Vitgenšteino kopėčios  

Mano teiginiai yra paaiškinami taip: tasai, kuris supranta mane, galiausiai pamatys juos kaip beprasmius, kai perlips per juos, ant jų, virš jų (jis privalo taip sakyti, kai numes kopėčias, kuriomis užlipo).

Griežtas ir bekompromisinis Liudvikas Vitgenšteinas savo laiku nebuvo panaudojamas avangardiniams meno kūriniams. Jis atsisakė formuluoti estetiką, paskelbdamas, kad niekas negali apibrėžti „grožio“ kitaip nei nustatydamas „kuri kavos rūšis yra skani“. Ir vis tik dar mūsų laikmečio rašytojai turi suprasti, kad Vitgenšteinas yra „jų“ filosofas. Juk Vitgenšteinas pateikė radikaliai naują estetiką, leidžiančią suprasti neišvengiamą paprastos kalbos nepaprastumą.

Vitgenšteino kopėčios yra vykęs tos radikalios estetikos simbolis, ir ne vien jo, kaip objekto, paprastume. Kilimas „aukštyn“ tomis kopėčiomis niekada negali būti daugiau nei, kaip išsireiškė jo amžininkė Gertrude Stein, „vėl ir vėl pradžia“. Vitgenšteinas mums parodo, kad tomis pačiomis kopėčiomis negalime užlipti dukart: kalbos, kurios kontekste pasirodo žodžiai ir sakiniai, panaudojimas apibrėžia jų reikšmes, kurios keičiasi su kiekvienu pakartojimu. Vitgenšteino estetika nepriima nei teorijos, nei esmingumo, nei metakalbos – tik praktiką, veikimo būdą, fragmentinį ir elipsoidinį.

Rimtai priimant Vitgenšteino pastebėjimą, kad „filosofija turėtų būti rašoma tik poezijos forma“, galima aptarinėti Vitgenšteiną kaip „poetą“. Vitgenšteino apsėdimas dirbti su kalba yra savita marginalumo forma (nacionalinė, kultūrinė, religinė, seksualinė), kuri, matyt, atspindi modernistines sąlygas.

Žr. M. Perloff. Vittgenstein‘s Ladder: Poetic Language and the Strangeness of the Ordinary, 1996

Vitgenšteino kopėčios: poetinė kalba

- Neužmirškite, kad eilėraštis, nors ir parašytas informacine kalba, nėra naudojamas pateiktos informacijos kalbos žaidime,
Liudvigas Vitgenšteinas, Zettel

- Filosofija turėtų būti rašoma tik poezijos forma.
Liudvigas Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė1)

1939-ųjų rudenį Liudvikas Vitgenšteinas ir jo jaunasis draugas, Kembridžo studentas Normanas Malkolmas, vaikštinėdami palei upę, pamatė laikraščių pardavėjo iškabą, skelbiančią, kad vokiečiai apkaltino britų vyriausybę, sukursčius neseniai įvykusį pasikėsinimą į Hitlerį. Kai Vitgenšteinas pastebėjo, kad jo visai nenustebintų, jei tai būtų tiesa, Malkolmas atrėžė, kad tai neįmanoma, nes „britai pernelyg civilizuoti ir padorūs, kad darytų ką nors taip slapta, ir .... kad toks aktas nesuderinamas su britų ‚nacionaliniu charakteriu‘.“ Vitgenšteinas įsiuto. Po penkerių metų jis parašė Malkolmui2):

Kada bepagalvodavau apie tave, negalėdavau neprisiminti vieno incidento, kuris man pasirodė labai svarbus... tu padarei pastebėjimą apie ‚nacionalinį charakterį‘, kas mane sukrėtė savo primityvumu. Tada pagalvojau: kam studijuoti filosofiją, jei visa, ką tai duoda, teleidžia su tam tikru įtikinamumu kalbėti apie kai kuriuos miglotus logikos klausimus ir pan.; ir jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus, tai nepadaro tavęs, naudojant PAVOJINGAS frazes, sąžiningesniu bei bet kuris ... žurnalistas...

Kam studijuoti filosofiją, jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus? Tai klausimas, kurį Vitgenšteinas uždavinėjo sau visos savo, kaip filosofo, karjeros metu. Dar 1913-ais „Pastabose apie logiką“ 3) jis rašė: „Filosofijoje nėra dedukcijos: ji grynai aprašomoji. Filosofija nepateikia tikrovės vaizdų“. Ir po kelių metų, jis padarė tokį paslaptingą įrašą rankraštyje, tapusiu „Traktatu“:

Jaučiame, kad net jei visi įmanomi moksliniai klausimai atsakyti, gyvenimo problemos vis dar bus visai nepaliestos. Tačiau aišku, kad ten nebus likusių klausimų, ir tik šis yra atsakymas. [6.52]

Tad, kai Vitgenšteinas barė Malkolmą kaip „teisingą“ priimantį teiginį, kad bandymas nužudyti yra svetimas britų ‚nacionaliniam charakteriui‘, klausimas ne tame, dalyvavo britų vyriausybė ar nedalyvavo pasikėsinime nužudyti Hitlerį, o tame, ar prasminga laikyti, kad ji pernelyg „civilizuota“ ir „padori“, kad tai padarytų. Etinius teiginius, teiginius apie tokius dalykus, kaip ‚nacionalinis charakteris‘, Vitgenšteinas visada laikė abejotinais: „niekas, apie ką galime pagalvoti ar pasakyti, neturėtų būti tema“4). Tad įsivaizduokime, ką pasakytų Vitgenšteinas apie mūsų polinkį naudoti žargoną, pamėgimą, ne tik tarp TV žurnalistų, bet ir intelektualiniame gyvenime, kalbėti apie „istorijos pabaigą“, „Reigano laikmetį“, „šaltojo karo mentalitetą“, „Vietnamo sindromą“ ir pan.

Viena tokių „primityvių“ teiginių aibė susijusi su poezija. Vernon ShetleyR1) knygos pavadinimas yra „Po poezijos mirties“; Dana GioiaR2) knyga vadinasi „Ar poezija yra prasminga?“5), o joje liūdnai pastebima, kad „Amerikos poezija priklauso subkultūrai“, kad „dienraščiai daugiau neapžvelgia poezijos“ ir kad, „nors aplink yra nemažai poezijos, ji mažai ką reiškia skaitytojams, leidėjams ar reklamos davėjams – niekam, išskyrus pačius poetus“.

Ar tokios „PAVOJINGOS frazės“ turi vertę? Vitgenšteinas galėtų atsakyti, paklausdamas Shetley ar Gioia, kas „tai“ yra, kas daugiau nieko „nereiškia“, „tai“, kas kritikų apibūdinimu taip liūdnai „nuvertėjo“, taip sumarginalėjo, taip nuslinko į 20 a. pabaigos Amerikos kultūros užkulisius. Ir jis lygiai taip pat būtų įtarus dėl kritikų pasiūlymų (pvz., Gioia teigimo, kad jei organizuotume Kūrybinio rašymo programas, poezija galėtų grįžti „publikai“), paklausdamas, kuriems poezija galėtų būti reikšminga ir kodėl? Galiausiai, viskas priklauso, kokie klausimai yra užduodami duotomis aplinkybėmis. Kaip Vitgenšteinas užrašė 1942-ais užrašų knygutėje: „Žmogus bus įkalintas kambaryje su uždarytomis, į vidų atsiveriančiomis durimis tol, kol jis nepatrauks jų - vietoj to, kad stumtų jas“ [CV 42). Ar vėl:

Anksčiau fizikai sakė, kad staiga aptiko, kad turi per mažai matematikos žinių, kad susidorotų su fizika; ir beveik taip pat šiandien jaunuoliai gali pasakyti apie situaciją, kurioje daugiau nepakanka įprastinio sveiko proto, kad įveiktų gyvenimo iškeltus reikalavimus. Viskas tapo taip painu, kad susigaudymui reikia nepaprasto intelekto. Daugiau neužtenka sugebėjimo žaisti; kyla klausimas: ar šis žaidimas iš viso gali būti žaidžiamas dabar ir koks turėtų būti teisingas žaidimas? [CV 27]

Galėtume paklausti, perfrazuodami Vitgenšteino klausimą, ar gali būti šiandien žaidžiamas „teisingas“ poezijos žaidimas, ir, jei „sugebėjimų“ – tarkim, mokėjimo naudoti metrą, rimus ir „gyvą“ vaizduotę – daugiau nepakanka, kaip jis turėtų būti pertvarkytas? Išdėsčius konkrečiau: kokį vaidmenį vaidina kalbos, kurią naudoja dichten (poezijos rašymas), nagrinėjimas 20 a. pabaigos masinėje kultūroje. Galiausiai Theodoras Adorno 1967-ais paskelbė, kad „kultūrinė kritika susidūrė su kultūros dialektikos paskutiniąja faze ir barbarizmu. Po Auschwitz‘o kurti poeziją yra barbariška. Ir tai graužia netgi žinojimą, kodėl šiandien tapo neįmanoma kurti poeziją6)”. Tai kas tada kultūrinėje sąmonėje pakeičia „poetiškumą“?

Vitgenšteinas galėjo neturėti atsakymų į šiuos ir susijusius klausimus. Atvirkščiai, jo „filosofijos“ rašymas tarsi ji būtų „poezija“ dramatizuoja kūrybos procesą tam tikrais klausimais kaip patikrinimą, kas gali būti ir kas negali būti pasakyta apie literatūrines formas (pvz., poeziją), koncepcijas (pvz., barbarizmą) ir gyvenimo faktus (pvz., mirtį). Jis rašė 1944-ais: „Filosofas yra žmogus, turintis savyje išsigydyti daug intelektualinių ligų prieš prieidamas prie sveiko proto sąvokų“ [CV 44]. Galbūt šis misticizmo ir sveiko proto mišinys, radikali mintis, prie kurios tebelimpa kieno nors senojo požiūrio „lukštai“, sukūrė Vitgenšteiną, kuris savo laiku visai nesidomėjo „poezija“, savotišką poetų ir menininkų šventąjį patroną.

Scenarijaus, kurį 1993 m. parašė Dereko Jarman‘oR3) filmui apie Vitgenšteiną7), įžangoje Terry Eagleton‘asR4) parašė:

Tebesipildo meninių darbų apie Liudviką Vitgenšteiną biblioteka. Kas tai per žmogus, kurio filosofija gali būti kartu pakankamai paini ir techninė, kuri taip žadina meninę vaizduotę? Fregė yra filosofų filosofas; Bertranas Raselas kiekvienam pardavėjui - išminčiaus atvaizdas, Sartras - intelektualo idėja medijoje; o Vitgenšteinas yra poetų ir kompozitorių, dramaturgų ir romanistų filosofas; jo galingojo ‚Traktato‘ akordai perteikti netgi muzikoje.

Pats T. Eagleton‘as pasidavė Vitgenšteino kerams prieš kelis metus, kai rašė sąmojingą romaną „Šventieji ir mokslininkai“ (1987), kuriame Vitgenšteinas, bėgdamas nuo Kembridžo ribotumo ir veidmainystės, išsinuomoja kotedžą Airijos pakrantėje su draugu, emigravusiu iš Rusijos lingvistikos filosofu Nikolajumi BachtinuR5) (didžiojo kritiko Michailo broliu), kuris, skirtingai nei asketiškas Vitgenšteinas, buvo didelis gurmanas8). Netrukus jie suteikia prieglobstį airių patriotui James ConnollyR6), besislapstančiam nuo britų vyriausybės, ir Leopoldui Bloom‘ui, besislepiančiam nuo antisemitizmo Džoiso Dubline. Jų pokalbiai apie revoliuciją ir susijusias temas yra romano esmė; tik Vitgenšteinui užimant tvirtą poziciją. Jis sako Connolly: „Revoliucija yra metafiziko svajonė“, ir dar „visiško pasikeitimo gyvenime idėja yra iliuzija. Nėra nieko, kas totaliai pasikeistų. Nes viskas, kas dabar yra, turėtų baigtis, ir kažkas, visiškai nauja, prasidėti“ 9). Ir dar romane teigiama, kad tai Vitgenšteinas, kuris pasireiškia kaip tikrasis tos grupės radikalas blaiviai įvertinantis situaciją.

Panaši, gal labiau stilizuota, išmonė yra Guy Davenport‘oR7) apsakyme „Brescia aeroplanai“, paskelbtame rinkinyje „Tatlin!“ (1974). Davenport‘as rašo, kad 1909-ais, kai Kafka ir jo draugai Otto ir Max Brod‘ai atostogavo (ir iš tikro taip ir buvo) ComoR8), jie nusprendė dalyvauti dideliame oro šou BresciaR9), kur turėjo pasirodyti aviatoriai Louis BleriotR10), Glenn CurtissR11) ir broliai Wright'ai. Jiems stebint, kaip Bleriot‘as ruošia lėktuvą („geltoną laumžirgį iš vaškuoto medžio, ištempto audeklo ir laidų“), jie susiduria su pašalaičiu10):

Netoli jų aukštas vyras tankiais kaštoniniais plaukais laikė sau už riešo, tarsi jį skaudėtų. Jo žvilgsnio aštrumas patraukė Kafkos dėmesį labiau, nei liesas ūgis, kuris, iš požymių, rodė jį esant oreiviu ir mechaniku. Tai buvo paukščiažmogių ir mašinų magijos amžius. Kas žino, bet vienas tų išsiblaškiusių veidų galėjo būti pats Marinetti? Tai buvo žmogus-gervė. Jo garbanotų rudų plaukų laukinis vaizdas bei įtampa ilguose pirštuose liudijo keistą žmogaus poreikį skristi. Jis kalbėjo žemam vyrui mėlynu mechaniko chalatu ir akių raiščiu. Iš jo burnos sklido žodžiai Aitvaras kyla aukštyn aerostotis, Hohere Luftstazion zum Drachensteigenlassen. Žemasis vyras klausiamai pakėlė rankas ir pašiaušė plaukus. Glassop, buvo atsakymas, kurį palydėjo žalias žodis Derbyshire.

1908-1911 m. tikrasis Vitgenšteinas studijavo aeronautiką Mančesterio universitete, jo pagrindinis tyrinėjimų projektas apie aitvarų konstravimą buvo atliekamas „Aitvarai kyla į viršutinę atmosferą“ stotyje netoli Glossop‘o10). Davenport‘as, patrauktas labai neįprasto, tačiau praktinio būsimo filosofo išsilavinimo (Vitgenšteinas neturėjo universitetinio išsimokslinimo), pateikia, kas galėjo nutikti, jei Vitgenšteinas ir Kafka, du didieji avangardistai, kilę iš austro-vengrų imperijos asimiliuoto žydų pasaulio, du rašytojai, kurie, vienok, niekada nežinojo vienas kito darbų, būtų susitikę (arba, beveik susitikę) Brescia oro šventėje. „Kas, - Davenport‘as verčia Francą [Kafką] paklausti italų reporterio, - tas aukštas vyras skvarbiomis akimis ir kaštoniniais plaukais?“ Giornalista nežino, tačiau vėliau, po Bleriot'o skrydžio, ištiesia Francui popieriaus lapą. „Kafka pažiūri į vardą. Jis perskaito, .... Liudvikas Vitgenšteinas“.

Tai viskas, kas nutinka. Du vyrai niekada nesusitinka. Tačiau po Curtiss tikrai velniškojo skrydžio, kuris jam atneša didįjį prizą, „vyras, kurio pavardė Vitgenšteinas, vėl laikė savo kairįjį riešą, jį masažuodamas, tarsi skaudėtų“, tuo tarpu kitoje lauko pusėje Maksas klausia Francą: „Kodėl tavo akyse ašaros?“ ir Francas atsako: „Nežinau... Nežinau“.

[ ... ]   (bus pratęsta)  


Pastabos

Tekste naudojami sutrumpinimai:
T – Traktatas
CV – Kultūra ir vertė
PI – Filosofijos
NM – N. Malkolmo knyga apie Vitgenšteiną1)

1) Z#160; CV 24: vok. Philosophie durfte man eigentlich nur dichten. E. Anscombe vertė: „Filosofija turėtų būti rašoma tik kaip poetinė kompozicija“. Čia pateikta labiau idiomatiškai.

2) N. Malcolm. Ludwig Wittgenstein: A Memoir and a Biographical Sketch, by G.H. von Wright, 1984; su Vitgenšteino laiškais Malkolmui. Tekste nuorodos žymimos kaip NM.

3) „Pastabos apie logiką“ padiktuotos Birmingeme prieš pat Vitgenšteinui išvykstant į Norvegiją 1913 m. vasarą. Jos paskelbtos kaip priedas „Užrašų knygutėse, 1914-1916”.

4) L. Vitgenšteinas. Paskaita apie etiką, 1929

5) V. Shetley. After the Death of Poetry: Poet and Audience in Contemporary America, 1993 ir D. Gioia. Can Poetry Matter? Essays on Poetry and American Culture
Shetley poetiniai požiūriai visai skiriasi nuo Gioia „naujojo formalizmo“, tačiau, kaip ir Gioia, jis laiko, kad „kadaise gyvybingą“ poeziją dabartinė kultūra marginalizavo.

6) T.W. Adorno. Cultural Criticism and Society, 1967

7) Wittgenstein: The Terry Eagleton Script, the Derek Jarman Film, 1933
Jarman‘o scenarijus taip skiriasi nuo pradinio Eagleton‘o scenarijaus, kad pateikiami abudu. Įžangoje Eagleton‘as pakomentuoja skirtumus.

8) Vitgenšteinas iš tikro 1948-aisiais nuomavo kotedžą Galway, kai atsisakė pareigų Kembridže. Tačiau ten jis gyveno vienas ir 1948 m. rudenį persikėlė į viešbutį Dubline. „Mano Vitgenšteine“ Eagleton‘as nurodo, kad N. Bachtino „kūrinys turi didelių panašumų su jo jaunesniojo brolio kūryba, nors abu prarado ryšius po Sovietų revoliucijos ir Nikolajus netgi nežinojo, kad Michailas išgyveno, kol atsitiktinai rado šio knygą apie Dostojevskį Paryžiaus knygyne“.

9) T. Eagleton. Saints and Scholars, 1987

10) G. Davenport. The Aeroplanes at Brescia// Tatlin!, 1974

11) Žr. R. Monk. Ludwig Wittgenstein, The Duty of Genius, 1990


Paaiškinimai

R1) Vernonas Šetlis (Vernon Shetley) – anglų kalbos profesorius, parašęs „Po poezijos mirties: Poetas ir skaitytojai šiuolaikinėje Amerikoje“ (1993), knygą apie naująją juodąją filmografiją.

R2) Maiklas Džioja (Michael Dana Gioia, g. 1950 m.) – amerikiečių poetas, rašytojas ir kritikas. Pirmus 15 m. rašė naktimis dirbdamas „General Foods“ korporacijoje. Po išgarsėjusios esė „Ar poezija ką reiškia?“ (1991) užsiėmė tik kūryba. Išleido 5 poezijos knygas ir 3 tomus literatūros kritikos. Taip pat rašo operų libretus, dainų tekstus, verčia. Priskiriamas „naujojo formalizmo“ krypčiai.

R3) Derekas Džarmenas (Michael Derek Elworthy Jarman, 1942-1994) – britų režisierius avangardistas, scenos menininkas ir scenaristas, daržininkas. Gavo 3 „Tedi“ prizus - Berlyno festivalio apdovanojimą už filmus apie seksualines mažumas. Filmavo nuo 1971 m, o 1976 m. išleido prieštaringai Britanijoje vertintą „Sebastianą“, teigiamai pateikdamas homoseksualus (nufilmuotas lotynų kalba). Toliau sėkė „Jubiliejus“ (1978, apie pank-roko kultūrą), „Audra“ (1979, tai Šekspyro ekranizacija). Tada 7 m. kūrė tik trumpametražius filmus iki pat „Karavadžio“ (1986). 1986 m. nustaytas ŽIV. Sekančia atžyma – filmas „Arija“ (1987). Už „Atsisveikinimo žvilgsnį į Angliją“ gauna „Tedi“. Sunkiai suserga – ir sirgdamas susuka filmą „Vitgenšteinas“ (1993), kur filosofas pavaizduojamas homoseksualu. Paskutinis filmas „Blue“ (1993) nufilmuotas jau Derekui apakus, turintis tik vieną ryškiai mėlyną kadrą, kuris yra fonu muzikai, ir kuriame Derekas bei keli aktoriai pasakoja apie režisieriaus gyvenimą ir požiūrį.

R4) Teris Igltonas (Terence Francis "Terry" Eagleton, g. 1943 m.) - airių kilmės britų literatūros kritikas, neomarksistinės pakraipos filosofas. Pradėjo Viktorijos laikų literatūra, vėliau užsiėmė anglakalbe 19-20 a. literatūra. Išleido apie 40 knygų, kurių žinomiausia „Literatūros teorija: Įvadas“ (1983). Taip pat žinomas kaip postmodernizmo kritikas, paskelbęs „Postmodernizmo iliuzijas“ (1996). Taip pat aršiai kritikuoja „Naująjį ateizmą“, o futbolą laiko „opiumu liaudžiai“.

R5) Nikolajus Bachtinas (1894-1950) – rusų filosofas, antikos žinovas, Michailo Bachtino brolis. 1905 m. su šeima persikėlė į Vilnių, kur tėvas atstovavo Oriolo banką. Sutriuškinus baltagvardiečius, nuo 1920 m. gyveno emigracijoje. Parašė kūrinių, apmąstančių froidizmą ir psichoanalizę. 1932 m. galutinai persikėlė į Angliją, kur apsigynė daktaro disertaciją. Nuo 1935 m. dėstė antikinę filosofiją Sautamptono koledže, vėliau klasikinių kalbų profesorius Birmingemo un-te (daugiausia, graikų). Buvo L. Vitgenšteino draugu. Leido žurnalą „The Link“, buvo artimas radikaliesiems marksistams ir prieš karą įstojo į komunistų partiją.

R6) Džeimsas Konolis (James Connolly, 1868-1916) – airių respublikonas, socialistas, revoliucionierius, marksizmo teoretikas. Vienas Velykų sukilimo (1916) organizatorių ir vienas iš septyneto, pasirašiusio deklaraciją del Airijos respublikos sukūrimo.

R7) Gajus Davenportas (Guy Mattison Davenport, 1927-2005) – amerikiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, dailininkas, pedagogas. Vienu svarbesnių tyrinėjimų buvo E. Paundo kūryba. Vertė senovės graikų poeziją, komentavo Homerą, pasireiškė kaip grafikas. Į meninę literatūrą atejo 1970 m. su apsakymu „Brescia aeroplanai“, kuris remiasi Kafkos apsilankymu oro šou 1909-ais. Jo kūrybai panaudoja tris pagrindines priemones: realius istorinius įvykius ir asmenis, formalius naratyvinius eksperimentus ir „Furjė utopizmą“, kai nedidelėms žmonių grupėms pašalinamas kūno ir mąstymo atskyrimas. Jo knygos: „Tatlin!“ (1974), „Da Vinči dviratis“ (1979), „Obuoliai ir kraušės“ (1984), „Pikaso mirtis“ (2003), „Wo es war, soll ich werden“ (2004) ir kt.

R8) Komas (Como) - miestas šiaurės Italijoje, prie Komo ežero, Lombardijos Alpių papėdėje; 85 t8kst. gyv. Įkurtas 2 a. pr.m.e.; jame daug 11-18 a. architektūros paminklų.

R9) Breša (Brescia) – universitetinis miestas Lombardijoje (šiaurės Italija), 200 tūkst. gyv. Jame išlikę senovės romėnų pastatų liekanos; garsus San Salvatore-Santa Giulia vienuolyno kompleksas.

R10) Luisas Blerijo (Louis Charles Joseph Bleriot, 1872-1936) – prancūzų aviatorius, inžinierius ir išradėjas. Pirmasis lakūnas perskridęs Lamanšą (1909) ir pirmasis prancūzas gavęs piloto pažymėjimą. Sukūrė pirmąsias praktiškas automobilių priekines lempas. Pirmasis ėmė naudoti vairalazdės ir kojų pedalų orlaivių valdymui. Įsteigė Bleriot-Voisin aviacijos įmonę. Jo garbei pavadintas Saturno palydovas.

R11) Glenas Kiortisas (Glenn Hammond Curtiss, 1878-1930) – amerikiečių aviatorius, motociklų pradininkas. 1904 m. ėmė gaminti orlaivių variklius, po 1908 ėmė kurti lėktuvus. Įsteigė „Curtiss Aeroplane and Motor Co“, gaminusiai orlaivius JAV armijai ir laivynui (Pirmojo pasaulinio karo metais atliko bandymus su hidroplanais). Jos kariniai ir civiliniai orlaiviai dominavo iki Antrojo pasaulinio karo.

Tylos kalba
Struktūrinė lingvistika
Kalba: Kieta ar minkšta?
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Vitgenšteinas: Kopėčių patraukimo simptomai
Durkheimas, Parsonsas, Giddensas: reprezentacijos sunykimas
Jurgenas Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
Apie ontologiją
Filosofijos skiltis
Vartiklis