Berdiajevas ir Sartras – du egzistencializmo poliai

N. Berdiajevas ir Ž.-P. Sartras – du visiškai nepanašūs filosofai perteikę tą pačią egzistencializmo srovę. Abu išgyveno susižavėjimą marksizmu: Berdiajevas jaunystėje, o Sartras – brandžiame amžiuje. Abudu pasisėmė idėjų iš gnosticizmo. Jei Berdiajevą kaltino nihilizmu, tai net Sartras nebuvo nihilistu teigdamas, kad „žmogiškajai tikrovei nelemta nihiliuoti [neantir] jai tekusią būties masę, kad ir laikinai“ [4]. Sartras – negatyviosios dialektikos šalininkas. Neigdamas žmogų, jis, kartu, teigė jo egzistavimą.

Atkreipsime dėmesį, kad Sartras buvo labiausiai Berdiajevo kritikuojamas autorius ir, matyt, ne vien dėl jo ateizmo. Berdiajevas buvo gana pakantus kitiems filosofams ir netgi bandė „rasti Dievą“ net pas užkietėjusius ateistus, kaip kad Maksą Štirnerį. O ir Sartras sakė, kad esmė ne tame, ar egzistuoja Dievas. Žmogus privalo įsitikinti, kad niekas negali jo išgelbėti nuo jo paties, net pats patikimiausias Dievo buvimo įrodymas; „egzistencializmas – ne toks ateizmas, kuris švaisto save įrodymui to, kad dievas neegzistuoja. Greičiau jau, jis teigia: net jei dievas egzistuoja, tai nieko nekeičia“ [5].

Sartras ir Berdiajevas iš esmės išsiskyrė ontologijos klausimais. Berdiajevas teigė, būties duotybė subjektui neįrodoma, iš nieko neišvedama, ją tegalima tik priimti. Tačiau, iš kitos pusės, subjektas negali svarstyti apie empirinį pasaulį, jį atskirdamas nuo savęs, nuo „Aš“, priimdamas jį išoriniu, susverimėjusiu. Daiktų pasaulis neegzistuoja pats savaime, jis įgauna egzistavimą tapdamas prigimtiniu žmogaus pasauliu. Būtis neatsispindi sąmonėje, o pati savaime atsiskleidžia. „Tai, kas vadinama būtimi, apibrėžiama ne mąstymu, ne pažinimu, ne idėja, o vientisu subjektu, t.y. ir jausmu, ir valia, ir visu kryptingumu“ [2]. Sartre

O Sartras „būtį-savyje“ atskiria nuo daiktiškojo materialaus supančio pasaulio prado. Yra būtis, kaip pratęsta realybė, it būtis-savyje, kuri egzistuoja, tačiau anot sartro, nėra nei tikrove, nei tikrovės potencija, nei galimybe, nei neįmanomumu, ji tiesiog randasi ir yra virš bet kokio supratimo, protui ji nepasiekiama, o, reiškia, beprasmė. Sartras neigė daiktų prigimtį (kurios egzistavimu Berdiajevas neabejojo) – „nėra ir tos tikros prigimties, kaip šventosios daikto tikrovės, kurios egzistavimą galima nujausti ar nuspėti, tačiau kurios niekad nepasieksi“ [4]. Regimybė, pagal Sartrą, siunčia mus ne prie slaptos realybės, o tik prie savo apraiškų sekos: „reiškiniai, kurie parodo esatį, nei vidiniai, nei išoriniai. Visi jie verti vienas kito. Visi jie nurodo kitus reiškinius... nė vienas jų nenurodo kažką už savęs; ji reiškia pati save“ [4].

Berdiajevas nepriėmė Sartro samprotavimų ir rašė – „Sartras... iš esmės, yra objektyvumo, daiktų pasaulio, reiškinių pasaulio, neturinčio tikrovės savyje, vergas... Sartras nori manyti, kad už apsireiškusiojo nėra nieko, nėra paslapties“ [2].

Kaip ir Sartras, Berdiajevas sakė, kad laisvas yra ne lengvas, o sunkus dalykas, tai žmogaus pareiga ir žmogus negali leisti sau tokio lengvumo, kaip laisvės atsisakymas. Berdiajevui laisvė reiškėsi kaip jėga, stichija; chaosas, neišvedamas iš būties. Jis absoliutizavo laisvę, distancijuodamas ją tiek nuo dievo, tiek nuo žmogaus. Sartro laisvė neturi nieko bendra su „bedugne“, Ungrund, „meonu“. Laisvė – svarbiausia žmogaus charakteristika, besąlyginis egzistavimo principas. Laisvė – situacinė. Ji pasireiškia konkrečioje situacijoje, kai žmogus privalo savarankiškai priimti sprendimą ir prisiimti atsakomybę už jį. Tad laisvė virsta našta, žmogus pasmerktas laisvei, tad laisvė našta – neišvengiama.

Laisvės suvokimo veiksniu yra baimė. Anot Sartro, tai be bijojimo sinonimas. Bijojimas visada nukreiptas į kažką skirtinga nuo žmogaus esmės, taip žmogus, einantis taku virš prarajos, gali baimintis akmenų griūties. Tačiau jei jis baiminasi, kad žengs į šalį ir nukris, arba, netgi, pats šoks į prarają – tai baimė, o ne bijojimas. Baimę patiriantis žmogus instinktyviai jaučia kaip tarp praeities ir ateities įsiterpia kažkas, t.y. laisvė. Nereflektyviuose aktuose žmogus nesuvokia to „kažko“, skiriančią „esmę nuo pasirinkimo“ ir todėl nejaučia baimės. Sartras lygina baimę su galvos svaigimu, apimančiu žmonų ant bedugnės krašto. Žmogus gali pabandyti nuo savęs „paslėpti“ savo laisvę, pabandyti perkelti ją visuomenei, kitiems individams, galiausiai, dieviškai lemčiai; tačiau tai tebus saviapgaulė. Individas negali išvengti visiškos atsakomybės už pasirinkimą, ji vis tiek gula ant jo pečių. Visa, ką vienas žmogus gali padaryti kitam – nušviesti galimus veiksmus ir laisvės reikšmę užtikrinant tikrą pasirinkimą.

Kadangi Sartro koncepcijoje nėra vietos Dievui, žmogus veikia visiškai vienas; „mes vieniši ir nėra pasiteisinimo“. Berdiajevui kaip ir kitiems religiniams egzistencialistams vienatvės problema nebuvo aštri. Jis netgi tvirtino, kad būtent per vienatvę gimsta asmenybė. Kaip sakė Samaros arkivyskupas Sergejus: „Vienatvė yra tam, kas užsidaręs savyje... pats gyvenimas su Dievu sieloje – tai jau ne vienatvė“.

„Egzistencializmas – tai humanizmas“ - Sartras cituoja Berdiajevo gerbiamą Dostojevskį, tačiau iš „jei dievo nėra, tai viskas leista“ daro priešingą išvadą: „viskas leista, jei dievo nėra, todėl žmogus užmestas, jam nėra kuo remtis, nei viduje, nei išorėje. Visų pirma, jis neturi pasiteisinimų“. Iškėlęs principą „egzistavimas laike yra prieš esmę“, Sartras teigė, kad žmogus gimsta „individu“, o gyvenimo procese, veikiant įvairiems veiksniams, tampa asmenybe. Žmogaus esmė pasireiškia egzistencialistinėse situacijose. Žmogus tampa žmogumi per gyvenimo patirtį ir likimo vingiuose.

Berdyaev Tai, ką Berdiajevas vadino kūryba, Sartras apibūdino kaip veiklą. Jiedu abu buvo įsitikinę, kad empirinio pasaulio dalykai iškyla prieš žmogų ne tam, kad juos pasyviai apmąstytum, o kad jais aktyviai naudotumeisi. Taip, žmogus įmestas į pasaulį, pririštas prie jo, tačiau jis nėra gamtos užstatas ar vergas, nes savo kūrybiniais aktais jis keičia, „peraudžia“ būtį pagal save. „Veikti – tai keisti pasaulio pavidalą, turėti priemonę tikslo pasiekimui, kurti organizacinį ir instrumentinį kompleksą“ [4].

Žmogiškus troškimus Sartras traktavo kaip ir Šopenhaueris. Kol žmogus gyvas, vieno noro išpildymas iššaukia naujų norų atsiradimą. Jei visi žmogaus norai patenkinti, tai jis „metafiziškai miręs“, kas nė kiek ne geriau už tikrą „fizinę“ mirtį. žmogus savo norais siekia ne bet ko, o tik tai, ką gali įsisavinti. Tačiau Kita, kaip žmogaus noro objektas, visada suvokiama kaip Svetima jam. Kyla paradoksas: Kita kaip noro objektas vienu metu ir svetima žmogui, nes yra jo išorėje, ir artima, nes turi būti paversta žmogaus nuosava tikrove.

Sartrui už žmogaus nėra vertybių ir jos jo nepripažįstamos, o subjektas pats apibrėžia savas vertybes. Yra tik viena būtis, kurios dėka apibrėžiamos vertybės – tai žmogus, nes neegzistuoja joks „absoliučių ir visuotinų vertybių rinkinys“. Berdiajevui „bet kuri vertybė tik kultūrinė dieviškumo istorinėje tikrovėje išraiška“ [3]. Tačiau vertybių pasaulis nėra sustingusi, ideali būtis, iškilusi virš žmogaus, tai žmogui prieinamas pasaulis, įsisavinamas ir keičiamas. Vertybė negali būti vien psichologiniu žmogaus išgyvenimu, ji turi savus „giluminius pagrindus“.

Berdiajevui meilė – asmenybės intuicija, intuityvus pranikimas į vienintelį ir nepakartojamą kito žmogaus vidų. Žmogaus meilė žmogui „sudvasinta“, persunkta aukščiausiu pradu, tačiau nėra vien išimtinai dvasinė; ji dvasiškai-kūniška. Kartu meilė neturi nieko bendra su giminės pratęsimu.

Sartras mano kitaip. Kai du žmonės myli vienas kitą, kiekvienas jų siekia užvaldyti kito laisvę, užvaldyti kitą ne tiesiog kaip objektą, o kaip būtį-savyje, nes būtent kito asmens laisvė skiria jį nuo mylimojo. Tačiau galiausiai pasirodo, kad visa, ką užvaldo – tai kito kūnas, kitas kaip objektas. O fizinis kito užvaldymas visai ne tas pat kito, kaip laisvės, užvaldymas; taigi tikslas lieka nepasiektas.

Sartro negalima vadinti solipsistu, nes pasaulis jam nėra sąmonės darinys ir sąmonė nėra pasauliu. Sartras netgi sako, kad „sąmonė-savyje“ nesusijusi su pasauliu. Sąmonės atsiradimas yra išskirtinis įvykis, kuriam nepritaikomi jokie priežastiniai aiškinimai. Sąmonė – tuštuma, tačiau toji tuštuma užpildyta būties spalvomis, įspūdžiais, ateinančiais iš išorės pasaulio. Būties ir sąmonės dualizmo problemą Sartras sprendžia fenomenologiškai: „sąmonė yra būtis, kurios egzistavimas numato esmę ir atvirkščiai, ji yra būties sąmonė, kurios esmė numato egzistavimą, t.y., kurios regimybės reikalauja būtis“ [4].

Sartro etika paradoksali, tačiau Sartras niekada nebuvo amoralumo propaguotoju. Žmogus tveria save, pasirinkdamas moralę, o aplinkybių spaudimas toks, kad kad jis negali nepasirinkti kokios ors moralės. Anot Berdiajevo, Sartras „labai žemai galvoja apie žmogų, laiko jį už nieką“.

Panašūs abiejų požiūriai į socializaciją, kuri tampa objektyvizacijos, „sudaiktinimo“ žmogiškosios tikrovės susvetimėjimo simboliu. Pas Berdiajevą socializacija ne kuria, o apriboja asmenybę. Ji visada dalinė, paviršutiniška, niekada neprasikverbia į žmogaus gelmę. Kas socialu pagal Sartrą – sfera, kur gęsta subjektyvumas, o laisvas projektyvumas vyksta išorinio sąlygotumo spaudime, t,y., tik regimai lieka laisva, o iš tikro tampa mechanine veikla užduotu režimu.

Berdiajevo svajonė – žmonių apjungimas į laisvą bendravimą. Pas Sartrą žmonių apjungimas iš principo negalimas, visų pirma, todėl, kad konfliktą sukelia pradinė „būties-kitam“ prasmė, o antra, apjungimas reikštų aukštesnę „būties-sau“ ir „būties-kitam“ sintezę, kas neįmanoma, nes reikštų subjekto ir objekto sutapatinimą („būtyje-sau“ – aš subjektas; „būtyje-kitam“ - objektas).

Apibendrinant, jiems abiem žmogus pasaulyje ne toks, koks save pateikia, o toks, kokiu nori tapti. Žmogus neišbaigtas ir netobulas, jis tveria save kasdienine patirtimi, gyvenimo išbandymais. O labiausiai juos suartina tai, kad abu teigia, kad humanizmas ir kūryba yra vienintelė išeitis iš būties šleikštulio.

Cituoti kūriniai:

[1] Berdiajevas. Socialinis perversmas ir dvasinis prabudimas
[2] Berdiajevas. Egzistencinė dieviškumo ir žmogiškumo dialektika
[3] Berdiajevas. Nelygybės filosofija
[4] Sartras. Būtis ir niekas. Fenomenologinės ontologijos patirtis
[5] Sartras. Egzistencializmas – tai humanizmas

Egzistencializmas
Nikolajus Berdiajevas
V. Vernadskio noosfera
Aleksandras Bogdanovas
Berdiajevo meilės filosofija
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Apie nuobodulio filosofiją
V. Nalimovo kitoniškumas
Laisva valia ir determinizmas
Maksimas Gorkis atmetus mitus
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
I. Kantas apie organines formas
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Plotinas. Apie buvimą
Apmatai: Kryžkelė
Visi Viešpaties pavidalai
Vieni du su milžine
Cinizmas kaip amatas
Sergejus Bulgakovas
Apie ontologiją
Filosofijos puslapis
Vartiklis