Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme  

Nyčės įtaką pripažino tiek patys poststruktūralistai (M. Fuko,  Ž. Derida,  Ž. Delezė ir kt.) bei tos krypties tyrinėtojai. Tačiau pas Nyčę nėra nei išvystytos istorinės-filosofinės koncepcijos, nei prasmės teorijos ar jos kritikos. Tačiau sutinkami apmąstymai apie aiškinimo problemą, dėl kurios nuolat žvelgia į filosofinį paveldą. Be to, jo ankstyvieji kūriniai („Dėl mūsų mokymo įstaigų ateities“ ir „Apie istorijos naudą ir žalą“) kritikuoja istorinį mokymą (tame tarpe ir filosofinį).

Delezė remiasi ypatinga skirtumo ir pasikartojimo logika – taip pat ir originalo, kopijų ir simuliakrų. Jis amžinąjį sugrįžimą atskiria nuo iš senovės žinomo cikliškumo gamtoje: „Pasikartojimą amžinajame sugrįžime jis [Nyčė] supranta kaip Būtį, tačiau tą būtį priešpastato bet kokia įteisintai formai, tiek panašiai būčiai, tiek lygiai būčiai“. Tai Delezas priešpastato išskirtinai Nyčei priklausančiai idėjai apie pasirinktinį sugrįžimą, skirtingumų sugrįžimui. Platonizmas pirmąjį variantą naudoja kaip mitą, įteisinantį atrankos procedūras: kopijų konkurencija dėl panašumo į originalą eliminuoja simuliakrus kaip gryno skirtingumo išraišką, kaip tai, kas negali būti suvesta į gerą ar blogą kopiją. Tokia atranka remiasi tiesine laiko pajauta ir todėl lengvai telpa į krikščioniškąją eschatologiją; dar daugiau, atrankos prasmė jei ir nepriskiriama istorijos pabaigai (Paskutinis teismas), tai bent laikoma užribine ir, galiausiai, parankia įvairioms filosofinėms sistemoms: „Ji [filosofija] nuolat susirūpinusi pretendentų atranka, visa, kas ekscentrika ir nukrypę, išbrokavimu vardan aukštesniojo išbaigtumo, būtiškosios tikrovės ar netgi istorijos prasmės“. Su tuo Delezė sieja ir reprezentacijos sąvoką. Anot jo, Nyčės amžinajame sugrįžime atrenkamos „pačiai atrankai prieštaraujančios“ procedūros: lieka skirtingumai, eliminuojama „tas pat“.

Tiesinis platonizmui priklausantis laiko modelis prasmę ir vertybę talpina už laiko (arba jo pabaigai) ir tai, kas egzistuoja laike, išskirstoma pagal atitikimo toms prasmėms ir vertybėms L`eternel retour lygį. Vidinis panašumas užtikina hierarchinio išskirstymo galimybę. Jei būtį suprantame kaip amžinai sugrįžtančią, tada prasmės negalime talpinti už būties (nes sugrįžimo cikle ji uždara) – tad hierarchija nuvertėja, o būtis tampa įvairių vienareikšmių singuliariumų daugiu. Taip Nyčė įtraukiamas į Delezės skirtybės ir imanentiškumo teoriją, o taip pat ir visiškai savarankiškai interpretuojama, tame tarpe ir pasirinktinio sugrįžimo aspektu.

Tai atveda į poststruktūralizmo teritoriją, kuriai bendromis kategorijomis galima laikyti imanentiškumą ir skirtybę. R. Bartas pateikia puikią imanentiškumo metaforą apibūdindamas šnekamąją kalbą: „[ji] nesugrąžinama. [ … ] Kartą pasakyto nepaimsi atgal, nepriduriant nauja; 'pataisyti' keistu būdu reiškia 'pridurti'. Savo kalboje nieko negaliu nutrinti, nubraukti, pakeisti – galiu tik pasakyti 'atšaukiu, nubraukiu, taisau', t. y. tęsiu kalbėjimą toliau“. Įsikišimo iš išorės kalbos tapsme negalimumas izomorfinis padėčiai apie singuliarumo vienareikšmiškumą. O 'skirtybė“ yra viena pagrindinių Ž. Deridos sąvokų – neografizmas „difference“.

Imanteniškumo kategorija viena svarbiausių Delezės ir Gvatari darbe „Kas yra filosofija?“ tačiau Delezės supratimui geriau imti „Skirtybę ir pasikartojimą“: reprezentacijos kritika išaiškina idėją, kad filosofo minties reprezentacija neįmanoma ir laikytis tokios nuostatos nagrinėjant filosofijos istoriją yra neproduktyvu. Jau pratarmėje minima, kad pasikartojimas gimdo skirtybę: „Visos tapatybės tik simuliuotos, kilę kaip optinis apsireiškusių skirtumų ir pasikartojimų gilesnio žaidimo 'efektas' [ … ] pasikartojimų mumyse ir už mūsų; mes nesiliaujam iš jų gauti nežymius skirtumus, variantus ir modifikacijas“. Pakartojimas kaip tapatumas įmanomas tik lyginant visas prasmes su išorine prasme; globalaus amžinojo sugrįžimo atveju jisai sutrauko tapatumo ryšį.

Tad poststruktūralistinė istorija galima tik kaip papildymas anksčiau paakytam ir jokios reprezentacijos būti negali. Pvz., Delezė interviu E. Žuberui filosofijos istoriją lygina su iškreiptu sanguliavimu. Apie jokią autoriaus užmanymo reprezentaciją nekalbama, greičiau jau apie autorinio teksto prievartavimą. „Objektyvizmas ir subjektyvumas...“ rašant apie Bergsoną pateikiamas ir pavyzdys su mokyklos mokytoju: „Mokytojas mokykloje 'duoda' uždavinius; mokinio užduotis – rasti sprendimą. Būtent taip patenkame į tam tikrą vergystę. O tikroji laisvė yra sugebėjime priimti sprendimą, konstatuoti pačius uždavinius“. Anot Delezės, yra pozicija, kurioje turime laikytis reprezentacijos galimybės logikos; su ta logika jis sieja platonizmą (o kartu ir Šventiko figūrą, kuria, jo manymu, išrado Nyčė), tiesinį laiko modelį ir dialektinę atrankos procedūrą. „Tėvo“ valdžios ir jos nusimetimo tema yra ir Deridos viena pagrindinių mąstymo prielaidų. Tačiau Nyčė turėjo ir kita: jei istorinis išsilavinimas, pagrįstas paprastu prasmės atgaminimu, yra pražūtingas, - išeitimi tampa nuosavų vertybių įsiveržimas į išsilavinimo eigą: „Sąžiningumas, visa, kas sveika ir teisinga [žmogaus] prigimtyje, privalo kada nors pasipiktinti tuo, kas nuolat verčia kalbėti pagal svetimą balsą“. Nyčė kreipiasi tiesiai į skaitytoją – tai konkretumas, kurį jis propagavo, pvz., ironiškas pasažas: „visai nesvarbu, kuo užsiimsite, kad tik istorija galėtų išsaugoti savo nuostabųjį 'objektyvumą' būtent pastangomis tų, kurie niekada nesugebėjo kurti istoriją [ … ] asmenybes išpūtė [ … ] iki visiško besubjektyvumo arba, kaip sako, objektyvumo“.

Asmeninio dalyvavimo patosas vietoje imanentinio singuliarumo pasiskirstymo arba teksto darbo – štai ko poststruktūralizmas nepaėmė iš Nyčės. Nebuvo išvystytas ir Nyčės stilistinis rafinuotumas, kurioje racionalumą lydi nemaža aistros dalis. Ir priėmę amžinąjį sugrįžimą, poststruktūralistai atsisakė jo loginių tęsinių – antžmogio ir valios valdžiai. Anot jų, žmogus negali iškilti virš savęs bent jau todėl, kad jis negali išgyventi netgi tapatumo sau pačiam: „Aš“ yra sugriaunamas amžinojo sugrįžimo pasirinktinumu, erdve, kuriai negali būti žmogaus patirtis – o tik tekstas. Amžinas teksto sugrįžimas – tokia yra Nyčės ir poststruktūralizmo sintezė.


Priedai

*) Simuliakras (lot. simulacrum - atvaizdas) - simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas neturintis atitikmens tikrovėje. Terminą įvedė Georges Bataille. Prancūzų filosofas Ž. Bodrijaras (1929–2007) knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra. Anksčiau (pradedant Platono kūrinių vertimais) simuliakras tieiog tereiškė atvaizdą, atvaizdavimą; pvz., fotografija – vaizduojamos tikrovės simukliaras*). Dabar, sąvoka suprantama labiau Bodrijaro nurodyta prasme: pvz., jis simuliakru vadino 1991 m. karą Persų įlankoje, nes ją stebintys TV ekranuose neturėjo galimybės žinoti, kas ten iš tikro vyksta, ir ar tai nėra vien vaizdelių šokis ekranuose propogandiniuose reportažuose. Puikia simukliarų atsiradimo iliustracija būtų filmas „Wag the Dog“ („Uodega vizgina šunį“, 1997). Žilis Delezė

Žilis Delezė (Gilles Deleuze, 1925-1995) – prancūzų filosofas, neretai priskiriamas poststruktūrizmui. Jo filosofija paremta skirtybės, norų, daugio ir virtualumo sąvokomis ir yra greta pagrindinių 20 a. filosofinių srovių. Kūrinyje „Skirtumas ir pakartojimas“ (1968) vystoma metafizika, kurioje daugis pakeičia substanciją, įvykis – esmę, o virtualumas – įmanomumą. Populiariausiais jo darbais yra „Kapitalizmas ir šizifrenija: Anti-Edipas“ (1972), „Tūkstantis plato“ (1980), parašyti kartu su psichoanalitiku Felix Guattari. Nyčei skirtas „Nyčė ir filosofija“ (1962), kuriame toliau vystomos „Skirtumo ir pakartojimo“ idėjos aptariant jėgų vaidmenį. Jis tvirtina, kad Nyčės „Apie moralės kilmę“ yra bandymas perrašyti Kanto „Grynojo proto kritiką“. Jam Nyčė yra teigiantis mąstytojas, išstojantis prieš Hėgelio neigimo ir priešstatos filosofiją. Jo tikslas buvo platonizmo nuvertimas ir tapsmo filosofijos, paremtos jėgos fizika, sukūrimas. Delezė atskiria jėgą nuo valdžios. 1965 m. paskelbtas ir „Nyčė”.

Mišelis Fuko (Michel Foucault, 1926-1984) - prancūzų istorikas ir filosofas, literatūrologas, filologas, sociologas, siejamas su struktūralizmo ir poststruktūralizmo judėjimais. Mirė nuo AIDS.

Įsteigė pirmąją Prancūzijoje psichoanalizės katedrą, buvo žinomiausiu anti-psichiatrijos atstovu. Kaip filosofo, jo mokymas yra greta tradicinių filosofinių srovių. Pagrindiniai kūriniai: „Beprotybės istorija klasikinėje epochoje“ (1961), „Klinikos gimimas: gydomojo požiūrio archeologija“ (1963), „Žodžiai ir daiktai“ (1966), „Pažinimo archeologija“ (1969), „Stebėti ir bausti“ (1975), tritomė „Seksualumo istorija“ (1976-1984)

Nyčę analizuoja esė „Nyčė, geneologija, istorija“ (1971), pradedanti antrajį jo kūrybos, vadinamojo „valdžios geneologijos“ etapą. Kaip ir „archeologija“, „geneologija“ skiriasi nuo tradicinio istorinio metodo – neieškoma gilių prasmių, nes jos tikslas yra išryškinti paviršinius įvykius, vos pastebimos poslinkius.

Nyčė prieš Špenglerį
Svetimų minčių problema
Postmodernistas Žakas Derida
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Ar mašina kada nors mąstys?
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Durkheimas,Parsonsas,Giddensas: reprezentacijos sunykimas
F. Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
R.Descartes. Cogito ergo sum
Ferdinandas de Sosiūras
Jurgenas Habermasas
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Vartiklis