Borchesas. Alefas: Publikacija, komentarai. Vartiklis

Patį J.L. Borchesą visad jaudino Nyčės Amžinojo sugrįžimo idėja ir jis, kaip rašytojas ir kaip mąstytojas, visaip stengėsi su ja susidoroti“, įtraukti į savo dvasinį kontekstą, racionalizuoti ar mistifikuoti. „El Aleph“ (1949) apsakymas yra dar vienu jo tvarkymosi su ta „beprotiška idėja“ pavyzdžiu. Borchesą sunkoka būtų laikyti cikliškumo idėjos gaivintoju bei jos šalininku – šia idėja jis tiesiog literatūriškai žaidžia.

Viršelis Hunų raiteliai įsiveržę naikina vienuolyno biblioteką: suplėšo knygas ir jas degina: „Sudegė palimpsestai ir kodeksai, bet laužo vidury, pelenuose, kone nepaliesta išliko dvyliktoji Civitas Dei knyga, pasakojanti, kaip kadaise Platonas Atėnuose mokęs, jog laikų pabaigoje viskas vėl atgims ankstesniu pavidalu, o jis Atėnuose tai pačiai auditorijai iš naujo dėstysiąs tą patį mokymą“ (J.L. Borchesas. Teologai). Toje knygoje Augustinas polemizuoja su antikiniu cikliškumu, apie kurį kalbėjo pitagoriečiai, Platonas, stoikai.

Augustinas, kitaip nei antikiniai mąstytojai, laiką atriboja nuo amžinybės (skaitykite apie laiką pagal Augustiną >>>>>). Amžinybė – Dievo atributas, o laikas – jo kūrinys. Sąvokos „anksčiau–vėliau“ tinka tik istoriniam laikui matuoti, o amžinybės jos nesiekia. Žmogus istorijoje susiduria tik su laiku. Istorija – tarsi upė, išplaukianti iš stovinčios amžinybės ir vėl į ją sugrįžtanti. Tačiau ir šis, istorinis, laikas nesikartoja. 12-oje „Dievo valstybės“ knygoje Augustinas rašo, kad pasikartojimas panaikintų žmogaus atsiradimo istorijoje ir apskritai visos žmonijos laiko kaip atpirkimo istorijos prasmę. Augustinas pabrėžė, kad žmonijos atsiradimas yra ne atsitiktinis, o unikalus įvykis: „Aš neabejoju, kad prieš sukuriant žmogų niekada nebuvo žmonių apskritai ir kad tas pats žmogus begaliniuose cikluose nesikartoja“. Krikščionys eina tiesiai, tik „nusidėjėliai sukasi ratu“. Siela, įkalinta amžinuose cikluose, nesurastų nei kaip iš jų išeiti, nei kaip įeiti. Kartojimasis paneigtų pamatinį krikščionybės optimizmo šaltinį – amžinos palaimos viltį. Palaima negalinti būti pavadinta tikra, jei ji netrunka amžinai.

Pas Borchesą viskas kiek kitaip. Jo „Teologų“ veikėjai pagarbiai skaito išlikusias knygos dalis, kuriose Augustinas aiškina cikliškumo doktriną, tačiau nesusimąsto, kad jis ją tik referuoja. Doktrina, išlikusi jos kritiko apdegusioje knygoje, tarsi atsigauna ir pradeda naują gyvenimą. Borcheso pasakotojas praneša, kad neva kažkur prie Dunojaus neseniai atsiradusi monotonų (taip pat vadinamų anuliarais) sekta, kuri išpažįsta, „jog istorija judanti ratu ir kad nesą nieko, ko nebūtų buvę anksčiau ir ko nebūsią ateityje. Kalnų vietovėse Ratas ir Gyvatė išstūmė Kryžių“.. Pagrindinis veikėjas Aurelianas, išgirdęs, kad jo nemėgstamas konkurentas Jonas Panonietis rengiasi disputuoti su šia sekta, nusprendė parašyti polemiką, kuri pranoktų Jono Panoniečio sumanymą. Jis cituoja įvairius šaltinius, tarp jų ir Origeno „De principiis“, kur šis neigęs, kad Judas Iskariotas vėl kada nors išduos Viešpatį, o Paulius Jeruzalėje vėl stebės Stepono kankinio mirtį. Taip pat citavo Ciceroną, išjuokusį įsivaizduojančius, jog tuo metu, kai jis kalbasi su Lukulu, begalė kitų Lukulų ir Ciceronų kalba tą patį begalėje kitų vienodų pasaulių.

Jono Panoniečio traktatas išėjo moksliškesnis ir santūresnis ir buvo pasirinktas kovai su sektantais. Sektantų vadovas Euforbas, prieš sudegdamas ant laužo, pasakęs kalbą, kuri iš esmės gina amžinojo cikliškumo versiją: „Tai jau buvo įvykę ir vėl įvyks. Jūs uždegate ne laužą, uždegate ugninį labirintą. Jei čia susijungtų visi laužai, kuriuose degiau, jie netilptų žemėje, o angelai apaktų. Jau daugelį kartų tai sakiau“. Tada jis ėmęs rėkti, nes jį pasiekė liepsnos. Galiausiai Borchesas, istorijai pasibaigus, perša mintį, kad, ko gero, Euforbas vis dėlto buvo teisus. Aurelianui galiausiai pavyksta nugalėti savo nekenčiamą konkurentą Joną Panonietį, labai rafinuotai pacitavus jį taip, kad šį beliko įskųsti dėl kažkada jo paties raštuose prasismelkusios cikliškumo idėjos. Jis stebėjo Jono Panoniečio egzekuciją, ir liepsnų apimtas nekenčiamojo varžovo veidas jam kažką priminė. Šio įspūdžio prasmę jis galėjo suprasti tik po mirties. Po kiek laiko žaibas uždegė medžius, ir Aurelianas mirė ta pačia mirtimi kaip ir Jonas. Aurelianas nepakliuvo į amžinojo ciklo ratus, o nukeliavo į dangų. Tačiau, kalbėdamasis su Dievu, jis iki galo supratęs ereziškojo mokymo slaptąjį kodą: Dievas, kalbėdamas su Aurelianu, taip mažai domėjosi religiniais disputais, jog palaikė jį Jonu Panoniečiu. „Atrodo, kad toks faktas liudija dieviškojo proto sumaištį, tačiau tiksliau būtų sakyti, jog rojuje Aurelianas suprato, kad neįžvelgiamai dievybei jis ir Jonas Panonietis (ortodoksas ir eretikas, nekenčiantis ir nekenčiamasis, kaltintojas ir auka) buvo vienas ir tas pats asmuo“, – taip apsakymą užbaigia Borchesas. O juk histrionai, galbūt pasidavę monotonų įtakai, kaip anksčiau tame pačiame apsakyme rašė Borchesas, sakę, kad kiekvienas žmogus yra du žmonės, o tikrasis jų yra kitas, tasai, kuris danguje. „Taip pat jie įsivaizdavo, kad mūsų poelgiai meta atvirkštinį atspindį: jei mes budime, tai kitas miega, jei mes ištvirkaujame, tai kitas yra skaistus, jei vagiame, tai kitas yra doras. Po mirties mes susijungsime su juo ir tapsime juo“.

O God, I could be bounded in a nutshel and count myself a King of infinite space¹⁾
Hamletas, II, 2

But they will teach us that Eternity is the Standing still of the Present Time, a Nunc-stans (as the Schools call it); which neither they, nor any else understand, no more than they would a Hic-stans for an Infinite greatnesse of Place²⁾...
Leviatanas IV, 46

Tą tvankų vasario rytą, kai mirė Beatrisė Viterbo³⁾ po didingos agonijos, nė akimirkai nenusižeminusi iki sentimentalumo ar baimės, aš pastebėjau, kad ant metalinių reklaminių skydų Konstitucijos aikštėje⁵⁾ atsirado nauja lengvų cigarečių reklama; man tapo liūdna, aš supratau, kad nenumaldomas, platus pasaulis jau atsiskyrė nuo jos ir kad ta permaina tik pirma begalinėje sekoje. Pasaulis keisis, tačiau aš nesikeisiu, pagalvojau su melancholiška tuštybe; aš žinau, kad mano bergždžias atsidavimas kartais ją erzino; dabar, kai ji mirusi, galiu pasišvęsti jos atminimui be vilties, tačiau ir be pažeminimo. Aš prisiminiau, kad balandžio 30-ą yra jos gimtadienis; bus mandagu, parodys gerą išauklėjimą ir, ko gero būtina aplankyti tądien namą Garajaus gatvėje⁶⁾, kad pasveikinčiau jos tėvą ir jos pusbrolį Karlą Archentino Daneri. Aš lauksiu mažos apstatytos svetainės prieblandoje, vėl tyrinėsiu daugybės jos nuotraukų detales. Beatrisė Viterbo profiliu, spalvotos nuotraukos, Beatrisė su kauke 1921 m. karnavale, Beatrisė pirmosios Komunijos metu, Beatrisė vestuvių su Roberto Aleksandriu dieną, Beatrisė netrukus po skyrybų pusryčiaujanti žirgų klube, Beatrisė Kilmese su Delija San Marko Porsel ir Karlu Archentino, Beatrisė su Viljegaso Aedo padovanotu pekinu, Beatrisė enface ir 3/4, besišypsanti, ranka parėmusi smakrą... Man jau neteks, kaip anksčiau, pasiteisinant už buvimą padovanoti nebrangių knygų – knygų, kurių puslapius aš pagaliau susipratau iš anksto iš anksto supjaustyti, kad po daug mėnesių nereiktų įsitikinti, kad niekas jų nelietė.

Beatrisė Viterbo mirė 1929 m. ir nuo tada aš nė karto nepraleidau balandžio 30-os visad aplankydamas jos giminaičius. Ateidavau paprastai ketvirtis 8-os ir sėdėdavau kokias 25 min; kasmet pasirodydavau vis po truputį vėlia ir užsisėdėdavau ilgiau; 1933 m. man padėjo liūtis – mane pakvietė prie stalo. Aš, aišku, neatsisakiau to precedento – 1934 m. pasirodžiau jau po 8-ių su tortu iš Santa-Fe⁷⁾ ir, savaime suprantama, likau pietauti. Taip, tomis pilnomis melancholijos ir bergždžiu mielu nuoboduliu metinių dienomis aš palaipsniui išklausiau vis labiau konfidencialius Karlo Archentino Daneri prisipažinimus.

Beatrisė buvo aukšta, trapi, šiek tiek susigūžusi: jos eisenoje (jei čia leistinas oksimoronas⁹⁾) buvo kažkoks gracingas nerangumas, žavesio šaltinis. Karlas Archentino – rausvas, putlus, žilstantis ponas su siaurais veido bruožais. Jis turėjo nežymias pareigas nežymioje bibliotekoje pietiniame miesto pakraštyje; jo būdas buvo valdingas, tačiau tuo pat metu neveiksmingas – iki neseno laiko jis vakarais ir per šventes buvo linkęs neišeiti iš namų. Po dviejų kartų pas jį dar išsilaikė itališkas „s“ ir perteklinė itališka gestikuliacija. Jo protas nuolat buvo įsiaudrinęs, karštas, staigus ir visiškai nereikšmingas. Jus užpila niekinėmis analogijomis ir bereikalingomis abejonėmis. Jo (kaip ir Beatrisės) gražios, gležnos rankos su plonais pirštais. Kelis mėnesius jis buvo patrauktas Polio Foro¹⁰⁾ poezijos – ne tiek jo baladžių, kiek idėjos apie nesuteptą šlovę. „Jis – prancūzų poetų karalius, - pompastiškai kartojo Karlas Archentino. – Ir nesumanyk jo kritikuoti, net pati nuodingiausia tavo strėlė jo nelies“. Viršelis

1941 m. balandžio 30-ąją aš leidau sau prie torto pridėti vietinio konjako butelį. Karlas Archentino jo paragavo, palaikė neblogu ir po kelių taurelių prakalbo gindamas šiuolaikinį žmogų.

- Aš taip ir matau jį, - kalbėjo su ne visai suprantamu įsikarščiavimu, - savo kabinete tame, sakyčiau, miesto sargybiniame bokšte, apsuptą telefonų, telegrafų, fonografų, radijo telefonų, kino kamerų, projektorių, žodynų, tvarkaraščių, biuletenių...

Ir jis pareiškė, kad viskuo tuo aprūpintam žmogui nėra ko keliauti, - mūsų 20 amžius, atseit, apvertė posakį apie Mahometą ir kalną ir dabar visi kalnai sueina pas šiuolaikinį Mahometą.

Man jo mintys pasirodė tiek kvailos, o patikimas toks pompastiškas, kad aš iškart pagalvojau apie rašymą ir paklausiau, kodėl jis viso to neužrašo. Kaip ir reikėjo laukti, jis atsakė, kad jau rašo: šios ir kitos, ne mažiau originalios mintys išdėstytos poemos „Pradinėje giesmėje“, „Įžanginėje giesmėje“ arba paprasčiausiai „Prologo giesmėje“; poemos, ties kuria jis darbuojasi jau daug metų, žinote, be reklamos, be kurtinančio triukšmo, besiremdamas dviem lazdomis, kurių pavadinimai darnas ir vienatvė. Pradžioje jis plačiai atveria duris vaizduotei, o tada šlifuoja. Poema vadinasi „Žemė“, ir tai, nei daug nei mažai, yra mūsų planetos aprašymas, kuris, aišku, neturi trūkumų ir žymių nukrypimų, ir drąsiais invektyvais.

Paprašiau jį perskaityti poemos ištrauką, kad ir trumpą. Jis ištraukė rašomojo stalo stalčių, ištraukė storą pluoštą lapų su antspaudu: „Chuano Krisostomo Lafinuro¹¹⁾ biblioteka“ ir savimi patenkintu skambiu balsu perskaitė: Panašiai į graiką, tautas mačiau ir šalis, Darbus ir dienas praėjau, purvą ir ambrą; Nieko nepagražinęs, vardų nenutylėjęs, Rašau apie kelionę savo, tačiau .. autour de la chambre¹²⁾.

- Šis stulpelis įdomus daugeliu prasmių, - aiškino jis. – Pirma eilutė privalo sulaukti profesoriaus, akademiko, helenisto pritarimą - tegu ir dar nesubrendusių eruditų¹³⁾, sudarančių, tiesa, nemažą visuomenės dalį; antra – tai perėjimas nuo Homero prie Hesiodo (statomo pastato frontone tarp eilučių atiduodama duoklė didaktinės poezijos tėvui), su bandymu atnaujinti triuką, savo genealogiją išvedančią nuo Raštų – tai reiškia išvardijimą, sukaupimą ar užgriozdinimą; trečia eilutė – kilusi iš baroko, dekadanso arba tiesiog iš gryno ir nuoširdaus formos kulto –sudaryta iš dviejų dalių-dvynių; ketvirtoji, atvirai dvikalbė, man užtikrina palaikymą visų, kas jaučia šmaikštaus žodžio nevaržomą žaidimą. Jau nekalbėsiu apie rimus ir akiratį, kuris man leido – beje, be pedantiškumo! – keturiose eilutėse surinkti tris išmanias aliuzijas, apimančias 30 literatūros amžių: pirmoji aliuzija į „Odisėją“, antroji į „Darbus ir dienas¹⁴⁾“, trečioji į nemirtingą niekutį, už kurų turime būti dėkingi šauniajam savojiečiui¹⁶⁾... Ir kas gi, jei ne aš, žino, kad šiuolaikiniam menui reikia juoko balzamo, scherzo¹⁵⁾. Rimtai, čia žodį taria Goldonis¹⁷⁾!

Jis man perskaitė daugelį kitų posmų, taip pat sulaukusių jo pritarimo ir su išsamiais komentarais. Nieko ypatinga juose nebuvo, jie man pasirodė netgi gerokai prastesni už pirmąjį. Jo rašliavoje buvo derinama darbštumas, nereiklumas, ir atsitiktinumas; privalumai, kuriuos Daneris juose surasdavo, buvo antriniu produktu. Aš supratau, kad poeto triūsas dažnai nukreiptas ne į pačią poeziją, o į įrodymų, kad jo poezija nuostabi, išradimus; aišku, šis palydintis darbas buvo kitokia kūryba jo o ne kitų akimis. Danerio žodinė kalba buvo ekstravagantiška, tačiau jo bejėgiškumas eiliuojant trukdė jam, išskyrus negausius atvejus, įtraukti tą ekstravagantiškumą į poemą^17-a).

Tik kartą gyvenime man teko matyti 15 tūkstančių 11-skiemenių „Poliolbiono¹⁸⁾“, topografinės epopėjos, eilių, kur Maiklas Dreitonas pristato Anglijos fauną, florą, hidrografiją, orografiją¹⁹⁾, karinę ir vienuolynų istoriją; aš įsitikinęs, kad tai grandiozinis kūrinys, vis tik turintis ribas, yra mažiau nuobodus nei beribis Karlo Archentino užmanymas. Šis ruošėsi savo eilėmis aprėpti visą žemės rutulį: 1941 m. jis jau susitvarkė su keliais Kvinslendo valstijos hektarais, per kilometrą Obės tėkmės, dujų talpykla šiauriau Verakruso²⁰⁾, pagrindiniais pirklių namais Konsepsiono parapijoje²¹⁾, su Marianos Kambaseres de Alvear²²⁾ užmiesčio namu Belgrano Rugsėjo 11-osios gatvėje²³⁾, turkiškomis pirtimis netoli vieno pliažo Braitone²⁴⁾.

Jis perskaitė man keletą sunkių pasažų iš australietiškos poemos dalies – tose ilgose, beformėse aleksandrietiškose eilėse nebuvo net santykinio įžangos gyvumo. Pateiksiu vieną strofą:
Tai žinok: nuo stulpo rutininio dešiniau (jis rodo kelią tau, jei keliauninkas tu nevietinis) Nuobodžiauja ten stuburkaulis. - O spalva? – Dangiškai balta. – Ir štai avių aptvaras – tavo šventorius, hei-hei!

- Čia du drąsūs aspektai, - sušuko jis džiūgaudamas. – Girdžiu, tu murmi, bet, patikėk, juos pateisina neišvengiama sėkmė. Vienas jų – epitetas „rutininis“, kuris taikliai atskleidžia en passant²⁵⁾ neišvengiamą nuobodulį, būdingą piemenavimo ir žemės ūkio darbams, nuobodulį, kurio nei „Georgikos“, [Virgilijaus] nei mūsų laurais apvainikuotas „Don Sekundo²⁶⁾“ niekad neišdrįso atskleisti štai taip, juodu ant balto. Antrasis – tai energingas prozaizmas²⁷⁾ „stuburkaulis“: nuo jo su siaubu atšlis išrankusis, tačiau jį aptiks ir aukščiau bet kokių pagyrų įvertins kritikas, turintis drąsų skonį. O ir likusia dalimi tas stulpelis labai pilnavertis. Antroje jo pusėje užsimezga labai įdomus pokalbis su skaitytoju: mes pasitinkame jo gyvą smalsumą, į jo lūpas įspraudžiamas klausimas, ir čia pat, akimirksniu, pateikiamas atsakymas. O ką pasakysi apie šį radinė, apie „dangiškai baltą“? Šis vaizdingas neologizmas iššaukia dangaus vaizdinį, tai yra svarbiausio australietiško peizažo elemento. Be jo eskizo spalvos būtų pernelyg niūrios ir nepatenkintas skaitytojas užverstų knygą, iki sielos gelmių apimtas neišgydomos juodos melancholijos.

Su juo atsisveikinau apie pusiaunaktį. Po dviejų sekmadienių Daneri man paskambino – pirmąkart gyvenime. Jis pasiūlė susitikti 4-ą, „išgerti kartu pienelio gretimame salone, kurį progresyvūs verslininkai Dzunino ir Dzungri – mano namo savininkai, kaip prisimeni, - atidaro ant kampo. Apie tą konditerinę tau bus naudinga sužinoti“. Aš sutikau, daugiau iš nesugebėjimo pasipriešinti nei iš entuziazmo. Surasti staliuką pasirodė nelengva: nepriekaištingas šiuolaikinis salonas- baras buvo beveik taip pat nejaukus, kaip ir numačiau: lankytojai prie gretimų staliukų susijaudinę minėjo sumas, jam išleistas ponų Dzunino ir Dzungri. Karlas Archentino vaizdavo, tarsi sukrėstas kažkokiomis tai apšvietimo grožybėmis (kurias jis, aišku, jau matė anksčiau), ir man tarė su tam tikra griežtumo doze:
- Nori ar nenori, bet tau teks pripažinti, kad ši įstaiga gali varžytis su prabangiausiais Floreso²⁸⁾ baras.

Tada jis man antrąkart perskaitė poemos 4-5 puslapius. Juose buvo pataisymų pagal klaidingą pagražinimų principą: kur anksčiau buvo „žydras“ dabar puikavosi „žydrokas“ ir pan. Žodis „pieniškas“ jam buvo nepakankamai skambus – nežabotame vilnos skalbimo proceso aprašyme jis buvo linkęs vartoti „pieninis“, „laktozinis“ ir kt... Piktai iškeikė kritikus, o tada, aprimęs, palygino juos su žmonėmis, „kurie neturi nei brangiųjų metalų, nei garo presų, nei tekinimo staklių, nei sieros rūgšties apdirbimui, tačiau gali nurodyti kitiems kokios nors brangenybės buvimo vietą“. Vėliau jis apkaltino „prologomaniją, kurią Talantų kunigaikštis²⁹⁾ jau išjuokė šmaikščioje pratarmėje ‚Don Kichotui‘“. Vis tik jis manė, kad jo naujas kūrinys privalo prasidėti ryškia pratarme, tokiu įšventinimu į riterius, pasirašytu smarkios, aštrios plunksnos savininko. Jis pridūrė, kad ruošiasi publikuoti pradines savo poemos giesmes. Štai čia aš ir susipratau apie keisto pakvietimo telefonu prasmę: jis nori manęs paprašyti, kad aš parašyčiau pratarmę jo pedantiškam niekalui! Mano baiminimasis pasirodė veltui: Karlas Archentino su pavydžiu pasigėrėjimu pareiškė: jis gi mano, kad nesuklys nurodęs solidų autoritetą, visuose sluoksniuose užkariavusį literatorių Alvaro Menjano Lafinuro³⁰⁾, kuris, jei aš pasirūpinsiu, galėtų suteikti poemai patrauklią pratarmę. O kad išvengčiau visiškai neleistinos tame reikale nesėkmės, privalau remtis dviem neginčijamais privalumais: formos tobulumu ir moksliniu tikslumu, nes „tame plačiame tropų, figūrų ir visokių grožybių gėlyne nėra nė vienos detalės, kruopščiai nepatikrintos“. Jis pridūrė, kad Alvaro buvo nuolatiniu Beatrisės palydovu visokiuose pasilinksminimuose.

Aš skubiai ir daugžodžiaudamas sutikau. Dėl tuščio panašumo į tiesą pasakiau, kad pakalbėsiu su Alvaro ne pirmadienį, o ketvirtadienį per kuklią vakarienę, kuria paprastai baigiasi Rašytojų klubo susirinkimai (tokių vakarienių nebūna, tačiau tai, kad susirinkimai vyksta vakarais, šį nenuginčijamą faktą Karlas Archentino Daneri galėjo būti patikrinęs laikraščiuose, kas mano kalbai sudarė panašumą į tiesą). Apsimetęs smarkiai susimąsčiusiu ir supratingu pasakiau, kad prieš pradedant kalbą apie pratarmę, aš ketinu išdėstyti originalų poemos planą. Mes atsisveikinome: pasukdamas į Bernande de Irigojeno gatvę³¹⁾, aš visiškai aiškiai įsivaizdavau man likusias galimybes: a) pakalbėti su Alvaro ir pasakyti jam, kad jam pažįstamas Beatrisės giminaitis (taip galiu ištarti jos vardą) surentė poemą, kuri, atrodo, iki begalybės išplėtė kakafonijos ir chaoso galimybes; b) nesikalbėti su Alvaro. Ir aš visiškai aiškiai numačiau, kad mano neveiksnus charakteris pasirinks b).

Penktadienį nuo pirmos valandos dieną mane pradėjo trukdyti telefonas. Aš piktinausi, kad šis aparatas, iš kurio kažkada sklido amžinai nutilęs Beatrisės balsas, gali , tapęs bergždžiai ir, tikėtina, piktų apgauto Karlo Archentino Daneri priekaišto ruporu. Laimei, nieko nenutiko – tik atsirado neišvengiama antipatija tam žmogui, primetusiam man delikatų pavedimą, o tada mane užmiršusį.

Telefonas liovėsi mane terorizuoti, tačiau spalio pabaigoje Karlo Archentino netikėtai vėl paskambino. Jis buvo labai susijaudinęs; iš pradžių net nepažinau jo balso. Liūdnai ir piktai, užsikirsdamas, jis pranešė, kad tie įsisiautėję Dzunino ir Dzungri savo bjaurios konditerinės išplėtimo pretekstu ruošiasi nugriauti jo namą.

- Mano protėvių namas, mano namas, mylimas namas, susenęs Garajaus gatvėje! – kartojo jis, matyt, nuo užgriuvusios nelaimės atsiribodamas žodžių muzika. Man buvo nesunku suprasti ir pasidalinti jo skausmą. Po 40-iems bet koks pokytis – slegiančios laiko tėkmės pokytis; be to, buvo kalbama apie namą, kuris buvo nesuskaičiuojamomis gijomis susijęs su Beatrisė. Norėjau išdėstyti šią subtilią aplinkybę, tačiau mano pašnekovas manęs neklausė. Jis sakė, kad, jei Dzunino ir Dzungri laikysis savo absurdiškos užmačios, jo advokatas, daktaras Dzunis, iš jų pareikalaus ipso facto³²⁾ už nuostolius ir privers jį sumokėti 100 tūkstančių pesų.

Dzunio vardas man padarė įspūdį – solidi jo kontorų Kaserese ir Bakuari reputacija tapusi priežodžiu. Aš paklausiau, ar Dzunis apsiėmė byla. Daeri pasakė, kad su juo apie tai kalbėsis šįvakar. Jis truputį sumišo, o tada lygiu, be emocijų balsu, kokiu paprastai praneša kažką labai intymaus, pasakė, kad poemos užbaigimui būtinas tas namas, nes viename rūsio kampe randasi Alefas. Jis paaiškino, kad Alefas – vienas iš erdvės taškų, kuriame susirinkę visi kiti taškai.

^*) Alef - pirmoji hebrajų abėcėlės raidė, kurios skaitinė reikšmė yra 1. Kabaloje ji laikoma visų kitų raidžių simboliu, ir tokiu būdu pačia visata. Vienoje iš daugelio interpretacijų jos simetrinė forma simbolizuoja koncepciją, kad visa, kas yra žemesniajame pasaulyje, yra aukštesniojo pasaulio archetipinių formų atspindys. Matematikoje tai žymi aukštesnįjį nei skaičių aibė begalybės lygmenį. Tai įgalina alefų (arba begalybių) daugį (žr. >>>>>).

„Norėčiau žinoti, ar Karlas Archentino pasirinko šitą vardą ar perskaitė jį taikant kitam taškui, į kurį sueina visi taškai, viename iš nesuskaičiuojamų tekstų, kuriuos jam atskleidė jo namų Alefas?“ (OC 627) – taip „Borchesas“ tebesikankina praėjus metams ir 4 mėnesiams po paskutinio nelemto apsilankymo name Garajaus gatvėje. Tai 1943 m. kovo 1-oji. Pacientas dar neatsigavo po patirto posttrauminio streso. Jis pradėjo rašyti post scriptum savo pasakojimui apie savo liūdnas meilės intrigėles ir gėdingą pralaimėjimą, kurį kadaise patyrė, o dabar priduria, kad literatūrinė nesėkmė jį ištiko 1942 m. Post scriptum ilgėja, jame abejonių kaita, kad liko kažkokia galimybė, kad matytas netikras Alefas. Kad nematė to, ką matė...

„Borcheso“ klausime yra kažkas, kas nustebina skaitytoją. Mat čia iškyla dar vienas klausimas – kodėl Borchesas, jau autorius, nepasirinko natūralaus atvejo. Kur, kaip manote, bibliotekininkas Daneri galėjo perskaityti apie Alefą, jei ne savo bibliotekoje, pavadintoje Borcheso proproprosenelio Lafinuro vardu?! Juk Borchesas labai rūpinosi tikslumu!

¹⁾ O Dieve! Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius, jei ne tie baisūs sapnai (Šekspyras. Hamletas, 2 aktas, 2 scena; vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas).
Tai Hamleto atsakymas Rozenkreicui pasiūlymą, kad jei jis mano, kad Danija yra tarsi kalėjimas, tai tik dėl to, kad jo ambicijos padarė jį per siaurą jo protui.

²⁾ Tomas Hobsas. Leviatanas: Tačiau jie nori mokyti mus, kad begalybė yra sustingusi dabartis, Nunc-stans (sustingęs dabar), kaip tai vadina mokyklos; ir tasai terminas kaip jiems patiems ir dėl kažko Kito ne labiau suprantamas, jei jie būtų pažymėję erdvės begalinumą žodžiu Hic-stans (sustingęs čia).
Skaitykite platesnę citatą >>>>>

Tai Hobso politinės filosofijos veikalas (1651), kuriame jis aptaria valstybės prigimtį ir funkcijas bei individo pareigas. Ši citata yra iš užbaigiančio skyriaus „Tamsos karalystė“, kuriame Hobsas, kuriam etika ir politika neatskiriama nuo religijos, pasisakoma prieš papistus ir presbiterionus dėl jų iššūkių prie suvereno valdžią. Jis papistus užsipuola už tai, ką jis vadina prietaringu prisirišimu prie Aristotelio ar spekuliacinės metafizikos. Būdamas šiuolaikinio materializmo tėvu, jis laikė, kad Visata yra kūniška, jai būdingi dydžio matai, būtent ilgis, plotis ir gylis. Tai skatino jį prieštarauti prieš bekūnės sielos, atskirtos nuo kūno, tačiau jaučiančios ugnies ir pragaro kančias, egzistavimą. Tame 46-me skyriuje jis aptaria kai kuriuos pagrindinius terminus, tokius, kaip kūnas, laikas, vieta, materija ir forma. Toje citatoje jis tyčiojasi iš scholastikos, kad ji atsisako amžinybę vertinti kaip nesibaigiančią laiko tėkmę, o veikiau laiko kaip dabarties sustingimą. Po šios citatos seka vietos aptarimas pastraipoje, kurios pavadinimas tiesiogiai susijęs su „Alefu“: „Vienas kūnas daugelyje vietų ir daug kūnų vienoje vietoje vienu metu“.
Čia Hobsas pasisako už vietų atskirumą pagal dalių padalijimą, šaipydamasis iš mokslavyrių, kurie bando racionalizuoti nesuprantamus dalykus, versdami mus tikėti, kad „visagalės Dievo jėgos dėka vienas kūnas gali būti vienu ir tuo pačiu metu daugelyje vietų; ir daug kūnų vienu metu vienoje vietoje; tarsi būtų Dieviškosios galios pripažinimas sakyti tai, kas yra, ko nėra arba kad to, kas buvo, nebuvo.

³⁾ Borcheso apsakymuose pilna citatų, vardų, pavadinimų – vieni jų tikri, kiti išgalvoti, tačiau, kas ypač svarbu, net istoriniai personažai ar draugai ir amžininkai jo kūriniuose ima gyventi naują, fantastinį gyvenimą, kartais neturintį nieko bendra su jų ankstesniu egzistavimu. Taip „Alefe“ pagrindinis veikėjas yra Borchesas, o jo mirusioji mylimoji – Beatrisė Viterbo. Taip tekste iškyla Dantės mylimosios Beatričės ir vienuolio Džovanio iš Viterbo⁴⁾, 15 a. turėjusiam mistinių vizijų, vaizdiniai. Beatrisės mirtis ir Borcheso liūdesys iš pradžių atrodo nesusiję su pagrindiniu siužetu, kur herojus, kankindamasis iš nuobodulio, bendrauja su mirusiosios pusbroliu, „visą pasaulį“ aprašinėjančiu be galo nevykusiomis neatsitiktinai. eilėmis. Tačiau palaipsniui paaiškėja, kad Beatričė ir Džovanis iš Viterbo apsakyme atsirado neatsitiktinai. Jie tinkamai parengė skaitytoją svarbiausiam dalykui – Alefo pasirodymui – tai mistinei vietai, kažkodėl besirandančiai nenusisekusio poeto sename name. Priešais pažvelgusį į Alefą iš tikro atsiveria visas pasaulis – tikra to žodžio prasme. Ir be abejo, kažkuria prasme žmogumi, nepabijojusiu pažvelgti į Alefą, buvo ne tik Borchesas (apsakymo veikėjas), bet ir Borchesas (jo autorius). Žmogus, sukūręs begalinį laikų, atspindžių, tradicijų labirintą, nuolat žaidęs su įmanomu ir neįmanomu, ne paliovos tvėręs vis naujus ir naujus pasaulius.

„Alefe“ vienis sutampa su tam tikru erdvės tašku, kai kituose Borcheso apsakymuose („Veidrodis ir kaukė“, „Undras“) – su tam tikru surastu žodžiu. Alefą, vieną iš erdvės taškų, kuriame susibėga visi taškai, aptiko pasakotojo mirusios mylimosios Beatrisės kiek odioziškas pusbrolis Karlas Archentinas, linkęs savo eilėmis plėtoti kakofonijos ir chaoso galimybes, tarsi užsibrėžęs „išguldyti eilėmis visą žemės rutulį“, su kuriuo pasakotojas bendravo tik skatinamas šiltų prisiminimų mirusiai mylimajai. Ta vieta pasirodo esanti to poeto namų rūsyje po valgomuoju, ten glūdįs visas pasaulis ir ten pasidaro matomos visos pasaulio vietos. Pagrindinis veikėjas stebėjosi, kad iki šiol apreiškimo nesuvokė, kad Karlas A. – beprotis, bet į rūsį vis dėlto nusileido, atsigulė ant akmeninių plokščių ir įsmeigė žvilgsnį į 19-tą laiptelį, ir po kurio laiko jam atsivėrusi begalinė visuma: „Tą didingą akimirką aš išvydau milijonus malonių ir šiurpių dalykų; nė vienas jų nenustebino manęs tiek, kiek tas faktas, jog jie visi vyko vienoje vietoje, nepersiklodami ir nepersišviesdami. Tai, ką mano akys matė, vyko tuo pačiu metu, tačiau mano aprašyme jie eina vienas po kito, nes tokia mūsų kalbos prigimtis“.

Beje, tikroji Borcheso (autoriaus) mylimoji buvo Estela Kanto, kurią įsimylėjo 1944 m., ir kuri jį įkvėpė parašyti „Alefą“. Tiesa, ji apsakymo parašymo metu) nebuvo mirusi, o jų santykiai nutrūko 1952 m.

⁴⁾ Džovanis iš Viterbo (Joannes Annius Viterb(i)ensis;, apie 1432-1502) – italų dominikonų vienuolis, mokslininkas ir istorikas, žinomas savo falsifikacijomis (1949 m. ėmėsi reklamuoti pseudo-archeologinius Viterbo kasinėjimus, kurių metu, atseit, rastos marmurinės mitinių personažų skulptūros, kurios, vienok, iš anksto buvo ten „pakištos“). Jis suredagavo 17-a „Antiquitatum Variarum“, įvairių senovės rašytojų fragmentų rinkinį, o taip iš žvaigždžių pranašavo Turkijos imperijos žlugimą. Nėra užuominų, kad jis buvo burtininku ar išprotėjo išvydęs Trejybę.

⁵⁾ Konstitucijos aikštė (Plaza de la Constitución) – Buenos Aires aikštė pietinėje miesto dalyje (Barrio Sur), esanti priešais traukinių terminalą Brazilijos aveniu ir yra vienu pagrindiniu miesto transporto mazgu bei metro C linijos stotimi. Aikštę puošia trys statulos. Anksčiau apink ją gyveno kreolų elitas, tačiau po 1871 m. Geltonosios karštinės epidemijos jie palaipsniui persikėlė į aukštesnes šiaurines dalis. Iki 1885 m. čia veikė vaisių turgus. Šiuo metu aikštė labai degradavusi ir yra viena nesaugiausių vietų mieste, kur klesti prostitucija. Jos potekstė „Alefe“ gali būti laikoma ironiška, nes pasakojimo metu čia jau gyveno vargingesni žmonės.

⁶⁾ Chuano de Garajaus aveniu (Avenida Juan de Garay) – svarbi transporto arterija per pietinį Buenos Aires einanti iš rytų į vakarus ir kertanti Konstitucijos aikštę. Ji prasideda Alicia Moreau de Justo aveniu ir baigiasi La Plata aveniu. Iš jos yra įėjimas į Konstitucijos metro stotį (C linija), o vos už 100 m. – į Inklano stotį (H linija). Ji pavadinta ispanų tyrinėtojo ir kolonizatorius Ch. de Garajaus (1528-1583), Santa Fe ir Buenos Aires įkūrėjo garbei. 1500 m. aukštyje randasi Garajaus aikštė, - šis rajonas žinomas prostitucija ir hosteliais.

⁷⁾ Santa Fe aveniu - viena pagrindinių Buenos Aires arterijų, prasidedanti Floridos gatve ir toliau nusitęsianti Kabildo aveniu. Pavadinta vienos Argentinos provincijų, esančios į šiaurės vakarus nuo Buenos Aires, garbei. Yra viena svarbiausių prekybos gatvių, todėl vietiniai ją praminė „Mados alėja“. Taip pat aveniu patraukli savo Paryžių primenančia architektūra. Tapo tradicija joje švęsti pavasario atėjimą.

⁸⁾ Carlos Argentine Daneri - išgalvotas personažas, kurio pavardė gali būti parodijinė aliuzija į Dantę Aligierį (sutrumpinus). Kaip ir florentietis, Daneri turėjo visos visatos viziją, kurią siekė aprėpti savo eilėmis.

⁹⁾ Oksimoronas (iš gr. oksus - „skvarbus, aštrus“ ir moros - „kvailas, bukas“) - iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių savo prasmėmis sąvokų sudarytas tropas ar objekto apibūdinimas jo įprastinei sampratai prieštaraujančiais požymiais; pati save paneigianti ar sau prieštaraujanti sąvoka, eklektiškas žodžių ar terminų junginys (pvz., vegetariškas mėsainis).

¹⁰⁾ Polis Foras (Jules-Jean-Paul Fort, 1872-1960) – prancūzų poetas, simbolizmo atstovas, literatūros reformatorius. 1897-08 m. paskelbė kelis eilėraščių, parašytų ritmine proza, ciklus bendru Les ballades francaises pavadinimu. Įkūrė ir redagavo „Livre d'Art“ (kartu su Alfred Jarry) ir „Vers et Prose“ (1905–14, kartu su Guillaume Apollinaire). Parašė nepaprastai daug poezijos (per 30 t. baladžių).

¹¹⁾ Chuanas Krisostomo Lafinuras (Juan Crisóstomo Lafinur, 1797-1824) – argentiniečių poetas, filosofas ir pedagogas, Borcheso prodėdė. Jo skyrimas 1919 m. į Colegio de la Unión del Sud’o filosofijos katedrą žymėjo perėjimą nuo scholastikos prie liberalesnių mąstytojų ir padėjo pagrindus ne bažnytiniam mokymui. Jį kritikavo už materialistinius požiūrius, todėl buvo priverstas išvykti iš šalies. Borchesas jį pagerbė eilėraščiu ir parašė esė „Naujasis laiko paneigimas“, kurios pratarmėje gyrė jo poeziją ir apgailestavo: „Kaip ir visiems žmonėms, jam buvo blogi laikai, kuriais teko gyventi“. „Alefo“ užuomina į jo biblioteką paremta faktais.

¹²⁾ aplink savo kambarį]
Tai diletantiško prancūzų rašytojo, dailininko, duelianto ir karininko Xavier de Maistre (1763-1852) „Kelionės aplink mano kambarį“ parodija. Parodijinio tono kūrinys, kuris buvo atspausdintas be autoriaus vardo, parašytas per 42 d., kurių metu de Maistre buvo įkalintas kambaryje po sužeidimo dvikovoje. Jame de Maistre kelionių ir nuotykių literatūrai priešpastato visišką nejudrumą, leidžiant pabėgti nuo kasdienybės ir duoti laisvę vaizduotei.

¹³⁾ Los eruditos a la violeta - ispanų poeto ir eseisto José Cadalso y Vazquez satyra (1772), išjuokianti pseudo-erudiciją potencialiems mokslininkas skaitydamas paskaitas kaip išmokti neskaitant labai daug.

¹⁵⁾ Juoko; tai trečioji simfonijos, kvarteto ar sonatos dalis, kurioje vienas ar daugiau motyvų atsikartoja lengvesniu tonu ir greitesniu tempu.

¹⁶⁾ Tai užuomina į Xavier de Maistre, kuris buvo gimęs Savojoje, 27 m. amžiaus parašiusio savo „Kelionę aplink mano kambarį“, kai gulėjo lovoje po sužeidimo dvikovoje. Tai lengvas skaitalas, kuriame kiekvienas dalykas palydimas juokingų prisiminimų ir pasvarstymų.

¹⁷⁾ Karlas Goldonis (Carlo Osvaldo Goldoni, 1707-1793) – italų dramaturgas iš Venecijos, kurioje praleido visa gyvenimą. Jis atliko revoliuciją italų teatre, atsisakė improvizuoto teksto bei kaukių, savo socialinėmis komedijos į sceną atnešdamas realizmą. Jų išskirtiniu bruožu buvo greiti ir šmaikštūs dialogai, rodantys Moljero įtaką. 1762 m. išvyko į Paryžių, kur mokė Liudviko XV dukteris italų kalbos. Parašė apie 250 pjesių, iš kurių 150 buvo komedijos.

^17-a) Tačiau prisimenu satyrines eiles, kuriose jis negailestingai vanoja prastus poetus: pas vieną mokslingų žodžių tuštuma, kitas klijuoja, griaudžia skardžiais posmais, tačiau abu jie veltui daužo snukį, užmiršę, kad svarbiausias veiksnys – GROŽIS! Tik baimė prisikurti negailestingų ir įtakingų priešų sulaikė jį (jis man tai sakė) nuo eilėraščio paskelbimo.

¹⁸⁾ Poliolbionas (Poly-Olbion, iš gr. „turintis daug palaiminimų“) – Maiklo Dreitono topografinė poema (1622). Nors 1598 m. ketinta pašlovinti viską, kas topografiškai įdomu Britanijoje, buvo prisipažinta, tad tai „herakliškas darbas“, ir apsiribota Anglija. Poemą sudaro 30 giesmių, parašytų aleksandrietiškais posmais, - viso apie 15 tūkst. eilučių. Kiekviena giesmė skirta nuo vienos iki trijų grafysčių ir aprašo jų topografiją, tradicijas ir istorijas. Jos iliustruojamos W. Hole nupieštais kiekvienos grafystės žemėlapiais.
Maiklas Dreitonas (Michael Drayton, 1563-1631) – anglų poetas, mėgtas Elžbietos I rūmuose, galimai Šekspyro draugas. Jo gausi kūryba apima religines, istorines, satyrines ir topografines temas. Žinomiausiu jo kūriniu yra „Poliolbionas“ (1622). Dar verta paminėti fantastinę satyrą „Žmogus Mėnulyje“.

¹⁹⁾ Orografija (nuo gr. oros - kalnas) arba morfometrija - geomorfologojos ir fizinės geografijos skyrius, aprašantis ir klasifikuojantis reljefo foras pagal jų išorinius požymius ir tarpusavio išsidėstymą nepriklausomai nuo kilmės.

²⁰⁾ Verakrusas - Meksikos miestas prie Meksikos įlankos, apie 680 tūkst. gyv. Čia 1519 m. išsilaipino Kortesas, dramatišku gestu nurodęs sudeginti laivus – ir įkūrė La Villa Rica de la Vera Cruz uostą, kuris tapo vienu pagrindinių uostų Vakarų Indijos prekybos kelyje.

²¹⁾ Konsepsionas (Concepción - prasidėjimas, apvaisinimas) – ispaniškas žodis, išreiškiantis Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą; taip vadinami ir keli geografiniai objektai.
Buenos Aires yra kelios taip vadinamos parapijos. Čia jis greičiausiai nurodo bažnyčią, esančią Barrio Sur, netoliese Konstitucijos aikštės.

²²⁾ Marianos Kambaseres de Alvear Išgalvotas vardas, susidedantis iš iškilaus Argentinos prozininko Eugenio Cambaceres (1843-1888) ir Elvira de Alvear, kurią, kaip kalbama, Borchesas buvo įsimylėjęs jaunystėje, pavardžių. Vienok, de Alvear’o rūmai iš tikro yra 1240-ųjų Rugsėjo 11-osios gatvėje.

²³⁾ Rugsėjo 11-oji – žalia gatvė labiau tradicinėje Buenos Aires Belgrado rajone. Joje buvo de Alvear’o vila: Argentina prezidentas (1922-28) Marcelo T de Alvear ir jo žmona, operos solistė Regina Pacini joje turėjo didelį namą (palacio).

²⁴⁾ Braitonas (Brighton) – kurortas viduriniajai klasei pietų Anglijoje, prie La Manšo sąsiaurio, Sasekso grafystėje, apie 75 km nuo Londono, madingas 19 a. pradžioje globojant princui Regentui (vėliau karaliui Jurgiui IV), čia pastačiusiam puošnų Karališkąjį paviljoną.
Taip pat skaitykite >>>>>

²⁷⁾ Prozaizmas - žodžių ar išsireiškimų šnekamojoje, mokslinėje ar verslo kalboje apibūdinimas, kai tie šiaip neleistini „stilistinio kanono“ poezijoje ir „iškretantys“ iš poetinio konteksto. Tekste jie laikomi svetimais. Su laiku požiūris į žodžių naudojimą poezijoje keičiasi.

²⁶⁾ Don Segundo Sombra - 1926 m. paskelbtas Argentine Ricardo Guiraldes (1886-1927) romanas išaukštinantis gaučo gyvenimo būdą tuo metu, kai jis užleido vietą industrinei, orientuotai į eksportą ekonomikai. Jame pateikiamas nostalgiškas idealizuoto gaučo vaizdinys: drąsaus, sąžiningo, savitvardiško ir su atsakomybės jausmu. Kaip mini Borchesas, paskutinės jo eilutės, vaizduojančios tolyn išjojantį herojų, simbolizuoja pampų aukso laikų pabaigą.

²⁸⁾ Floresas - 19 a. gyvenvietė šalia Buenos Aires, 26 m virš jūros lygio, turtingųjų laikyta savaitgalio ir vasaros poilsio vieta. 1871 m. Geltonojo gripo metu iš Buenos Aires pasitraukiant žmonėms, smarkiai išsiplėtė. 1888 m. įėjo į Buenos Aires sudėtį ir dabar sudaro žymią jo centro dalį. Jame gimė popiežius Pranciškus. Tai daugiausia vidutinės klasės žmonių gyvenamas kvartalas, nors yra ir prabangesnių pastatų. Yra išlikęs Argentinos gubernatoriaus Juan Manuel de Rosas namas. Čia randasi 1831 m. romantistinė San José de Flores bazilika, pastatyta 1883 m. A. Dolinas šį rajoną aprašė savo knygose kartu sukurdamas mitologiją apie jautrųjį Floresą – jo darbo jumoristiniuose žurnaluose ir radijuje metu.

²⁹⁾ Talantų kunigaikštis (Principe de los Ingenios) – Servanteso epitetas. „Don Kichoto“ pratarmėje jis šaiposi iš mados knygų pradėti pratarmėmis iš garsių žmonių sonetų ir epigramų ir jose prikaišiojant lotyniškų citatų bei blizgučių.

³⁰⁾ Alvaro Octavio Melian Lafinur (1893-1958) – argentiniečių poetas ir kritikas, Borcheso tėvo pusbrolis, šeimos laikytas ištvirkusiu ir nesąžiningu žmogumi. Borchesas jam “dėkingas” į įvedimą į Palermo (Buenos Aires rajonas) viešnamių paslaptis. 1910 m., jis, dirbdamas „El Pais“ laikraštyje, pirmąkart paskelbė Borcheso darbą, O. Vaildo „Laimingo princo“ vertimą. Buvo vienu iš Argentinos rašytojų sąjungos įkūrėjų.

³¹⁾ Bernardo de Yrigoyen - gatvė Buenos Aires centre, dabar tapusi Avenida Nueve de Julio dalimi, anksčiau žinoma kaip viena Calles Largas (ilgųjų gatvių). Jos tęsinys, Carlos Pellegrini yra mados prekybos centras.