Vladas Braziūnas

   Atolaidis

 Saulė šypteli vos vos -
 baltas kiškis ant kalvos,
 kur balta meška gulėjo -
 sniego ir dangaus spalvos.

 Žemėn geriasi žiema.
 Jau pavasaris, jau šėma.
 Kaip visi žvėreliai šerias,
 mums balas priverkdama.

 Prigurgena upelius
 kaip paklius. Bet tu neliūsk,
 šypsenėle slapūnėle -
 šok nuo lūpų kiškeliu!


   Išeinančios pušys

   Virš stogų apsnigtų, kaminų
   baltos žąsys - virš degančios Romos,
   baltas nerimas mano dienų -
   baltas sniegas aerodromuos.

   Vadenyno dugne pilnatis
   baltą naktį sidabro prižėlusią,
   ir šviesu atminty ir širdy -
   balta balta, balta pašėlusiai.

   Ir tegu virš baltų kaminų
   mano baltosios paukštės skrenda:
   man brangu ką regiu, ką menu,
   ką pinu į baltą legendą.


      Kaimas

   Čia senas kluonas
   pasauliui atlapas,
   čia kepa duoną
   ant klevo lapų,

   čia kregždės leidžias
   į sausą obelį,
   rūpintojėlis veidas -
   senobinis -

   žiūri kaip gandras
   namo negrįžta,
   kaip mes prarandam
   tokią vaikystę.


     Kitas spalis

   Šilto vėjo
   nuo jūros glostomas,
   atšlamėjo
   spalio saulėlydis.

   Kilo mėlynas
   rūkas nuo uosto.
   Mudu ėjom
   lyg filme sulėtintam.

   Per šiltą vėją,
   per rūko sieną
   įsižiūrėjau
   į tavo sielą:

   ir tavo siela
   šilta kaip pienas,
   lengva kaip pūkas,
   kaip šiltas rūkas.