Apie Tris karalius: apsipuošę ir eina trijuos. Vartiklis

Yra mitas: Trys Karaliai, - tai reiškinys atėjęs per Lenkiją. Tai kaip čia: Žemaitijos Užgavėnių persirengėliai - tai senosios etninės kultūros reliktas, o čia svetimas? Tačiau neužmirškime, kad daugelis „katalikiškų“ apeigų seniau buvo smerkiamos kaip bedieviškos.

XVI a. Volfenbiutelio Postilėje (lietuviškų pamokslų rinkinys) minimi kryželiai, anglimi išpaišomi virš durų. Tai „... su kūčiomis, žirniais, kviečiais medum sumaišytais...“ turėjo saugoti valstiečius „nuo velnių ir perkūno“. Postilėje, - tai eretiška, kaip ir būrimas su kūčia.

Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis^*) 1812-ų kovo mėn. laiške piktinasi, kad kai kuriose bažnyčiose persirengiama kareiviais ir „bjauria kauke". Tai „Žemaičių vyskūpystėje“ pakartoja ir Motiejus Valančius.

Karaliai pasirodė neseniai, kaip sako „prie lenkų“. Tačiau persirengiama buvo nuo seno. Amžiaus pradžioje šiaurės rytų Lieetuvoje dar buvo „čigonautojai“. Užnemunėje - „Šyvio vedžiojimas“. XIX a. persirengėliai Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje.

„Čigonaudavo“ Kupiškio, Molėtų, Panevėžio, Rokiškio rajonuose nuo Kalėdų 2-os dienos iki 3 Karalių. Pagal krikščionišką tradiciją Karaliai buvo trys, kurių vienas juodas:
„Baltazaras - baltai nusidažęs. Gaspars - joudai, Melkelis - paprastai“ (Žiuopeliai, Akmenės raj.)
„O jie jau su ryzais, tai jau ne. Jie gražiau apsirengdavo. Iš kažkur gaudavo kepures. Kaip karališkas ten jau“ (Galvokai, Biržų raj.).

Tačiau be Kūdikėlį Jėzų šlovinančių giesmių, jie
„Sveikinimus sakydavo: kad geri metai būtų, derlingi... Kad sveikata gera būtų, kad ūkis laimingai sektųs“ (Videniškis, Molėtų raj.)
Dažnai 3 Karalių grupė pasipildydavo kitokiais personažais: angelu, giltine, velniu (negi ir šie ėjo Kūdikėlio sceikinti?):
„Visi Karaliai ir velnias, ir mirtis. Ir Juozapas, gal ir Marija, ir visi šventieji. Apie 12 žmonių gal“ (Medaišiai, Ignalinos raj.)
Kartais kurioziškai buvo "Karalius su Karaliene" bei „Trys karaliai su kaukėm,.. bet apsirengę visaip buvo - ir velniai, ir raganos... Ir karalius buvo, ir karalienė, ir angelai. Vienas karalius, bet skaitėsi kaip trys“ (Ambraziškės, Molėtų raj.)

Sausio 6 d. katalikai mini Tris karalius, kurie, išvydę nepaprastą žvaigždę (žr. Betliejaus žvaigždė) iš Rytų šalies atvyko nusilenkti kūdikėliui Jėzui ir įteikti jam dovanų – aukso, miros ir smilkalų. Ji mūsuose vadinta ankščiau Krikštais, Atarašais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena.

Julija Augustauskienė-Rudenė
               K+M+B

Rūkais keliauja tyluma,
Po tamsą vėjai braižosi.
Naktis mėnulio taip trumpa.
Žygiuoja Trys Karaliai – genijai.

Kaip žvaigždės žvilga Danguje
Jų apsiaustai kristalais išdabinti.
(Viltim baltąja Žemė apsemta.)
Jie neša dovanas vaikeliui Kristui.

Nurimsta siautėjus pūga,
Šiaurys prityla išsižiojęs.
Užrašę staktoj tris raides,
Didikų laukiame malonės.

Lietuvos kaimuose tądien vaikščiodavo arba pasidirbintais arkliais „jodavo“ persirengėliai. Vienas jų nešdavo ant ilgo koto iškeltą žvaigždę. Žvaigždė sukdavosi, jos viduryje šviesdavo žibintas. Ši misterija simbolizavo žinią apie pasaulio Viešpaties gimimą. Trijų karalių (Kasparo, Merkelio, Baltazaro – Rytuose jie laikomi magais) vardų pirmosios raidės ir kryžiukai, užrašyti ant namų durų ir langų, turėjo garantuoti sėkmę.

Trys karaliai – sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis (sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį). Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ pabaiga. Graikijoje ji sutapo su Eleusino misterijomis, per kurias Romos imperatoriai atveždavo gimusiam Dionisui dovanų.
Krikščionybėje paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių (mat slenkstis turi ypatingą šventumo statusą, pvz., per jį negalima sveikintis...).
Žiemos saulėgrįžos ir dienos pailgėjimo datos nustatymui ypač tiko Šienpjovių žvaigždynas, kurį sudaro 3 Oriono juostos žvaigždės – manoma, kad jos ir reiškia tuos tris kryžiukus prieš karalių vardus. Įvedus krikščionybę, prie kryžiukų imta prirašinėti ir „karalių“ vardų raides.

Trijų karalių relikvijos

Anot padavimo, magų (karalių) relikvijas rado imperatorienė Elena. Jos pradžioje buvo saugomos Konstantinopolyje, o iš ten 4 a. Šv. Eustorgijus jas pergabeno į Mediolaną (dabart. Milaną), kurio vyskupu jis buvo. Jas jam padovanojo imperatorius Konstantas (jaunesnysis Konstantino sūnus), o jis jas pargabeno marmuriniame sarkofage, kurį nešė dvi karvės. 1164 m., įsakius Fridrichui Barbarosai, jos vėl perkeltos, šįkart į Kelną, kur joms 1181-1225 m. įrengtas Trijų magų kapas (Dreikönigsschrein), o jo saugojimui pastatyta Kelno katedra (statyta 1248-1437 m.), esanti stambiausia Vakarų Europoje. Trijų magų kapas yra už Kelno katedros altoriaus ir yra didžiausiu relikvijoriumi Europoje. 1904 m. dalis relikvijų gražinta į Milaną, į Šv. Eustorgijaus baziliką.

^*) Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) – lietuvių vyskupas, raštijos puoselėtojas, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Nuo 1785 m. darbavosi Žemaičių vyskupijoje. Perkėlė konsitoriją iš Alsėdžių į Varnius. Buvo išsilavinęs, plataus akiračio, liberalių pažiūrų, domėjosi menais ir mokslais, rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, bendravo su rašytojais, globojo literatus.
XIX a. pradžioje, padedamas D. Poškos, vertė italų poeziją (T. Tasso dramos „Aminta“ prologas išleistas 1965 m.). Jo iniciatyva suredaguotos ir išleistos Evangelijos (1806), parašyta studija „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“ (1994). O svarbiausias darbas - pirmąkart į lietuvių kalbą išverstas visas Naujasis Testamentas (1816).