulėjautos demonų asurų, vyresniųjų dievų brolių, įvaizdis.
12) Adičiai - Vedose šią dievų grupę sudaro septyni ar aštuoni nariai.
Povediniame periode jų skaičius išauga iki 12, nes jiems priskiriami anksčiau nepriklausę Indra,
Tvaštaras, Savitaras ir kt. Tačiau jai jau nepriklauso Dakša.
Adičio vardas dažnai siejamas su dievu Vivasvatu ir tampa Saulės sinonimu, pvz. Brihadaranjanos upašinadoje
13) jauniausias Aditės sūnus Višnus -
Vedose Višnus antraeilė dievybė, susijusi su saulės mitologija, ir Adičiams nepriskiriama.
Grįžti į mito apie pasaulio sukūrimą pradžią
Asurai, vyresnieji dievų broliai
Kai Brahma sukūrė dangų ir žemę, ir oro erdvę, ir iš jo sūnų visatoje atsirado visi gyvi padarai, jis pats, išsekintas kūrimo, pasitraukė ilsėtis šalmalio medžio pavėsyje, o pasaulį valdyti pavedė savo palikuonims - dievams ir asurams. Asurai buvo vyresnieji dievų broliai. Jie buvo labai galingi ir išmintingi ir išmanė majos burtų paslaptis, galėjo pasiversti kuo nori arba tapti nematomi. Jiems priklausė milžiniški lobiai, kuriuos jie slėpė savo tvirtovėse kalnų olose. Jie turėjo tris įtvirtintus miestus, - pirmiausia danguje, paskui ir žemėje: vieną geležinį, kitą sidabrinį, trečią auksinį. Vėliau jie sujungė šiuos tris miestus į vieną, stūksantį ant žemės; ir pasistatė jie miestus požemio karalystėje.
Aštuntasis Brahmos sūnus buvo Brigus, gimęs iš jo odos. Išmanantis visas burtų paslaptis Brigaus sūnus Ušanas Kavja tapo asurų vyriausiuoju žyniu ir globėju. Vyriausias Ditės sūnus - galingas demonas Hiranjakašipus - buvo asurų karalius. Dievai savo karaliumi išrinko Indrą, septintąjį Aditės sūnų. Praamžio trečiojo sūnaus Angiro sūnus Brihaspatis tapo jų globėju. Ušanas, kurį dar vadindavo Šukra, tapo tuo pačiu vardu vadinamos planetos valdovu, o Brihaspatis tapo Brihaspačio planetos valdovu.
Kadaise asurai buvo dievabaimingi ir dori, jie laikėsi šventųjų apeigų, ir laimė nenusigręždavo nuo jų. Bet paskui jie išpuiko, ėmė didžiuotis savo jėga bei išmintimi ir palinko į blogį - laimė nusigrežė nuo jų ir atiteko dievams. Dievų valdovas Indra kautynėse nukovė daug galingų asurų. Iš Brahmos pykčio gimęs rūstusis dievas Rudra baigė juos triuškinti ir pelenais pavertė tris stebuklinguosius ant žemės esančius jų miestus.
Vedose asurai vaizduojami panašiais į gyvates ir yra žmogui priešiškų
jėgų įsikūnijimas. Epe jų pavidalai antropomorfizuojami. 2) Maja - antgamtinės savybės, kurias
turi demonai ir dievai; įvairūs burtai, anas pasaulis ir t.t.
Vėliau induizme - aukščiausios būtybės teigiamas būties iliuzoriškumas - 3) Asurai savo tris miestus sujungė į
vieną - Tripurą. Žr. mitą apie Tripuros sugriovimą
4) Šukra - Venera, o Brihaspatis - Jupiteris.
1) Šalmalis - šilkmedis (Salmalia Malabarica).
Apie tai žr. >>>>>
Grįžti prie mito apie asurus
Senosiose šv. Išminties knygose Vedose pasakyta, kad visata atsirado iš pirmojo sukurto žmogaus Purušos, kurį dievai paaukojo pasaulio pradžioje, kūno. Jie sukapojo jį į gabalus. Iš jo lūpų atsirado brahmanai - žyniai; rankos virto kšatrijais - kariais; iš klubų sukurti vaišijai - žemdirbiai; o iš kojų atsirado šudros - atstumtieji, kuriems lemta tarnauti aukštesniems.
Iš Purušos proto atsirado mėnulis, iš akies - Saulė, ugnis gimė iš jo burnos, o is kvėpavimo - vėjas. Oras atsirado iš jo bambos, iš jo galvos pasidarė dangus, iš ausų - pasaulio šalys, o kojos tapo žeme.
Taip iš didžiosios aukos amžinieji Dievai sukūrė pasaulį.
Kadaise asurai ir dievai susirėmė žiauriame mūšyje, ir tose grumtynėse
Aditės sūnūs nugalėjo ir išnaikino Ditės sūnus. Tada Ditė, sielvartaudama žuvusių sūnų, tarė savo dukrai:
Dukra nusilenkė motinai ir, pasivertusi laukine buivole, išėjo į mišką.
Ten ji atliko tokį žiaurų pasiaukojimo žygdarbį, nuo kurio sudrebėjo
pasauliai, o Indra ir dievai apstulbo iš nuostabos ir nerimo. Ir už
šį šventuoliškumą jai buvo leista pagimdyti buivolo išvaizdos sūnų,
Mahišą, - Buivolą.
Laikui bėgant jo jėgos vis didėjo ir didėjo lyg okeano vanduo potvynio metu.
Asurų vadai atsigavo ir, Vidjunmalino vadovaujami, atėjo jie pas Mahišą
ir tarė:
Išklausęs šių kalbų, Mahiša užsidegė troškimu kautis ir patraukė į
Amaravatį, o paskui jį ėjo pulkai asurų. Šimtą metų tęsėsi baisi kova tarp
asurų ir dievų. Mahiša išvaikė dievų kariuomenę ir įsibrovė į jų
karalystę. Nuvertęs Indrą nuo dangiškojo sosto, jis užgrobė valdžią ir įsiviešpatavo pasaulyje.
Dievams teku paklusti asurui buivolui. Bet nelengva buvo jiems nešti
šį jungą; nusiminę nuėjo jie pas Brahmą, Šyvą ir Višnų ir apsakė jiems apie Mahišos siautėjimą: Dangaus valdovai, išklausę dievų, labai supyko, ir jų pykčio liepsna
išsiveržė iš jų lūpų ir susiliejo į kalno dydžio ugnies debesį, -
tame debesyje susikaupė visų dievų jėgos. Iš šio visą visatą rūsčia šviesa nutvieskusio debesio atsirado moteris.
Šyvos liepsna tapo jos veidu, Jamos - jos plaukais, Višnaus galia padarė
jai rankas, mėnulio dievas sukųrė jos krūtinę, ją apjuosė Indros jėga,
Varūnos stiprybė padovanojo jai kojas, žemės deivė Pritivė sukūrė jos
klubus, Surja - kulnus, Brahma - dantis, Agnis - akis, Ašvinai - antakius,
Kubera - nosį, Vajus - ausis.
Taip atsirado galybe ir rūsčiu būdu pranokstanti visus dievus ir asurus
Didžioji deivė. Dievai davė jai ginklus: Šyva - trišakį; Višnu - kovos
diską; Agnis - ietį; Vajus - lanką ir pilną strėlinę; dievų valdovas
Indra - savo garsiąją vadžrą; Jama - krivulę, Varūna - kilpą;
Brahma - savo vėrinį; Surja - savuosius spindulius, Višvakarmanas -
sumaniai padarytą kirvį ir brangius vėrinius bei žiedus; Kalnų
valdovas Himavatas - liūtą jodinėjimui; Kubera - vyno taurę.
"Tenugalėsi tu!" - sušuko dievai, o deivė atsakė pasaulį sukrėtusiu
karingu šūksniu ir, pabalnojusi liūtą, išvyko į kovą. Išgirdęs šį
baisų šūksnį, asuras Mahiša su kariuomene išėjo jos pasitikti. Jis
išvydo ištiestais delnais užtemdžiusią dangų tūkstantrankę deivę, -
nuo jos žingsnių drebėjo žemė ir požemio pasauliai. Ir prasidėjo mūšis. Tūkstančiai priešų puolė deivę - su vežimais, ant dramblių ir raiti ant žirgų, -
žeisdami ją vėzdų ir kardų, ir kirvių, ir iečių smūgiais. Bet Didžioji Deivė
lyg žaisdama atmušinėjo jų smūgius ir ramiai, be baimės laidė savo ginklus
į nesuskaičiuojamą asurų kariuomenę. Liūtas su besiplaikstančiais lyg liepsna
karčiais, ant kurio ji jojo į miško tankmę, įsiveržė į asurų gretas. O iš
deivės kvėpavimo atsirado šimtai grėsmingų karių, stojusių paskui ją į kautynes.
Deivė kirto galingus asurus savo kardu, bloškė juos vėzdo smūgiais, smeigė
ietimi ir vėrė strėlėmis, užmesdavo jiems ant kaklo kilpą ir tempė paskui
save žeme. Asurai tūkstančiais krito nuo jos smūgių, be galvų, perkirsti pusiau,
kiaurai perverti ar sukapoti į gabalus. Bet kai kurie iš jų net be galvų dar
spaudė rankose ginklus ir toliau kovojo su Deive; ir kraujo srautai liejosi žeme,
kur ji praūždavo raita ant savo liūto. Daugybę Mahišos karių nukovė Deivės kariai, daug sudraskė liūtas, puldamas ir
dramblius, ir vežimus, ir raitus, ir pėsčius; ir galutinai sutriuškinta asurų
kariuomenė išsiblaškė. Tada pats buivolo pavidalo Mahiša pasirodė kovos lauke,
gąsdindamas deivės karius savo išvaizda ir grėsmingu maurojimu. Jis puolė juos
ir vienus sutrypė kanopomis, kitus nusmeigė ragais, trečius nusmogė uodega.
Jis puolė Deivės liūtą, ir po jo kanopomis sudrebėjo ir suskeldėjo žemė;
uodega jis talžė okeaną, kuris įsibangavo lyg per didžiausią audrą ir išsiliejo
iš krantų; Mahiša ragais į gabalus plėšė dangaus debesis, o nuo jo kvėpavimo
griuvo aukštos uolos ir kalnai. Tada Deivė užmetė Mahišai baisiąją Varūnos kilpą ir stipriai užveržė ją.
Bet tuoj pat asuras paliko buivolo kūną ir pavirto liūtu. Deivė užsimojo
Kalos - Laiko - kardu ir nukirto liūtui galvą, bet tą pačią akimirką Mahiša
pavirto žmogumi su krivule vienoje ir skydu kitoje rankoje. Deivė čiupo savo
lanką ir pervėrė strėle žmogų su krivule ir skydu; bet tas iškart pavirto
didžiukiu drambliu ir baisiai riaumodamas puolė Deivę ir jos liūtą, mosuodamas
milžinišku straubliu. Deivė kirviu nukirto drambliui straublį, bet tada Mahiša
atgavo savo pirmykštį - buivolo - pavidalą ir ėmė rausti žemę ragais ir mėtyti
į Deivę didžiulius kalnus ir uolas. Piktoji deivė tuo tarpu išgėrė svaigaus skysčio iš turtų valdovo karalių karaliaus
Kuberos taurės; ir jos akys paraudo ir įsižiebė kaip liepsna, ir raudonas skystis nutekėjo jos lūpomis. Mahiša krito negyvas ir dievai ėmė džiūgauti ir šlovinti Didžiąją Deivę.
Gandarvai apdainavo jos šlovę, o
apsarės pagerbė jos pergalę šokiu. Ir kai dangaus gyventojai nusilenkė deivei, ji jiems pasakė: Po kurio laiko ir vėl ištiko nelaimė Indros karalystę. Du grėsmingi asurai,
Šumba ir Nišumba įgijo pasauly labai didelę galią ir šlovę ir kruviname mūšyje
nugalėjo dievus. Apimti siaubo bėgo nuo jų dievai ir pasislėpė šiauriniuose
kalnuose, ten kur nuo padangių skardžių krenta į žemę šventoji Ganga.
Ir jie šaukėsi Deivės, šlovindami ją: Ten, kur dievai šaukėsi Deivės, atėjo Kalnų duktė,
gražioji Parvatė, apsiplauti šventosios
Gangos vandenyje. Ir dievai pašlovino Didžiąją deivę jos visais vardais: Paaiškinimai:
Čia rasite palyginimų tarp įvairių karo deivių. 1) Čia pateikiama sakmė iš "Markandėjos purano", Kalės kulto sekėjų
šventojo teksto, kuris suklestėjo viduramžiais, bet turi daug archaiškų bruožų -
atspindi net žmonių aukojimo apeigas. Kalės kultas atsirado iš seniausio
Deivės Motinos kulto, žinomo jau III - II tūkst. pr.m.e. Indo slėnio miestuose
ir iš pradžių klestėjusio ne arijų kilmės Indijos tautelėse. Palyginti
vėlai jis įsiliejo į induizmo Šyvos žmonos Umos kultą.
"Eik į miškus ir marink savo kūną. Tegul iš tavo šventuoliškos galios
tau gimsta galingas sūnus, kuris atkeršys Indrai ir kitiems dievams
už tavo brolius".
"O išmintingasis, kadaise mes karaliavome danguje, bet dievai, Višnaus
padedami, apgaule atėmė mūsų karalystę. Parodyk savo galią, o didysis
Buivole, grąžink mums šią karalystę. Sutriuškink kautynėse Šačės vyrą
ir visą dievų kariauną".
"Jis atėmė iš mūsų visus lobius ir pavertė mus savo tarnais. Mes gyvename
sukaustyti baimės ir nedrįsdami nepaklusti jo įsakymams. Mūsų žmonas deives
jis privertė tarnauti savo namuose, apsarėms ir gandarvams liepė jį
linksminti, ir dabar jis per dienas ir naktis linksminasi su jais
šventajame Nandanos soste. Ir visur jodinėja ant Airavatos, dieviškąjį
žirgą Učaihšravą jis laiko savo arklidėse, Jamos buivolą pakinkė
į savo važį, o sūnums leidžia jodinėti ant Agnio avino. Savo ragais
jis išrauna iš žemės kalnus ir drumščia okeaną, ieškodamas lobių jo gelmėse. Ir niekas negali jo sudrausti".
"Maurok, beproti, kol aš vyną geriu! - tarė ji. - Netrukus dievai sušuks iš džiaugsmo,
sužinoję, kad tave užmušiau!"
Ji pašoko aukštai į orą ir iš viršaus puolė didįjį asurą. Koja ji pamynė
buivolo galvą ir ietimi prismeigė jo kūna prie žemės. Norėdamas išvengti pražūties,
Mahiša mėgino įgyti kitą pavidalą ir pusiau išlindo iš buovolo nasrų, bet Deivė
tuoj pat kardu nukirto jam galvą.
"Kiekvieną kartą, kai jums grės didelis pavojus, šaukitės manęs, ir aš jums padėsiu."
Ir ji išnyko.
"Apgink Visatą, o Didžioji deive, kuri galia prilygsti visai dangiškajai
kariuomenei, o tu nesuvokiama net visažiniams Višnui ir Šyvai!"
"Ką čia šlovina dievai? - paklausė ji. Ir tada iš švelniosios Šyvos
žmonos kūno pasirodė rūščioji Deivė. Ji išėjo iš Parvatės
kūno ir tarė: "Tai mane šlovina ir šaukia dievai, kuriuos vėl engia
asurai; jie šaukia mane, piktąją ir negailestingąją kovotoją, kurios dvasia
lyg antrasis aš uždaryta gailestingosios deivės Parvatės
kūne. Rūščioji Kalė ir švelnioji Parvatė, mes -
dvi pradžios, sujungtos vienoj dievybėj, du Mahadevės,
Didžiosios deivės, veidai!"
"O Kale, o Uma, o Parvate, pasigailėk, padėk mums.
O gražioji Šyvos žmona Gaure, o neįveikiamoji Durga, įveik savo galia mūsų priešus!
O Didžioji Motina Ambika, apgink mus savo kardu!
O piktoji Čandika, apsaugok mus nuo piktų priešų savo ietimi. O deive Deve,
išgelbėk dievus ir visatą! " Ir Kalė, išklausiusi dangaus gyventojų
maldavimus, vėl išvyko į mūšį su asurais.
Puranų mitologijoje Šyvos žmonos paveikslas jungia du prieštaringus ir
skirtingo pobūdžio moteriškos giminės dievybių pradus - gailiaširdė
kalnų dukra Uma (žr. mitą apie Skandos gimimą)
ir žiaurioji, kraugeriška, žmonių aukų reikalaujanti Kalė,
vėliau vaizduojama baisios raganos ar rūščios raitos ant liūto kovotojos -
su keturiais veidais ir aštuoniomis rankomis, apsiginklavusios kardu ir
skydu, lanku, disku ir kilpa, o taip pat su lotosu, varpu, dubeniu ir t.t.
Vėlesnėje mitologijoje Umos kultas siejasi su mitu apie Parašuramą,
kurio motina Renuka tapatinama su Elama (dravidiškas deivės vardas).
Kalės šventovėse yra ir Parašuramos altoriai.
Taip pat: Apie Kalės sugretinimą su Artimųjų Rytų karo deivėmis.
Patandžali joga
Ajurveda. Himnas laikui
Karni Mata - žiurkiška deivė
Laužai Himalajų papėdėje
Adivasi kultūra ir civilizacija
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Skaičių simbolika Vedose
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Zep Tepi - pirmasis laikas
Filipinų tvėrimo mitai
Senieji sankskrito raštai
Astrologija ir visuomenė
Beždiondievis Hanumanas
Papročių paskirtis
Mitologijos puslapis
Vartiklis