Abhinavagupta

Abhinavagupta (spėjama apie 950-1016 m.) yra Kašmyro šyvaizmo*) pradininkas; buvo paveiktas ir budistinių mokymų. Be to užsiėmė muzika, rašė eiles ir pjeses. Jo ištakos yra kaula mokykloje, kurioje mokiniai patiria kaama-kalaa būseną, kuri yra bet kokių jausmų (ne vien seksualinių, kaip klaidingai laikoma) dviejų aspektų junginys. Tą mokyklą 5 a. įsteigė Šrimačandanatha, o 9 a. atkūrė Sumatinatha (kuris laikomas didžiu išminčiumi). O šio mokinys, Šambhunatha, buvo Abhinavagupta mokytojas. Abhinavagupta

Gimęs Kašmyro brahmanų šeimoje ir nuo vaikystės 15 m. prižiūrimas įvairių panditų studijavo filosofiją ir menus. Abhinavagupta nėra jo tikras vardas, o tik epitetas, reiškiąs „kompetenciją ir autoritetą“. Abhinavagupta aplankė daug mokytų guru ir turėjo geras žinias apie visas pagrindines indų filosofijos šakas. Jam priskiriama apie 40 įvairaus žanro veikalų, o tapo garsus savo didelės apimties (36 skyrių) veikalu Tantraloka (tantrų šviesa, aptariančiu tiek ritualinius, tiek praktinius tantrų aspektus. Knygoje gausu simbolizmo ir vidinių paslėptų prasmių - tad daugelis laiko, kad ją įsisavinti pajėgūs tik tantrų meistrai. Gal dėl to pats Abhinavagupta parašė (dedikuotą mokiniams) Bodhapancadasika (15 išminties teiginių), kuris nereikalauja tokių intelektualių pastangų. [Pastaba: Kašmyro šyvaizmui vienas svarbiausių kūrinių yra ir Abhinavaguptos mokinio Kšhemaradžos parašyta Parapravešika (durys į aukščiausiąją realybę)].

Abhinavaguptos [irgi] dualumą neigianti filosofija [paviršutinišku požiūriu] skiriasi nuo advaita vedanta pradininko Adi Šankaros sistemos. Jis laikė, kad Visata yra reali, užpildyta begaline formų įvairove ir nesiskirianti nuo Šyvos (kaip aukščiausiosios sąmonės).

Abhinavagupta nagrinėjo ir estetikos temą apie ją palikęs daug veikalų, tarp jų Lokana ir Dhvanyaaloka komentarus. Bharata Muni sukurtos „Natya šastra“ komentarai pavadinti Abhinavabharati. Juose kitaip ir patraukliai pateikta rasa analizė. Pagal Abhinavaguptą Bhoga sukuriama ne tik jausmų, bet ir pašalinant moha (nežinią), o menas ir literatūra yra ne tik vinoda (pramoga), bet ir veikiama ananda, kylanti iš Brahmano pažinimo.

Dar parašė komentarą Utpaladevos veikalui „Išvarapratyabhijna-vimaršini“ („Viešpaties atpažinimo posmai“), svarbiam monistinio šaivizmo pratjabhidžnos mokyklai, o taip pat poetikos ir dramaturgijos veikalą "Dhvanyalokalocana“ („Dhvani nušvietimas“), Kalidasos „Ghatakarpara“ komentarą ir kt.

Abhinavaguptos idėjas mūsų dienomis tęsė Lakšmanas**) (sanskrito mokslininkas it džnani), kuris 1991-ais jis gavo mahasamadhi titulą. Savo pratesėju jis paliko amerikiečių paauglį Viresh Hughes.


*) Kašmyro šaivizmas - viena iš daugelio senovės Indijos daršanų, kuriai būdingas idealistinis monizmas; dar vadinamas „trika“. Iškilo 8-9 a. ir iki 12 a. pasiekė reikšmingų pasiekimų filosofijoje ir teoologijoje ir remiasi tantriškosiomis žiniomis, prarastomis dar Kali jugos pradžioje, kai Šyva įgavo Šrikantos pavidalą ant Kailašo kalno, kai jis, dalinai įsikūnijęs į rišį Durvasą, perdavė jam tantrines žinias, apimant abhedą, bhedabahedą ir bhedą (kas aprašyta „Bhairava tantroje“). Jame sąmonė tėra vienintele tikrove, kurioje tarp fenomenaliojo pasaulio ir Dievo tėra iliuzinis dualumo suvokimas (skirtingai nuo advaitos vedantos, kur pasaulis tėra iliuzija). Svarbiausiais tekstais yra „Šyva sutros“, „Skanda karika“ ir „Vidžniana Bhairava tantra“. Jo svarbiausios sąvokos: Anutara („Aukščiausiasis“) – vieningas pasaulio pagrindas; Achamas (Šyvos širdis) – „Aš esu“ suvokimas, vidinė Šyvos būsena, atsispindint Šakti; Spanda (vibracija) – Aukščiausiojo valia, sąmonė, kūrybinė galia, viso judėjimo pagrindas.

**) Lakšmanas Džu (Swami Lakshman Joo, 1907-1991) – Kašmyro mistikas, šaivizmo tyrinėtojas, pasekėjų žinomas kaip Lal Sahib („Dievo draugas“). Sakoma, kad 19-os jis patyrė savirealizacijos skonį. 1934-35 m. persikėlė į nuošalią vietą netoli Šrinagaro miesto, kur prieš 9 šimtmečius gyveno Abhinavagupta. Apie jo gyvenimą mažai žinoma iki 1960-ųjų; 1962 m. jis nusileido prie Dalo ežero. Ir tik po 1965 m. konferencijos, vykusios Varanasyje, pasklido žinia, kad Kašmyro šaivizmas tebegyvas Lakšmano asmenyje. 1966-69 m. vasaromis jį lankė Maharšis Mahešas Jogis (1918-2008). Iki mirties Lakšmanas skaitė kassavaitines paskaitas, kurias įrašė, o vėliau paskelbė John Hughes. Lakšmano Kašmyro šaivizmo interpretacija pritraukė tiek Indijos, tiek Vakarų indologų dėmesį.

Publikacija

Paramarthasara (aukščiausiojo tikslo esmė) ***)

1. Ieškau tavo apsaugos, o Šambhu, aukščiausiasis, esantis virš nepasiekiamo Majos pasaulio. Tik tu praninki į [žinančiųjų] širdis ir apsigyveni jose, pasireiški visame, kas juda ir nejuda.

Šambhu - tai Paramašyva, aukščiausioji tikrovė, ir tuo pat met ujis pasireiškia viuose dalykuose ir įvykiuose, ir tik jis yra jų priežastimi. Tai panteistinis vaizdinys ir tuo pačiu absoliuti tikrovė. Jis yra anapus, aukščiau nevienalyčio, užteršto Majos pasaulio. Tai monistinis absoliutas ir iš esmės aukščausioji dievybė Kašmyro šaivizme; todėl jo esminis filosofinis principas – monistinio pobūdžio teistinis absoliutizmas.

2. Praeidamas kančių ciklus nuo pradėjimo motinos įsčiose iki mirties, mokinys prisiartino prie išminčiaus Adharos ir jo paklausė apie tikrąją visos būties [paramartha] tiesą.

Mokytojas jam tai papasakojo per „Adharakariją“, kurios autorius Adhara, perteikiančią pagal šyvaistinę filosofiją.

3. Savo dieviškųjų galių gausa Visagalis sukūrė 4 sferas [andačatuštaja]: šakti, maja, prakriti, prithivi.

Anda - išreikštų elementų sfera, esanti apvalkalu, dengiančiu dieviškąją Absoliuto (paramartha) prigimtį. Štai keturios tos sferos:
1. Šakti - dieviškoji jėga, išreiškianti gryną tvėrimą. Išreikšdama daugį viename, ji slepia Absoliuto visišką tobulumą ir vientisumą; joje randasi 4-ios grynos tatvos nuo šakti iki vidja. taip pat žr. >>>>>
2. Maja, visiškai paslepianti Absoliuto visišką tyrumą ir dieviškąją jėgą už 5-ių uždangalų arba ribojančių elementų, vadinamų kančuka, perteikia Absoliutą kaip išbaigtą esybę (purušą). Apima 7-ias tatvas nuo majos iki purušos.
3. Prakriti slepia purušą ir perteikia jį fizinių elementų, jutimų ir organų, subtilių materialių elementų, vadinamų tanmatromis, 3-ų gunų ir 4-ių grubiųjų elementų (iki vandens) pavidalu. Ji apina 23 tatvas nuo prakriti iki vandens.
4. Prithivi - anda, slepianti Absoliutą tankioje fizinėje būtyje. Teapima tik prithivi-tatvą ir sudaryta iš visos tvirtos visatos materijos.
Taip pat yra ir Šyva-tatva, esanti virš visų keturių andų.

Visos paminėtos 4-rios sferos apima 36 tatvas ir padengia gryną ir dievišką sąmonę aukštesniojo, subtilaus, grubaus ir materialaus pasaulių pavidalu. Absoliutus Dievas jas sutvėrė savo manifestacijos procese; jos sudarytos iš jo atspindžių ir slepia jos tikrąją esmę. Tasai sutvėrimas – ne tiesiog paprastas pakeitimas: nei pats Dievas, nei jo dieviška jėga nesikeičia jų apraiškų tų tatvų pavidalu, kurios atspindi jo fizinę šviesą taip pat, kaip ir jo dieviškas jėgas, metu.

4. Visata yra visa esatis visame savo nuostabiame kūnų, jutimų ir pasaulių daugyje, kur atskira apribota esybė patiria džiaugsmą ir skausmą. Tikrovėje ji yra pats dievas Šyva, priėmęs rinbotos būtybės formą.

Pati Šyvos prigimtis – žaidimas per savęs apreiškimą ribotose būtybėse (pašu) ir persikūnijimų ciklų pasikeitimuose. Pašu, kaip ir gyvūnai, susaistyti karmos saitais ir ribojančiais elementais, kančukais.

5. Viešpats įgauna dievų, žmonių, gyvūnų ir augalų formas panašiai kaip skaidrus ir bespalvis kristalas atspindi įvairias spalvas.

Dievas, apsireikšdamas įvairiomis esybėmis, tuo pačiu visiškai nesikeičia; jo sukurtas kūrinys jame ir jo dieviškoje jėgoje nesukelia transformacijų (parinjama). Jis savo jėgas atspindi į išorę, į dieviškąją prakašą, dvasinį jo grynos sąmonės švytėjimą, ir tie atspindžiai tampa visais būties reiškiniais ir t.t. Tam jam nereikia jokios išorinės materijos. Pagrindinė visos būties priežastis – jo polinkis žaidimui. Sukūrimas nevyksta nei dėl kažkokių išorinių reiškinių, tokių kaip maja ir avidja, ar vidinių, pvz., vasana, kaip laiko advaita vedantos ir budizmo atstovai. Sutvėrimo priežastis – dieviškoje Absoliuto prigimtyje.

6. Didysis valdovas Atmanas apsireiškia daugelyje kūnų, jutimų, organų ir pasaulių panašiai kaip Mėnulio disko atspindžiai mirguliuoja tekančiame vandenyje ir nejuda ramiame.

Skirtumas tarp Mėnulio ir atmano tame, kad pirmajam reikia kažko, kas atspindėtų jo šviesą, o antrasis nepriklausomas ir pats atspindi savo galias savo paties dvasinėje šviesoje ir taip pasireiškia įvairiomis formomis. Be to, toks pasireiškimas ne tiesiog įmanomas, o yra pačia atmano esme.

7. Nors jis ir randasi visur, atmanas matomas tik fizinėse formose per objektyvų pajutimą, taip, kaip ir Rachu matomas tik Mėnulio diske, o kitaip jis nematomas.

Rachu - Mėnulio šešėlis (arba mitų demonas su panašia funkcija), kuris egzistuoja visada, tačiau pamatomas tik tada, kai krenta į Mėnulio diską. Atmanas, savo prigimtimi būdamas begaliniu, visur esančiu, vis tik įprastuose gyvų būtybių jutimuose įgauna formas apibūdinimas panašiai kaip „Aš mačiau tą ir tą“; šiame teiginye jis yra „Aš“. Tokiu būdu jis nepasireiškia negyvuose objektuose.

8. Atmanas spindi aiškioje sąmonėje, išvalytoje viešpaties Šyvos šaktipatos (dieviškosios malonės) panašiai, kaip veidas aiškiai matomas švariame veidrodyje.

Dievo malonės dovana vadinama šaktipata - tai pagrindinis veiksnys, kuris nukreipia būtybę šventųjų raštų studijavimui, įkvepia jį stipriu noru pažinti tiesą, paskatina garbinti Viešpatį savo širdyje, sukuria ryšį tarp jo ir tikrojo mokytojo bei aktyviai įtraukia į šaiva jogą. Visa, kas apvalo vidinę būtybės sielą ir ją praskaidrina, yra tikroji dieviškoji jo tobulos sąmonės prigimtis.

9-10. Visa būtis, ištisai susidedanti iš 36 tatvų, pasireiškia aukštesniojoje tikrovėje ir spindi kaip švarios sąmonės [bha] šviesa. Ji visais atžvilgiais tobula, tai begalinė laimė priklausanti tik nuo savęs pačios. Ji suspausta troškimo, pažinimo ir veikimo pavidalu, pripildyta begalinėmis dieviškomis jėgomis, laisva nuo visų sugalvotų sąvokų [vikalpa], švari ir rami, nepaklausni suirimui ir atsitiktinumams.

Bha - tyros sąmonės dvasinis spindėjimmas; tai pagrindinė Absoliuto forma. Visa esatis randasi Absoliute tyros sąmonės pavidalu; tam nereikia nieko be dieviškosios jėgos, kuri veikia joje ir yra begalinės palaimos šaltiniu. Absoliutas trokšta pasireikšti, nušviesti ir objektyviai išreikšti išreikštąjį, tad visas dieviškumas valdomas per tris pagrindines jėgas.
Absoliutas pasireiškia per dvasinę šviesą, laisvas nuo sąvokų, per intuityvų apreiškimą. Tikroji Absoliuto forma – švarus, ramus, begalinis, amžinaas ir dieviškai stiprus Aš suvokimas; tai dieviškoji tikrovė, iš esmės esanti Dievybe ir savo prigimtį išreiškianti per dieviškus kūrimo veiksmus; atsispindėdama ji įgauna visatos formą. Dievybė yra Absoliuto esmė, tačiau toks teistinis absoliutizmas Kašmyro šaivizme nereikalauja kitų elementų, besiskiriančių nuo Absoliuto; ir tokie dalykai kaip avidja  Šankaros vėlyvojoje advaita vedantoje ir vasana budizme nėra naudojami. Net Gautapada ir Šankara savo tantriniuose ir religiniuose mokymuose pripažino tokį Brahmano išaiškinimą.
Čia vikalpa - protu sukuriamos sąvokos.

11-12. Daugybės objektų atspindėjimo veidrodyje negalima atskirti nuo paties veidrodžio, tačiau visi jie, miestai, kaimai, miškai ir kita, skiriasi ir atskirti vienas nuo kito. Taip ir visi reiškiniai skirtingi ir atskirti vienas nuo kito ir nuo dieviškos tobulos begalinės didžiojo Bhairavos sąmonės, Visagalio Dievo. Nors tikrovėje jie neatskiriami nuo jo.

Tikrovėje atspindžiai veidrodyje nereiškia, kad reiškiniai egzistuoja jo viduje; net jei jie matomi jame, jie skiriasi nuo jo, - jame matoma jų šviesa. Taip ir visi reiškiniai, švytintys dvasine Aš sąmonės (kuri skiriasi nuo ubjektyvios Aš sąmonės) šviesa, iš tikro vieningi su ja. Taip visa esatis visose apraiškose pasireiškia sąmonės šviesoje panašiai kaip atspindys veidrodyje. Pagrindiniai skirtumai tarp sąmonės ir veidrodžio tik du. Pirma, veidrodis priklausomas ir reikalauja išorinių objektų, kad galėtų pateikti atspindį, o švari sąmnė, dieviškai stipri, tobula ir savipati pateikia savo dieviškų jėgų atspindžius savo pačios dvasiniame sąmonės blizgesyje ir nereikalauja tam jokių išorinių elementų. Nereikia nei vedantos avidjos, bei budizmo vasanos. Tas savipatumas yra dieviškumo savybė. Kitas esminis skirtumas tame, kad veidrodis neišreiškia nei savęs, nei atspindžių, o sąmonė gali ir viena, ir kita.

Ši būties apraiškų per atspindžius teorija išdėstoma Kašmyro šaivizme; ji jo filosofiją gelbsti nuo tokių hipotetinių prielaidų kaip avidja, sukeliančių abejones dėl Absoliuto. Tuo pat metu ji laisva nuo transformacijos (parinjamos) teorijos perkėlimo Brahmanui. Tad būtis Kašmyro šaivizme pasireiškia per palaipsnę manifestaciją, o esminiu ir pagrindiniu jo principu yra teistinis absoliutizmas.

Bus daugiau >>>>>


***) Tai dviejų versijų suvestinė versija. Komentarai pateikiami Kašmyro šaivizmo kontekste.

Namadeva
Sant Eknatas
Patandžali joga
Kelyje link Vedantos
Tantrų ryšis su Kabala
Advaita Vedanta principai
Adivasi kultūra ir civilizacija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Reinkarnacija ir Atmanas
Avesta. Vendidado knyga
Senieji sankskrito raštai
Indo-iranėnai ir kalba
Bhartrihari poezija
Mandana Mišra
Sankhjos sutros
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Kundalini joga
Vartiklis