Senovės Graikijos filosofijos srovės

Platonas ir Aristotelis

Platonas

Jis buvo garsiausias Sokrato mokinys, kilęs iš kilmingos Atėnų šeimos, savo kiltį atsekančios iki paskutiniojo Atėnų karaliaus ir Solono, didžiojo socialinio gyvenimo ir politikos pertvarkytojo.

Dar jaunystėje Platonas tapo karštu Sokrato gerbėju nepaisydamas šio plebėjiškos kilmės Bet skirtingai nuo mokytojo, vertinusio asmenybių svarbą, tikėjo politinių institucijų svarba. Dar jaunystėje jis pastebėjo, kad atėniečiai, pasiduodami ambicingų politikų kalboms, įsivėlė į avantiūras ir galutinai pralaimėjo Peloponeso kare. Pavojaus akivaizdoje buvo atsisakyta demokratijos ir tada Platonas patikėjo 30 tironija – ypač, kai jų lyderis Kritijas buvo artimas giminaitis. Tačiau greit patyrė, kad demokratija buvo auksas lyginant su kilusiu teroru. 399 m.pr.m.e. nuvertus oligarchiją ir atstačius demokratiją, buvo priimtas naujas įstatymas, iš esmės rašytinė konstitucija, siekiant apsisaugoti nuo neapgalvotų politinių sprendimų – tai Platonas priėmė su viltimi ir net Sokrato mirties bausmę laikė kvailu atsitiktinumu, o ne naujo režimo pasekme. Tik po kelių metų vėl įsigalėjus demagogijai, jis nusivylęs politikais siūlė filosofams tapti valdovais (arba šiems – filosofais).

Parašęs "Gorgias" dialogą, nuvainikuojantį politinę retoriką, jis išvyko į pietų Italiją; kad ištirtų tenykštę politinę tvarką. Bet ten aptiko, kad padėtis yra dar blogesnė – maža visuomenės dalis gyvena prabangoje išnaudodama vargšus. Syrakuzuose jis sutiko jaunuolį Dion, valdovo Dionysius I pusbrolį, kuris pasiūlė Platonui įgyvendinti savo idėjas, kai susidarys tam palankios sąlygos.

Grįžęs į Atėnus, įkūrė Akademiją i parašė savo didįjį veikalą "Politeia" (Valstybė), kuriame išdėstė idealios valstybės gaires. Kadangi visuomenėje sumaištį sukelia žmonių aistros ir troškimai, valstybei turi vadovauti elitas, kurį palaiko karių klasė.

Abi šios valdančios klasės neturi siekti asmeninės ar šeimų nuosavybės ir visus būtinus pragyvenimui dalykus gauti iš darbo žmonių, kuriems vieninteliams leista turėti nuosavybę. Elitas turi būti gerai išsilavinęs.

Mirus Dionysus I, Dion sugundė Platoną vėl vykti į Syrakuzus ir pabandyti įgyvendinti savo idėjas. Bandymas sužlugo ir vėlesniuose politiniuose darbuose "Politicus" (Valdininkas) ir "Nomoi" (Įstatymai), jis stengėsi įtikinti, kad tik dievas gali būti virš jo politea, filosofų-politikų, absoliučios valdžios. Žemiškieji valdovai turi paklusti griežtiems įstatymams, nors visi įstatymai yra netobuli dėl gyvenimo pernelyg didelės įvairovės. "Nomoi" veikale vis dar išsakė nuosavybės ribojimo idėjas.

Filosofija

Didžiausią įtaką teorinei filosofijai padarė Platono Idėjų teorija, kurią kildino iš Sokrato metodo – kai šis klausdavo žmonių prašydamas įvertinti, ar kuris dalykas ar veiksmas yra geras ar blogas; drąsus ar bailus. Ir tada išsiaiškinti, kas iš to seka. Platonas dažnai "vertė" Sokratą klausti, kas yra Eidos (Idėja), t.y. atvaizdas, kurį žmogus įsivaizduoja kažką vadindamas "gėriu". Apibrėžiančiojo atsakymo nebūdavo – parodant, kad turime reikalą su neapibrėžtumu.

Bandant išreikšti tai, kas sunkiai apibrėžiama, Platonas aptiko, kad kažkas panašaus yra matematikoje. Regimame pasaulyje nėra dviejų lygių daiktų, kaip nėra tobulo gėrio ir grožio. Bet lygybė naudojama ne tik matematikoje, bet ir gyvenime. Tai vis matų pagrindas.

Tad tobulo gėrio ir grožio idėjos ateina tarsi iš kito pasaulio, nepasiekiamo mūsų juslėms. Jį Platonas vadino Idėjų pasauliu. Tokio pasaulio galimybė kyla iš to, kad žmonės nuolat teikia pirmenybę tobulesniems dalykams, taigi tam, kas turi formą ir pažinu; tiesai, loginei išvadai prieš miglotą aiškinimą – nesprendžiant, kuris yra geras ar blogas.

Tai, ką žmogus gauna per jusles, tėra netobuli idėjų atvaizdai. Svarbiausia, Gėrio, idėja yra už būties ir pažinimo, bet yra abiejų pagrindas. "Būtis" nereiškia egzistavimo – tai kažkas išskirtina (žmoguje, liūte, name) atpažįstama per daikto savybes ir formą.

Pažinimas prasideda šių žemiškųjų formų suvokimu ir kyla link aukštesniųjų Idėjų pasaulio. Garsiajame palyginime su ola (7-oje Politeia kn.) Platonas kasdienį žmonių pasaulį sulygino su buvimo oloje, kai pasaulį pažįstame tik iš šešėlių žaismo ant sienos, o filosofas panašus į iš olos išėjusį žmogų išvydusį Idėjų pasaulį. Sugrįžęs atgal į olą, jis gali prasčiau matyti šešėlius ant sienos, nes lauke jį apakino Saulė. Bet jis sužinojo apie tikrą pasaulį ir dabar atitinkamai gyvena.

Vėliau, "Theaetetus" veikale Platonas kritikavo juslinio pažinimo teoriją` tuo paveikdamas 17 a. Sensualistų mintis (Tomas Hobsas). O "Timeaus" dialoge jis pabandė sukurti vientisą fizikos teoriją, - iš dalies panaudodamas pitagoriečių idėjas. Tiesa, dauguma šiuolaikinių pozityvistų jo idėjų nepriima, bet vienas iš 20 a. didžiųjų fizikų, Wrner Heisenberg, laikė, kad fizikas gali gauti naudos iš Platono – pažįstant šio mokslo pagrindus.

Aristotelis

Po Platono mirties Akademijai vadovavo įvairūs žmonės. Pirmuoju buvo Speusippus, kurio garsusis mokinys iš pradžių vyko į Assus, o vėliau Lesbos salą, kur sutiko Theophastus, tapusiu geriausiu jo mokiniu. Tačiau netrukus buvo iškviestas į Pella, Makedonijos rūmus, kad taptų princo mokytoju. Vėliau tas princas tapo Aleksandru Didžiuoju. Šiam tapus karaliumi, Aristotelis grįžo į Atėnus, kur atidarė savo mokyklą, kurios mokiniai buvo vadinami peripatetikais.

365 m.pr.m.e. 17-os metų amžiaus Aristotelis įstojo į Akademiją (tuo metu Platonui viešint Sicilijoje), o mokylai vadovaujant Eudoxus iš Cuidus (matematikui ir geofrafui). Neaišku viena – kap 20 m. būdamas Akademijos narius, Aristotelis sukūrė savo filosofinę sistemą.

Dar prieš grįžtant į Atėnus, ir ten įkuriant savo mokyklą, Aristotelis pareiškė, kad nebūtina turėti atskirą trancendentualų Idėjų pasaulį. Vienok paskutiniai "Analytica posteriora" skyriai rodo, kad jis Platono idėjas pakeitė kažkuo (katholou), ką žmogus gali įžvelgti atskiruose daiktuose.

Pagal Platoną atskiri daiktai yra netobulos Idėjų kopijos. Aristotelis parodė, kad visos gyvos būtybės vystosi nuo mažiau tobulų formų (nuo sėklos per embrioną link vaiko ir suaugusio) link tobulesnių. Tada vėl nyksta ir pagaliau miršta. Lieka jo palikuonys. Ne visi individai pasiekia vienodą lygį. Tas asmeniui svarbiausia surasti labiausiai jam tinkančias sąlygas, kurios leistų jam pasiekti aukščiausią lygį. Taip elgiasi sodininkas sodindamas augalus, bet taip jis turi elgtis su savimi.

Kokį lygį gali pasiekti žmogus? Skruzdės ir bitės rodo, kad jos pasidalija į skirtingas grupes – yra bitės darbininkės, tranai ir motinėlės, kaip ir skruzdės darbininkės, kariai ir motinėlės. Žmonių visuomenėje yra dar daugiau variacijų. Žmonės gimsta turėdami skirtingus sugebėjimus. Jie pasieks daugiausia, jei įstengs labiausiai pasireikšti savo asmeniniams gabumams. Tačiau joks žmogus negali išsilavinti pagal visas sritis.

Kiti gyvūnai yra ribojami gamtos ir daugiausia priklauso nuo išorės veiksnių; žmogus turi laisvę rinktis. Visa žmogaus veikla nukreipta į gerovės siekimą ir pasitenkinimą gyvenimu. Žmogaus poreikiai yra riboti, pvz., jam nereikia daugiau batų, nei jis gali sunešioti. Tačiau žmogus gali kaupti pinigus be jokių apribojimų. Taip darydamas, jis kenkia ir visuomenei, ir sau pačiam, nes dėmesį sutelkia siauram tikslui.

Kuo daugiau gabumų turi žmogus, tuo labiau jis gali įgyvendinti savo planą. Tokia prasme, valdžia yra gėris. Tačiau tapusi vien siekiu, ji tampa kenksminga.

Dėl savo netobulumo, žmogus negali be perstojo dirbti. Jam reikia poilsio, žaidimų ir pasilinksminimų. Kadangi žmogus nuolat persidirba, susidaro iliuzija, kad gyvenant nuolatiniame malonume yra malonu ir puiku. Iš tikro, nieko nėra nuobodesnio.

Atrodo, kad Aristotelio tikslo mokymas yra pagrįstas vien empiriniais stebėjimais. Joje nėra vietos dieviškajam numatymui ir priežastingumo dėsningumams. Tai buvo ir Aristotelio etikos bei politikos mokymų pagrindas. Aristotelis buvo aistringas empirinių faktų rinkėjas. Jis skatino savo mokinius rinkti visų miestų ir tautų įstatymus bei politines institucijų rūšis. Vėlesniais laikotarpiais Aristotelis buvo laikomas dogmatišku mąstytoju, nes jo nuorodos buvo priimamos be svarstymų. Iš tikro, jis buvo didžiausias visų laikų empirikas.

Mokiniai ir komentatoriai

Po jo mirties mokiniai tęsė jo darbus, ypač istorijos srityje: Teofrastas parašė filosofijos istoriją bei veikalus apie botaniką ir mineralogiją; Eudemas iš Rodo rašė apie matematikos ir astronomijos istoriją, Menonas – medicinos istoriją, Dicaearchus iš Messene – civilizacijos istoriją bei politinių konstitucijų tipų apžvalgą.

Kita peripetikų karta skilo į dvi kryptis: literatūros istoriją aprašant poezijos, epo, ragedijos, komedijos vystymąsi bei rašančių įžymių rašytojų ir mokslo vyrų biografijas. Straton iš Lampsacus sukūrė fiziką paremtą eksperimentais, o astronomas Aristarchas iš Samos sukūrė heliocentrinę Saulės sistemą. Tačiau mokykla sunyko iki 1 a. (mūsų eros), kai atradus Aristotelių pamokų rankraščius, kilo milžiniška komentatorių banga.

Platonas "Timėjus"
Platonas "Kritijas"
Kur mirė Sokratas?
Plotinas: Mūsų „Aš“ lygiai
Antikos filosofijos labirintai
Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
Monistinės kosmologijos (iki Sokrato)
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvasis neoplatonizmas. Proklas
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Porfirijaus "Nimfų ola"
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Reinkarnacijos idėja ankstyvojoje krikščionybėje
Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims
Gnosticizmas: ofitai
Kita gnostikų Ieva
Hermetiškosios vizijos
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis