Krikščioniškasis gnosticizmas

Pastaba: Daugiau krikščioniškojo gnosticizmų atstovų rasite atskirame puslapyje.

Savo laiku gnostikai leido tūkstančiams žmonių išgirsti apie Kristų. Jie mokė, kad išsilaisvinimo kelias eina per gnosis, dvasinio pasaulio šv.tiesų pažinimą. Jie mokė, kad kiekvienas žmogus yra dieviškosios kibirkšties paveldėtojas, tik dauguma jų dar nepažino savo tikrosios prigimties. Jėzaus misija ir buvo priminti apie ją. E. Blavatskaja rašė (Atskleistoji Izidė): „…jie pasirodė iškart po tariamo nukryžiavimo ir išliko, kol nebuvo beveik visiškai išnaikinti žiauriai vykdant Konstantino dekretus. Jų didžiausias nusidėjimas buvo sinkretinis požiūris…“

Amžių sandūros Romos imperija buvo palanki dvasinės minties ugdymui. Tačiau moralės sritis buvo labai apleista – ir daugelyje vietų kūrėsi grupės, raginusios atstatyti moralės dalykus. Ir krikščioniškųjų grupių balsai buvo garsiausi. Jie aiškino apie santykių paprastumą ir bendrą nuosavybę, smerkė vergiją ir gladiatorių kovas. Galų gale Roma pasidavė. 325 m., valdant Konstantinui, krikščionybė tampa oficialia imperijos religija. Kartu pasikeitė ir valstybė, ir bažnyčia. Roma pradėjo daugiau rūpintis vargingaisiais, o bažnyčios vadovybė padėjo gvieštis turtų ir valdžios. Prieštaraujantys buvo skaudžiai baudžiami.

E. Blavatskaja mano, kad apaštalas Paulius buvo pirmasis, supratęs, kad Kristaus gyvenimas buvo simbolinis atskleidimo kelias, kad jis atėjo į pasaulį ne su vienu išpirkimo tikslu, o kaip pavyzdys, parodantis kelią. Kiekvienas gali pakartoti Kristaus šlovę: „Kristus jumyse, šlovės viltis“ (Col. 1:25).

Jo amžininkas Simonas Magas buvo visų vėlesnių sektų pradininkas. Jis ir jo mokiniai (pvz., Menanderis) darė okultinius stebuklus. Asketas Satornilos iš Sirijos 2 a. pradžioje mokė Antiochijoje. Cerinthus iš Mažosios Azijos 1 a. viduryje mokė apie Nežinomą Dievą ir Jėzaus pakeitimą nukryžiavimo metu [tai vadinama doketizmu], Carpocrates (apie 117-138 m.) vadovavo mokyklai Aleksandrijoje, o jo mokinė Marcellina apie 160 m. skleidė jo mokymą Romoje.


Apie Jėzaus sukeitimą

"Taip, jie matė mane, jie mane nubaudė. Bet tai buvo kitas, jų tėvas, kuris išgėrė tulžį ir actą, - ne aš. Jie kirto man nendre, ten buvo kitas, Simonas, kuris tempė kryžių ant savo pečių. Tai buvo kitas, kuriam uždėjo erškėčių vainiką. Aš linksminausi aukštybėse archonų gausa, jų suklydimų, jų tuščios šlovės palikuonis. Ir juokiausi iš jų nežinojimo" [Antrasis Didžiojo Seto traktatas]

"Ir aš [Petras] tariau: 'Ką aš mačiau, ar buvote Jūs, Viešpatie, kurį jie paėmė, ir Jūs mane apkabinote? O kas buvo medyje, laimingas ir besijuokiantis? Ar tai kitas, kurio rankas ir kojas prikalė?' Atpirkėjas pasakė: 'Matytas medyje, laimingas ir besijuokiantis, buvo gyvasis Jėzus, o tas, į kurio rankas ir kojas sukalė vinis yra jo kūniškoji dalis, kuri yra pakaitalas, skirtas nešlovei, kuris atėjo kaip jo atvaizdas'" [Petro apokalipsė]

Irenėjus sako, kad Cerinthus mokė, kad "Jėzus negimė iš nekaltos mergelės, o buvo Juozapo ir Marijos sūnus kaip ir kiti žmonės, tik didesnis teisuolis, išsilavinęs ir išmintingas. Po krikšto, Kristus nusleido virš jo nuo valdžios, kuri aukščiau visų, kaip balandis ir nuo tada jam atskleidė nežinomą Tėvą ir darė stebuklus. Pabaigoje Kristus vėl atsiskyrė nuo Jėzaus ir tik Jėzus kentėjo ir prisikėlė – tuo tarpu Kristus jų nepatyrė, nes yra dvasinė būtybė" [Prieš erezijas].

Klemensas iš Aleksandrijos (150-215 m.), trečiasis Romos vyskupas, apibūdina Basilides kaip "filosofą, pasišventusį dieviškų dalykų apmąstymui". Jis sakėsi gavęs slaptus Jėzaus žodžius" iš apaštalo Mato ir mokėsi iš Glaucias, Petro vertėjo. Apie 130 m. jis Aleksandrijoje surinko mokinių grupę. Sakoma, kad jis parašė evangeliją ir 24 evangelijų aiškinimų tomus, o taip pat eilių ir dainų. Išliko tik keli fragmentai, vienas jų yra malda Nežinomam Dievui. Basilides mirus, jo mokymą palaikė sūnus Isidores.

Markionas buvo turtingas laivų savininkas prie Juodosios jūros ir vyskupas (kaip ir jo tėvas) Apie 155 m. atvyko į Romą. Mokymą daugiausia rėmėsi Pauliumi atmetant daugelį kitų evamgelijų. Pagarsėjo atmesdamas Senąjį Testamentą, nes sakė, kad Jahvė negali būti Jėzaus tėvas, kuris turėjo būti "geras".

Valentinus (100-175 m.) Egipto deltos mieste Phrenobis ir mokėsi Aleksandrijoje. Sakoma, kad jį apmokė Theudas, Pauliaus mokinys. Atvyko į Romą, kur tikėjos būti išrinktas vyskupu. Turėjo daug garsių mokinių: Ptolomeaus, Heracleon, Theodotus ir Marcus. Jis buvo tarsi tarpininkas tarp Romos bažnyčios ir kraštinių gnosticizmo apraiškų. Jo įpėdinis Marcus įvedė apeigas, susijusias su senovės mistiniais kultais ir sakėsi, kad jam buvo apreikšta, kaip visą Valentino sistemą perkelti į skaičius ir raides.

Pirmieji bažnyčios tėvai istorijoje žinomi kaip eresiologai. Liono vyskupas Ireneaus (130- 200 m.) parašė 5 knygų veikalą prieš gnosticizmą, vėliau pavadintą "Prieš erezijas", kuriame pabandė suklasifikuoti sektas ir jų įkūrėjus. Teologas Hippolytus iš Romos (170-236 m.) parašė "Visų erezijų paneigimas" (tik 1842 m. Athos kalno vienuolyne buvo rastas šio veikalo rankraštis). Jame ne tik aprašomos 33 gnostikų sistemos, bet ir išdėsto graikų astrologijos, magijos ir religijos idėjas.

Tertulianas (150-225 m.) parašė "Eretikų persekiojimo pateisinimą". Klemensas iš Aleksandrijos ir Origenas (185-254 m.) irgi rašė prieš ereziją. Jų raštai rodo artumą gnostikų mokymams. Origenas netgi garsėjo reinkarnacijos idėja.

1946 m. Togo Mina, Koptų muziejaus direktorius nupirko vieną gnostikų rankraščių už 250 Egipto svarų. Bet tik 1950 m. Jean Dorosse atsekė Nag Hammadi, vietovė už 280 mylių į pietus nuo Kairo. Vietiniai valstiečiai jam parodė senovinio Chenosboskion miesto vietą. Koptų kalba jo pavadinimas buvo Shenesit, "Dievo Seto akacijos". Užleistose krikščionių kapinėse Gebel et-Tarif kalno papėdėje rastas užkastas ąsotis su gnostikų kodeksu (viso 52 traktatai). Netoliese buvo šv.Pachomius, vieno "dykumų tėvų" įsteigto vienuolyno griuvėsiai. Išlikęs Pachomius įpėdinio 367 m. laiškas, smerkiantis eretikų rašinius.


Kitos gnostikų koncepcijos

Nežinomas Dievas. Jo negalima aprašyti, o tik nusakyti, "koks jis nėra". Jis lieka kaip energija, tačiau aktyviai nepasireiškia tvėrimo metu. Jis yra tobulumo įsikūnijimas, tačiau jo atspindžiu esantis sutvertasis pasaulis nėra tobulas. Tvėrimas vyksta etapais, emanacijomis. Kuo toliau sluoksnis nuo Dievo, tuo jis tankesnis. Aukštesniųjų sferų gyventojai vadinti aeonais, o žemesniųjų – archonais.

Žydų Jahvė, kurį jie vadino Demiurgu, nėra aukščiausiasis dievas. Jis Žemesniųjų emanacijų atstovas. Jis gali sukurti žmogų, bet negali jam duoti dieviškosios kibirkšties.

Septyni spinduliai. Tai dieviškosios energijos srautai, kurių sąveika kuria naujas visatas. Sophia, Mother of Angels; Gustav Dore Jų judėjimas spirale sukuria ir sunaikina visas Būties apraiškas. Žemesniojos galios priešinasi aukštesniųjų galių keitimams – ir šis dualizmas persunkia visą Sutvėrimo procesą.

Sofija – Achamoth yra aukštųjų sferų būtybė, savo motinos, vyresniosios Sofijos, emanacija, gyvenusi dvasinėje plotmėje, kuri vadinama Pleroma. Žvelgdama žemyn, ji materijos pasaulyje išvydo transcendentinę šviesą. Norėdama paimti ją, ji nusileido žemyn, stengdamasi duoti gyvybę chaotiškiems ir inertiškiems elementams. Galų gale ji įstringa materijoje, negalėdama išsilaisvinti. Tada ji sutveria būtybę su liūto veidu, pavadindama Ildaboath (Ilda, vaikas; baoth, chaosas), kurį gnostikai tapatina su žydų Jahve, Demiurgu. Kadangi materija "akla", tai Ildaboath dar vadinamas Sakla, aklasis.

Pamačiusi savo tvarinį, supranta veikusi nežinodama. Ji ištrūksta iš žemesniųjų sferų ir sukuria tvirtą užtvarą tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Ildaboath, tamsybių kūrinys, negali išvysti, kas yra aukščiau, tačiau yra ambicingas ir yra iš Sofijos gavęs grynos šviesos dalį. Tad jis sukuria 7 sūnus, save paskelbdamas aukščiausiu Dievu ir liepdamas garbinti. Jis nusprendžia ir sukurti žmogų pagal erdvės vandenyse išvystą atvaizdą. Tačiau jo žmogus pajėgus tik šliaužioti žeme kaip kirminas. Tad jis prašo motinos pagalbos, kuri atsiunčia dieviškosios šviesos kibirkštį, kuri atgaivina žmogų ir prikelia gyvenimui. Bet išvydęs, kad gavęs dieviškąją kibirkštį, žmogus keliasi vis aukštyn, Ildaboath įsiunta. Piktai pažvelgus į materijos prarają, jo atvaizdas sugrįžta kaip gyvatė raudomis akimis, Ophiomorphos, Šėtonas. Tada jis savo kūrinius, Adomą ir Ievą, padengia purvu, kad labiau sujungtų su žeme ir įkuria jiems Rojų, bet, kad neišbandytų mirties skonio, uždraudžia ragauti Gėrio ir Blogio pažinimo medžio vaisių.

Tačiau Sofija iš aukštybių nuolat stebi žmoniją. Išvydusi Ildaboath sukurtą pasaulį, ji pasiunčia vieną iš gyvačių, Ophis arba Agathodaemon (dieviškąjį patarėją), įkalbėti, kad Adomas su Ieva paragautų tą uždraustą vaisių, už ką jie išvaromi iš edeno.

Matydama nuolatines žmonijos kančias, ji įkalba motiną pasiųsti Kristų, kad padėtų žmonijai ir per jo nukryžiavimą bei prisikėlimą ateitų galas Ildaboath viešpatavimui.


Tertulianas. Prieš visas erezijas

XXI sk. Cerinthus

Jis mokėsi iš egiptiečių ir laikė, kad pasaulis sutvertas ne pirmapradės dievybės, bet tam tikros galios, kilusios iš Galios esančios virš visų dalykų, - ir kuri (dar) nežino visų dalykų, kurie yra virš visa. Ir dar jis sakė, kad Jėzus negimė iš nekaltos mergelės, o buvo Marijos ir Juozapo sūnus kaip ir kiti žmonės, tik jis buvo išmintingesnis [už kitus]. Krikšto metu ant jo nusileido Kristus kaip balandis - ir iš čia viršenybė virš visų dalykų. Ir tada Jėzus pradėjo skelti apie nežinomąjį Tėvą ir patvirtindamas [savo misiją] darė stebuklus. Ir Kristus paliko Jėzų, kuris kentėjo ir prisikėlė, nes Kristus, kaip dvasinė esybė, negalėjo kentėti.

XXII sk. Ebionikai

Jiems pasaulį sutvėrė tas, kuris tikrovėje yra Dievas, tačiau Kristaus atžvilgiu skleidė pasakojimus panašius į Cerinthus ir Karpokrato. Jie gyveno pagal žydų papročius ir todėl jiems Jėzus buvo teisingai nuteistas [pagal žydų įstatymą. Tad išganytojas vadintas Jėzumi ir Kristumi, nes daugiau niekas pasaulyje nesilaikė Įstatymo. Tad bet kuris besilaikantis Įstatymo nurodymų galėtų būti tuo Kristumi. Ir kad jie, laikydamiesi [Įstatymo] galėtų tapti Kristumi, tai laikė, kad Viešpats buvo žmogus ta prasme kaip ir kiti.

XXIII Theodotus

Jis buvo iš Bizantijos. Jo pasaulio tvėrimo koncepcija iš dalies sutapo su Bažnyčios [propaguojama], - nes visi dalykai yra sutverti Dievo. Bet Kristaus supratimą jis perėmė iš gnostikų, Cerinthus ir Ebiono. Jėzus buvo žmogus, gimęs iš nekaltos mergelės, gyvenęs kaip visi žmonės ir buvęs ypatingai religingas. Krikšto Jordano upėje metu gavo Kristų, nusileidusį kaip balandis. Todėl ir stebuklingos galios jame iki to laiko nepasireiškė. Bet tarp jo pasekėjų vieni laikė, kad jis niekada netapo Dievu, o kiti, kad tapo juo prisikėlęs.

XXIV Melchisedec

Vienas eretikas bankininkas sakė, kad Melchisedec išreiškia didžiausią galią, didesnę už Kristaus, kuris paveldėjo to Melchisedec panašumą. Ir kaip Theodotus pasekėjai, jis sakė, kad Jėzus tik žmogus, ant kurio nusileidp Kristus.

XXV Cerdon

Jis, kai tie [aukščiau] ir Simonas, sakė, kad Mozės ir pranašų garbintas dievas nėra Jėzaus Kristaus tėvas, kuris yra nežinomas ir kuris yra geras. Markionas šią ereziją išsakė "Antitezėse", pasisakydamas prieš Visatos sutvėrėją. Taip mokė ir Lucian, šio eretiko mokinys.


Šiuolaikinis gnosticizmas

Rozenkreiceriai

1614 m. Vokietijos Kassel mieste buvo atspausdintas anoniminis traktatas "Fama Fraternitatis", pateikiantis rozenkreicerių susikūrimo istoriją. Pagrindinis veikėjas yra Christian Rosenkreutz, paslaptingas asmuo, atseit, įkūręs Broliją maždaug 1400-aisiais vardan visos žmonijos pažangos ir laimės. Jis buvo idealu daugeliui garsių žmonių: Mikael Maier, Robert Fludd, John Dee, Johannus Amos Comenius, Francis Bekon ir Jacob Boehme. Netrukus pasirodė ir kitas traktatas "Confessio Fraternitatis". Kai kurias idėjas savo milenistiniai doktrinai perėmė italų vienuolis Joachim iš Fore. Jos maitino ir utopinį optimizmą: Thomas More, Tommaso Campagnola, susiliejo su Giovanni Pico della Mirandola ezoteriniu humanizmu. Rozenkreicerių įtaka intelektualams ir literatūrinė veikla gąsdino bažnyčios valdovus ir juos imta persekioti. To pasėkoje pradinis judėjimas suskilo...

Vėliau plėtėsi masonų ložės, ir viena jų, Elus Coen, išsivystė į Martinistų ordiną, įkurtą enigmatinio Pasqually de Martinez ir vystytą filosofo Louis Claude de Saint-Martin. Nuo 18 a. pradžios susikūrė daug rozenkreicerių mokyklų, kaip Spencer H.Lewis "Senovės mistinis rožės ir kryžiais ordinas", AMORC, ir Max Heindel "Rozenkreicerių pasekėjai". Kitos, kaip Anglijos "Societas Rosicruciana" yra mažiau žinomos, o tokios kaip Josephin Peladan 19 a. pabaigoje įkurtas masonistinis "Rozenkreicelių katalikiškasis ordinas" ar Perey Beverly Randolph "Rozenkreicerių brolija", kitaip Eulis, yra praktiškai nežinomi. Nyderlanduose 18 a. rozenkreiceriai kūrėsi kaip "Guld-und-Rosenkreutz" ordinas. Prancūzijos iš Rusijos ištremtas Antoine Hoene-Wronskij sujungė mesianizmą su kabalistiniais samprotavimais, iš ko vėliau išsivystė "Eliphas Levi".

Jacob Boehme (1575-1624)

Gimė ir didesnę gyvenimo dalį praleido Goerlitz, netoli Juodojo miško vakarų Vokietijoje. Po kelių stiprių apreiškimų, jis paskyrė savo gyvenimą savo mokymo skleidimui – daugiausia laiškais ir knygomis, o taip pat siaurame draugų rate Jacob Boehme "Ne aš, toks, kokį žinau, žino tuos dalykus, o Dievas žino juos manyje" – sako jis savo "Apologijoje". Tarp jo paveiktų buvo ir George Fox, "Draugų bendrijos" (vadintos kvakeriais) įkūrėjas.

Jakovas Boehmė tikėjo, kad kosminio proceso, prasidėjusio Sutvėrimo metu, metu įvyko "nuopuolis" ir progresas sustojo. Žmogus liko įkalintas ir todėl jį reikia išlaisvinti. Išsigelbėjimui svarbiausi veiksniai yra savęs pažinimas ir žmogiškosios būties ribotumo trancendentalumas. "Ką žinome apie tą, Kuris toks didis?" Jis nėra klerikalų dalis, užmirštas dievas, batsiuvys. Pirmoje knygoje "Aurora, arba aušros atėjimas" jis dėstė apie tokį privatumą ir intymumą, kaip galėjo tik tikras gnostikas.

Jam įtaką padarė rozenkreiceriai, taip pat jis buvo karštas Paracelso gerbėjas originaliai perteikdamas makro ir mikro pasaulių sąryšius: "Visas išorinis, matomas Pasaulis, su visais tvariniais yra dvasinio pasaulio pasekmė". Daugelį dalykų Senajame Testamente jis traktavo kaip alegorijas ir jo pagrindiniame veikale "Mysterium Magnum" stengėsi perteikti gilesnę Sutvėrimo doktriną.

Lectorum Rosicrucianum

Lectorum Rosicrucianum įkūrė Jan van Rijekenborgh (1896-1068), jo brolis Z.W.Leene ir Catharose de Petri (1902-1990). Pradėję dalyvauti okultiniuose-teosofiniuose rozenkreicerių Nyderlandų rateliuose, jie gana greitai pradėjo tolti nuo pagrindinių mokymų ir siekė atgaivinti gnosticizmą. Kažkur apie 1952 m. (po 18 m. buvimo po rozenkreicerių vardu) jie pradėjo save vadinti "Jaunąja gnostikų mokykla".

Lectorum Rosicrucianum gerbia katarų Krikščionybės idealą. J. van Rijekenborgh parašė gausius komentarus "Corpus Hermeticum", išleido "Pistis Sophia" kaip būdą tikrojo krikščioniškojo gnosticizmo suvokimui. Jų literatūrinis palikimas labai gausus.

Gnostikai ir ofitai
Krikščioniškieji gnostikai
Gnostikai: Sutvėrimo veiksnys
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Pagrindinė sofijalogijos problema
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Viduramžių prabudimai: Katarai
Judaizmas kaip filosofija Romoje?
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
E.Blavatskaja. Slaptoji doktrina: Kiklopų griuvėsiai...
Patristinė filosofija: Klemensas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Rozenkreiceriai ir alchemija
Basilidas ir basilidiečiai
Filosofijos skiltis
Mitologijos sritis
Religijos sritis