Džalal ad-Din Rumi (Balkhi). Vartiklis

Džalal ad-Din Mahometas Balkhi, žinomas kaip Mevliana arba Rumi (1207-1273) – 13 a. persų poetas, teisininkas, teologas ir sufi mistikas.

*[Jo tikrasis vardas reiškia „Religijos didybė“ ].

* [Rumi priklauso Pasaulio sutvėrimo metu pasirodęs nuostabus dualumo simbolis. Jis Dievo kūrybinį žodį kun palygino su iš dviejų gijų susukta virve].

* [F.Meier 1989 m. straipsnyje rašė, kad jo gimtieji namai nebuvo Balche, nuo 8 a. vidurio buvusio musulmonų kultūros centru Khorasane (Irane ir Afganistane). Tai buvo mažas miestelis Vakšas (Waksh), esantis į šiaurę nuo Okso, kur gyveno ir teisininku bei šventiku dirbo Džalal ad-Dino tėvas, turėjęs mistinių pokrypių.

Prof. F. Lewis du savo knygos (2000) puslapius skyrė Vakšo temai – jis tą miestelį tapatino su Viduramžių miestu Lavakandu arba Sangtudu, esančiu apie 65 km į pietryčius nuo Dušanbės. Jis sakė, kad jis buvo rytiniame Vakšabės upės krante. Anot jo, čia buvo pagrindinė Rumi, iki šiam sukako 5-i, tėvo gyvenamoji vieta. Tada apie 1212 m. šeima persikėlė į Samarkandą]

Rumi gimė 1207 m. rugsėjo 30 d. Balcho mieste (dab. Afganistanas, kai kurie mokslininkai spėja, kad jis gimė Vakšo mieste, dab. Tadžikistane). Dėl dinastinių kivirčų Khorasane, opozicijos Chorazmo šachams ir gręsiančio mongolų užpuolimo jo tėvas Bala al-Din Valadas buvo priverstas bėgti vakarų link. Nišapure (Irane) jie sutiko Atarą^*), vieną garsiausių persų mistinių poetų, kuris įžvelgė Rumi dvasinę galią ir apie tėvą, ėjusį priekyje sūnaus, pasakė: „Čia paskui jūrą seka vandenynas“. Berniukui padovanojo savo knygą „Asrarnama“, aiškinančią apie sielos įkalinimą materialiame pasaulyje. Tada jie vyko į Bagdadą, atliko hadžą Mekoje. Toliau kelionė vedė per Damaską, Malatėją, Erzinkaną, Siva, Kayseri ir Nigde. Tada Karamane apsistojo 7-iem metams; čia mirė Rumi motina ir brolis. 1225 m. Rumi vedė Gowhar Khatun, su kuria susilaukė dviejų sūnų Sultan Valado ir Ala-eddin Čalabi (žmonai mirus, Rumi vedė dar kartą ir susilaukė sūnaus Amir Alim Čalabi ir dukters Malakeh Khatun).

Galiausiai, 1228 m. gegužės 1 d., greičiausiai Anatolijos valdytojo kvietimu, jie apsistojo Anatolijoje, Rumo seldžiukų sultonato (iš čia ir jo pravardė Rumi, kuri reiškia „romėnas“, nes Rumas ilgą laiką buvo valdomas Bizantijos) Konijos mieste (dab. Turkija). Čia tėvas tapo populiariu rūmų mokslininku, madrassa (religinės mokyklos) vadovu ir sufijų pamokslininku. Čia jis parašė puikių klasikinės persų literatūros kūrinių. Džalal ad-Din gavo gerą išsilavinimą, tame tarpe ir tiksliųjų mokslų.

1231 m. jo tėvas mirė ir 25 m. amžiaus Džalal ad-Din užėmė jo vietą rūmuose. Vienas tėvo mokinių, Sayyed Burhan ud-Din Muhaqqiq Termazi, iki savo mirties 1240 m. (ar 1241) toliau mokė Rumi jo tėvo religinių ir mistinių doktrinų. Tada prasidėjo Rumi vieša veikla. Tuo metu jis aplankė Damaską (sakoma, kad ten praleido 4 m.). 1244 m. lapkričio 15 d. jis sutiko dervišą Šamsą Tabrizą^**) ir tai visiškai pakeitė Rumi gyvenimą.

Klajonių įspūdžiai, Irano socialinė betvarkė, kylanti mongolų užpuolimo grėsmė pagilino sufistines Rumi nuostatas ir atvedė į kraštutinių sufijų stovyklą, pas sufijus-panteistus, o tai sukėlė nepasitenkinimą dvasininkijoje bei iššaukė Rumi draugo-mokytojo Šamso-Tebrizi žūtį (1248 m. Rumi kalbantis su Šamsu, šį kažkas pašaukė, jis išėjo ir daugiau jo niekas nematė). Jo meilė Šamsui išsiliejo „Divan-e Shams-e Tabrizi“ (arba Divan-i Kabir) eilėmis. Pats Rumi ieškojo Šamso ir dar kartą vyko į Damaską. Ten jis suprato:

Paskutiniais gyvenimo metais atsidėjo ordinui ir literatūrinei kūrybai, glaudžiai susijusiai su jo šeicho-sufijaus veikla. Rumi atrado naują draugą, auksakalį Salah ud-Din-e Zarkubą, o šiam mirus – savo mokinį Hussam-e Čalabi. Vieną dieną pasivaikščiojimo metu šis išsakė mintį: „Jei parašytum tokią knygą kaip Sanajaus Ilahinama ar Ataro Mantiq ut-Tayr, ji taptų daugelio dainių bendrakeleiviu. Ji apimtų jų širdis ir jie sukurtų jai muziką“. Rumi nusišypsojo, paėmė popieriaus lapą ir užrašė pirmąsias „Masnavi“ eilutes:

Husamas įkalbėjo jį rašyti toliau. Per likusius 12 m. Rumi Husamui padiktavo 6 “Masnavi” tomus.

1273 m. gruodžio pradžioje Rumi sunkiai susirgo ir mirė 1273 m. gruodžio 17 d. Konijoje, jis palaidotas greta tėvo, o virš kapo pastatyta „Yesil Turbe“ koplyčia (Žaliasis kapas; šiandien Mevlianos muziejus). Epitafija skelbia: „Mirę neieškokime kapo žemėje, o raskime jį žmonių širdyse“.

Iškart po Rumi mirties jo pasekėjai įkūrė išpopuliarėjusį dervišų mevliavių (besisukančių dervišų, garsių savo sama šokiu) ordiną. Mevlevių tradicijoje sama išreiškia mistinę dvasinio kilimo kelionę per Tobulojo apmastymą ir meilę jam. Šios kelionės metu atlikėjas simboliškai pasisuka į tiesą, kyla Rumi tomb: dancing dervishes

per meilę ir savo ego atsisakymą. Pasiekęs Tobuląjį, atlikėjas grįžta labiau subrendęs ir pasirengęs tarnauti visai kūrinijai. Ordinui vadovauti ėmėsi Husamas Čalabi, po kurio mirties 1284 m. didžiuoju magistru tapo Rumi jauniausias (vienintelis išgyvenęs) sūnus Sultonas Valadas (m. 1312 m.), išgarsėjęs savo mistine „Rababo knyga“. Nuo tada ordino vadovavimas buvo Rumi palikuonių rankose. „Besisukantys dervišai“ tiki savo dikr atlikimu sama forma. Ordinas klestėjo otomanų imperijoje ir jo nariai užimdavo aukštus postus kalifate. Mevlevių centras buvo Konijoje, Stambule netoli Galata bokšto yra mevlevių vienuolynas.

Įkūrus pasaulietinę Turkijos respubliką, Mustafa Kemalis Ataturkas religiją pašalino iš viešosios politikos, 1925 m. įstatymas uždraudė visas tekkes ir zawiyas (dervišų ložes) bei ziyarat (piligrimystės vietas). Sufijų ordinai buvo paleisti, jų mistinė simbolika ir apeigos uždraustos. Po 2 m. buvo leista Rumi mauzoliejuje įkurti mevlanių muziejų. Tik 6-me dešimtm. leista kartą per metus Konijoje viešai atlikti Besisukančių dervišų apeigas – jos dabar tradiciškai atliekamos gruodžio mėn. ir jų kulminacija yra gruodžio 17 d., per Rumi mirties metines. 2007 m. rugsėjo 30 d. Turkijoje buvo švenčiamos 800-osios Rumi gimimo metinės, kurias palydėjo 300 Besisukančių dervišų šokis.

Rumi kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau labai reikšmingas. Įdomu, kad poetas Indijoje ir Turkijoje populiaresnis nei Irane. Jis rašė naująja persų kalba. Persų literatūros atgimimas 8-9 a. prasidėjo Sistano, Khorasano ir Transoksanijos srityse ir 10-11 a. persų kalba tapo pagrindine literatūrine bei kultūrine islamiškųjų Persijos kraštų kalba. Rumi poezija paveikė ir Urdu bei kitų Pakistano kalbų, naudojusių arabų rašmenis (pvz., pašto ir sindhi) literatūrą.

Pagrindinė Rumi, kaip ir kitų persų mistikų bei sufijų poetų, tema yra tawhid - susiliejimas su mylimuoju (pirmaprade priežastimi), nuo kurios jis buvo atskirtas ir kurią dabar trokšta atkurti.

Rumi lyrinis rinkinys „Divanas“ (Diwan-e Kabir), sudarytas iš hadisų, gazelių ir ketureilių-rubajatų, vis dar iki galo neištyrinėtas. Čia poetas perteikia žmogaus vertės nepriklausomai nuo padėties idėją, protestuoja prieš religinio pareigingumo ir scholastikos žudantį formalumą. Šios karštai savita poetine forma išsakytos idėjos, pridengtos religiniu idealizmu, padėjo sukurti tam tikras revoliucines nuotaikas, derančias prie stichinių liaudies masių judėjimų. Dalis lyrinių eilėraščių nurodo sufizmo praktinius patogumus, gyvenimišką ir filosofinį asketizmą.

Toks idealizmo ir pragmatizmo derinimas būdingas ir epinei-didaktinei poemai „Masnevi“ (Dvieiliai, apie 50 tūkst. eilučių), kurioje epine forma pamokančiuose pasakojimuose, lydimuose moraliniais pamokymais arba pertraukuose lyrinių nukrypimų, perteikiamos tos pačios idėjos. Pasakojimų visuma tarytum sudaro sufizmo enciklopediją. Tai poetinis istorijų, surinktų iš Korano, hadisų ir kasdienių pasakojimų, rinkinys. Istorijos skirtos pamokymams, kurie smulkiai aptariami pagal sufijų mokymo kontekste. Skirtingai nuo „Divano“, tai gana rimtas kūrinys. Jį pradėjo diktuoti 1258 m. ir tęsė iki mirties (1273 m.).
„Masnevi“ neturi vientiso siužeto, tačiau kūrinys persmelktas vienodos nuotaikos. Jo forma – rimuojami dvieiliai, kuriuose išlaikytas tas pats ritmas. Epinėse dalyse autorius pasireiškia kaip menininkas-realistas, kartais kaip natūralistas (kuris vakarietį gali net šokiruoti). Kūrinį Rumi dalinai padiktavo mylimam mokiniui ir ordino įpėdiniui Hasanui Husamedinui (Husam al-Din Chalab), kuris, gali būti, ir paskatino mokytoją imtis kūrybos (tiksliau, ją užrašyti).

Filosofiniame-panteistiniame traktate „Fihi ma fihi“ (Jame tai, kas jame) perteikiamas 71 Rumi pokalbis su mokiniais. Jis sudarytas iš įvairių mokinių pastabų. Buvo išverstas kaip „Rumi pokalbiai“.

„Madžales-e Saba“ (Septyni pamokslai) yra 7 pamokslai arba pasisakymai, Rumi pasakyti skirtingoms auditorijoms. Tai Korano ir chadisų gilesnės prasmės paaiškinimai.

„Makabit“ (Laiškai) yra knyga, kurioje pateikiami Rumi laiškai mokiniams, šeimai, valdžios atstovams.

Rumi biografija yra vienas iš persipinančių O. Pamuko knygos „Juodoji knyga“ (1990) siužetų. 2007 m. jis pripažintas „populiariausiu Amerikos poetu“. Šiaurės Indijoje Lucknow mieste yra Rumi vartai.

Rumi buvo evoliucinis mąstytojas ta prasme, kad tikėjo, kad dvasia po atsiskyrimo nuo dieviškojo Ego praeina vystymosi procesu, kurio metu priartėja prie to paties dieviškojo Ego. Visa Visata paklūsta šiam dėsniui ir tą susijungimo siekį skatina vidinis variklis (kurį Rumi vadino „meile“). Evoliucija iš gyvūno į žmogų yra tik vienas to proceso etapų. Adomo nuopuolis yra suprantamas kaip Ego atsiskyrimas nuo visuotinio dieviškumo pagrindo ir yra universalus, kosminis reiškinys. Panašią kūrybinės ir besivystančios gyvybės idėją išdėstė H. Bergsonas, tačiau, skirtingai nuo jo, Rumi tikėjo esant ypatingą tikslą: Dievo pasiekimą. Dievas Rumi buvo visos egzistencijos tiek pagrindas, tiek siekiamybė.

Tai ne biologinė, o dvasinė evoliucija: žmogus be Dievo yra tarsi gyvūnas, o Dievo pažinimas jį patį daro dievišku. Tai neoplatoniškoji doktrina, kurią į islamiškąjį pasaulį atnešė al-Farabi ir kuri susijusi su Ibn Sinos meilės, kaip magnetizuojančiai veikiančios jėgos, gyvybę stumiančios aukštyn, idėja.

^*) Faridas ad Dinas Ataras (Abu Hamid bin Abu Bakr Ibrahim, apie 1110–1221) - persų poetas, hagiografas, vienas ankstyvųjų sufizmo poetų.
Kilęs iš Nišapūro, pradžioje buvo vaistininkas, vėliau keliavo po Iraką, Egiptą, Siriją, Saudo Arabiją, Chorezmą, Indiją, kur domėjosi mistikų sufijų veikla bei kūryba; bendravo su dvasiniais mokytojais. Parašė mistinių, religinių poezijos kūrinių: „Paslapčių knyga“, „Dievo knyga“ ir kt. Poema „Paukščių šneka“, kurioje alegorine forma aiškinama sufizmo mistika, turėjo įtakos Rumi, Navoji ir kitų vėlesnių sufijų kūrybai. Išliko apie 30 kūrinių; jo poezija pasižymi vaizdingumu, tapybiškumu. Sudarė mistikų, šventųjų biografinę knygą „Šventųjų gyvenimai“.

^**) Šams-i-Tabrizi arba Šams al-Din Mohamedas (1185–1248) – persų teologas, mistikas, sufijus, laikomas Rumi dvasiniu mokytoju, kilęs iš Azerbaidžano. Pasižymėjęs gabumais nuo vaikystės, vėliau daug keliavo ir mokėsi pas daugelį mokytojų sufizmo ir futuvatos subtilybių. Damaske pirmąkart sutiko Rumi (apie 1234 m.). Antrąkart jiedu susitiko 1243 m. Konijoje ir susidraugavo. To pasekoje Rumi pasaulėžiūra stipriai pakito, kas nepatiko kai kuriems jo pasekėjams – ir Šamsas turėjo bėgti, o iš paskos pasitraukė ir Rumi. 1244 m. jiedu vėl susitiko Damaske. Vėliau jie vėl persikėlė į Koniją, kur dėl intrigų Šamsas vėl pabėgo arba buvo nužudytas.
Šamsas nuolat dėvėjo juodus drabužius – ir šis apdaras išplito tarp Mažosios Azijos sufijų. Ji gerai žinojo chemiją, matematiką, astronomiją, teologiją ir filosofiją. Jis nemėgo rašyti, tačiau jo mokiniai užrašė jo pamokslus („Šamsi Tabizi makoloti“). Jo mokymas buvo labai painus ir sunkiai suprantamas.