Antitezės

"Nemanykite, kad erezijos gali kilti tik keliose mažose sielose. Tik dideli žmonės gali iškelti erezijas", Augustinas

Papildomai skaitykite: Abraomo Dievas nėra mano dievas    
Dualistinė mokykla. Markionitai    

Senajame testamente Dievas tėra izraelitų dievas. Be to, jis kerštingas. Ir tai nedera su Dievo vaizdiniu, perteikiamu Naujajame testamente. Klaidina dar ir tai, kad vertėjai YHWH vertė Viešpačiu, kas leidžia žydų dievą painioti su NT Viešpačiu. Tą neatitikimą dar 2 a. pastebėjo Markionas. Tačiau žydų krikščionių dauguma pasipriešino tam požiūriui. Krikščionių istorikai taip uždangstė tą klausimą, kad mažai kas jį pastebėjo.

Ankstyvoji krikščionybė neturėjo Naujojo testamento ir daugiausia naudojosi hebrajiškais tekstais. Tad ankstyvieji krikščionys rėmėsi žydiška religija. Net apaštalai Jokūbas ir Petras nenoriai atsisakė kai kurių žydiškų tikėjimų ir papročių. Yra istorikų teigusių, kad, jei ne Paulius, judaizmas 1 a. viduryje būtų absorbavęs krikščionybę. Pauliui mirus, krikščionybė žengė žingsnį atgal prie judaizmo.

2 a. pradžioje (134 m.) Markionas kanonizavo pirmąjį Naujojo testamento variantą, kuris buvo be hebrajiškos dalies. Todėl žydų krikščionių vadovai, vadinę save "ortodoksais", sukilo prieš jį ir tai buvo pirmasis krikščionių bendruomenės skilimas. Tačiau nėra rašytinių patvirtinimų apie keturių evangelijų egzistavimą iki 180 m., kai jas pirmąkart paminėjo Irenėjus. Vėliau 2-3 a. jos buvo redaguojamos ir suderinamos su žydiška frakcija - tapdamos tokiomis, kokias mes dabar turime. Mūsų turimas kanonas galutinai suformuotas tik 397 m., apjungus NT ir ST (ir taip judaizmą inkorporuojant į krikščioniškąjį tikėjimą).

Markiono NT teturėjo tik vieną "Evangeliją" kartu su Pauliaus laiškais: romiečiams, 1 ir 2 korintiečiams, galatams, efeziečiams (vadinamiems laodikiečiais), filipiečiams, kolosiečiams, pirmasis tesalonikiečiams ir Filemonui. Laiškai Titui bei 1 ir 2 Timotėjui pasirodė tik po 160- ųjų, t.y. beveik po 100 m. po Pauliaus mirties. Kai kurie istorikai sako, kad žydiškos pakraipos autorius (ar autoriai) pakoregavo ir papildė Markiono evangeliją, kuri ėmė plisti "Luko evangelijos" pavadinimu. Tai priskiriama Antiochijos vyskupui (140-160 m.) Teofilui. Taip pat Markiono kanonas apėmė komentarą, vadinamą "Antitezėmis", kurias pagrindė lygindamas Senąjį ir Naująjį testamentus ir parodydamas jų prieštaravimus. "Antitezės" neišliko, tačiau jų teiginius galima atstatyti iš jo kritikų pasisakymų.

Markionas mokė, kad Izraelio dievas Jahvė nėra Jėzaus dievas, Tėvas. Pasirodęs Pauliui priskiriamas 1 laiškas Timotėjui iš esmės nukreiptas prieš Markiono mokymą – ir panaudoją žodį "antitezės", pirmąkart panaudotą tik Markiono kanone: "O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo [gnosis] prieštaringų teigimų [antithesis]..." (1 Tim 6:20). Taip "ortodoksai" pasmerkė Markiono mokymą remdamiesi "Pauliumi".

Iš tikro, Markionas buvo labai išsilavinęs evangelistas, skleisdamas krikščionybę tarp Romos imperijos pagonių ir atvesdamas į ją daugiau tikinčiųjų, nei bet kuris kitas (apie 1/3 visų). Net aršūs jo kritikai vadino jį "rašto žmogumi". Ir jis tikėjo, kad tik vienintelis Paulius iš apaštalų iš tikro suprato Jėzų.

34 prieštaravimai

Antitezės prasideda Jėzaus žodžiais: "Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių." (Lk 6:43-44). Tada pacituojamas Izaijas: "Aš esu Viešpats [Jahvė], ir nėra kito. Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, - aš, Viešpats [Jahvė], tai padariau" (Iz 45:6-7).

Taigi Markionas parodo Jahvę esant tamsos ir blogio kūrėju. Jis rėmėsi vien Šv. Raštu. Ir Dievo tėvo palyginimas su Jahve iš tikro atskleidžia, kad prieštaravimai tikrai realūs.

1. "Viešpats [Jahvė] Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe" (Pr 2:7). Dievas žmogų sukūrė pagal atvaizdą savo ir panašumą. Adomas niekada "nenusidėjo", kaip tiki krikščionys, nes jo prilygimas dievams neatrodo kaip nuopuolis. Jahvė sako dievų susiinkime: "Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta" (Pr 3:22).

2. Jahvė išsakė meilę tik Izraeliui (Įst 7:7-8), o Dievas Tėvas myli visą pasaulį ( Jn 3:16). Jahvė siuntė mirties angelus į Egiptą ir nužudė tūkstančius nekaltų vaikų (Iš 11:5- 6; 12:29-30). Jis paliepė izraelitams: "Nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą; tik jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau" (Sk 31:17). Tuo tarpu Jėzus kalbėjo: "Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė" (Mt 19:14). Taigi – vienas žudė vaikus, o kitas mylėjo.

3. "Aš Viešpats [Jahvė], tavo dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta". Jahvės meilė tėra apraizgyta sąlygomis ir skirta tik Izraeliui (Įst &:6-7). Tuo tarpu Dievas Tėvas nekelia jokių sąlygų ir myli visą pasaulį (Jn 3:16).

4. Jahvė liepia Mozei gauti faraono leidimą išleisti žydus trims dienoms į dykumą, kur jie atliktų aukojimą savo dievams (Iš 5:3). Tačiau tai melas, nes tai buvo Dievo sumanytas išvykimo iš Egipto į Pažadėtąją žemę planas. Kai tada dėl "Neliudysi melagingai prieš savo artimą" (Iš 20:16), kai Jahvė vėl melavo. Tuo tarpu NT Dievas Tėvas sako, kad "neįmanoma, kad Dievas meluotų" (Žyd 6:18).

5. Jahvė apgaudinėjo pranašus (žr. Jer 4:10; Ez. 14:9). Tuo tarpu Jėzus taip sakė apie savo Tėvą: "Duotas žodis nebuvo kartu 'taip' ir 'ne'... Kiek tik yr Dievo pažadų, jie yra jame 'taip'" (2 Kor 1:18-20).

6. Pirmąkart Dievas sumeluoja dar Adomui: "kai tik užvalgysi, mirsi" (Pr 2:17). Tačiau Adomas valgė ir liko gyvas – ir pragyveno 930 metų.

7. Įdomus epizodas 1 Kar 22:19-23: "Viešpats paklausė: 'Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot-Gileado?' Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, kol priėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš Viešpatį, tarė: Aš jį sugundysiu... Būsiu melagė visų jo pranašų burnoje'.... Taigi štai Viešpats įdėjo melagę dvasią į šių visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų Viešpats kalbėjo tau apie nelaimę" atskleidžia Jahvę, kaip blogio kūrėją.

8. Jahvė nubaudė fariziejus, kurie rengėsi nužudyti Jėzų – jis "apakino ir sukietino širdį" (Jn 12:40). Tuo tarpu Jėzus tvirtino, kad atėjo gelbėti žmonių, o ne juos žudyti.

9. Jahvė karalių Saulių užleido pikta dvasia, kad nužudytų Dovydą (1 Sam 18:10). Jėzus dalijo savo Dvasią be išskaičiavimo.

10. Jahvė nekentė priešų ir juos žudė. Tuo tarpu Jėzus liepė mylėtu savo priešus (Mt 5:44).

11. Jahvė sukietino faraono širdį, kad neleistų izraelitams išeiti. Tai leido jam padidinti kančias Egipto liaudžiai (Iš 4:21; 9:12). Jėzus "gailėjosi žmonių" (Mt 9:36).

12. Jahvė sakė, kad už paleistuvystę reikia užmušti (Kun 20:10), tuo tarpu apie nusidėjusią moterį Jėzus kalbėjo: "aš tavęs nepasmerksiu" (Jn 8:11).

13. Jahvės vardu Eliša užleido meškas sudraskyti 42 paauglius, nes jie sakė tiesą, kad jis plikis. Jėzus sakė: "melskitės už savo persekiotojus" (Mt 5:44).

14. Už malkų rinkimą šabo metu žmogus buvo užmuštas (Sk 15:32-35) – ir sakoma: "kas pamina Mozės Įstatymą, be pasigalėjimo turi mirti" (Žyd 10:28). Jėzus, priešingai, sako: "Dievas, apstus gailestingumo" (Ef 2:4).

15. Jahvė nebuvo visažinis, nes klausė Adomo: "Kur tu?" (Pr 3:9). Jis klausė Kaino, kur Abelis ir Abraomo, kur jo žmona (Pr 18:1-9). Ir pats leidosi į Sodomą, kad asmeniškai pažiūrėtų, ar ten tikrai taip blogai, kaip kalba (Pr 18:21). Tuo tarpu Dievas Tėvas žino net tuos ateities dalykus, kurių nežino Jėzus (Mt 24:36).

16. Jahvė mokė savo tautą mylėti kaimynus ir neapkęsti priešų, o Jėzus liepė: "Mylėkite priešus"(Mt 5:44).

17. "Viešpats [Jahvė] pasiuntė žmonėms ugningus žalčius [hebr. seraf; tam tikros rūšies nuodingas gyvates, kurių įdegimas degindavo]. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė" [Sk 21:6]. O kai izraelitai pasiskundė, kad yra priversti valgyto maną, "įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių ir jis ištiko juos skaudžia neganda" [Sk 11:33]. Tuo tarpu Jėzus klausė, kuris vaikui, "jeigu jis prašytų žuvies, paduotų gyvatę?" [Mt 7:10].

18. Jahvė skelbiasi kuriąs tamsą [Iz 45:7]; tamsą jis paskleidė virš Egipto žemės, tačiau Dievas Tėvas yra šviesa ir tamsa Jo neužgoš [Jn 1:5].

19. Jahvei žmonės turėjo prisiekti, o Jėzus sako: "neprisiekinėkite, nei dangumi,...nei žeme,... nei Jeruzale..." [Mt 5:34-36]

20. Savo pamoksle ant kalvos Jėzus prieštarauja Mozės įstatymui mažiausiai 6 kartus (Mt 5), pvz., "Buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. Aš jums sakau: nesipriešink piktam" [Mt 5:38]

21. Jėzus sako: "niekad nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido" (Jn 5:37 ir kt.), tuo tarpu Jahvę matė ir girdėjo daug kartų, pvz., "Viešpats [Jahvė] kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su bičiuliu" [Iš 33:11].

22. Jahvė draudė valgyti gaišenas, tačiau leido duoti ir parduoti jas svetimšaliui, o Jėzus pabrėžė: "Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems" [Lk 6:31].

23. Jahvė užleisdavo raupsus [Sk 12:10], o Jėzus gydė raupsuotus. [Lk 17:12- 13].

24. Jahvė davė žinią Izaijui, kuri suklaidino izraelitus ir vertė nusidėti, už ką juos baudė [Iz 6:9-11], o Jėzus gelbėjo nusidėjėlius [Mt 1:21].

25. Jahvė yra karo dievas, "galingas mūšyje [Ps 24:8], o Jėzus yra "ramybės [taikos] Dievas" [Rom 15:33 ir kt.]

26. Jahvė sako: "Savo garbės kitam neperleisiu nei savo šlovės" [Iz 42:8], o Jėzus sako: "pašlovink ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui" [Jn 17:5].

27. Mozė pasiuntė 12 šnipų iššniukštinėti "pažadėtąją žemę", ir kai 10 grįžusiųjų papasakojo apie laukiamus pavijus, jie buvo Jahvės palaiminimu nužudyti, nes sakė tiesą [Sk 14:6-10]. O Dievo sūnus atėjo ne žudyti, o gelbėti {Lk 9:56].

28. Jahvė sako: "mylėjau Jokūbą, bet nekenčiau Esavo", nors tasai dar nebuvo gimęs ir niekuo nenusidėjęs. NT Dievas "yra meilė" (1 Jn 4:16).

29. Daugeliu atvejų Jahvė gailėjosi dėl savo veiksmų, pvz., sukūręs žmogų [Pr 6:6]. Nėra minima, kad Dievas Tėvas būtų gailėjęsis dėl savo darbų.

30. Jėzus apaštalus mokė melstis: "Tėve mūsų, kurs esi danguje" [Mt 6:9]. Jis niekur neragino melstis Jahvei.

31. Jėzus moteriai prie šulinio tarė: "ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje" [Jn 4:21]. Jos tėvai garbino aukso veršį ant Gerizim kalno, o žydai Jahvę Jeruzalėje. Tad Dievas Tėvas nėra nei tas, nei tas.

32. Žydai netikėjo Jėzum, nes Jahvė juos apakino [Jn 12:37 ir kt.]. Jei Jėzus būtų jo sūnus, kam reiktų drausti žmonėms pas jį eiti?

33. ST teigia: "Aš esu Viešpats, - aš nesikeičiu" (Mal 3:6). Taigi, jis nesikeičia, ir jis sako: "Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad reikia gerbti mano vardą... - prakeiksiu jus ir pakeisiu visa, kas neša jums palaimą, prakeiksmu. ... Grasinsiu jūsų palikuonims, drėbsiu jums į veidą mėšlą" (Mal 2:2-3). Ar galite įsivaizduoti Dievą Tėvą taip kalbant? Tad Jahvė negali pasikeisti ir virsti Dievu Tėvu. Neveltui anot apaštalo Pauliaus, ST skaitymas neleidžia žmogui matyti Jėzaus (2 Kor 3:12-14).

34. Jėzus sakė: "Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti" (Mt 11:27). Tad Dievo Tėvo niekas nežinojo žemėje, kol Jėzus jo neatskleidė. Tad visa, ką apie jį žinome, tėra tik NT. Tad ST Jahvė negali būti Dievas Tėvas.

Ar Jėzus – žydų Mesijas?

Štai viena ST pranašysčių apie Mesijo atėjimą (Iz 2; Mch 4):
"Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui... iš Ziono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti"

Jėzus nebuvo politinis veikėjas ir neturėjo tokio tikslo. Jis sakė apie Jahvės režimą ir religiją: "Jūsų namai bus palikti tušti" (Mt 23:38) bei "Vynuogės pasodintos šalia Tėvo... bus išrautos ir sunaikintos" (Tomo ev. 40). Šventyklos sugriovimą 70 m. daugelis priėmė kaip šios pranašystės išsipildymą.

Žodis "mesijas" tik dukart paminėtas NT (Jn 1:41; 4:25). Prisiminkime, kad Jono evangelija yra 2 a. judėjiškos pakraipos kūrinys, klaidingai transkribavęs graikų "Chrestus" (palankusis) į "Christos" (pateptasis), graikišką Mesijo ekvivalentą. Vardas "Chrestus" vis dar buvo naudojamas 4 a. Ir Jėzus aiškiai nurodė, kad jis atėjo nei reformuoti judaizmą, nei įsteigti žemiškąją Jahvės karalystė: nepilti jauno vyno į seną vynmaišį ar lopyti seną drabužį (Mt 9:16-17). Jis pranašavo, kad senoji šventykla bus sugriauta (kas išsipildė 70 m.). Ir jis sakė: "Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų" (Jn 18:36). Paulius judaizmą laikė "sąšlavomis" (Fil 3:8).

Apibendrinant tuos prieštaravimus:
Dievas Tėvas yra "Meilė" (1 Jn 4:8,16)
Jahvės vardas reiškia "Pavydusis" (Iš 34:14)
"Meilė ... nepavydi" (1 Kor 13:4)

Taigi Meilė ir Pavydas negali būti tame pačiame asmenyje. Kaip Jėzus sakė, kad tas mats medis negali megzti ir gerus, ir blogus vaisius. Ir apie savo Dievą sakė "Tik Dievas yra geras". O hebrajų Rašte Jahvė yra tamsos ir blogio kūrėjas, jis pavydus , jis melavo savo pranašams ir nužudė tūkstančius nekaltų žmonių ir vaikų. Taigi Izraelio dievas yra karo dievas, o krikščionių Dievas Tėvas – taikos dievas. Jėzus pacifistas, o žydų Mesijas – karys. Tad Jėzus negali būti žydų Mesijas.

Kita gnostikų Ieva
Kas tas gnosticizmas?
Patikimas mokymas
Išgelbėtojo dialogas
Dualistinė mokykla. Markionitai
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Trumpa graikų filosofijos istorija
Nepraraskime vilties
Adomo apokalipsė
Hermetiškosios vizijos
Irenėjus iš Liono
Paskutinis filosofas
Alogenas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis