Minties virusai  

Lankšliaują kukai pietspirgai
Sau grąžtėsi ant pieplatės;
Greit rainelaiši šluotpūkai
Šmųlydę čiukai švilpčiaupės
Luisas Kerolis. Alisa Veidrodžio karalystėje.

"Visų momų tikslas - įsibrauti į žmonių mintis, o ir pati mintis yra artifaktas, sukuriamas momams rekonstruojant žmonių smegenis, kad jos taptų jiems geresne buveine. Pradinės sąlygos ir pertvarkymo būdai priklauso nuo vietinių sąlygų ir yra panaudojami įvairių dirbtinių įtaisų, tobulinančių dauginimosi tikslumą ir patikimumą - juk kiniečio mintis labai skiriasi nuo prancūzo, o išsilavinusio asmens nuo nemokšos. Kad sugrįžtų į kūnus, kuriuose jie gyveno, momai sukuria nesuskaičiuojamą aibę landų, - tarsi kokius Trojos arklius".
(Danielis Denetas. Atskleistoji sąmonė)

Žavi šešiametė dukrytė šventai tikėjo, kad Kalėdų senelis yra tikras. Vos paaugusi ji panoro tapti gerąja fėja. Vaikai tiki tuo, ką jiems sako suaugusieji: kad varlė gali pavirsti princese, kas Karlsonas gyvena ant stogo ir t.t. Pasakykite jiems, kad jei neklausys,, tai naktį ateis pabaisa ir juos praris - jie tikrai bijos užmigti. Ar nežaloja tokių žavių šešiamečių geranoriškos senelės savaitgaliais juos vesdamos į bažnyčią?

ABSOLIUČIAI NEREIKALINGI FAKTAI
  • Paragvajuje dvikovos yra legalios, jei tik abu kovotojai yra registruoti kraujo donorai.
  • Filipinų vėliava yra vienintelė tautinė vėliava, kuri skirtingai plevėsuoja taikos ir karo metu. Viena vėliavos dalis yra mėlyna, kita - raudona. Mėlynoji pusė būna viršuje taikos metu, o raudonoji - karo metu.
  • Jodami pro karalių, riteriai pakeldavo savo šalmo snapelį, kad karalius juo atpažintų. Iš to kilo ir šių dienų karinis pasveikinimas.
  • Mėsėdžiai gyvūnai neėda kitų gyvūnų, kurie būna nutrenkti žaibo.
  • Seras Izaokas Niutonas buvo įšventintas Anglijos Bažnyčios kunigu.
  • Žmogus užminga maždaug per septynias minutes.

-rv-

Vaikai susiurbia savo tautos kultūrą. Per trumpą laiką jie išmoksta kalbą, tą milžinišką žodžių aibę, temų ratą pokalbiams, sudėtingas sintaksines ir semantines taisykles. Iš kur visa tai ateina į tą žemės grumstą, kurs glaustosi jums apie kojas?

Būdami iš prigimties užprogramuota, kad sparčiai siurbtų informaciją, vaikų sąmonė yra lengvas grobis įvairių pakraipų "pranašams".

DNR, savo ruoštu, yra parazituojanti esybė, kurios save kopijuojantis kodas toks tobulas, kad yra pagrindinė sąlyga įvairių DNR parazitų plitimui: virusams, štamams, plazmoidams ir kitiems genetiniams kenkėjams. Parazitinis DNR net sugeba prasiskverbti į chromosomas ir susijungti su jų kodu. "Šoklieji" genai gali bet kada nukopijuoti save (arba atsikabinti nuo juos priglaudusio šeimininko) ir perkelti save į kitą vietą. Ir kokių su šeimininku susiliejusių genų beveik neįmanoma atpažinti. Vykstant žmogaus evoliucijai genai tikriausiai nuolat keliavo iš vietos į vietą, kol susiformavo "patikimi" dabartiniai rinkiniai.

DNR visada tėra tik DNR. Tėra vienintelis skirtumas tarp "įgimtosios" ir virusinės DNR - tai būdas, kaip informacija perduodama ateities kartoms. "Teisėta" DNR kitai kartai informaciją neša archaišku būdu spermatozoidu ir kiaušinėliu. Parazitinė DNR nemėgsta tokios rūšies bendravimo ir keliauja greičiau - per įvairias kūno išskyras (pvz., kosint) arba tiesiog su krauju.

Manyčiau, kad vienas kompiuterinių virusų skirtumas nuo DNR tėra, kad jie dar negali savarankiškai kisti ir vystytis ir todėl jiems negalioja natūraliosios atrankos dėsnis. Juos sukūrė žmonės ir jie tėra tiek pat "gyvi", kiek žmogaus sukurti automobiliai ar lėktuvai. Jų evoliucija - tai nuolatiniai kasmet atsirandantys ar tobulinami elementai, pvz., durelių užraktas, padangų raštas ir t.t. Tačiau vis tai daro išorinė jėga - žmogus. Nieks nedrįs tvirtinti, kad save tobulina pati mašina.

Visuomenėje asmenys keičiasi informacija. Tačiau aš nemačiau, kad iš vienos galvos būtų išimamas diskelis ir įdedamas į angą kitoje. Mes keičiamės frazėmis ir akimis. Mes stebimi, kaip kiti vaikšto, kaip rengiasi, ir pagal tai pasitiksliname sprendimus. O mums bruka reklaminius filmukus ir jie mums turi įtakos - priešingu atveju bukapročiams komersantams nevertėtų dėl to gadinti tiek oro, t.y. eterio laiko.

Viruso, kad ir kokios rūšies savaime plintančio parazito, tiek natūralaus, tiek dirbtinio) gyvavimui būtina, kad terpė tenkintų dvi sąlygas:

  1. sugebėjimas pakankamai tiksliai kopijuoti informaciją;
  2. sugebėjimas paklusti komandoms, esančioms nukopijuotoje informacijoje.

Tiek kūno ląstelė, tiek kompiuteris virusas tenkina abi šias sąlygas. O žmogaus smegenys? Kaip kopijavimo mašina jie nėra tobulesni už kitas kūno ląsteles ar kompiuterių atmintį - bet vis tiek pakankamai patikimi. Mąstymo paveldėjimą puikiai įrodo kalba. Bernardo Šo personažas profesorius Higinsas iš klausos neklysdamas atpažindavo, kurioje Londono gatvėje gimė jo pašnekovas. Aišku, literatūrinė kūryba nėra įrodymas, tačiau kiekvienas vilnietis iš kalbos atpažins kaunietį, - ką jau sakyti apie dzūką ar žemaitį. Taigi tarmė (tartis) yra kopijuojama (nors galimos ir klaidos, kitaip kaip gi vystytųsi kalba) iš mūsų protėvių.

Antroji sąlyga irgi tenkinama silpniau. Mes kartais vykdome kitų įsakymus, o kartais - ne. Tačiau juk dauguma žmonių priima savo tėvų tikėjimą, o ne kokį kitą - ir vieni jų traukia į Meką, kiti ritmiškai linguoja prieš sieną, dreba tarsi bepročiai ir t.t. Ir nors kartais šie papročiai mums atrodo kvaili, mes paklūstame jiems.

Ne taip ryškiai, tačiau neišvengiamai (ir dažnai tarp vaikų ir jaunimo) praūžia, tarsi kokios epidemijos, "kvailų" madų bangos. Tai mūsų mažylių daužomi "kapsai" - skridinėliai, japoniški žaisliniai viščiukai, kuriuos reikia penėti ir prižiūrėti, reiverių ir kitos mados - visko net neišvardinsi. Prieš keletą metų niekam nekildavo atvirkščiai užsimaukšlinti kepurės. Dabar tai taip įprasta, tarsi tai būtų daroma per amžius.

Taigi mūsų mintis yra palanki terpė tokioms parazituojančioms kvailystėms arba, pavadinkim, informaciniams virusams. Ar tai tiksliai, tarsi kompiuteriniai, suprojektuoti virusai, ar mutuojančios ir besikeičiančios esybės pagal natūraliosios atrankos dėsnį prisitaikančios prie aplinkos (pvz., "viščiukai", atrodo, už Japonijos ribų masiškai nepaplito)? Pavykę mutantai išplinta plačiau (pavyzdžiui, krikščionybė ar Vūdū).

Kaip ir kompiuterių, taip ir minties virusus sunku aptikti. Jei esate užsikrėtęs vienu jų, tada patys apie tai nieko nežinote, nes esate jau pažeisti. Tad, jei minties virusus sunku aptikti, pagal kokius požymius, vis dėlto, reiktų sunerimti? Pabandykime juos apibrėžti panašiai, kaip medicinos knygos aprašo KANKINIO psichologiją:

  1. Pacientas dažniausiai jaučiasi giliai įsitikinęs, kad kažkas yra tikra, svarbu ir amžina.. Jis niekaip tam nesuranda įtikinamo paaiškinimo ar priežasties - jis tiesiog JAUČIA. Tai vadinama įsitikinimu (tikėjimu).
  2. Paciento tikėjimas dažnai yra labai tvirtas ir nepajudinamas - ir jokiais realiai įrodymais jo nepaklibinsi. Ir kartais, kuo mažiau įrodymų, tuo tvirtesnis tikėjimas. Įtikėjus atmetami visi prieštaravimai.
  3. pacientas mano, kad paslaptys savaime jau yra gerai. Ir nereikia jų atskleisti. Turime jomis žavėtis, bet nepakelti jų šydo. Bet koks bandymas išsiaiškinti paslaptis gali trukdyti plisti minties virusui. Todėl paslaptis tuo vertingesnė, kuo mažiau atskleidžiama. Pavyzdžiui, nesunku ir nepaslaptinga yra įtikėti, kad dalis vyno, tiesiogine ar perkeltine prasme, bažnytinių ritualų metu virsta Kristaus kūnu. Tačiau Romos bažnyčios transubstancijos doktrina tvirtina daugiau - kad visa vyno substancija pavirsta Kristaus kūnu. Tai, kad taurėje išlieka kuo tikriausias vynas tėra "paprastas atsitiktinumas" ir jis nėra būdingas SUBSTANCIJOS bruožas (pagal A. Keni*). Kelias iš Romos, 1986, p.72). Vynas IŠ TIKRO virsta Kristaus kūnu. Ar klaidinančioje Aristotelio ar atlapaširdėje liaudiškoje formoje tokia transformacija galima tik tada, kai įprastiniams žodžiams "substancija" ir "iš tikro" suteikiama kita prasmė. Žodžių reikšmės pakeitimas nėra nuodėmė, tačiau kokius tada žodžius turėtume parinkti tikram reiškiniui aprašyti?

    [ Šioje vietoje labai tinka pora citatų iš L.Kerolio "Alisos".

    1.
    - Bet aš labai abejoju, ar galima priversti žodį reikšti tiek daug skirtingų dalykų? - nesutiko Alisa.
    - Ko čia abejoti, svarbu kas ką valdo, ir baigtas kriukis, - atrėžė Kliunkis Pliumpis.

    2.
    - ... juk negalima tikėti neįmanomais dalykais.
    - Manding, tu tiesiog neįgudusi. Kai buvau tavo metų, pratindavausi kas dieną po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais.
    ]

    Katalikai su savo nepajudinamu tikėjimu dogmomis turi priimti, kad vynas fiziškai virs krauju - jie tai vadina 'virsmo paslaptimi". Pavadinus tai paslaptimi viskas tampa aišku ir savo vėžėse. Šis užkratas greitai prigyja tokiai infekcijai paruoštose smegenų vingiuose. Paslapties rakto neieškoma, nes jos bijoma.

    Ypač ryškus "tikėjimo paslapties" infekcijos pavyzdys yra Tertuliano posakis "Certum est quia impossibile est" (Tai tikra, nes neįmanoma). Bet tai beprotiškų apgavysčių kelias. Argi L.Kerolio Baltoji Karalienė (žr. intarpą) yra tokia keista lyginant su mūsų pasaulio teologais? Dar kartą paskaitom Tertulianą: "Tai reikia besąlygiškai įtikėti, nes tai absurdiška". O seras T. Braunas (1635 m.) eina dar toliau: "Manding, religijoje buvo per mažai neįtikėtinų dalykų tikrajam tikėjimui".

  4. Kankinys gali elgtis agresyviai kitų tikėjimų atžvilgiu, kartais net nužudydamas jų narius. Jis gali būti žiaurus ir su atskalūnais (įtikėjusiais, bet vėliau išsižadėjusiais) bei eretikais (kitų pakraipų, kartais net nežymiai besiskiriančių, tikėjimų nariais). Taip pat jis labai nepakantus bet kokia minčiai (pvz., mokslo raidai), kuri gali pakenkti jo tikėjimui - kaip kompiuteriniams virusams plisti gali trukdyti antivirusinės vakcinos.

    Žmogžudystė yra kraštutinė priemonė. Kaip ir skruzdėlė-kareivis ("Vartiklio" WWW knygoje galite paskaityti Toro ištrauką apie skruzdžių kovą) yra užprogramuotas savo gyvenimą pašvęsti skruzdėlyno gerovės palaikymui, taip arabų jaunuolis (ar japonų samurajus ar kamikadzė) mano, kad šventas karas (pvz., persekiojant "Šėtoniškųjų eilių" autorių Salmaną Rušdį ir žudant jo romano vertėjus) prieš kitatikius yra tiesiausias būdas pakliūti į dangų.

  5. Pacientas nežino, kodėl tokie jo įsitikimai. Jis niekad nesvarstė, kodėl jis pasirinko tokius, o ne kitokius. Greičiausiai jie yra tie patys, kaip ir jo tėvų. Šventyklų lankymas, muzika ar kalbos, aišku, turėjo šiek tiek įtakos. Tačiau didžiausia priežastis dažniausiai būna GIMIMAS. Tai vertikaliai plintančios epidemijos pavyzdys.

  6. Jei pacientas yra ta reta išimtis, kai jo tikėjimas skiriasi nuo tėvų, tai greičiausiai jis buvo susidūręs su kokiu nors užkrato nešiotoju, pvz., drauge - Jehovos liudytoja, Šv.Pauliumi ir t.t. Čia jau horizontaliai plintanti epidemija.

  7. Vidiniai paciento jausmai pasireikšti per seksą ir meilę. Tai labai stiprus potraukis, galintis nuslopinti visus kitus jausmus. Perdaug banalu būtų dabar cituoti pagarsėjusius Šv.Terezės Avilieties orgazmo vizijas. Daug rimtesnė yra jau minėto Antonio Keni*) filosofija:

    "buvau egzaltuotas pirmaisiais mėnesiais, kai turėjau laikyti Mišias. Šiaip rytais keldavausi sunkiai, tingiai ir palengva, bet tada aš pašokdavau iš lovos kuo anksčiausiai - žvalus ir sujaudintas minčių apie tą veiksmą, kurį turėsiu atlikti. < ... >

    Tai Kristaus kūno palietimas, šventiko artumas Jėzui, kurs labiausiai mane veikė. Aš po šventinimo žodžių galėjau žibančiomis akimis žiūrėti į ostiją, kaip mylimasis žvelgia į akis savo išrinktajai. Tos pirmosios patarnavimo dienos mano atmintyje išliko kaip visiškos ir širdies virpesį sukeliančios laimės akimirkos, kažkas ypatingai brangaus ir netgi trapaus, kaip romantiškas meilės nuotykis pakylėjęs akimirkai virš nesėkmingų vedybų realybės". (p.101-102).

Pabaigos žodelis

Laimei, virusai laimi ne visada. Nemažai vaikų pasislepia nuo aštraus vienuolių žvilgsnio ir išvengia tos didžiausios blogybės, kurią jie gali jiems padaryti. Ar yra vaistų nuo šių virusų? Aišku, kaip pasveiko ir tekste minėtas A.Keni*), tapęs gerbiamu mokslininku.

Geriausias vaistas yra stipri vakcija, t.y. skeptiškas požiūris į visokiausius judėjimas, antra - mokslas, t.y. įvairių viruso atmainų tyrimas ir analizė (niekada neužsisklendžiant vienoje iš jų); trečia, antivirusinės priemonės - laiku ir pačioje pradžioje užmušti bet kokias viruso apraiškas ir aišku, svarbiausia, profilaktika - vengti neaiškių kelių ir kompanijų, nežaisti su narkotikais ir kitais svaigalais, kritiškai žvelgti į pasaulį. Tada bus saugios ir jūsų mintys ir jūsų kompiuteriai.


*) Antonis Kenis (Sir Anthony John Patrick Kenny, g. 1931 m.) – anglų filosofas, kurio nagrinėjimo sritys buvo mąstymo filosofija ir scholastika, Vitgenšteino mokymas ir religijos filosofija. Svariai prisidėjo prie analitinio tomizmo, siekiančio Tomo Akviniečio mintis perteikti šiuolaikinės filosofijos stiliumi. Nors giliai domėjosi tradicine katalikybe ir lankė katalikiškas mišias, skelbėsi esąs agnostiku. Buvo Britų akademijos (1989-1993) bei Karališkojo filosofijos instituto prezidentu. 1986 m. knyga „Kelias iš Romos“ yra jo autobiografija. Pažymėtina jo 4-tomė „Filosofija šiuolaikiniame pasaulyje“ (2004-12).

Tylos kalba
Kompiuteris rodo dėmesį
Ką Internetas davė Elizai?
Nematomo žmogaus kultūra
Niekada nesakyk, kad mirė
S. Lemas. Televizija be korseto
Istorijos ratas: pasikartojimai?
Toji pirmoji naktis arba Failas 'X', Nr.3
Mitas apie kompiuterių revoliuciją
Kas ten skrieja prie degančios žvakės?
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Pasakykite tai mano avatarui
Surask geriausią!
Ištrauka iš Luiso Kerolio 'Alisa veidrodžio karalystėje'
Vartiklis