Taip pat galite pasiskaityti:
Dievo vardas ir Tvanas bei
G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis
lietuvių mitai apie pasaulio sukūrimą, o taip pat
lietuvių senojo tikėjimo pradmenis bei
apie Senovės lietuvių tikėjimą.



Audronė Kaukienė. Baltų Dievas ir šviesa
Gimtoji kalba, 1995, Nr.2, p.27-28

Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu: lietuviškai "dievas", latviškai "dievs", prūsiškai "deiws". Tai labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį yra išlaikiusios ir kitos giminiškos kalbos, pavyzdžiui, lotynų "deus", senovės indų (sanskrito) "devas". Rekonstruojama praindoeuropietiška forma "deivos" yra kilusi iš šaknies "dei-/di-", reiškiančios "šviesti, skaisčiai spindėti", pavyzdžiui, sanskrito (t.y. senovės indų) "di-de-ti" - "žiba, šviečia". Tą pačią šaknį turi daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys "dieną": lietuvių "diena", latvių "diena", prūsų "deinan" "dieną" (iš baltų "deina"), rusų "den'", sanskrito "dina", gotų "sin-teins" "kasdien" (indoeuropiečių "dei-/di-" su priesaga "n"). Be to, šitą šaknį dar turi būdvardžiai: lietuvių "dailus", latvių "dailš", lietuvių "didis", "didelis", latvių "dižs" "didus".

Dievas artimai susijęs su šviesa, su šviečiančiu dangumi. Tai akivaizdžiai patvirtina ir graikų "Dzeus" "Dzeusas, dangaus valdovas" (iš "dieus", kuris yra struktūriškai tapatus su sanskrito "dyaus" - "dangus, diena", lotynų "dies" - "diena" ar lotynų "Jupiter" (= graikų "Dzeu-pater", sanskrito "dyaus-pita") "Jupiteris, dangaus tėvas".

Kai kurios kalbos yra praradusios senąjį Dievo pavadinimą. Rusų (slavų) "bog" yra kilęs iš šaknies, reiškiančios "dalyti, skirti, apdovanoti" (palyginkite su "bogat" - "turtingas"), o germanų "guda" (vokiečių "Gott", anglų "God") kilęs indoeuropiečių "ghu-t-om" (P.S. Atkreipiu dėmesį į šventąjį garsą "OM" žodyje "ghu-t-om") ir turi šaknį, reiškiančią "šaukti, maldauti", t.y. "būtybė, kurios šaukiamasi", tokios pat kilmės yra ir sanskrito "puru-hūta" (vienas iš Indros vardų).

Galimas dalykas, kad Dievo pavadinimas keitėsi, nykstant pagonybei, siekiant atskirti senuosius dievus nuo krikščioniškojo. Kai kurios germanų kalbos turi išlaikusios ir senąjį Dievo vardą, pavyzdžiui, senovės islandų "tiwar" - "dievai" ("tiw" - iš "deiv-").

Yra ir daugiau indoeuropietiškų šaknų, reiškiančių "šviesti", "šviesa", "šviesus, baltas". Daugelyje kalbų yra bendras "aušros", "ryto žaros" pavadinimas: lietuvių "aušra", latvių "ausma", lotynų "aurora" (iš "aus-ora"), graikų "eos" ir kiti. Visi šie žodžiai kilę iš šaknies "aus-/us-" - "švisti, šviesti", palyginkime lietuvių "aušti", latvių "aust", sanskrito "ucchati" - "švinta, aušta", hetitų "auš-zi" - "(jis) žiūri". Iš veiksmažodinės reikšmės "šviesti" nesunkiai gali išsirutulioti būdvardinė "šviesus, baltas", o iš šios - daiktavardinė "šviesa", "šviečiantis tarpas", "apšviesta, šviesi vieta", "laukas", "pasaulis". Pavyzdžiui, iš indoeuropiečių "kveit-" (ar "kveid-"), "kvit-" (ar "kvid-") - "šviesti, švytėti" (lietuvių "šviečia - švietė, švinta, šviečia, švyti") padaryti būdvardžiai: lietuvių "šviesus, šviedrus", sanskrito "švitnas" (reiškiantis "šviesus"), germanų "hweita" (iš čia vokiečių "weiss", anglų "white") ar daiktavardžiai: rusų (slavų) "svet" (reiškiantis "šviesa, pasaulis"), lotynų "vitrum" (reiškiantis "stiklas", t.y. šviečiantis).

Reikšmės "šviesti, spindėti" gali pasikeisti ir tokia kryptimi: "švytėti, būti matomam", o iš čia - "matyti, žiūrėti", "laukti". Šiuo atžvilgiu labai įdomi šaknis "leuk-/luk-": sanskrito "rocati" (iš "locati") - "šviečia", armėnų "luc'anem", reiškiantis "uždegu", graikų "leusso" (iš "leukjo") - "matau", sanskrito "lokate", reiškiantis "mato, pastabi", lietuvių "laukti", prūsų "laukit", reiškiantis "ieškoti".

Iš šios šaknies kilę būdvardžiai: graikų "leukos" - "baltas", lietuvių "laukas" (gyvulys su balta dėme) ir daiktavardžiai: vokiečių "licht" - "šviesa", lotynų "lux, lumen" (irgi "šviesa"), rusų (slavų) "luč'" - "spindulys", senovės vokiečių aukštaičių "loh" - "prasišviečiantis tarpas, skylė" (vokiečių "Loch"), lietuvių "laukas" (J.S. pastaba: nes laukuose daug šviesos, skirtingai nuo miško), prūsų "laucks", sanskrito "lokas" - "pasaulis". Šią šaknį turi ir kai kurių kalbų žodžiai, reiškiantys švytinčius dangaus kūnus: prūsų "lauxnos" - "žvaigždės", slavų ir lotynų "luna" (iš "louksna") - "mėnulis" (baltų mėnulio pavadinimas yra kitos kilmės).

Iš šaknies, reiškiančios "šviesti", kilęs ir "žvaigždės" pavadinimas, kuris giminiškas latvių "zvai/g/zne", rusų "zvezda", latvių "zvaigala" - "lauka (karvė)", "zvaigsti~ties" (i buvo su brūkšneliu) - "žėrėti, mirgėti", greičiausiai ir prūsų "swaigstan" - "šviesa", "po-swaigstinai" - "pašviečia", "erschwaigstinai" - "apšviečia".

Taigi tiek baltų Dievas, tiek Aušrinė, Žvaigždikis (kitose kalbose - ir Mėnuo) - tai iš dangaus (kosmoso?) sklindanti šviesa. Todėl etimologija skatina susimąstyti, ar tikrai pagoniškoji religija buvo stabmeldiška?



Taip pat galite pasiskaityti:
Lietuvių kosmologija
Teliavelis – saulės kalvis
apie čerauninkes ir raganas,
lietuvių mitai apie pasaulio sukūrimą, o taip pat
Dievo vardas ir Tvanas,
lietuvių senojo tikėjimo pradmenis bei
apie Senovės lietuvių tikėjimą. Taip pat apie laikus
kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Liudviko Rėzos biblioteka
Astrologija ir visuomenė
Vainiko simbolika
Užgavėnės Lietuvoje
Papročių paskirtis