Tikėjimas gyvenimo prasme

Akivaizdu, mokslas kol kas neįrodė žmogaus nemirtingumo, juoba dar niekas nepaneigė pažinimo teorijos teiginio, kad dėl mūsų proto sandaros tai taip ir liks neįrodyta, tad turėtume pripažinti ne kategorišką, o sąlyginį teiginį:
jei netikime nemirtingumu, negalime tikėti ir gyvenimo prasme;
nes logika verčia manyti, kad žmogaus gyvenimo tikslas peržengia jo gyvenimo ribas, o dorovės kodeksas draudžia bet kam, kad ir Dievui paversti asmenybę tam tikra priemone;
antra vertus, jei nėra nemirtingumo, o gyvenimo tikslas pasiekiamas tik po gyvenimo, tuomet asmenybė išties tėra priemonė. Vis dėlto jei mes tikime arba norime tikėti gyvenimo prasme ir drauge nenorime nusižengti nei logikai, nei dorovei, tuomet privalome tikėti nemirtingumu.

Kad gyvenimas turi prasmę, tiki galybė asmenų < . . . > ... menkai tetiki nemirtingumu. < . . . > Kol žmogus jaunas ir kupinas jėgų arba net pertekęs jų, savaime suprantama, jis nelinkęs svarstyti, kas bus po mirties, jis net visiškai užmiršta ją; kita vertus, jis dar neįgudęs mąstyti ir atsidavęs gyvenimui visa savo esybe, jis nesąmoningai linkęs manyti, kad šis gyvenimas ir yra visa realybė. Tai labai aiškiai parodo vaikai: jie mano, kad tai, kas vyksta jų namuose, pakartojama ir visur kitur; jų patirtą gyvenimo būdą jie mano esant vienintelį.

Ryšys tarp tikėjimo gyvenimo prasme ir tikėjimo nemirtingumu akivaizdus, tad kaip netikikintis nemirtingumu gali tikėti gyvenimo prasme? Jeigu jis dar nėra įgudęs mąstyti ir nesugeba prisikasti iki savo klaidos; vis dėlto jis turi pajusti ją kaip kažką negera, kaip tam tikrų minčių disharmoniją. Nėra jokių abejonių, visas logikos klaidas mes pirmiausia pajuntame, tik po to pradedame jų ieškoti ir aiškintis. Kaip tad paaiškinti šią psichologijos mįslę, kad gausybė asmenų netiki nemirtingumu, bet vis dėlto laiko įmanomu tikėjimą gyvenimo prasme ir nejaučia čia jokios loginės klaidos?

Aiškindamasis šį nesusipratimą, vadovausiuos dviem psichologijos faktoriais, kurie trukdo pajusti šią klaidą. Pirmasis, kad slapčia mes sprendžiame apie viską pagal tai, kaip tai įsivaizduojame, t.y. būdą, kuriuo dėl savo proto sandaros įsivaizduojame daiktus, mes nesąmoningai linkę laikyti daiktų egzistavimo būdu.

Jei paklaustume bet kurio žmogaus, ar jis įsivaizduoja daiktą, kuris egzistuotų ne erdvėje, dargi ne erdvėje, turinčioje tris matus - ilgį, plotį ir aukštį, tai beveik visuomet išgirstume atsakymą: mes negalime įsivaizduoti jokio daikto ne erdvėje, dargi ne trimatėje erdvėje.

Taigi proto savybę įsivaizduoti daiktus mes linkę laikyti ne tik daiktų įsivaizdavimo, bet ir paties jų egzistavimo būdu. Netgi tuomet, kai nusprendžiame kuriam nors daiktui nepriskirti to, kas kyla iš būdo, kuriuo įsivaizduojame tą daiktą, net ir tuomet retam tai pavyksta įvykdyti.

Tarkim, kai postringaujama apie Dievą, apie sielą ir panašius dalykus, paprastai sutinkama, kad šiems dalykams nederėtų priskirti kokių nors erdvinių požymių, nes jie reiškia kažką dvasinga, dėl to nėra susiję su jokiu matu. Bet retam, kalbant apie tai, pavyksta išvengti vaizduotės nesąmoningos kūrybos.

Taigi sielą mes įsivaizduojame kaip mažą žmogų, ir nors visiškai sutinkame su tuo, kad jai negalima priskirti jokių erdvės požymių, vis dėlto linkę įsivaizduoti, kad žmogaus kūne ji turi tam tikrą vietą, ir jei tik ją išpjautum, tai išpjautum kartu ir sielą. Visi šie psichologijos faktoriai liudija apie stiprų mūsų proto polinkį mąstyti apie daiktus ne tai, kas apie juos turi būti mąstoma, o taip, kaip juos įsivaizduojame.

Kitas dalykas, galintis padėti įminti šią psichologijos mįslę, gali būti įvardintas kaip neįsivaizdavimas savo paties mirties. Bet kokios pastangos įsivaizduoti mūsų dvasinį egzistavimą, t.y. mūsų sunykus galutinai, taip, kad įsivaizduotume pasaulį ir kitus žmones drauge savęs kaip šio pasaulio žiūrovų, žvelgiančių į jį iš slaptavietės, yra bergždžios. Pabandykim save įsivaizduoti numirusius. Žinoma, labai paprasta pamatyti save gulint lyg sustingusį lavoną, kaip prie šio lavono vieni verkia ir nuoširdžiai sielvartauja, kiti tik nutaiso padoriai graudžias minas, treti šnabždasi ir liežuvauja, ketvirti nepaprastai pakiliai arba nepaprastai atsainiai - tai priklauso nuo sąžinės ir laukiamo atlygio dydžio - dalyvauja laidojimo apeigose.

Visa tai labai paprasta įsivaizduoti. Bet drauge aš nesąmoningai manau, kad visa tai tylomis stebiu iš kokios nors slaptavietės. Daugelis, regėdamas tai, mano, kad vienus asmenis jie nori paguosti ir padrąsinti, kitiems papriekaištauti; bet kaip ir košmaro metu, mes neįstengsim išleisti nė mažiausio garso, parodyti kokį nors ženklą.

Kitaip ir negali būti: įsivaizdavimas savęs paties suvokiančiu asmeniu neatsiejamas nuo mūsų įsivaizdavimų. Dėl to visuose savo sapnuose mes regim save kip sapnų dalyvius. Tad pagal mūsų dvasinio gyvenimo dėsnius, įsivaizduodamas save mirusiu, aš iškylu pats sau stebintis savo mirties sceną. Vadinasi, nors aš ir įsivaizduoju save mirusiu, bet dar neįsivaizduoju visiškai išnykusiu. Įsivaizduoti save, savo visiškai išnykusį neįmanoma.

(Bus daugiau...

Nemirtingoji medūza, keliaujanti laiku į praeitį
Jaunystės fontanas
Eduard Veith'as vaizduoja jaunystės fontaną

Gyvenimo pabaigai artėjant, Markas Tvenas padarė išvadą, kad „gyvenimas būtų be galo laimingesnis, jei galėtume gimti 80-ies ir pamažu artėti prie 18-os“ (tuo įkvėpdamas F. Skotą Ficdžeraldą apsakymui „Paslaptinga Bendžamino Batono istorija“, 1922).

Nemirtingumo siekis per amžius motyvavo žmones – jo ieškoti jau traukė Gilgamešas (3-ias tūkstantmetis pr.m.e.). Viduramžių alchemikai nenuilsdami triūsė, kad rastų filosofinio akmens formulę. Ir gerai žinomos Chuano Ponsė de Leono kelionės į Naująjį pasaulį atkakliai ieškant jaunystės fontano ir tariamai jį radęs Floridoje, netrukus po atvykimo į ją 1513-ais – ir, atseit, Šv. Augustine dar nuo 1901 m. turistų pamėgtas šaltinis yra būtent tasai – tik viena bėdelė, kad atsigėrę jo siera atsiduodančio vandens netampa paaugliais. Ir greičiausiai Ch. de Leonas neapsireiškė Šv. Augustino apylinkėse – dauguma istorikų mano, kad jis palei pakrantę nuėjo 225 km toliau į pietus link šiandieninio Melburno.
Plačiau skaitykite  Amžinojo gyvenimo siekis

Ir iki šiol niekam dar nebuvo pavykę įminti amžinojo gyvenimo mįslės (žr. Jaunystės eliksyro paieškos >>>>>). Tačiau viską gali pakeisti 4 mm nesiekiančios medūzos Turritopsis dohrnii*), vadinamos „nemirtinga medūza“, atradimas. Skirtingai nuo kitų organizmų, ši medūza sugeba atsijauninti ir pasiekti biologinį nemirtingumą. Kaip jai tai pavyksta?

Pradėkime nuo to, kaip atrodo įprastinės „mirtingos“ medūzos gyvenimo ciklas. Jos dauginasi lytiškai: patino sperma apvaisina patelės kiaušialąstę ir tada formuojasi zigota1), vėliau virstanti lerva, kuri dreifuoja, kol neprisikabino prie jūros dugno. Tada ji virsta polipu, kuris subrendęs dauginasi pumpuravimosi būdu; iš kiekvieno pumpuro atsiranda daugybė mažų laisvai plaukiojančių medūzų, kurios vėliau atsiskiria, tampa lytiškai besidauginančiais suaugėliais, kurie po dauginimosi miršta.

Tokio ciklo laikosi ir nemirtinga Turritopsis dohrnii medūza, tačiau po dauginimosi ji ne visada miršta – ji gali pasirinkti kitą kelią ir savo gyvenimo ciklą „apversti“. Jos kūnas pradeda susispausti, tapdamas savotiška „sfera“, kuri vadinama cista. Šios dreifuoja kol neužsikabina už dugno, o tada iš jų išsivysto naujas polipas, kuris besipumpuruodamas paleidžia naujas medūzas. Tasai procesas gali kartotis be galo ir taip suteikti galimybę medūzai išvengti mirties.

Mirtingos medūzos ciklas   Nemirtingos medūzos ciklas

Raktai apie Turritopsis dohrnii nemirtingumą surašyti jos DNR, tačiau jų atradimas nebuvo lengvu pasivaikščiojimu. Ispanų komanda (Maria Pascual-Torner ir kt., vadovaujant Carlos López-Otin’ui2) ) rezultatus paskelbė rugpjūčio pabaigoje PNAS žurnale. Nustatyta, kad ši medūza turi keletą genetinių variacijų, užtikrinančių jos biologinį lankstumą ir ilgaamžiškumą: pokyčiai dediferenciacijos procese. Nustatyti genai, susiję su įvairiais senėjimo mechanizmais, tokiais kaip DNR atsistatymas ir replikacija, kamieninių ląstelių populiacijos atstatymas, tarpląsteliniai ryšiai ir rūgščios ląstelių terpės sumažėjimas, o taip pat telomerų (chromosomų galų; apie jų įtaką senėjimui skaitykite >>>>>) palaikymas.

Papildomai skaitykite Jaunystės eliksyro paieškos
Amžinojo gyvenimo siekis


Jaunystės fontanas

*) Turritopsis dohrnii (anksčiau klasifikuota kaip Turritopsis nutricula) - Oceaniidae šeimos „nemirtingų medūzų“ rūšis, paplitusi visame pasaulyje (nors laikoma, kad kilo Ramiajame vandenyne), vidutinio ir tropinio klimato vandenyse. Ji yra viena iš nedaugelio organizmų, galinčių pilnai sugrįžti į nesubrendusią stadiją po to, kai jau yra lytiškai subrendusi. Ji į polipo stadiją gali grįžti badaujant, staigiai atvėsus, sumažėjus druskingumui ar pažeidus jos „varpą“. Kitomis tokią savybė turinčiomis yra Laodicea undulata ir Aurelia genties medūzos.
Ji yra varpo formos, maksimalus skersmuo ir aukštis – 4,5 mm. Sienelės gana plonos, nedidelis sutankėjimas viršuje. Santykinai nemažas pilvelis yra ryškiai rausvas ir pjūvyje yra kryžiaus formos. Brendimo laikas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir svyruoja nuo 20 iki 30 parų. Maitinasi planktonu, žuvų ikrais ir smulkiais moliuskais. Medžioja savo čiuopikliais, turinčiais dilginančių ląstelių (nematocysts). Nesuvirškintas atliekas šalina per burną. Ją išsaugoti gyvas nelaisvėje labai sunku.

1) Zigota – po apvaisinimo (dažniausiai susijungus lytinėms ląstelėms - gametoms) susidariusi diploidinė ląstelė (totipotentinė), iš kurios pradeda vystytis naujas organizmas. Tai ankstyviausia vienaląstė stadija daugialąsčių organizmų vystymosi cikle. Vėliau zigota tampa gemalu. Terminą įvedė vokiečių botanikas E. Strasburgeris (1844-1912).

2) Karlas Lopezas-Otinas (Carlos Lopez-Otin, g. 1958 m.) – ispanų biochemijos ir molekulinės biologijos profesorius Oviedo un-te. Jo tyrimų sritys yra vėžio, artrito, paveldimų ligų, o taip pat senėjimo procesų tyrimai. Žinomas indėliu į žmogaus ir įvairių modelinių organizmų genomo notaciją. Nustatė du išankstinio senėjimo sindromus (NGPS ir ANPS), o taip pat atrado genus, sukeliančius paveldimą staigią mirtį, anemiją, kaulų defektus ir šeimyninę melanomą. Tie tyrimai tapo „Socialinės genomikos“ programos pagrindu. Taip pat įnešta aiškumo į molekulinius mechanizmus, susijusius su fiziologiniu senėjimu ir jų sąryšiu su vėžiu. Jo komanda pasiūlė strategijas ilgaamžiškumo metabolinei kontrolei.

G.Orwell: Žemė yra plokščia
Amžinojo gyvenimo siekis
Ar Žemė tikrai yra plokščia?
Paslaptingoji Žemė - ji GYVA!
Indonezijos mirusiųjų kultas
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Jaunystės eliksyro paieškos
Budizmas ir nemirtingumas
4-ojo etapo evoliucija
Senųjų laikų išmintis
Vabalai - ryšininkai
Mitai apie vaivorykštę
8 proto lavinimo stulpeliai
Laužai Himalajų papėdėje
Mitologijos skiltis
Vartiklis