T. Manas. Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
1948 m. sausis

Pirma dalis   |   Antra dalis

Skaitykite Tomo Mano biografija

Kai 1889 metų sausį iš Turino ir Bazelio atėjo žinia apie Nyčę užklupusią dvasinę negalią, daugelis tų, dar negausių jo gerbėjų įvairiuose Europos kraštuose, jau pradėję suvokti lemtingą šio žmogaus likimo didingumą, tikriausiai pakartojo savo mintyse kartų Ofelijos šūksnį:
O koks išdidus protas parklupdytas!

Ir toliau, ten, kur monologe apverkiama baisi nelaimė ir skamba liūdesys dėl to didžio proto, dabar draskomo kliedesių ir braškančio, tarsi trūkę varpai (blasted by ecstasy), yra žodžiai, taip tiksliai apibūdinantys Nyčę, kad atrodo skirti būtent jam, - ypač vieta kur liūdinti Ofelija, bandydama išreikšti visą savo palankumą Hamletui, vadina jį „pavyzdžiu iš pavyzdžių“, „The observ‘d of all observers“, kas Šliogelio vertime skamba: „Das Merkziel der Betrachter“. Mes, norėdami išreikšti tą mintį, tikriausiai pasakytume „nenugalimai patrauklus“; ir tikrai, vargu ar visoje pasaulinėje literatūroje, o ir visoje ilgoje žmonijos dvasios vystymosi istorijoje, atsiras vardas, turintis didesnę pritraukiančią jėgą, nei atsiskyrėlio iš Zils-Marijos. Ir tas patrauklumas giminingas tai valiai, kurią mums turi meninis Šekspyro kūrinys, pritraukiantis mus per amžius liūdnojo danų princo vaizdu.

Thomas Mann Nyčė, rašytojas ir filosofas, „mokytumo pavyzdys“, kaip jį pavadinti Ofelija, buvo reiškiniu, ne tik nepaprastai pilnai ir sudėtingai savyje sukoncentravusiam bei apibendrinusiam visas Europos dvasios ir kultūros ypatybes, bet ir į save įsiurbęs praeitį, kad vėliau, daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiojant ir remiantis ja, sugrąžinti ją, pakartoti, įšiuolaikinti savo mitologijoje; ir aš visiškai įsitikinęs, kad tas didysis veidmainys ir persikūnijimo meistras, žaisdamas savo gyvenimo tragediją, - vos nepridėjau: jo paties inscenizuotą – puikiai suvokė savo hamletiškuosius bruožus. Kas dėl manęs, jaunosios kartos atstovo, skaitytojo, godžiai su jauduliu rijusiam jo knygas ir kuriam jis buvo „pavyzdžiu iš pavyzdžių“, tai labai anksti pajutau tų dviejų charakterių giminingą artumą ir, prisimenu, kad jausmas, kurį tada patyriau, sukrėtė mane, kaip ir kiekvieną jauną sielą, savo keistu neraminančiu naujumu ir atvėrė prieš mane gelmes, apie kurias ir neįtariau, - tai buvo sumišęs pagarbos ir gailesčio jausmas. Ir jau niekada negalėjau nuo jo nusišalinti. Tai buvo tragiškos užuojautos sielai, bandęs įveikti jam neįveikiamą jai uždavinį ir, kaip Hamletas, palaužtos nepakeliama jam atskleisto žinojimo našta, tačiau kuriai ji nebuvo pagimdyta; tai buvo užuojauta imliai, švelniai ir gerai sielos, jutęs karštą meilės ir Draugystės poreikį ir visiškai nesutvertos vienatvei, dar daugiau, visiškai nepajėgios net suvokti tą begalinę, šaltą vienatvę, kurioje užsidaro nusikaltėlių sielos; tai buvo užuojauta vidiniam pasauliui žmogaus, iš pat pradžių sklidino giliausio pieteto esančiai pasaulio Tvarkai, prisirišusio prie garbingų senovės tradicijų, o tada pričiupto likimo ir prievarta įtraukusio ją į svaiginančią pranašo tarnystės beprotybę, privertusią jį atmesti bet kokį pietetą, paminti savo prigimtį ir tapti gaivalingos barbariškos jėgos, sąžinės sustangrėjimo ir blogio dainiumi.

Jei norime suprasti, kodėl tokiu iki neįtikėtinumo keistu, zigzagišku buvo jo gyvenimo kelias, jei norim suprasti, iš kur tie netikėti posūkiai, tie nuolatiniai blaškymaisi, mums reiks prasekti, kaip formavosi dvasinis Nyčės vaizdas ir kas paveikė jo individualumo tapsmą, nors jis pats, galbūt, nesuvokė nei šių poveikių, nei to, kiek jie buvo svetimi jo prigimtimi.

Jis gimė viename Vidurio Vokietijos provincijos kampelių 1844 m., 4 m. iki tol, kaip vokiečiai pabandė įvykdyti buržuazinę revoliuciją. Jo tėvas ir motina buvo iš gerbiamų pastorių šeimų. Keistu likimo ironijos vingiu jo senelio plunksnai priklauso traktatas: „Apie amžinybę ir krikščioniško tikėjimo nepajudinamumą. Prieš sumaišties sėjėjus“. Jo tėvas tarnavo Prūsijos rūmuose; prūsų princesių auklėtojas, jis buvo kažkiek dvariškiu ir savo pastoriaus paskyrimą gavo per Fridricho-Vilhelmo IV1) malonę. Berniuką supusi namų atmosfera buvo tokia pat, kokioje kadaise buvo auklėjami ir jo tėvai: ir tas prisirišimas prie visko, kas aristokratiška, tas pats papročių griežtumas, tas pats aukštas garbės jausmas, ta pati pedantiška tvarkos meilė. Po ankstyvos tėvo mirties berniukas gyveno ir mokėsi valdininkiškame Naumburge, dievobaimingame ir monarchistiniame miestelyje. Biografai kalba apie Fridricho „pavyzdingą garbingumą“, jie jį vaizduoja tikru išpaikintu berniuku, kaip reta gerai išauklėtu ir rimtu, kuo karščiausio padorumo, kuris jam užtarnavo „mažojo pastoriaus“ pravardę. Žinomas anekdotas apie tai, kaip kartą užkluptas lietaus Fridrichas išdidžiai vienodu žingsniu ėjo iš mokyklos namo, - nenorėjo nusižengti mokyklos taisyklėms, reikalavusių gatvėje elgtis padoriai.

Nyčė spindinčiai baigia savo gimnazijos kursą garsioje vienuolyno mokykloje Šulpfortoje. Jis nori save pašvęsti dievo tarnystei arba muzikai, tačiau galiausiai pasirenka klasikinę filologiją iš išvyksta į Leipcigą, kur ją studijuoja vadovaujant profesoriui Ričliui2). Jo pasiekimai tokie ryškūs, kad iškart po karinės artileristo tarnybos, jam, dar beveik paaugliui, patiki profesoriaus postą, ir ne bet kur, o griežtame, padoriame, patristiniame Bazelyje.

Susidaro įspūdis, kad prieš mus žmogaus intelektualinės normos pavyzdys, gausiai apdovanotas ; prigimtis, kuri drąsiai eina į pasirinktą kelią ir pasirengusi juo garbingai nueiti. Tačiau tai tik pradinis taškas. Koks netrukus prasidės blaškymai po nežinomybė be jokių takų; koks drąsus, su rizika „užsirauti“, lemtingų aukštumų šturmas! Žodis “užsirauti”, dabar naudojamas moralinės ir dvasinės tvarkos sąvokų išraiškai, paimtas iš alpinistų kalbos, kur jis žymi tokią situaciją, kai jau negalimas nei kopimas, nei nusileidimas, o alpinisto laukia neišvengiama žūtis. Atrodytų, tik filisteris gali naudoti tokį žodį atžvilgiu žmogaus, buvusio ne tik didžiausiu praėjusio XIX amžiaus filosofu, bet ir neabejotinai didžiausiu bebaimiu iš visų minties paladinų. Ir vis tik Jakobas Burkhardtas3), kurį Nyčė gerbė kaip gerbia tikrą tėvą, ir kuris toli gražu nebuvo filisteriu, labai anksti savo jaunajame drauge pastebėjo tą keistą polinkį, netgi sakyčiau, tai atkaklus minties siekis leistis į pavojingas klajones po aukštumas, kur taip paprasta nusimušti nuo kelio ir „užsirauti“, - kas ir paskatino Burkhardtą atsargiai atitolti nuo Nyčės ir su pakankama abejingumo doze – Gėtės savisaugos metodas! – stebėti jo nuopuolį...

Kokia gi jėga vijo šį žmogų į nepraeinamą nežinomybės tankmę ir, nusilpusį, sudraskytą vėl ir vėl prikeldavo, tarsi skausmingas rimbas, versdama brautis pirmyn, kol galiausiai nepribaigė, nukryžiavusi ant minties kankinio kryžiaus? Ta jėga – jo lemtis; o jo lemtimi buvo jo genijus. Tačiau Nyčės genijus turi ir kitą pavadinimą: liga, o liga ne ta neapibrėžtu ir apibendrintu supratimu, kai lengvai asocijuojasi su genialumu, tačiau savo griežtai medicinine, klinikine prasme, be to tiek specialia, kad mes baiminamės būti įtarti filisterystėje ir išgirsti priekaištus dėl piktavališkų bandymų diskredituoji rašytojo, filosofo ir psichologo kūrybą, kurios poveikyje susiformavo visos epochos dvasinis gyvenimas. Tačiau tegu mane supranta teisingai. Jau ne kartą buvo išsakyta mintis – ir aš noriu priminti ją – kad liga pati savaime yra kažkas visai formalu, ir svarbi ne ši išorinė forma. O tai, su kokiu turiniu ji susiejama, kas ją pripildo, svarbu, kas serga. Jei ligotas – kokia nors pilka vidutinystė, tai jo liga nebus mums dvasinio ir meninio reikšmingumo faktu. Kitas reikalas, jei tai Nyčė arba Dostojevskis, medicininis-patologinis veiksnys – viso labo tik viena tiesos pusė, jos, jei galima taip išsireikšti, natūralistinė pusė; tačiau tas, kuriam brangi visa tiesa ir kas nori į ją žvelgti su pagarba, neims iš moralinio švarumo numoti ranka į faktus, galinčius parodyti tiesą naujoje šviesoje. Savo laiku daktaras Mebiusas4) buvo griežtai užsipuolamas už tai, kad parašė knygą, kurioje profesionaliai žinodamas temą, visą dvasinę Nyčės evoliuciją kaip progresuojančio paralitiko ligos istoriją. Man toji knyga niekada nekėlė pasipiktinimo. Daktaras Mebiusas joje papasakojo nepaneigiamą tiesą, savąją gydytojo tiesą.

1865 metais Nyčė – tada jam ėjo 22-ieji metai – savo universitetiniame draugui Paului Doisenui5), būsimam žinomam sanskritologui ir Vedų tyrinėtojui, apie keistą nutikimą, kurį jis išgyveno nesenos kelionės į Kelną metu. Norėdamas susipažinti su miestu ir jo įdomybėmis, Nyčė pasinaudojo gido paslaugomis ir visą dieną paskyrė ekskursijai, o vakare paprašė savo palydovo nuvesti į kokį nors padoresnį restoraną. Tačiau lydėtojas – jame man vaidenasi nelaimę lemianti likimo pasiuntinio figūra – veda jį į viešnamį. Ir štai šis jaunuolis, minties ir dvasios, mokytumo, padorumo ir kuklumo, įsikūnijimas, šis vaikinas, nekaltas ir tyras, tarsi jaunutė mergina, staiga mato, kaip jį iš visų pusių apsupa pustuzinis keistų būtybių lengvais apdarais, regi godžias į jį įsmeigtas akis. Tačiau jis priverčia jas prasiskirti, tasai jaunasis muzikantas, filologas ir Šopenhauerio gerbėjas; velniškojo verpeto gilumoje jis pastebėjo rojalį. „vienintelį – jo žodžiais tariant – gyvą dūšią visoje salėje“; instinktyviai eina prie jo ir paspaudžia klavišus. Burtai iškart išsisklaido; susikaustymas dingsta; jam grįžta valia, ir jis skuba gelbėtis pabėgdamas.

Žinoma, rytoj jis besijuokdamas papasakos šią istoriją draugužiui. Nyčė ir nenutuokia, kokį įspūdį jinai padarė jam. Tuo tarpu įspūdis toks stiprus kad psichologai pavadintų jį ne kitaip kaip „psichine trauma“; ir pagal tai, kaip vis aiškiau ir garsiau vėliau aidėjo jo atgarsiai, galime spręsti, kokia gundanti buvo nuodėmė mūsų šventajam. Ketvirtosios „Zaratustros“, po dvidešimties metų parašytos knygos, dalies „Tarp dykumos dukterų“ skyriuje randame orientalijų stiliumi parašytą eilėraštį, kuris savo pamaivišku juokavimu ir kankinančia beskonybe išduoda visas jau nepavaldžios protui ir valiai labiausiai nepasotinamo jausmingumo kančias.Šiame eilėraštyje, savotiškoje erotiškoje svajoje nemiegant, kur Nyčė su iškankintu jumoru pasakoja apie „mylimiausias drauges, merginas-katytes, Dudu ir Ziuleiką“, prieš mus vėl šmėkščioja blizgučiais nusėtos Kelno profesionalių suknelytės. Jis vis dar negali jų užmiršti. Akivaizdu, būtent jos, tos senosios „keistos būtybės lengvais apdarais“ ir tapo originalu, nuo kurio buvo nusirašytos geidulingosios „dykumos dukteris“; o nuo jų jau visai netoli, vos keturi metai, iki Bazelio klinikos, kur pagal ligonio žodžius į ligos istoriją įrašys, kad jaunystėje jis dukart užsikrėtė venerinėmis ligomis. Iš ligos istorijos, surašytos Jenos klinikoje, sužinome, kad pirmąkart tai įvyko 1866 metais. Tokiu būdu, jau po metų nuo savo Kelno sprukimo, jis, šįkart jau be šėtono-sugundytojo, pats ieško panašios įstaigos ir užsikrečia (kai kurių nuomone – tyčia, kad save nubaustų už nuodėmę) liga, kuriai buvo lemta sulaužyti jo gyvenimą ir tuo pat metu jo liga tapo tų žadinančių impulsų, kurie kartai dėkingai, o kartais žudančiai veikė visą epochą, šaltiniu.

Po kelių metų universitetinė katedra Bazelyje jam nusibodo: jis prislėgtas savo nuolatinio, vis stiprėjančio nesveikavimo ir kartu liūdi dėl savo laisvės, kas iš esmės, vienas ir tas pat. Vagnerio ir Šopenhauerio gerbėjas, jis anksti savo mokytojais paskelbė meną ir filosofiją, atidavęs jam pirmumą prieš istoriją. Dabar jis nusisuka ir to istorijos skyriaus, kuris buvo jo specialybe – nuo filologijos. Jis išeina į pensiją dėl sveikatos, palieka Bazelį ir, nevaržydamas savęs jokia tarnyba, ilgai gyvena kukliuose tarptautinių Italijos, Pietų Prancūzijos, Šveicarijos Alpių pensionuose. Čia jis rašo savo knygas, puikias savo stiliumi, puikias aštriais išpuoliais prieš šiuolaikybę, psichologiškai vis drąsesnes, vis panašesnius į ryškius, akinančius šviesos žybsnius. Laiškuose save vadina „žmogumi, kuris nieko taip netrokšta, kaip turėti galimybę kasdien prarasti bent po vieną raminančią iliuziją, ir kurioje ieško ir randa visą savo laimę kasdien palaipsniui vis pilnesniame dvasiniame išsilaisvinime. Netgi gali būti, kad dvasiškai laisvu žmogumi aš labiau trokštu būti, nei galiu juo būti“. Tas prisipažinimas padarytas labai anksti, dar 1876 metais; jis tarsi nuspėja savo likimą, būsimą nuopuolį – tai nuojauta žmogaus, iš kurio pažinimas pareikalaus daugiau, nei jisai sugebės atlaikyti, ir kuris sukrės visą pasaulį savo nusikryžiavimo reginiu.

Paskui didįjį menininką Nyčę galėčiau pasakyti apie savuosius kūrinius“ „In doloribus pinxi“6, ir tai teisingai apibrėžtų jaip jo dvasinę, taip ir fizinę būseną. 1880 metais jis prisipažįsta savo gydytojui Eizeriui: „egzistavimas tapo man kankinančia našta; ir aš senai baigčiau su ja, ir mane slegianti negalia ir būtinybė ryžtingai apriboti save visame kame neleido man pagrindo patiems pamokantiems mūsų dvasios ir moralumo eksperimentams ir stebėjimams... Nuolatinės sekinančios kančios; ilgalaikiai kvailybės priepuoliai, kokie būna sergant jūros liga; bendras nusilpimas, vos ne paralyžius, kai jaučiu, kad aptirpsta liežuvis, o pabaigai baisiausi priepuoliai, lydimu nesulaikomo vėmimo (paskutinį kartą ji tęsėsi tris paras, be jokios palengvėjimo minutės)... Kaip jums papasakoti apie šitą nuolatinę kankynę, apie šitą nesiliaujantį galvos skausmą, apie sunkumą, kuris slegia smegenis ir akis, apie tai, kaip visas mano kūnas stingsta nuo galvos iki kojų pirštų galiukų!” Neaiškumas, dėl jo ir, kas dar nuostabiau, jo gydytojų, dėl jo kentėjimų prigimties, atrodo beveik nepaaiškinamas. Pamažu vis tik jis pradeda suprasti, kad jo liga kyla iš smegenų, ir priskiria ją paveldėjimui: Nyčės žodžiais, jo tėvas mirė nuo „smegenų suminkštėjimo“, kas, vienok, visai neatitinka tiesos: pastorius Nyčė žuvo per nelaimingą atsitikimą, nuo smegenų sutrenkimo, gauto krentant. Panašų savo ligos priežasčių nesupratimą, o, galbūt, ir nesupratimo simuliaciją, paaiškinti galima, iš vienos pusės, tuo, kad Nyčės genijus buvo neatskiriamas nuo ligos, glaudžiai su ja persipynė, ir vystėsi kartu – jo genijus ir jo liga – o iš kitos pusės, dar ir tuo, kad genialiam psichologui paties negailestingiausio tyrinėjimo objektu gali tapti kas tik nori – tik ne savasis genijus.

Atvirkščiai, savasis genialumas tampa Nyčei pakilios nuostabos objektu, atveda iki hipertrofijos jo savosios vertės pajautimo jausmą, išvysto jo begėdišką, kraštutinumą siekiančią savimeilę. Dar daugiau, savo begaliniu naivumu Nyčė pašlovina tą euforinio susijaudinimo būseną, tą kraštutinį jausmų paaštrėjimą, kas tikrovėje tėra tik ligos simptomai, jos apgaulingai palaiminga antroji pusė. Jis nuostabiai aprašė tą skausmingą egzaltaciją vienoje iš savo paskutinių knygų, „Ecce homo“, kur jis jau beveik nevaldo savęs; tenai aukštais žodžiais pasakoja apie tą nepaprastą fizinį ir dvasinį pakilimą, kuris leido jam per neįtikėtinai trumpą laiką sukurti poemą apie Zaratustrą. Literatūriniu požiūriu tasai puslapis – tikras šedevras, tikras kalbos ir stiliaus tour de force, palyginamas nebent tik su nepaprastu „Meisterzingerių“ uvertiūros nagrinėjimu „Kitoje gėrio ir blogio pusėje“ ir su dionisiška pasaulio esme, kuria baigiasi „Valia valdžiai“. „Ar kas dabar, - klausia jis „Ecce homo“ – XIX a. pabaigoje, aiškiai įsivaizduoja, ką galingesniųjų šimtmečių poetai vadino įkvėpimu? Jei ne, aš jums paaiškinsiu“. Ir jis nepaprastai aiškiai piešia mums ekstazinį dvasios sklendimą, žavesio šūksnius ir nušvitimus, apėmusius senovės poetus, užpildžiusius juos dievišku jėgos ir galios jutimu – jausmus, kuriuos jis, vienok, priima kaip kažką atavistiška,demoniškai pirmapradišką, būdingą kitoms, „stipresnėms“, artimesnėms dieviškumui žmogaus vystymosi epochoms, kaip kažką psichiškai esantį už ribų, „iškrentantį“ iš mūsų susilpnintos, racionalios šiuolaikybės. O tuo tarpu tikrovėje“ – beje, kas labiau „tikroviška“, išgyvenimas ar jį sukelianti liga? – tikrovėje Nyčė aprašo tik tą lemtingą per stiprią sužadinimo būseną, kuri, tarsi pikta pajuoka, kyla prieš progresuojantį paralyžių užbaigiantį beprotybės sprogimą.

Kai Nyčė vadina Zaratustrą kūriniu, greta kurio visa, kas sukurta žmonių, atrodo varganai ir laikina, kai jis pareiškia, kad nei Gėtė, nei Šekspyras, nei Dantė nebūtų galėję nė akimirkai išsilaikyti galvą apsukančiose jo knygos aukštumose ir kad visiems dvasios milžinams, kartu paėmus, neužtektų išminties ir šaunumo net vienai Zaratustros kalbai, mes suprantame, kad prieš mus – didybės manijos apraiška, vienas iš savimonės nutrūkusių ryšių su protingu pradu ekscesų. Matyt, panašių dalykų kalbėjimas apie save suteikia nemažą malonumą, tačiau vis tik laikau tai neleistina. Gali būti, kad aš tik pasirašysiu po savuoju ribotumu, kai pridursiu, kad ir aplamai Nyčės požiūris į savo knygą apie Zaratustrą man atrodo visai aklu pervertinimu. Šią knygą jis parašą „kaip bibliją“, kas ir padarė ją populiariausia iš jo kūrinių; tačiau ji toli gražu ne geriausia jo knyga. Nyčė pirmiausia buvo iškilus kritikas ir kultūros filosofas, pirmaklasės Europos mastelio prozininkas ir Šopenhauerio mokyklos eseistas, kurio talentas labiausiai išsiskleidė tuo metu, kai buvo rašomos knygos „Kitoje gėrio ir blogio pusėje“ bei „Moralės genealogija“. Iš poeto reikalaujama ne tiek daug kiek iš kritiko, tačiau Nyčė niekada neturėjo ir to mažumo, nebent tik retkarčiais, retomis lyrinio įkvėpimo minutėmis, vis tik ne tiek stipraus, kad pajėgtų sukurti stambų ir kūrybiškai savitą kūrinį. Zaratustra su jo skrydžiais oru, su jo šokio išsiraitymais ir galva, kurią vainikuoja juoko rožės, niekieno nepažintas ir amžinai kartojantis7) savo; „Būkite tvirti“ – viso labo tik beveidė, bekūnė chimera, abstrakcija be jokio tūrio; jis visas sudarytas iš retorikos, mėšlungiškų įžvalgų, išvargto, nenatūralaus tono ir abejotinų pranašysčių, - tai bejėgė schema su pretenzija į monumentalumą, kartais labai sujaudinanti, dažniausiai – pasigailėtina; nesąmonė, nuo kurios iki juokingumo tik vienas žingsnis.

Nietzsche and others Kartu prisimenu, su kokiu aršumu Nyčė puolė daug ką (kad nesakyčiau, kad viską), prie ką anksčiau lenkėsi: Vagnerį, muziką bendrai, moralę, krikščionybę, vos nepridūriau, vokiečius – ir neabejodamas matau, kad, nepaisant aršaus jo užsipuolimų užtaiso, jam niekada nepakako dvasios rimtai pasisakyti prieš šiuos, iš esmės, jam labai brangius dalykus; ir kas, paniekindamas ir apspjaudydamas juos, jis kartu išreiškė begalinę savo pagarbą jiems. Ko tik savo laiku neprikalbėjo apie Vagnerį! Tačiau mes atverčiame „Ecce homo“ ir skaitome apie šventąją minutę, kai Venecijoje mirė Richardas Vagneris. Kaip gi taip, klausiame savęs, iš kur tos ašaros balse, kaip gali būti „šventąja“ mirties minutė to paties Vagnerio, kurį Nyčė tūkstantį kartų pavaizdavo šlykščiu juokdariu ir iškrypėlišku pasileidėliu? Nyčė be perstojo aiškinasi ir niekaip negali išsiaiškinti savo santykių su krikščionybe, ir dėl to prašo atleidimo pas savo draugą, muzikantą Peterį Gastą: jis jam tikina, kad idealiajame pasaulyje jis nežino nieko puikiau už krikščionybę, jis prisimena, kad, vis tik, visi jo protėviai iš kartos į kartą buvo krikščionių šventikais, ir visai įsitikinęs sako: „Savo širdyje aš niekada ir niekuo nenusidėjau krikščionybei“. Bet argi ne jis nuo susijaudinimo trūkčiojančiu balsu vadino krikščionybę „gėdos dėme, amžiams sutepusia žmoniją“, ir tuo pačiu nepraleido progos išjuokti požiūrį, pagal kurį, atseit, germanai turėjo kažkokį ypatingą, specifinį požiūrį į krikščionybę? Ką bendra – klausia Nyčė – gali turėti tingus, nepaisant jo plėšraus karingumo, nevėkšla germanas, tasai šaltų jausmų mėgėjas pamedžioti ir išgerti alaus, savo dvasiniame ir religiniame vystymąsi pažengęs ne toliau nei koks nors Amerikos indėnas ir tik dešimtį šimtmečių liovęsis aukoti savo dievams žmonių aukas, - ką galėtų turėti jis bendra su aukščiausiuoju moraliniu krikščionybės subtilumu, su rytietiška filigraniška savo minties vingrybe, nušlifuota rabino protu! Kurioje pusėje Nyčės simpatijos – nereikia abejoti. „Antikristas“, savo autobiografijai suteikia labiausiai krikščionišką pavadinimą „Ecce homo“. Ir savo paskutines pastabas, jau apimtas beprotybės, pasirašinėja „Nukryžiuotasis“.

Galima būtų pasakyti, kad Nyčės santykis su pamėgtais jo kritikos objektais visada buvo santykiu aistros, kuri, pati savaime neturėdama apibrėžto pozityvaus ar negatyvaus atspalvio, nuolat pereidavo nuo vieno poliariškumo prie kito. Visai prieš savo dvasinę mirtį jis Vagnerio „Tristanui“ pašvenčia įkvėptą susižavėjimo puslapį. O tuo tarpu savo, atrodytų, nenutrūkstamo tarnavimo Vagneriui, ilgai iki tada, kai plačios publikos teismui atidavė knygą apie Vagnerio šlovę „Richardas Vagneris Beirute“, jis Bazelyje kažkaip pokalbyje su draugais išsako keletą gilių ir kartu aštrių pastabų apie „Loengriną“, kad jie atrodo pranašystėmis „Vagnerio bylai“, Nyčės parašytai po 15 m. Nyčės santykyje su Vagneriu nebuvo jokio lūžio, kaip mus besistengtų tuo įtikinti. Publikai patinka galvoti, kad didžių žmonių gyvenime ir kūryboje būtinai turi būti lūžio momentas. Buvo atrastas lūžio taškas pas Tolstojų, kurio dvasinė evoliucija iš tikro pribloškia savo geležiniu dėsningumu, psichologiniu faktų lemtingumu vėlesniems faktams. Buvo aptiktas lūžio taškas ir paties Vagnerio kūryboje, besivystęs su ne mažesniu nuoseklumu ir logika. Tas pats likimas teko ir Nyčei, o tuo tarpu, kokiu žaismingai margu žaidimu mūsų nestebintų jo mintis, savo stiliumi beveik visada aforistinė, kokie bebūtų stebinantys ir akivaizdžiai prieštaringi, kuriuos aptinkame jo kūryboje, jis jau nuo pačių pradžių tas kuo tapo vėliau; jsi visada vienišas, visada sau ištikimas. Ir jau pirmieji jaunojo profesoriaus darbai: „Nešiuolaikiniai apmąstymai“, „Tragedijos gimimas“, traktatas „Filosofas“, parašytas 1873 metais, - turi ne tik užuomazgose, o visai išbaigtu pavidalu visas vėlesnes jo idėjas, visa tai, ką jis vadino savo linksma žinia. Keičiasi tik, tapdama vis labiau įaudrinta, intonacija, vis rėksmingesnis balsas, ir vis labiau perdėtu, beveik groteskiškai atstumiančiu tampa mostas. Keičiasi tik rašymo maniera; pradžioje neįtikėtinai muzikali, išlaikanti geriausias vokiečių humanistinės prozos tradicijas ir įgavusi būdingą jai valdišką tono saikingumą, pabrėžtą kiek knygine, senamadiškai taisyklinga kalba, ji pamažu darosi nemaloniai lengvabūdiška, dabitiška, įgauna karštligiško užsidegimo bruožus ir galiausiai išsigimsta į tiesioginį pajaciavimą, „super feljetonizmą“, skambaliuojantį visais juokdario skrybėlės varpeliais.

Tačiau klausimas toli gražu neišsemiamas to fakto, kad Nyčės kūryba savo esme skiriasi absoliučia vieningumu ir vientisumu, konstatavimu. Besivystęs Šopenhauerio filosofijos vagoje, likęs Šopenhauerio mokiniu nep po idėjinio skilimo su juo, Nyčė visą savo gyvenimą iš esmės tik varijavo, vystė ir nuolatos kartojo vieną vienintelę, visur pas jį esančią mintį, kuri, pradžioje pasireiškusią kaip kažkas visiškai tinkama ir nenuginčijamai teisėta laikmečio poreikių požiūriu, su metais vis labiau ima panašėti į laukinį įsiaudrinusios menadės riksmą, tad mes turim teisę pavadinti Nyčės kūrybos istoriją vienos minties atsiradimo ir nuopuolio istorija.

Kokia gi tai per mintis? Į šį klausimą galėsime atsakyti tik tada, kai mums pavyks išanalizuoti jos pagrindines sudedamąsias, kai ją išskaidysime į joje besivaržančius elementus. Štai tie elementai – juos išvardinsiu laisva tvarka: gyvenimas, kultūra, sąmonė arba pažinimas, menas, aristokratizmas, moralė, instinktas... Dominuojančia šiame idėjų komplekse yra kultūros sąvoka. Ji beveik prilyginta gyvenimui: kultūra – tai viskas, kas yra aristokratijos gyvenime; su ja glaudžiai susiję menas ir instinktas, jie kultūros šaltiniai, jos būtina sąlyga; mirtinais kultūros ir gyvenimo priešais yra sąmonė ir pažinimas, mokslas ir, galiausiai, moralė. – moralė, kuri, būdama tiesos saugotoja, tuo pačiu žudo gyvenime visa, kas gyva, nes gyvenimas daugiausia remiasi regimybe, menu, saviapgaule, viltimi, iliuzija; ir visa, kas gyvena, į gyvenimą atvesta suklydimo.

Šopenhaurio Nyčė paveldėjo požiūrį pagal kurį „gyvenimas jau kaip vaidinimas yra įspūdingas reginys, nepriklausomai nuo to, kad jis mums duotas tiesioginiu apmąstymu ar atvaizduota mene“; kitais žodžiais, Nyčė paėmė Šopenhauerio tezę apie tai, kad gyvenimas vertas pateisinimo tik kaip estetinis reiškinys. Gyvenimas – tai menas ir regimybė, ne daugiau. Todėl aukščiau tiesos (tiesa priskiriama moralės kompetencijai) – tragiškai ironiška išmintis, pažadinama meninio instinkto vardan kultūros apriboti mokslą ir ginantis aukščiausiąją vertybę – gyvenimas, prieš du jos pagrindinius priešininkus: priešais gyvenimo juodintojų pesimizmą ir anapusinio gyvenimo arba nirvanos advokatus, ir priešais racionalistų optimizmą, prieš tuos, kurie svajoja apie pasaulio pagerinimą ir rojų žemėje visai žmonijai, kas mala niekus apie teisingumą ir triūsia ruošdami socialistinė vergų sukilimą. Šią tragišką išmintį, pašlovinančią visą melą, visą žiaurumą, visą gyvenimo siaubą,, Nyčė pavadino Dioniso vardu.

Pirmąkart džiaugsmingai svaiginančio dievo vardas pasirodo jaunatviškame mistiniame-estetiniame Nyčės traktate „tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“, kur „dionisinis“ dvasinis-estetinis pradas priešpastatytas apoloniškajam meno principui, principui apmąstančiam ir objektyviam, analogiškai tam, kaip garsiame Šilerio traktate „naivus“ priešpastatomas „sentimentaliam“. „Tragedijos gimime“ pirmąkart susiduriame su terminu „teorinis žmogus“, ir čia Nyčė pirmąkart nurodo Sokratą kaip ryškiausią „teorinio žmogaus“ tipo įsikūnijimą, žmogaus, neigiančio instinktą, iškeliančio sąmonę ir mokančio, kad gėriu gali būti tik tai, kas pažinu, - Sokratą, Dioniso priešą ir tragedijos žudiką.

Pagal Nyčę, nuo Sokrato savo kiltį veda mokslinė Aleksandrijos kultūra, neįgali, knyginė, svetima mitologijai ir gyvenimui; kultūra, kurioje nugalėjo optimizmas ir tikėjimas protu, o taip pat praktinis ir teorinis utilitarizmas, tarytum esantis lygus su demokratija sutręšimo, psichologinio nuovargio simptomu. Šios sokratinės antitragediškos kultūros žmogus – susilpnintas optimizmo ir protavimo teorinis žmogus – jau nesugeba priimti daiktų jų vientisumu, visame jų natūraliame tragizme. Tačiau, jaunojo Nyčės įsitikinimu, sokratinio žmogaus laikas praėjo. Į gyvenimo areną išeina nauja karta, herojiška, drąsi; ji su panieka nušluoja visas silpninančias doktrinas; ir šiuolaikiniame pasaulyje, 1870 metų pasaulyje, jau aiškia juntami pirmieji dionisiško prado prabudimo požymiai; vėl gimsta tragedija: iš vokiečių dvasios, muzikos, filosofijos gelmių.

Kaip jis juokėsi vėliau iš savo jaunatviško tikėjimo vokiečių dvasia! Kaip juokėsi iš visko, ką tada į ją sudėjo, - kaip juokėsi pats iš savęs! Iš tikro, Nyčė, toks, kokį mes jį žinom, jau visas šioje savo pirmojoje knygoje, šioje romantiškai svajingoje, nuspalvintoje švelniu humanizmu preliudijoje savajai filosofinei sistemai; čia rasime net jo požiūrį ė būsimus pasaulio likimus ir jo vakarų kultūros bendrumo idėją, nors labiausiai jam rūpi vokiečių kultūros problema; jis giliai tiki jos didžiąja misija, tačiau laiko, kad galingos Bismarko valstybės sukūrimas, demokratija su jos priešiškumu viskam, kas originalu, politika ir pasitenkinantis mėgavimasis karine pergale šitai misijai gresia žlugdančiomis pasekmėmis. Nuostabioje diatribėje, nukreiptoje prieš seniokiškai neįgalią, nepadorią teologo Dovydo Štrauso knygiūkštę „Senasis ir naujasis gyvenimas“, jis atskleidžia sotaus filisterinio pasitenkinimo pavojų, nes jis gresia vokiečių dvasios suniekinimu, atėmimu iš jos jai būdingos gelmės. Yra kažkas beveik bauginančio tame pranašiškame požiūrio aiškumui, su kuriuo jaunasis filosofas jau dabar numato savo likimą; atrodo, kad ji, tarsi atversta knyga, guli prieš mus visu savo tragiškumu. Aš kalbu apie tą knygos vietą, kur Nyčė, tyčiodamasis iš etinio vulgariojo švietėjo Štrauso bailumo, perspėja jį nuo susigundymo kurti praktinės moralės taisykles taip mielo jo širdžiai darvinizmo, bellum omnium contra omnes įstatymo ir išimtine stipriausiojo teisės pagrindu ir kur jis rekomenduoja Štrausui pasitenkinti piktais išpuoliais prieš kunigus ir stebuklus, nes tai geriausias užkariauti filisterių simpatijas. Kas dėl jo paties, tai sielos gilumoje jis jau žino, kad eis į bet kokius kraštutinumus, tiesioginę beprotystę, kad tik iškovotų filisterių neapykantą.

Pilniausiai, nors vis dar polemine forma, Nyčė savo pagrindinę idėją, apie kurią sakiau prieš tai, išdėsto antrajame iš savo „Nešiuolaikinių apmąstymų, kurių pavadinimas „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“. Ši puiki knyga iš esmės tėra tik nuodugniai išvystyta Hamleto žodžių apie tai, kad „ryžtingumo įgimtoji spalva blanksta prieš blyškios minties skrydį“, variacija. Kūrinys pavadintas neteisingas, nes jame kalbama daugiausia apie istorijos žalą, o ne naudą gyvenimui, nes Nyčės požiūriu gyvenimas – vienintelis dalykas, kuris vertingas ir šventas, vienintelis, kuris gali būti pateisintas estetiškai.

XIX amžių vadino istorijos šimtmečiu. Ir iš tikro, XIX amžiuje pirmąkart buvo iškeltas ir išvystytas istorinis tikrovės įvertinimas, principas, apie kurį ankstesnės kultūros, būtent kaip kultūros, t.y. kaip meniškai savarankiški, savyje užsidarę gyvenimo būdai, žinojo labai mažai arba nežinojo nieko. Iš štai Nyčė išstoja prieš „istorinę ligą“, kuri, jo nuomone, paralyžuoja gyvenimą, atima jos spontaniškumą. Mūsų dienomis būti išsilavinusiu, tvirtina jis, reiškia gauti istorinį išsilavinimą. Tuo tarpu graikai visai negaudavo istorinio išsilavinimo, tačiau kas išdrįs juos pavadinti nemokšomis? Istorija jei ji tampa grynojo, nesusijusio su gyvenimu, pažinimo dalyku, jei ji neišlyginta „plastinių gabumų“ ir kūrybinio betarpiškumo, skirta žūti, tai – mirtis. Pažinti istorinį reiškinį reiškia jį nužudyti. Būtent taip mokslinis pažinimas pribaigė religiją, dabar išleidžiančią paskutinį kvapą. Istorinis kritinis krikščionybės tyrinėjimas, - sako Nyčė, sirgdamas siela už nueinančią praeitį, - ištirpdė be jokio likučio krikščionybę kaip religiją moksle apie krikščionybę. Religijos analizė iš istorijos pozicijų – tęsia jis – „priveda prie faktų, neišvengiamai sugriaunančių padorias iliuzijas, be kurių negali gyventi niekas, besiveržiantis gyventi, nustatymo“. Tik meilėje, tik gaubiamas meilės iliuzijos žmogus tampa kūrėju. Su istorija reikia elgtis kaip su meno kūriniu, tik taip ji galėtų tapti vienu iš kūrybinių istorijos veiksnių, - tačiau tai nedera su šiuolaikybės dvasia. Analitiniu ir priešišku bet kokiam menui. Istorija nepalieka vietos instinktui. Pamaitintas, o tiksliau, permaitintas istorija žmogus jau nedrįsta veikti natūraliai, „paleisti pavadžius“, pasitikėti „gyvūnu“ – savuoju instinktu. Istorija visada iki galo neįvertina besirandančio naujumo ir paralyžuoja valią veikti, nes bet koks veiksmas neišvengiamai pažeidžia ir pakerta autoritetus. Vienintelis dalykas, kurio moko istorija ir ką ji kuria – tai teisingumas. Tačiau gyvenimui nereikalingas teisingumas; atvirkščiai: jam reikalingas neteisingumas, jis neteisingas savo tikrąja esme. „Reikia būti labai stipriu, - sako Nyčė (ir mes imame įtarti, kad jis savyje tokios jėgos nejaučia), - kad gyventum, užmiršdamas, iki kokio laipsnio tai viena ir tas pat: gyventi ir būti neteisingu“. Tačiau visas reikalas ir yra mokėjime užmiršti. Ir Nyčė reikalauja atsisakyti istorijos dėl to, kas nėra istorija, - vardan meno ir jėgos, nes tik jie duoda galimybę užmiršti, apriboti akiratį, - reikalavimas, kurį gerokai lengviau iškelti nei įgyvendinti, pridėtume nuo savęs. Nes su apribotu akiračiu reikia gimti, bandymas jį apriboti dirbtinai būtų tik estetine poza, išsidirbinėjimu, būtų savojo likimo išdavimas, o tai niekada gerai nesibaigia. Tačiau Nyčė, labai patrauklia ir priimtina forma, lenkia būtent prie ant-istoriškumo, nes jis leidžia atitraukti mūsų žvilgsnius nuo tapsmo proceso atsitiktinumų ir nukreipti juos į tai, kas būčiai rodo amžinąją ir stabilią esatį, - meną ir religiją. Mokslas yra priešu, nes jis nemato ir nežino nieko be tapsmo, be istorinio proceso, ir nepripažįsta to, kas amžina ir esti. Užmiršimas jo nekenčiamas, nes jis žudo žinojimą; ir galiausiai, mokslas siekia pašalinti viską, kas riboja žmogaus akiratį, siekia jį padaryti beribiu. O tuo tarpu viskam, kas gyva, reikia ginančiosios atmosferos, visa, kas gyva, apsupa save paslapties miglele, apsigaubia gelbėjančių iliuzijų skraistėmis. Ir todėl gyvenimas viešpataujant mokslui gerokai mažiau verta gyvenimo pavadinimo nei gyvenimas, paklūstantis ne mokslui, o instinktui ir galingoms iliuzijoms.

Skaitydami apie „galingąsias iliuzijas“, nevalingai prisimename Sorelį9) ir jo knygą “Sur la violence”10), kurioje proletarinis sindikalizmas dar suartėja su fašizmu ir kuri neatskiriamąja istorijos varomąja jėga skelbia bet kokį visuotinai paplitusį mitą ir nesvarbu, ar jis atspindi tikrovę, ar ne. Taip pat iškeliame klausimą, ar ne geriau būtų masėse vystyti pagarbą tiesai ir protui bei tuo pačiu išmokti gerbti jų reikalavimus teisingumui, nei užsiimti masinių mitų skleidimu ir prieš žmoniją apginkluoti ordas, kurias apėmė „galingosios iliuzijos“? Vandan kieno interesų tai daroma dabar? Jau tikrai ne vardan kultūros interesų. Beje, Nyčė nieko nežino apie mases, o ir žinoti nenori. „Velniop juos! – sušunka jis, - o kartu ir statistika!” Jis nori, kad ateitų laikas – ir skelbia jo atėjimą – kai bus galima iš neistoriškai-viršistorinės pozicijos išmintingai stovėti nuošaly nuo visų pasaulinio proceso kombinacijų, kitaip kalbant, nuo visų žmonijos istorijos įvykių, ir, kartą bei visiem laikam išmetus iš galvos mintį apie bet kokias mases, visą dėmesį sutelkti į gigantus, stovinčius virš amžininkų, kurie aukštumoje, virš visos istorijos turgaus erzelynės, vysto savo nemirtingąjį dvasinį pokalbį. Aukščiausias žmonijos idealas ne galutinis progreso tikslas, o geriausi žmonių giminės atstovai. Taip atrodo Nyčės individualizmas. Tai estetinis genijaus ir herojaus kultas, jo perimtas iš Šopenhauerio kartu su tvirtu įsitikinimu, kad laimė nepasiekiama ir žmogui tėra viena galimybė – herojinis gyvenimo kelias. Tačiau pas Nyčę, veikiant jo nusilenkimui prieš jėgą ir gyvenimo grožį, Šopenhauerio mintis transformuojasi, virsdama savotišku herojišku estetizmu; ir savo sukurto kulto globėju Nyčė paskelbia tragedijos dievą Dionisą. Būtent šis Dioniso estetiškumas ir daro Nyčę didžiausiu psichologu ir moralės kritiku tarp tų, kuriuos žino kultūros istorija.

>Antra dalis > > >  

Pastabos

1) Fridrichas Vilhelmas IV - Prūsijos karalius 1840-57 m.

2) Profesorius Ričlis Fridrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm Ritschl, 1806-1876) – vokiečių mokslininkas, klasikinės filologijos atstovas, geriausias žinomas kaip Plauto tyrinėtojas (šie darbai apjungti į „Opuscula philologica“). Jo darbai daugiausia skirti archajiškajai lotynų kalbai, kuri atvedė prie Plauto studijų. Plauto komedijas publikuoti pradėjo nuo 1848 m. ir nebaigė iki gyvenimo pabaigos. Pasižymėjo ir pedagoginiais sugebėjimais (26 m. dėstė Bonos un-te; į čia atsikėlęs po vedybų 1839 m.).

3) Jakobas Burkhardtas (Jacob Christoph Burckhardt, 1818-97) – šveicarų kultūros ir meno istorikas, viena iš kultūrologijos pradininkų. Iškėlė koncepciją „valstybė kaip meno kūrinys“.

4) Daktaras Paulius Mebiusas (Paul J. Mobius, 1853-1907) – vokiečių neuropatologas, „Patografijų“ autorius, kuriose apibūdinti daugelio mąstytojų nesveiki bruožai.

5) Paulas Doisenas (Paul Deussen, 1845-1919) – vokiečių orientologas, senosios indų filosofijos ir literatūros tyrinėtojas. Kam įtaką padarė A. Šopenhaueris; 1911 m. įkūrė Šopenhauerio draugiją. >>>>>

6) In doloribus pinxi - “kūriau kančiose”, Mikelandželo žodžiai.

7) Nyčės knygoje Zaratustra tvirtina, kad jis išmoko skraidyti ir kad jame „šoka dievas“. Jis save vadina mišku, po kurio kiparisais galima rasti ir „rožių krūmus“.

8) Visų karas prieš visus (lot.)

9) Žoržas Sorelis (Georges E. Sorel, 1847-1922) – prancūzų sociologas, anarcho-sindikalizmo teoretikas (o ne „proletarinio sindikalizmo“, kaip rašo T. Manas). 1906 m. išėjo jo knyga „Apie prievartą“.
Pradžioje buvo monarchistu, tačiau vėliau susižavėjo revoliuciniu marksizmu. Politinėje kovoje pirmenybę teikė tiesioginiams veiksmams: boikotui, sabotažui, streikams ir pan.

>Antra dalis > > >  

Nyčė: Valia mirčiai
L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
F. Nyčė. Antikristas (ištrauka)
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Filosofijos atsiradimo istorija
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Kur veda Zaratustros žvėrys
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Krizinės sąmonės genezė
Nyčė: Prieblandų kumyras
Šuolis iš savęs
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis