E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys. Vartiklis

1 dalis. Raudonas ir juodas juokas

Maivymasis – štai kas man atrodo tikrai juokinga
Henris Fildingas¹⁾

Jodžis Džonsonas pro stambaus siurblių fabriko Mičigane langą. Greitai ir į čia ateis pavasaris. Kas žino, galbūt ir šiais metais išsipildys pranašystė plunksnos brolio Hatčinsono², kuris kartą pasakė: „Jei kieme žiema – pavasaris ne už kalnų“ ^**). Taip mąstė Jodžis Džonsonas. Greta Jodžiu, prie kito lango, stovėjo Skripsas O‘Neilas, aukštas liesas žmogus su pailgu, prakauliu veidu. Abu stovėjo ir žiūrėjo į tuščią siurblių fabriko kiemą. Ant dėžių su paruoštas išvežti siurbliais stūksojo sniegas. Ateis pavasaris, sniegas ištirps, tada darbininkai nurinks sniego sukaustytus padėklus ir nuveš siurblius į G.R.& I stotį, kur juos pakraus į vagonus-platformas ir išveš.. Jodžis Džonsonas žiūrėjo į sniegu užneštas dėžes, o nuo jo kvėpavimo ant stiklo formavosi paslaptingi nėriniai. Jodžis Džonsonas mąstė apie Paryžių. Galbūt tie pasakiški raštai ir priminė jam apie linksmą miestą, kuriame jam teko praleisti dvi savaites. Dvi savaites, kurioms buvo lemta tapti laimingiausiomis jo gyvenimo dienomis. Tai viskas, kas liko jo praeityje. Tai ir visa kita.

Skripsas O‘Neilas turėjo dvi žmonas. Dabar, stovėdamas prie lango, aukštas ir liesas, tačiau savaip tvirtai sudėtas, jis galvojo apie jas abi. Viena gyveno Manselonoje³⁾, o kita – Petoskuose⁴⁾. Gyvenančios Manselonoje jis nematė nuo praeito pavasario. Jis žiūrėjo į snieguotą fabriko kiemą ir galvojo apie tai, ką jam atneš šis pavasaris. Su žmona iš Manselonos Skripsas dažnai išeidavo pasivaikščioti po geležinkelį, ilgai žingsniuodavo per pabėgius, o tada prisėsdavo ant pylimo ir žvelgdavo į pralekiančius traukinius. Paprastai jie įsitaisydavo o egle, kuri augo įkalnėje, prie pat bėgių, ir išgerdavo. Tokiais vakarais jie būdavo laimingi...

Skripsas turėjo dukterį Liusę, kurią juokas vadino Lisa O‘Neil. Kartą, kai Skripsas ir jo senė pagirtuokliavo po egle tris ar keturias dienas, jis prarado žmoną. Jis nežino, kur ji dabar. Kai jis atsigavo, buvo jau visai tamsu. Jis nuėjo palei bėgius miesto link. Pabėgiai dusliai dunkseno po jo kojomis. Jis pabandė eiti bėgiais, tačiau jam nepavyko, nes buvo per daug paėmęs. Iki miesto buvo gana toli. Pagaliau jis išvydo pastotės šviesas. Nusprendė nukirsti kampą ir, nulipęs nuo bėgių, nuėjo palei Manselonos vidurinę mokyklą. Tai buvo įprastas, gelsvų plytų pastatas be jokių užuominų į rokoko, ne kaip tie namai, kuriuos jis matė Paryžiuje. Ne, jis niekada nebuvo Paryžiuje. Tai buvo ne jis, o jo draugas Jodžis Džonsonas.

Jodžis Džonsonas žiūrėjo pro langą. Netrukus siurblių fabrikas užsidarys nakčiai. Jis atsargiai pravėrė langą Sniegas kieme jau ėmė tirpti. Pūtė lengvas brizas. Fabriko darbininkai šį vėją vadino „činuku“⁵⁾. Šiltas činukas praniko pro langą į siurblių fabriko pastatą. Visi darbininkai ėmė susidėti instrumentus. Dauguma jų buvo indėnai.

Meistras buvo nedidelio ūgio, su dirbtiniu žandikauliu. Kartą jis pasiekė patį Dilutą, vietelę, besirandančią toli už mėlynų ežero vandenų Minesotos kalnuose. Ir ten jam nutiko kažkas nepaprasta.

Meistras paseilėjo pirštą ir iškėlė aukštyn. Jis pirštu pajuto lengvą šilto brizo prisilietimą. Jis su gailesčiu palingavo galva ir nusišypsojo savo darbininkams, nors, tiesa, šypsena buvo liūdnoka.

- Ką gi, vaikinai, tai tikras činukas, - pasakė jis.

Darbininkai tylėdami baigė susidėti instrumentus. Pusiau surinktus siurblius sudėjo ant specialių stelažų. Paeiliui darbininkai ėjo į tualetą nusiprausti, kai kurie ėjo tylėdami, kai kurie kalbėjosi ar tiesiog murmėjo kažką po nosimi.

Per langą iš gatvės atsklido kovinis indėnų šūksnis.

Skripsas O’Neilas stovėjo Manselonos vidurinės mokyklos kieme ir žiūrėjo į apšviestus langus. Buvo tamsu ir snigo. Kiek galėjo prisiminti Skripsas - snigo visada. Kažkoks praeivis sustojo ir įsispoksojo į Skripsą. Galų gale, kas jam tas žmogus? Praeivis nuėjo tolyn.

Skripsas stovėjo po krentančiomis snaigėmis ir žvalgėsi į apšviestus mokyklos langus. Ten, viduje, žmonės kažko mokėsi. Jie triūsė iki vėlaus vakaro, berniukai lenktyniavo su mergaitėmis, susirgę visą Ameriką apėmusia mokymosi karštlige. Jo duktė, mažoji Lisa, už kurios pasirodymą į pasaulį jis daktarui paklojo 75 dolerius grynais, irgi mokėsi už šių langų. Skripsas ja didžiavosi. Jam jau per vėlu mokytis, tačiau jo Lisa diena po dienos, vakaras po vakaro kaupia žinias. Ką besakytum, o jo mergaitės galva vietoje.

Skripsas apsisuko ir nuėjo namo. Jų namas buvo nedidelis, tačiau jo senei dydžiai neturėjo didelės reikšmės.

- Skripsai, - dažnokai sakė ji, - man nereikia rūmų. Būtų kur pasislėpti nuo vėjo, štai ir viskas, ko man reikia.

Ir Skripsas ją pagavo ant žodžių. Dabar, kai jis ėjo per tamsą bei sniegą ir matė savo namo šviesas, jis džiaugėsi, kad jos paklausė. Tai vis tiek geriau nei grįžti į rūmus, juk Skripsas buvo iš tos pačios tešlos, kad norėtų rūmų.

Jis atidarė savo namų duris ir įėjo. Kažkas jam nedavė ramybės. Jis pabandė išvyti nerimą iš galvos, tačiau niekas nepavyko.

Ką ten šiuo klausimu rašė poetas su kuriuo jo draugužis Haris Parkeris susipažino Detroite? Garis mėgo deklamuoti šias eilutes: „Rūmai ir malonumai gerai keliaujant, bet tik tada, kai kelio gale išvysi gimtąjį namą – puikiausią iš stočių“^***). Jis negalėjo prisiminti visų žodžių. Kažkaip jis jiems parinko paprastą motyvą ir padėjo Liusei juos išmokti. Tai buvo netrukus po vedybų. Skripsas galėjo tapti kompozitoriumi, vienu tų, kurie rašo pjeses Čikagos simfoniniam orkestrui, tačiau jam nepasitaikė šansas išvystyti savo talentą. Šiandien vakare jis būtinai paprašys Liusę sudainuoti jam tą dainelę. Jis mes gerti. Vynas atėmė iš jo klausą. Tereikia jam pasigerti, ir garvežių švilpukai naktį jam skambėjo gražiau už bet kurią Stravinskio⁶⁾ pjesę. Viskuo kaltas vynas. Jis būtinai nuvažiuos į Paryžių, kaip tai padarė smuikininkas Albertas Spoldingas⁷⁾.

Skripsas atidarė duris ir įėjo į namus. „Liuse, - pašaukė jis, - tai aš, Skripsas“. Jis daugiau neprisilies prie vyno. Nebus daugiau girtų naktų prie geležinkelio. Tikriausiai Liusei reikia naujų kailinių. O galbūt jei nusibodo šie namai ir ji nori į rūmus. Argi suprasi, kas moteriai yra gerai, o kas blogai. Kas žino, gal šios sienos negina nuo vėjų. Neįtikėtina. Jis uždegė degtuką. „Liuse!” – pašaukė jis ir nusigando išgirdęs savo balsą. Jo draugas Voltas Simonsas girdėjo, kaip kartą toks riksmas išsiveržė iš po autobusu patekusio arklio. Tai nutiko Paryžiuje, kur nuo karo laikų nelaikė kastruotų arklių ir visi arkliai buvo nekastruoti. Karas viską pakeitė.

- Liuse! – šūktelėjo; ir vėl: - Liuse!

Niekas neatsakė. Namai buvo tušti. Aukštas ir liesas Skripsas stovėjo vienas tuščiuose namuose ir naktyje iš kažkur per krentantį sniegą atsklido indėnų karo šūkio garsai.

Skripsas išvažiavo iš Manselonos. Ko gali laukti iš tokio miesto? Nieko. Dirbi visą gyvenimą, o tada – štai tau! Viskas, ką užgyvenai, akimirksniu lekia velniop. Jis vyko į Čikagą ieškoti darbo. Čikaga tam geriausia vieta. Pažiūrėkite į jos geografinę padėtį, Mičigano ežero pietuose. Čikagos laukia didelė ateitis. Tai kiekvienam kvailiui aišku. Jis nusipirks žemės vietelėje, kuri dabar vadinama Lupu – stambus prekybinis ir pramoninis rajonas. Jis įsigis sklypą pigiai ir tvirtai jo laikysis. Tegu kas nors pabando iš jo atimti žemę. Dabar ir jis kažko išmoko.

Visiškai vienas, neuždengta galva, Skripsas žygiavo palei geležinkelio bėgius. Sniego kepurė kaustė jo plaukus. Tai buvo šalčiausia naktis, kokią tik jis prisiminė. Jis pakėlė sušalusį paukštį ir įsikišo po marškiniais. Paukštis atšilo nuo jo krūtinės ir atsidėkodama kaptelėjo į šiltą kūną.

- Vargšas mažylis, - ištarė Skripsas, - tau irgi šalta.

Akis užplūdo ašaros.

- Tegu velniai neša šį vėją, - pasakė Skripsas ir vėl nuėjo pasitikti sniego sūkurio. Vėjas pūtė iš šiaurės, tiesiai nuo aukštutinio ežero. Virš galvos gaudė telegrafo laidai. Iš tamsos į jį artėjo milžiniška geltona akis. Už sniego uždangos buvo nuspėjamas tamsus garvežio siluetas. Skripsas pasitraukė nuo bėgių, kad praleistų sąstatą. Ką ten rašė senolis Šekspyras? „Stiprus visada teisus“? Skripsas prisiminė šiuos žodžius, kai žvelgė į per naktį ir sniegą lekiantį sąstatą. Garvežys pradundėjo pro Skripsą, ir jis išvydo prieš atvirą pakurą palinkusią kūriko figūrą. Mašinistas stovėjo greta ir jo veide ir dideliuose akiniuose atsispindėjo ugnis pakuroje. Tai jis vedė sąstatą. Juo jo rankos priklausė ar leisti garvežiui lėkti pirmyn ar uždusinti energiją katile. Skripsas pagalvojo apie Čikagos anarchistus, kurie skelbė priešais kartuves: „Jūs mus pakarsite šiandien, tačiau mūsų sielos liks laisvos“. Ten, kur jie palaidoti, Valdheimo kapinėse⁸⁾, dabar stovi paminklas. Tai greta miesto poilsio parko Čikagoje. Sekmadieniais Skripso tėvas jį ten vesdavo pasivaikščioti. Paminklas buvo absoliučiai juodas; su tokiu pat juodu angelu viršuje. Skripsas tada buvo visai mažas berniukas. Kiekvieną sekmadienį jis tėvui uždavė vieną ir tą patį klausimą“ „Tėti, jei kai ateinam į parką pažiūrėti į anarchistus, kodėl tada mums nepasivažinėti nuo kalniuko?“ Jis taip niekad ir negavo patenkinamo atsakymo. Jis viso labo tebuvo mažas berniukas trumpomis kelnaitėmis. Jo tėvas buvo didis kompozitorius. Skripso motina buvo italė iš šiaurės Italijos. Keisti jie, tie šiaurės Italijos gyventojai.

Skripsas stovėjo ant pylimo ir pro jį, per sniegą, šmėkščiojo ilgi juodi vagonų stačiakampiai. Visi vagonai buvo miegamieji. Užuolaidos nuleistos ir šviesa prasiverždavo tik pro siaurą plyšį lango apačioje. Vagonai šmėkščiojo ne taip greitai nei traukiniui važiuojant į priešingą pusę, nes jis dabar kopė į įkalnę. Ir vis tik greitis buvo per didelis, kad Skripsas galėtų užšokti ant paminos. Jis prisiminė, kaip šauniai jis užšokdavo ant prekinių vagonų paminų, tais laikais, kai nešiojo trumpas kelnaites.

Ilgas juodas ekspresas lėkė pro Skripsą. Kas buvo tuose vagonuose? Amerikiečiai, darantys pinigus netgi miegodami? Motinos? Tėvai? O gal ten važiuoja europiečiai, gerokai pataršytos ir pavargusios nuo karo civilizacijos dalelės? Apie visa tai mąstė Skripsas.

Pravažiavo paskutinis vagonas ir sąstatas pagaliau užsiropštė į įkalnę. Skripsas žiūrėjo, kaip tamsoje tirpsta raudonos švieselės, kol sniego dribsniai jų visai nepaslėpė. Paukštis suspurdėjo po marškiniais. Skripsas nužingsniavo tolyn. Jis norėjo pasiekti Čikagą su šviesa, kad ryte jau galėtų pradėti dirbti.

Galų gale, visai nebūtina eiti iki pačios Čikagos. Juk yra ir kitų vietų. Kas iš to, kad kritikas Henris Menkenas⁹⁾ pavadino Čikagą literatūrine Amerikos sostine? Yra Grand Rapidsas¹⁰⁾. Patekęs į Grand Rapidsą, jis galėtų užsiimti prekyba baldais. Visur, kur jauni žmonės, vaikštinėdami vakarais, svajojo apie savus namus, jei būtinai prisimindavo apie baldus iš Grand Rapidso. Dar būdamas berniūkščiu jis prisiminė iškabą Čikagoje, kurią jam parodė motina, kai jie, basi, vaikštinėjo centro gatvėmis (galbūt tai dabartinis Lupas). Jo motinai patiko ryškios bėgančios reklamų lemputės.

- Jos panašios į San-Miniato¹¹⁾ šviesas mano gimtojoje Florencijoje, - ji sakė Skripsui. – Pažiūrėk į jas, sūneli. Kada nors simfoninis orkestras čia atliks tavo muziką.

Skripsas galėjo valandomis žiūrėti į reklamą kol jo motina miegojo užsiklojusi sena skara – viešbučio, kurio vietoje dabar išaugo Blekstouno viešbutis,¹²⁾ kambaryje. Reklama jam padarė neišdildomą įspūdį.

PATIKĖKITE HARTMANUI¹³⁾ PAPUOŠTI JŪSŲ LIZDELĮ

Šie žodžiai kaskart iškildavo nauja spalva. Pradžioje akinančiai balta; ir būtent ji labiausiai patiko Skripsui. Tada švelniai žalia, tada raudona. Kartą, kai jis gulėjo prisiglaudęs prie šilto motinos kūno, ir mėgavosi reklama, pasirodė policininkas.

- Jums teks eiti iš čia, - pasakė jis.

O taip, iš baldų galima pasidaryti padorų verslą, reikia tik gerai tame gaudytis. Jis, Skripsas, žinojo šio žaidimo subtilybes. Dėl savęs jau nusprendė. Jis vyks į Grand Rapidsą. Jo mažasis draugas džiugiai suspurdo prie krūtinės.

- Aš tau padarysiu puikų paauksuotą narvelį, iškilmingai pažadėjo Skripsas.

Paukštis patikliai captelėjo jį. Skripsas tebeėjo prieš pūgą. Sniegas pamažu užpustė bėgius. Šaltas vėjas atnešė tolimo indėnų karo šūksnio garsą.

Kur dabar Skripsas? Išėjęs naktį, per pūgą, į Čikagą jis pametė kelią. Jis nusprendė eiti į Čikagą po tos siaubingos nakties, kai jis staiga suprato, kad neteko namų. Kodėl išėjo Liusė? Kas nutiko su Liza? Jis, Skripsas, nežinojo. Bet ir tai jį mažai jaudino. Nieko nebuvo. Jis stovėjo iki kelių sniege priešais geležinkelio stotį, ant kurios didelėmis raidėmis buvo užrašyta:

PETOSKAI

Ant platformos, pusiau užkloti sniegu, gulėjo elniai, čia pristatyti medžiotojų iš šiaurinės pusiasalio dalies Mičigano ežere. Sušalusi elniena buvo suštabeliuota. Skripsas vėl perskaitė užrašą. Nejaugi tai Petoskai?

Už stoties langelio sėdėjo žmogus ir kažką stukseno telegrafu. Jis pažvelgė į Skripsą. Gal tai telegrafistas? Skipsas išsiropštė iš pusnies ir priėjo prie langelio. Žmogus už langelio susikaupęs dirbo telegrafo raktu.

- Jūs telegrafistas? – paklausė Skripsas.
- Taip, sere, - atsakė žmogus, - aš telegrafistas.
- Puiku!

Telegrafistas įtariai permetė Skripsą žvilgsniu. Galų gale, kas jam šis žmogus?

- Sunku būti telegrafistu? – paklausė Skripsas. Jam knietėjo paklausti, ar tai tikrai Petoskai. Jis blogai orientavosi šiaurinėje Amerikos dalyje ir norėjo likti mandagiu.

Telegrafistas smalsiai į jį pažiūrėjo.

- Klausyk, - pasakė jis, - tu kartais ne fokusininkas?
- Ne, - atsakė Skripsas, - ir net nežinau, kas tai.
- Taip, - pasakė telegrafistas, o kodėl tu su paukščiu?
- Paukščiu? – paklausė Skripsas. – Kokiu?
- Tuo, kuris kyščioja iš tavo marškinių.

Skripsas pasimetė. Kas per vaikinas tas telegrafistas? Kokio tipo žmonės tampa telegrafistais? Į ką jie panašūs? Į kompozitorius? Į menininkus? Į rašytojus? Ar reklamos agentus, sudarinėjančius savaitraščių reklamos skiltis? O gal jie kaip europiečiai, iškankinti ir išsunkti karo, ir kurių geriausi metai jau praeityje? Ar gali jis papasakoti telegrafistui viską, nuo pradžios iki galo? Ar tasai supras?

- Vykau namo, - pradėjo jis. – Praėjau pro Manselonos vidurinę mokyklą...
- Pažinojau vieną merginą Manselonoje, - pasakė telegrafistas. – gal ir tu ją pažinojai? Etelė Enrait.

Tęsti buvo beviltiška. Jis pasistengs trumpai. Jis pasakys pačią esmę. Be to, čia velniškai šalta. Šalta stovėti atviroje vėjui geležinkelio stoties platformoje. Kažkas pasufleravo Skripsui, kad tęsti beviltiška. Jis pažvelgė į suštabeliuotus elnius, šaltus ir negyvus. Tikriausiai ir tarp jų buvo mylinčiųjų. Platformoje gulėjo patinai ir patelės. Patinai turėjo ragus. Tik taip juos buvo galima atskirti. Su katėmis gerokai sunkiau. Prancūzijoje kastruoja katinus. Prancūzija labai toli.

- Mane metė žmona, - griežtai tarė Skripsas.
- Nenuostabu, jei tu trankaisi po miestus su tuo idiotišku paukščiu užantyje, - pasakė telegrafistas.
- Kas čia per miestas? – paklausė Skripsas. Tarp jų dvasinio bendrumo nebuvo nė šešėlio. Ir aplamai ar jis buvo? O juk galėjo būti kitaip. Dabar jau per vėlu. Beprasmiška bandyti sugražinti tai, kas praėjo.
- Petoskai, - atsakė telegrafistas.
- Ačiū, - pasakė Skripsas. Jis apsisuko ir nuėjo į tuščio šiaurės miesto tamsą.

class='bigtt'>5.

Skripsas O’Neilas neryžtingai stabtelėjo prie kirpyklos. Ten, salone, skutosi keli žmonės… Dar du-trys sėdėjo aukštose dėdėse palei sieną, rūkė laukdami eilės ir mėgavosi paveikslais ant sienų bei savo atvaizdais aukštuose veidrodžiuose. Ar verta jam, Skripsui, eiti ten? Juk jo kišenėje 450 dolerių ir jis gali eiti, kur tik nori. Jis dar kartą neryžtingai pažvelgė į iškabą. Perspektyva buvo patraukli: vyriška bendrija, šiltas kambarys, balti kirpėjų chalatai, o ir patys meistrai vikriai siuva tarp klientų, sparčiai darbuodamiesi žirklėmis ir maloniai brauko skustuvų ašmenimis per galandantį diržą. Kas-kas, o šie kirpėjai gerai išmano savo darbą. Tiesa, tai ne visai tai, ko jis norėtų. Jam norisi kažko kita. O ir paukščiu praverstų pasirūpinti.

Skripsas O‘Neilas pasisuko nugara į kirpėjus ir patraukė sušalusio šiaurės miesto gatve.

Jo dešinėje, apsunkę nuo sniego, žemyn šakas lenkė svyruokliai beržai. Iš kažkur skido būgnelių dundėjimas. Gal jau atėjo Kalėdos? Tuomet pietuose berniūkščiai šaudo pliauškynes ir garsiai šūkčioja: „Kalėdų dovanos! Kalėdų dovanos!“ Jo tėvas buvo kilęs iš pietų. Jis buvo kareiviu sukilėlių kariuomenėje. Senų senai, pilietinio karo metu, generolas Šermanas¹⁵⁾ sudegino jų namus.

- Karas bjaurus, - tada pasakė Šermanas, - tačiau nieko nepakeisi. Ponia O‘Neil, aš priverstas tai padaryti.

Ir jis padegė jų seną, su baltomis kolonomis namą.

- Būtų čia generolas O‘Neilas, tu, šunsnuki, niekad net nedrįstum priartėti prie šio namo, - pasakė motina ir jos itališkas akcentas nuskambėjo ypač griežtai.

Virš seno namo pasirodė pirmi dūmai. Liepsnos įsiliepsnojo. Šai dūmai jau apvijo baltas kolonas. Skripsas prisiglaudė prie šiurkščios pusiau vilnonės motinos suknios.

Generolas Šermanas sėdo ant balno ir žemai nusilenkė.

- Ponia O‘Neil, - tarė jis; ir Skripso motina tvirtino, kad nors jis ir neapkentė jankių, tačiau tą akimirką generolo akys buvo pilnos ašarų, - ponia O‘Neil, jei generolas būtų čia, mes galėtumėm išsiaiškinti kaip pridera vyrams. Tačiau karas, ponia, yra karas, ir aš privalau sudeginti jūsų namų.

Jis davė ženklą ranką vienam iš kareivių ir tasai pribėgo prie namo ir šliūkštelėjo kibirą žibalo. Ugnis plykstelėjo ir milžiniškas dūmų stulpas aukštai iškilo ramiame vakaro ore.

- Bent jau, generole, - iškilmingai pareiškė motina, - šie dūmai perspės ištikimas Konferedacijos dukras apie jų artėjimą.
- Rizika neišvengiama, - Šermanas nusilenkė.

Jis paragino žirgą ir nušuoliavo tolyn ir Skripsas dar ilgai matė, kaip vėjyje plaikstosi vėjyje jo balti plaukai. Nuo tada jam neteko susitikti su generolu. Keista, bet būtent dabar jis prisiminė viską. Skripsas sustojo. Tiesiai prieš jį kabojo iškaba:

BRAUNO UŽKANDINĖ
SKANIAUSI PATIEKALAI

Jis užeis ir pavalgys. Kaip tik tai, ko jam reikia. Va tokia iškaba:
SKANIAUSI PATIEKALAI!

Taip, užeigų savininkai supranta reklamą. Jie tikrai žino, kaip privilioti lankytoją. Jie nededa skelbimų į „Saturday Evening Post“¹⁶⁾. „SKANIAUSI PATIEKALAI” Ir nieko daugiau nereikia. Jis užėjo.

Atsidūręs viduje Skripsas apsidairė. Jis matė ilgą barą, sieninį laikrodį, į virtuvę vedančias duris. Centre stovėjo keli staliukai. Po stikliniu gaubtu gulėjo kelios keptos spurgos. Ant sienų buvo iškabintos iškabos su įairiausių patiekalų reklamomis. O gal tai visai ir ne Brauno užkandinė?

- Įdomu, - Skripsas kreipėsi į pagyvenusią padavėją, kuri įėjo į salę pro susiveriančias virtuvės duris, - tai ir yra Brauno užkandinė?
- Taip, pone, - atsakė padavėja, - patys skaniausi patiekalai.
- Ačiū, - pasakė Skripsas. Jis prisėdo prie baro. – Norėčiau užsisakyti truputį pupų sau ir mano mažajam draugui.

Jis atsegė marškinius ir išleido paukštį ant baro. Paukštis mostelėjo sparnais, pasitaisė plunksneles ir smalsiai kaptelėjo buteliuką su ketčupu. Pagyvenusi padavėja ištiesė ranką ir jį paglostė.

- Jūsų mažasis draugas? – paklausė ji. – Atleiskite, pone, ką norėjote užsisakyti?

Ji aiškiai sumišo.

- Pupų, - pasakė Skripsas, - mano paukščiui ir man.

Padavėja stumtelėjo virtuvės durų sąvarą. Kažkokią akimirką Skripsas matė šiltą, pilną garų patalpą su dideliais puodais ir arbatinukais ant viryklės ir daugybe spindinčių keptuvių ant sienų.

- Eskalopą su pupomis, - šūktelėjo ji pro praviras duris; jos tonas buvo labai dalykinis, - ir mažutį paukščiui.
- Jau ant viryklės! – atsakė iš virtuvės.
- Kiek metų jūsų paukščiui? – paklausė pagyvenusi padavėja.
- Nežinau, - atsakė Skripsas, - su juo susipažinau tik vakar. Mes susitikome, kai ėjau geležinkeliu iš Manselonos. Mane paliko žmona.
- Vargšas mažylis, - pasakė padavėja. Ji išpylė truputį ketčupo ant piršto, kurį dėkingas paukštis kaptelėjo raudoną lašelį.
- Mane paliko žmona, pakartojo Skripsas. – Mudu su ja gerdavome ant pylimo. Mes dažnokai eidavome ten vakarais ir žiūrėdavome į pravažiuojančius traukinius. Aš rašau apsakymus. Vienas buvo paskelbtas „Post“ ir du „Daily“. Menkenas jau senai nori gauti mane. Tačiau aš patyręs žvirblis. Polizei man daugiau neegzistuoja. Jai turiu katzenjammers^v1).
[ ^v1) Polizei - Policija, vok.; katzenjammers - katės dūšią drasko, vok.;
Weltpolitik - pasaulinė politika, vok. ]

Ką jis tauškia? Tai niekam netinka. Reikia susiimti.

- Skofildas Tajeris¹⁷⁾ buvo mano geriausiu draugu, - kalbėjo jis. – Aš baigiau Harvardą. Duokit man ir mano paukščiui sočiau prikimšti pilvą; ir man nieko daugiau nereikia. Užteks man Weltpolitik^v1). Išvykite iš čia daktarą Kulidžą¹⁸⁾.

Jis kliedėjo. Jis gerai žinojo, kodėl tai vyksta. Dar truputis ir jis praras sąmonę iš alkio. Be to tas šiaurės vėjas pernelyg atšiaurus jam.

- Klausykite, - kalbėjo jis, - ar negalėtumėte pradžioje duoti bent kelias pupeles... Taip bus geriau. Patikėkite.

Langelis pakilo ir ant baro pasirodė viena didelė ir viena maža lėkštės su pupomis. Pupos buvo tiesiai nuo viryklės ir skaniai garavo.

- Štai, prašau, - tarė padavėja.

Skripsas užgulė didžiąją lėkštę. Po pupomis slėpėsi eskalopas. Paukštis džiugiai lesė, kaskart aukštai užversdama galvą, kad padėtų praryti pupą.

- Tai ji dėkoja Viešpačiui už pupas, - paaiškino pagyvenusi padavėja.
- Reikia pripažinti, jos jums tikrai pavyko, - sutiko Skripsas.

Pupos savo darbą darė, ir jo galva prašvito. Kokius niekus jis malė apie Henrį Menkeną? Nejaugi Menkenas iš tikro gainiojasi jį? Nieko gero jis tame nemato. Jo kišenėje 450 dolerių. Kai jie baigsis, jis visada sugebės baigti žaidimą. Tereikia jiems stipriau užveržti veržles, ir jis jiems pateiks siurprizą. Tik tegu pabando.

Pasisotinęs paukštis užmigo. Jis miegojo ant vienos kojos, kitą pakišęs po sparnu.

- Kai jis pavargs, jis pakeis koją ir pailsės, - pastebėjo padavėja. – Mūsų namuose gyveno senas erelis žuvininkas. Jis visad taip darė.
- Kur jūsų namai? – paklausė Skripsas.
- Anglijoje. Lake District¹⁹⁾, - padavėja mąsliai nusišypsojo. – Vudsvorto²⁰⁾ kraštas, žinote...

Ach jau tie anglai! Jie bastosi po visa planetą. Jiems maža nedidelės salos. Keisti šiauriečiai, užvaldyti svajonės apie didžiąją imperiją.

- Ne visad buvau padavėja, - pridūrė pagyvenusi oficiantė.
- Neabejoju.
- Tai labai keista istorija, - tęsė ji. – Bijau, jums bus nuobodu.
- Priešingai, - pasakė Skripsas. – O neprieštarausite, jei kada nors ją panaudosiu apsakyme?
- Nė kiek, jei laikysite įdomia, - nusišypsojo padavėja, - tik neminėkite mano vardo.
- Žinoma, jei jūs prieš, - atitarė Skripsas. – Beje, aš užsakyčiau dar vieną porciją.
- Pačių skaniausių, - pasakė padavėja. Jos buvo raukšlėtas veidas ir ji kiek priminė Pitsburge²¹⁾ mirusią aktorę. Koks jos vardas? Leonora Ulrik²²⁾. Ji vaidino „Piteryje Pane“. Pasakoja, kad ji niekada nenusiimdavo vualio. Įdomi buvo moteris. Ar tikrai ji Leonora Ulrik? Gal ir ne. Beje, tiek to.

- Tokrai norite dar? – perklausė padavėja.
- Taip, - paprastai atsakė Skripsas.
- Pakartokite, - šūktelėjo padavėja į langelį. – Paukščiui nereikia.
- Jau ant viryklės, - atsakė iš virtuvės.
- Prašau, tęskite pasakojimą, - švelniai paprašė Skripsas.
- Tais metais buvo rengiama Paryžiaus paroda, - pradėjo ji. – Buvau dar visai maža, tikra jeune fille, ir atvykau su mama iš Anglijos. Mes ketinome dalyvauti parodos atidaryme. Pakeliui iš Gare du Nord į viešbutį, esantį Place Vendome^v2), kuriame apsistojome, užsukome į kirpyklą ir nusipirkome kažkokį niekutį. Mano motina, kiek pamenu, nusipirko dar vieną buteliuką „uostomosios druskos“, atrodo taip tai vadinama čia, Amerikoje.

Ji šyptelėjo.
[ ^v2) jeune fille - maža mergaitė; Gare du Nord - Šiaurinė geležinkelio stotis,
Place Vendome - Vandomo aikštė²³⁾; Mon Dieu! - O Dieve, pranc. ]

- Būtent taip, uostomoji druska, - patvirtino Skripsas. – Tęskite.
- Kaip paprastai, viešbutyje užregistravome pasus ir įsikūrėme gretimuose kambariuose. Mama kelionėje pavargo, ir mes papietavome numeryje. Buvau labai sujaudinta minties apie ryte būsiančia parodos atidarymo ceremoniją. Tačiau ir mane nuvargino kelionė (Lamanše buvo nebloga audra) ir aš kietai įmigau. Ryte prabudau ir pašaukiau mamą. Atsakymo nebuvo, ir aš nubėgau į gretimą kambarį, kad ją prižadinčiau. Vietoje mamos jos lovoje miegojo prancūzų generolas.
- Mon Dieu!^v2) – ištarė Skripsas.
- Aš labai išsigandau, - tęsė padavėja, - ir paskambinau varpeliu, kad pašaukčiau administratorių. Atėjo konseržjė, ir aš pareikalavau, kad jis paaiškintų, kur mano mama.

„Tačiau, panele, - nustebo konseržjė, - mes pirmąkart girdime apie jūsų mamą. Jūs atvykote čia su ponu generolu“, Niekaip neprisimenu jo vardo...
- Pavadinkite jį generolu Džofrė, - pasiūlė Skripsas.
- Labai panašiai, - pasakė padavėja. – Tik tada aš išsigandau dar labiau, liepiau pakviesti policiją ir patikrinti registracijos knygą. „Ten pamatysite, kad viešbutyje užsiregistravau su mama“, - pasakiau. Atvyko policija ir konseržjė atnešė knygą. „Pažvelkite, ponia, - jis pasakė. – Užsiregistravote su ponu generolu, su tuo pačiu, su kuriuo vakar vakare atvykote į viešbutį“.

Kritau į neviltį. Galiausiai man pavyko prisiminti, kur randasi kirpykla, ir policijos agentas pristatė kirpėją į viešbutį.

„Aš buvau užėjusi pas jus su mama, - kreipiausi į jį. – Ir mama nusipirko buteliuką aromatingosios druskos“.
„Puikiai prisimenu jus, panele, - tarė kirpėjas. – Tačiau jūs buvote ne su mama, o su pagyvenusiu prancūzų generolu. Jis pirko, jei neklystu, žnyples ūsų parietimui. Bet kuriuo atveju tai galima patikrinti pano pajamų knygoje“.

Praradau bet kokią viltį. O tuo metu policininkai atvedė taksistą, kuris mane atvežė į viešbutį, ir jis prisiekė, kad buvau be mamos. Klausykit, at jums nepabodo klausyti mano plepalų?

- Tęskite, - tarė Skripsas, - kaip žinotumėte, kaip dievinu detektyvinius siužetus.
- Ką gi, - tęsė padavėja, - aš, ko gero, jau viską papasakojau. Niekada daugiau nemačiau savo motinos. Susisiekiau su pasiuntinybe, tačiau ir ji nieko negalėjo padėti. Tiesa, galiusiai jiems pavyko nustatyti, kad sąsiaurį kirtau kartu su mama, tačiau toliau pėdsakai nutrūko.

Padavėjos akyse pasirodė ašaros:
- Daugiau nemačiau savo mamytės. Niekada. Nė kartelio.
- O kur dingo generolas?
- Po kurio laiko jis man davė šimtą frankų – ne dievai ką, net tais laikais – ir aš atvykau į Ameriką, kur tapau oficiante. Štai ir viskas.
- Ne, čia ne viskas paprasta, - pasakė Skripsas. – Kertu lažybų, kad už to kažkas slypi.
- Kartais ir man taip atrodo, - patvirtino padavėja. - Vidumi jaučiu, kad kažkas čia ne taip. Juk privalo būti koks nors paaiškinimas. Pati nežinau kodėl, tačiau kažkodėl šįryt prisiminiau šią istoriją.
- Gerai, kad išsikalbėjote, - pasakė Skripsas, - taip bus lengviau.
- Taip, - nusišypsojo padavėja, ir raukšlės jos veide jam pasirodė ne tokios gilios. – Dabar man geriau.
- Sakykite, - kreipėsi Skripsas į padavėją, - ar šiame mieste atsirastų koks darbas man ir mano paukščiui?
- Tikras? – paklausė padavėja. – Žinau tik apie tokį.
- Taip, - atsiliepė Skripsas.
- Kalba, kad naujame siurblių fabrike reikia darbininkų, - pasakė padavėja.

Kodėl gi jam nepadirbus fiziškai? Dirbo gi Rodenas²⁴⁾. Sezanas buvo mėsininku. Renuaras²⁸⁾ – dailide. Pikaso²⁹⁾ vaikystėje dirbo tabako fabrike. Gilbertas Stiuartas³⁰⁾, nutapęs garsųjį Vašingtono portretą, kurio reprodukcijos dabar kabo kiekvienoje Amerikos mokykloje, Gilbertas Stiuartas kadaise buvo kalviu. Kas ten dar? Emersonas? Emersonas buvo akmenskaldžio padėjėju. Džeimsas Raselas Louelas²⁵⁾, kaip jis girdėjo, jaunystėje tarnavo telegrafistu. Visai kaip tas vaikinas stotyje. Kas žino, gal ir tasai kuria savo „Thanatopsis“²⁶⁾. Kodėl gi jam, Skripsui O‘Neilui, nepadirbti siurblių fabrike?

- Jūs dar grįšite? – paklausė padavėja.
- Jei galėsiu, - atsakė Skripsas.
- Neužmirškite prigriebti paukštį.
- Taip, pasakė Skripsas, - mano mažasis draugužis, atrodo, pavargo. Jam ši naktis nebuvo lengva.
- Ir tai tiesa, - sutiko padavėja.

Skripsas atsidūrė miesto gatvėje. Jo galva prašviesėjo, ir jis vėl jautė turįs jėgų kovoti su gyvenimo iššūkiais. Siurblių fabrikas – tai netgi įdomu. Siurbliai dabar madoje. Niujorke, Volstryte, su siurbliais kasien uždirba tikrus turtus. Jis pažinojo vieną vaikiną, kuris su tokiais štai siurbliais per kokį pusvalandį grynais gavo kokį pusę milijono. Kas, kas, o šie verslininkai iš Volstryto gerai išmano savo darbą.

Skripsas dar kartą pažvelgė į užkandinės iškabą ir balsu perskaitė: „Skaniausi patiekalai“.

- Ką gi, jie tam turi teisę, - ištarė jis.

Ar tiesa, kad jų virėjas negras? Vieną kartą, kai langelis pakilo kokiai sekundei, jam pasirodė, kad prie viryklės šmėkštelėjo kažkoks tamsus veidas. O gali būti, kad vaikinas tiesiog išsisuodino.

Pradžia | 2 dalis | (bus daugiau...)

Paaiškinimai ir pastabos

^*) Apie pavadinimo pasirinkimą skaitykite >>>>>

^**) Iš tikro, tai citata iš P.B. Shelley „Odės vakarų vėjui“ (1820). A.S.M. Hatčinsonas (1879-1971) tik panaudojo jį kaip epigrafą savo romanui „Jei ateina žiema“ (1921):
„... O vėjau, / Jei žiema atėjo, ar toli pavasaris?“
Tai viena iš daugelio klaidingai priskirtų citatų šioje apysakoje.

^***)G.R. & I — Grand Rapids & Indiana geležinkelis

^****) Iš tikro tai J.H. Peyne¹⁴⁾ (1791-1852) operos (1823) adaptuotos dainos „Namai, mylimiausi namai“ parafrazė. Vidutinio lygio operos žodžiai kelia abejonę Skripso literatūriniu skoniu.

¹⁾ Henris Fildingas (Henry Fielding, 1707-1754) – anglų prozininkas ir dramaturgas, vienas realizmo pradininkų, žinomas savo turtingu gyvenimišku humoru ir satyriniu meistriškumu, o taip pat romanu „Tomo Džonso istorija“ (1749). Prisidėjo ir prie teisėsaugos – kartu su broliu Džonu vieną pirmųjų Londono policijos padalinių – Bow gatvės skalikus (1749).

²⁾ Artūras Hatčinsonas (Arthur Stuart-Menteth Hutchinson, 1879-1971) - britų prozininkas, kūręs romantinius ir šeimos romanus, o taip pat apsakymus. Jo populiariausias romas „Jei ateina žiema“ (1921) gerokai daugeliu aspektų aplenkė savo laiką, aptardamas nelaimingas vedybas, skyrybą, ir vienišą motiną, kuri nusižudo. Kitais metais pagal jį buvo susuktas filmas.

³⁾ Manselona (Mancelona) – miestelis Mičigano valstijoje, iki 1500 gyv. Pavadintas Perry Andress, pirmojo 1869 m. atsikėlusio į šią vietą, dukters vardu. Jai tada buvo 4-ri. Dabar labiausiai žinomas kasmetinėmis elnių medžioklės varžybomis (buck pole), o taip Bass Festival, vykstančia birželio pirmą savaitę.

⁴⁾ Petoskai (Petoskey) – pakrantės poilsinis miestelis Mičigano valstijoje, per 5500 gyv. Hemingvėjus praleido kelis vaikystės metus prie netoli esančio Valūno (Walloon) ežero. Manoma, kad pavadinimas “Petoskai” vietinių odavų indėnų kalba reiškia „kur šviesa prasiskverbia pro debesis“. Po 1936 m. odavų vadas Pet-O-Sega (Tekanti saulė) pasinaudojo proga nusipirkti žemes netoli Lokio upės.

⁵⁾ Činukas (angl. Chinook) – šiltas drėgnas vėjas, pučiantis iš vandenyno į Vašingtono ir Oregono valstijų pakrantę.

⁶⁾ Igoris Stravinskis (1882-1971) - rusų kompozitorius, dirigentas ir pianistas. Buvo kosmopolitinių pažiūrų, modernizmo atstovas. Stravinskio kūrybai būdingas stilistinė įvairovė, pasižymėjo novatoriškumu.

⁷⁾ Albertas Spoldingas (Albert Spalding, 1888 -1953) – amerikiečių smuikininkas ir kompozitorius. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Šiaurės Afrikoje, o vėliau Neapolyje, kur 1944 m. surengė legendinį koncertą tūkstančiams beslepiančių nuo bombardavimo oloje.

⁸⁾ Valdheimo kapinės - kapinės Foresto parke Čikagos priemiestyje, įrengtos 1873 m. kaip nereliginės paskirties. Joje palaidotos Haymarket‘o aikštės žudynių (1886) aukos. Kažkas darbininkų streiko metu į policiją metė bombą, kilo susišaudymas, kurio metu žuvo 7 policininkai ir bent 4 civiliai. Teroru aktu buvo įtarti 8 anarchistai, tačiau nė vienas jų nemetė bombos. Vis tik 7-i buvo nuteisti mirties bausme, o vienas – 15 m kalėti. Dviems suteikta malonė pakeičiant mirties bausmę kalėjimu, vienas nusižudė kalėjime, o 4-i pakarti 1887 m. lapkričio 11 d. Jiems kapinėse pastatyta A. Weinert’o sukurta skulptūra.

⁹⁾ Henris Menkenas (Henry Louis Mencken , 1880-1956) – vokiečių kilmės JAV žurnalistas, eseistas, satyrikas, kultūros kritikas, pravardžiuotas „Baltimorės išminčiumi“ bei „Baltimorės Antikristu“. Žinomas daugiatome studija apie anglų kalbos naudojimą Amerikoje. Garbino F. Nyčę (ir nebuvo atstovų demokratijos šalininku), skeptiškai žiūrėjo į ekonomines teorijas, kritikavo populizmą, fanatizmą, kreacionizmą, rėmė mokslinį progresą.

¹⁰⁾ Grand Rapidsas (Grand Rapids) – antras pagal didumą Mičigano valstijos miestas prie Grando upės, apie 190 tūkst. gyv. Tai istorinis baldų gamybos centras, pravardžiuojamas „Baldų miestu“. Įsikūręs otavų indėnų genčių teritorijoje.

¹¹⁾ San Miniatas (San Miniato al Monte) – bazilika ant kalvos Florencijoje, Italijoje. Laikoma vienu puikiausių romaniškojo stiliaus pastatų Italijoje. Nereikia painioti su San Miniato miestu Pizos provincijoje.

¹²⁾ Blekstouno viešbutis (Renaissance Blackstone Hotel) – viešbutis Čikagoje Mičigano aveniu ir Balgo gt. kampe, 88 m aukščio. Pastatytas 1908-10 m. ir pavadintas biznieriaus T. Blackstone garbei, yra vienas iš Čikagos įžymybių.

¹³⁾ Hartman Furniture & Carpet Co - baldų įmonė, įsikūrusi Wentworth aveniu Čikagoje. Įsteigta 1916 m.

¹⁴⁾ Džonas Peinas (John Howard Payne, 1791-1852) - amerikiečių aktorius, poetas, scenaristas, didžiausią sėkmę turėjęs Londone. Labiausiai prisimenamas daina „Namai, mylimiausi namai“ (1822; adaptuota iš operos „Clari, arba Milano mergina“; muziką sukūrė H. Bishop‘as). Grįžęs į JAV gyveno su čerokių indėnais, kuriuos laikė viena iš 10-ies dingusių žydų genčių. 1842 m. buvo paskirtas konsulu į Tunisą, kur išbuvo 10 m.

¹⁵⁾ Viljamas Šermanas (William Tecumseh Sherman, 1820-1891) – Amerikos Šiaurės pajėgų generolas Pilietinio karo metu (1861–65), verslininkas, mokytojas ir rašytojas. Kritikuotas už „išdegintos žemės“ taktiką karo prie Konfederatus metu.

¹⁶⁾ Saturday Evening Post - JAV dvimėnesinis žurnalas, einantis nuo 1821 m. 1897-1963 m. buvo savaitraštis, tada iki 1969 – dvisavaitinis. 20 a. 3-7 dešimtm. buvo vienu labiausiai paplitusių ir įtakingiausių JAV viduriniosios klasės tarpe.
Jame buvo spausdinami straipsniai apie įvykius, įdomios istorijos, poezija ir iškilių rašytojų kūriniai, jumoras, komiksai ir kt.; buvo laiškų skiltis.

¹⁷⁾ Skofildas Tejeris (Scofield Thayer, 1889—1982) – amerikiečių poetas ir leidėjas. 20 a. 3-me dešimtm. leido literatūros, filosofijos ir religijos žurnalą „Dial“ (1920-29). Pagarsėjo savo meno kolekcija., dabar esančia Metropoliteno meno muziejuje. 3-io dešimtm. pabaigoje prasidėjo psichikos sutrikimai; vėliau buvo priverstas būti prižiūrimas giminaičių.

¹⁸⁾ Džonas Kelvinas Kūlidžas (John Calvin Coolidge Jr., 1872-1933) – 30-sis JAV prezidentas (1923-1929), respublikonas. Kulidžas atstatė visuomenės pasitikėjimą Baltaisiais Rūmais, po juos sukrėtusių prezidento Kulidžo pirmtako Voreno Hardingo administracijos skandalų.

¹⁹⁾ Lake District (The Lakes, Lakeland) – kalnuota sritis šiaurės vakarų Anglijoje, populiari atostogų praleidimo vieta, garsi savo ežerais, kriokliais ir miškais bei sąsajomis su 19 a. V. Voodsvorto²⁰⁾ kūryba. Istoriškai priklausęs Kumbrilandui, Vestmorlandui ir Lankašyrui, dabat priklauso tik Kumbrijai. Visa teritorija yra virš 900 m. virš jūros lygio ir čia yra Scafell’o viršūnė, aukščiausias Anglijos kalnas.

²⁰⁾ Viljamas Vudsvortas (William Wordsworth, 1770-1850) – garsus anglų poetas romantikas. Garsiausias kūrinys yra „Preliudas“, pusiau-autobiografinė poema, parašyta ankstyvaisiais metais, daug kartų taisyta ir išleista po mirties.

²¹⁾ Pitsburgas (Pittsburgh) – Antras pagal didumą (per 2,5 mln. gyv.) miestas Pensilvanijoje, vadintas „Plieno miestu“ dėl ten vystytos sunkiosios metalurgijos, o taip pat „Tiltų miestu“, nes turi apie 450 tiltų. Pavadinimą 1758 m. davė generolas John Forbes.

²²⁾ Leonora Ulrik (Lenore Ulric, 1892-1970) –Brodvėjaus ir begarsių Holivudo filmų aktorė. Tėvas jai vardą davė pagal E.Po poemą „Varnas“.

²³⁾ Place Vendome - stačiakampė aikštė Paryžiuje, į šiaurę nuo Tuileries sodų ir į rytus nuo Madeleine bažnyčios. Napoleonas jos centre pastatė Vendome statulą, kad pašlovintų Austerlitz mūšį. Paryžiaus komunos nugriauta 1871 m., ji buvo atstatyta ir šiandien yra išsiskiriančiu aikštės aspektu.

²⁴⁾ Ogiustas Rodenas (Francois-Auguste-Rene Rodin, 1840-1917) – prancūzų skulptorius, šiuolaikinės skulptūros pirmtakas. Jo plačiai žinomas kūrinys yra „Mąstytojas“.

²⁵⁾ Džeimsas Louelas (James Russell Lowell, 1819-1891) – amerikiečių poetas romantikas, kritikas, redaktorius ir diplomatas. Priskiriamas „Židinio“ poetams, kurie pirmieji populiarumu ėmė varžytis su anglų poetais. Jie dažniausiai naudojo klasikinę poezijos formą, tinkamą mėgautis eilėmis prie šeimų židinio.

²⁶⁾ „Thanatopsis“ - amerikiečių poeto William Cullen Bryant‘o poema.

²⁷⁾ Viljamas Briantas (William Cullen Bryant, 1794-1878) - amerikiečių poetas romantikas, žurnalistas ir ilgametis „ New York Evening Post“ redaktorius.

²⁸⁾ Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir, 1841-1919) - prancūzų tapytojas, skulptorius, vienas iš garsiausių impresionizmo atstovų, bet gyvenimo pabaigoje grįžęs prie klasikinio vaizdavimo būdo. Žinomas aukštuomenės portretais su sentimentaliais elementais.

²⁹⁾ Pablo Pikaso (Pablo Ruiz y Picasso, 1881-1973) – ispanų dailininkas, skulptorius, poetas, teatro dekoratorius, kubizmo atstovas. Beveik visą gyvenimą praleido ir dirbo Paryžiuje ir Prancūzijos pietuose. Žinomiausi jo darbai: „Avinjono panelė“ (1907), „Gernika“ (1937).

³⁰⁾ Gilbertas Stiuartas (Gilbert Stuart, 1755-1828) - amerikiečių dailininkas, vienas iš Amerikos portetristų mokyklos kūrėjų. Geriausiai žinomas jo nebaigtas Dž. Vašingtono portretas (pradėtas 1796 m.) – jis ilgiau nei šimtmetį puikavosi ant vieno dolerio kupiūros.

Borchesas. Alefas
Džeko Keruako “Kelyje”
„Pavasariniai vandenys“ pristatymas
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu: Dievo arklys
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Pasimetusios merginos memuarai
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Nobelio premijos laureatai
Visa tiesa apie Duras
Skaitiniai
Vartiklis