Sukantis aplink sufizmo pavadinimą. Vartiklis

„Sufizmo“ etimologija nėra aiški. Trukdo ir nenustatytas tikslus šios mistinės islamo šakos atsiradimo laikas.

Sufijų pavadinimą aiškinta skirtingai. Pirmojo veikalo persų kalba apie sufizmą autorius, sufijus Ali ibn al-Hudžviri (m. kažkur apie 1072-77 m.) rašė: „Kai kurie tvirtina, kad sufijus vadinamas taip todėl, kad nešioja vilnonius drabužius (džama-i suf); kiti, kad jis pirmoje eilėje (saf-i avval; treti, kad jis pretenduoja į ashab-i suffa (suolo žmones, kurie rinkosi aplink Pranašo mečetę). Yra tokių, kurie mano, kad šis pavadinimas kilo uš žodžio safa (švara)“.

Galima išskirti dvi pagrindines žodžio šaknis – „suf“ – vilna ir „safa“ – švarumas, tyrumas. Labiausiai paplitusios žodžio kilmės versijos: nuo „safa“ (pabrėžiant dvasios tyrumą), „safvat“ – rinktinis, atrinktas, „syfat“ – savybės, kokybės, „auss“ – išmintis, „saffa“ – pirmoji eilė, „suffa“ – „uždangalo“ (tento) žmonės, „sufatul-kafa“ – plaukas nuo pakaušio. Vis tik neužmirškime, kad „sufizmas“ ir „vilnonis“ arabų kalba užrašomas vienodai.

Arabų kalboje „suf“ (vilna) panaudojamas ir „nukrypimo, nuėjimo“ prasme. „Safa“ atveju, galima kalbėti tiek apie kūnišką, tiek dvasinį švarumą. Iš kitos pusės, „suf“ atveju būtų kalbama apie materialios gerovės atsisakymą, t.y. asketišką (dvasinį) gyvenimo būdą – tad „tyrumo“ ir „vilnos“ prasmės šiuo atveju netgi turėtų ryšį.

Kita vertus, „safvat“ turi išskirtinumo, pasirinktinumo prasmę; „syfat“ – geriausias žmogaus savybes, „saffa“ – irgi išskirtinumo, svarbumo, reikšmingumo prasmę (sufijai pirmieji ateidavo į mečetę ir maldos metu sudarydavo pirmąją eilę) – kad su užuomina, kad jie yra arčiausia Alacho.

„Uždangalo“ žmonės – nepasiturintys, gyvenę mečetėje: taip vadinti kai kurie pirmųjų musulmonų vargšai, neturėję savo būsto ir gyvenę priestate prie pirmosios (Pranašo) mečetės Medinoje, kuris buvo suolas su uždanga. „Plaukas nuo pakaušio“ – savo išvaizdai (tame tarpe ir plaukams) dėmesio neskyrę žmonės.

„Auss“ pasiūlė Taufikas Ibrahimas: „...[jis] žinomas arabams dar iki islamo nurodant krikščionių asketus, visų pirma arabus-nestoriečius, paprastai tampant vienuoliais apsisiausdavusius pašukiniu“. Čia matome sąsają – sufizmas-vilna–pašukinis apdaras.

Taigi, visos minėtos reikšmės turi tam tikrą bendrą prasmę. Jas galima suskirstyti į 3 grupes:
1) “išskirtinumo” („safvat“, „syfat“, „saffa“);
2) „neturto“ („suf“ – dėl asketo-atsiskyrėlio šiukštaus vilnonio apsiausto, „suffa“, „sufatul-kafa“);
3) „dvasingumo” (safa”, auss”).

Apibendrinus visus panašius aiškinimus, sufizmą apibrėžtume taip: asketinė islamo atmaina, didelį dėmesį skyrusi dvasiniam aspektui, atsisakant materialiųjų dalykų, asmeninių savybių tobulinimai norint priartėti prie Alacho.

Beje, arabų kalboje „asketizmas“ – „zuhdun“, o tokią šaknį turi ir „saikas“. Tad asketizmas islame visų pirma saikas: „Zuhd – tai visko, išskyrus Alachą, užmiršimas širdyje, o taip pat abejingumas žemiškojo gyvenimo malonumams laiką skiriant maldai. Sufizme zuhd – tai askezė“ – rašoma „Islamo enciklopediniame žodyne“.

Pacituosime Vahba bin al-Vardo žodžius: „Atsiribojimas nuo pasaulio tame, kad nesigailėtum to pasaulietinio, kurio netekai, ir nesidžiaugtum tuo pasaulietiniu, ką gavai“.

Be sufijų, nuorodai į asketus naudojo ir „išminčių“, „gnostikų“, „vargšų“, „dervišų“, „asketų“ apibūdinimus. Vėliau apibūdinimas „sufijas“ – „vilninis“ įsitvirtino tarp pasirinkusių mistinį islamo kelią.

Vis tik „eilė“ netinka sufizmo etimologijai: „Abu Huraira sakė, kad Alacho pasiuntinys sakė: ‚Jei žmonės žinotų, ką galima gauti už atsaką į kvietimą maldai ir stovėjimą pirmoje eilėje, tai tada, jei neturėtų kitos išeities išskyrus burtus, jie, žinoma, rinktųsi burtus‘“.

Šiame chadise nurodoma,kaip svarbu musulmonui maldos metu būti pirmoje eilėje. Todėl kiekvienas jų stengiasi ko anksčiau ateiti į mečetę, kad būtų pirmoje eilėje. Tai būdinga visiems musulmonams, ne vien sufijams.

Įtartinas ir „saffa“ (švara), nes aplinkiniai vargu ar galėjo juos taip vadinti, nes dauguma juos priėmė neigiamai. Asketai islame neskyrė daug dėmesio kūno švarai, išvaizdai, tačiau pačiame islame ji susijusi su dvasine dora: „Abu Malik al-Ašarija pasakė; Alacho pasiuntinys sakė: ‚Švara – pusė tikėjimo‘“. Švaros naudai liudija apsiplovimas prieš kiekvieną maldą (atliekamą bent 5 kartus per dieną), tad prieš dvasinę švarą eina kūno švara.

Taip pat aiškinant kilmę, naudotas ir junginys „ahl as-suffa“ („suolo žmonės“), nurodant teisuolius, tačiau beturčius Pranašo pasekėjus. O Sabiras Tagailis išsakė spėjimą, kad sufizmas neturi etimologijos ir tėra garsų „s“, „u“ ir „f“ junginys, sukeliantis tam tikras psichofiziologines reakcijas. Kita vertus, yra manančių, kad sufizmas kilo iš graikų žodžio „sofos“ – išmintis, tačiau tai sunkiai pagrindžiama. Tokiu buvo Abu Reichan Birunis, sofizmą išvedinėjęs iš šaknies sof, tačiau, pvz., šių laikų sofizmo tyrinėtoja A. Šimel tai laiko „visiška nesąmone“ filologiniu požiūriu.

Beje, islamo mistikai žodį sufat (vilnos kuokštas) aiškina alegoriškai: kaip pasijautimą prieš Aukščiausįjį tarsi numestas vilnos kuokštas; žodžiu saff (pirma eilė) numato mistiko buvimą pirmoje eilėje priešais Aukščiausiąjį dėl ypatingo savo siekio ir pastangų. Suffa (suolas) sufizmą nukelia prie pirmųjų Mahometo pasekėjų laikų; tie, trokšdami giliau panirti į naujos religijos subtilybes didesnę laiko dalį leido ant suolų prie Mahometo. O galiausiai safa (švara) nusako aukščiausią sufijų moralės lygį.

Savo ruožtu sufijų teoretikas Abu Bakr Muchamad al-Kalabazi (mire kažkur apie 990-995 m.) pabrėžė: „Save susiejantys su suolu ir vilna, nusako išorinę būsenos pusę: nes tie žmonės paliko šį pasaulį, išėjo iš namų, atsiskyrė nuo savo draugų. Jie klajojo po kraštą, numarindami kūniškus troškimus... ir dabar naudojasi pasaulio duotybėmis tik tiek, kad pridengtų nuogumą ir numalšintų alkį“.

Čia reikia priminti, kad žodis „arabas“ kilęs iš semitiškos šaknies „rb“ reiškiančios „būti sausu, dykumingu“ nėra Arabijos dykumų klajoklių genčių savęs įvardijimu, o tai greičiau pravardė ar apibendrintas jų gyvenamosios vietos apibūdinimas. Taip galėjo nutikti ir su sufizmu. Aplinkiniai, neįsigilinę į jo subtilybes, priėmė tik išorinę jų apraišką, t.y. vilnonį drabužį, vėliau ir tapusį mistinio judėjimo pavadinimu. Patys sufijai save siejo su safa (švara, tyrumu), nes jie ir siekė apsivalymo nuo pasaulietiško šurmulio.

O kaip tapati sufizmui sąvoka naudojama „tasavvuf“. Kai kas mano, kad jo prasmę perteikia raidės: „ta„ – „tavba“ (nuolankumas), „sad“ – „safa“ (tyrumas), „vav“ – „vilajat“ (artumas Alachui), „fa“ – „faba“ (ištirpimas Alache).

Bet „tasavvuf“ gaunamas prie „sufizmo“ priduriant „ta-“. Ką tai duoda? Žodis tampa veiksmažodiniu daiktavardžiu. Pvz., „kabara“ reiškia „būti didžiu“, o „takbir“ – „išaukštinimas“. „Tasavvuf“ kilęs iš veiksmažodžio „tasavafa“ – „tapti sufiju“, tad „tasavvuf“ reikštų „tapsmą sufiju“.

O jeigu laikytumės versijos, kad sufizmo pavadinimas kilo iš „vilnos“ (suf), tai „tasavafa“ reikštų „vilkėti vilnonį apdarą“, o tada „tasavvuf“ – „vilnonio apdaro nešiojimas“.

Sufijų sukimasis (šokis) – tai meditacijos technika, atėjusi iš Mevlevi ordino, įkurto persų poeto Džalal ad-Din Rumi, kuriame tai buvo dalis dievo garbinimo ritualo ir simbolizavo susiliejimą su juo. Sufijai sukosi dėvėdami sunkiomis sukniomis, padėjusioms stabilizuoti sukimąsi ir didelį greitį.

¹⁾ Wuhayb ibn al-Ward al-Makki (m. apie 770) – tabijinų (sekanti karta po betarpiškai bendravusių su Pranašu) islamo mokslininkas, hadisų tyrinėtojas. Gimė ir užaugo Mekoje, gyveno religinį gyvenimą ir su juo siejama daugybė stebuklų. Iš jo mokėsi Ibm al-Mubarakas.

²⁾ Taufikas Kamelis Ibrahimas (g. 1947) – rusų filosofas, islamo ir arabų filosofijos tyrinėtojas, Rusijos islamo tyrinėtojų draugijos pirmininkas.

1973 m. baigė MGU mechanikos-matematikos fakultetą. 1978 m. apgynė filosofijos kandidatinę disertaciją kalamo atomistikos tema, o 1984 m. – apgynė daktaro disertaciją „Kalamo filosofija“. 1983-92 m. „Progerso“ leidykloje dirbo vertėju, nuo 1993 m. Maskvos pedagoninio universiteto kultūralogijos profesorius. Dirba Rusijos MA Rytų tyrimų institute. Vienas „Islamo enciklopedinio žodymo“ autorių. Jis nelaiko Gazalio islamo ir sufizmo taikytoju. Iškėlė keletą nuostatų:

³⁾ Ali al-Hudžviris (apie 1009-1075) – Irano sunitų mistikas, teologas, išgarsėjęs „Slaptojo atskleidimu“ (Kašf-ul-Mahdžub), laikomu ankstyviausiu veikalu persų kalba apie sufizmą. Svarbiu laikomas jo indėlis skleidžiant islamą į Indijos pusiasalį. Jo kapas-šventykla Lahore (Pakistane), Data Darbar yra viena gausiausiailankomų vietų Pietų Azijoje. Anot jo, grynai pasaulietinis šokis neturi „jokio pagrindimo nei islame, nei sufizme“, nes nukreipia nuo tikėjimo. Tuo tarpu apie sufijus, esančius ekstazės būsenoje, atrodančius tarsi jie šoktų, jis sakė, kad jie „tik išoriškai primena šokį“.

⁴⁾ Abu Bakr al-Kalabazis (10 a.) – persų fakichas iš Bucharos, vieno žinomesnių ankstyvųjų darbų arabų kalba apie islamo misticizmą („Sufijų doktrina“) autorius. Jame jis gina sufizmą kaip teisingą islamo mokymą. Veikalas sulaukė daug komentarų.