Ratas ir kryžius  

Pasaulis yra besisukantis Dievo ratas; Sukantis visas gyvas būtybes ant savo krašto. Pasaulis yra Dievo upė. Ištekanti iš jo ir įtekanti į jį. Švetašvatara upanišada

Ne Biblijoje mes priversti ieškoti kryžiaus ir rato simbolių kilmės - ji yra kitoje Tvano pusėje. Blezas Paskalis parašė šiuos žodžius:
„Dievas yra Ratas, kurio centras visur, o apskritimo nėra niekur“.
Bet tai ne šio prancūzų filosofo atradimas, - jis jį galėjo paimti arba iš Hermio (Merkurijaus) Trismegisto arba kardinolo Nikolos Kuziečio „De Docta Ignorantia".

Senųjų išminčių protuose su rato forma visad susiję kažkas dieviška ir paslaptinga. Senovės pasaulis, būdamas nuoseklus savo panteistinių simbolių ir iliuzijų erdvėje, jungė matomąją ir nematomąją Begalybes į visumą, - ir tiek Dievybę, tiek jos išorinę Dangą vaizdavo ratu. Dviejų suliejimas į viena ir tas pats vardas Theos, duotas jiems abiems [Ratui ir Dievybei] - juos dar labiau suartina. Platonas „Kratile“ jį kildina iš veiksmažodžio „the-ein“, „judėti“ - ir siejamas su dangaus kūnų judėjimu, turinčiu ryšį su Dievybe.

O ši Dievybė, savųjų „Naktų“ ir savųjų „Dienų“ (arba Ramybės ir Veiklumo ciklų) metu yra Amžinasis Nenutrūkstamas Judesys, Amžinai Tampantysis (kaip ir Amžinoji Pasaulinė Dabartis ir Amžinoji Būtis). Tai amžinoji nenutrūkstama evoliucija, sugrįžtanti spirale ir laiko eonais artėjanti prie savo pirmapradės būsenos - Absoliučios Vienybės.

Tik mažesniesiems Dievams davė Aukštesniųjų simbolius. Taip dievas Šu, kuris yra dievo Ra įkūnijimas, pasirodantis kaip „Didžioji Katė Anuose iš Persėjo baseino“, kuris buvo dažnai vaizduojamas sėdintis ir laikantis kryžių, keturių pasaulio dalių ir stichijų simbolį, sujungtą su ratu.

„Ratas ir kryžius neatskiriami... Crux Ansata keturiuose taškuose sujungia kryžių su ratu. Todėl kartais ratas ir kryžius pakeičia vienas kitą. Pvz., Čakra arba Višnu ratas, kuris nurodo sukimąsi, judesį ratu, pasikartojimą, laiko ratą. Dievas, nukreipdamas į priešą, naudoja jį kaip ginklą.
Taip ir Toras meta savo ginklą - Filfotą (taip pat žr. puslapį apie svastiką), kuris yra keturių briaunų kryžius (svastika) bei Pasaulio šalių simbolis. Tad kryžius yra metų kaitos analogas. Ratas juodu sujungia į viena, kaip tą rodo Ankh hieroglifas (ir mazgas) “ (Džeralda Messi).

„Keturkampis kryžius yra ne kas kita, o keturios pasaulio šalys, nors kryžiaus ženklas ir nėra toks paprastas. Šis simbolis išsivystė iš tam tikros pradžios ir vėliau pritaikytas įvairių įvaizdžių išraiškai. Egiptiečiams švenčiausias buvo tas, kurį rankoje laikė patys dievai, faraonai ir mirusiųjų mumijos, t.y. Ankh, gyvenimo, gyvybės, priesaikos ir pažadų ženklas. Jo viršūnėlė yra hieroglifas Ru, , uždėtas virš Tau kryžiaus. Ru reiškia duris, vartus, burną, išėjimo vietą. Jis reiškia gimtinę šiauriniame danguje, kur vėl gimsta Saulė. Taigi, Ru, esantis Ankh kryžiuje, reiškia moteriškąją gimdymo vietą, esančią šiaurėje. Ir būtent šiaurėje Septynių žvaigždžių deivė, vadinama „Sukimosi ratu Motina“, metų pradžioje davė pradžią laikui. (taip pat žr. puslapį apie Vedų Samtį) Pirmasis šio pirmapradžio ciklo ir rato ženklas yra yra pirminė Kryžiaus-Ankho forma, , paprasta kilpa, viename ženkle sujungianti ir kryžių, ir ratą. Šią kilpą ar mazgą nešė priešais seniausiąją gimdyvę, Tifono Didžiąją Lokę (Grįžulo ratus), nes jos arka (valtis) [, vieno periodo, pabaigos ir tam tikro laikotarpio žymuo], turėjo reikšti vieną apsisukimą ratu. Tatai žymėjo vieną Grįžulo ratų apsisukimą šiauriniame danguje ir reiškė pirmąjį metų laikotarpį. Todėl kilpa arba Ru [Ankho kryžiuje] simbolizavo Šiaurę kaip laiko gimtinę Mazgas yra Ark arba Rek, skaičiavimo ženklas. Arkho kryžiaus Ru pratęsiama kritų R, , ir koptų Ro, Ru pratęsiama kritų R, P, raidėse. Vėliau Ro perėjo į graikų kryžių , sudarytą iš Ro ir Chi raidžių.... Todėl Rek arba Ark (valtis) buvo visų pradžių pradžios (Archie) ženklu ir Ark-tie (valties mazgas, jūreiviškas mazgas) yra Šiaurės kryžius, dangaus užpakalinė pusė“. (Džeralda Messi).

Kaip matote, tai glaudžiai susiję ir su astronomija, ir su fališkąja prigimtimi. Veneros veidrodžio ženklas aptinkamas kitoje finikiniečių monetos pusėje, kurios pirmoje vaizduojamas avinas. Tokiu pat dauginimosi prasmę turinčiu ženklu buvo ženklinamos ypač vertingų kumelių, pvz. Korinfo, užpakalinės patalpos.

Nereikia pamiršti ir to, kad Ankho mazgas nėra vien Egipto nuosavybė. Pas indus jis vadinamas Paša, virvute, kurią keturrankis Šyva laiko savo dešinėje užpakalinėje rankoje. Mahadevas vaizduojamas sėdintis kaip asketas, kaip Mahajogas, turintis trečiąją akį , kuri ne kas kita, kaip virš Tau kryžiaus patalpintas Ru . Paša laikoma rankoje taip, kad rodomasis pirštas ir ranka prie nykščio sudarytų kryžių. kas įdomiausia, kad Šyva žmona arba Kali rankoje laiko tą patį atributą.

Paša turi dvejopą prasmę, kaip ir Šyvos Trisula (arba Trišūla, trišakis) bei kiti dieviškieji atributai. Šyvos rankoje Paša pavirsta lingamu bei yoni (dabar pravartu būtų pavartyti 'Ganapati upanišados' puslapį).

Bet juk Šyvos nėra „Vedose“ o jo „antrininkas“ Rudra pirmąkart paminimas tik baltojoje Jadžur Vedoje, kaip didysis dievas Mahadeva, kurio simbolis yra lingamas. RigVedoje jis irgi vadinamas Rudra, „riaumojantis“, kuris tuo pat metu yra ir kuriančioji, ir griaunančioji Dievybė. „Višnu Purane" tai Dievas, išėjęs iš Brahmos galvos ir suskilęs į vyriškąją ir moteriškąją pradžias, jis taip pat ir rudrų ar audros dievų marutų (taip pat manoma, kad jie susiję su mirusiųjų kultu), kurių pusė saulėti ir dorybingi, o kita pusė - juodi ir žiaurūs, tėvas. Vedose jis dieviškasis Ego, siekiantis sugrįžti į savąjį grynąjį dieviškąjį būvį, bet yra suvaržytas žemiškąja forma. Tai ryšku „Brihadaranjaka upašinadoje“, kur rudros, Rudros, Ugnies dievo, palikuonys vadinami "dešimčia gyvybės kvėpavimų (prana, gyvybe) su širdimi (manas) - kaip vienuoliktu". Įsikūnijęs kaip Šyva, jis yra tos gyvybės griovėjas. Brahma vadina jį Rudra ir duoda jam dar septynis kitus vardus, reiškiančius kitas septynias jo apsireiškimo formas ir septynias gamtos jėgas, kurios griauna vien dėl to, kad galėtų atkurti ir atstatyti.

Tad kryžiaus formos mazgas arba Paša Šyvos rankoje kai tas vaizduojamas kaip asketas, kaip mahajogas, neturi fališkosios reikšmės. Kaip „durų, vartų, burnos, išėjimo vietos“ simbolis, jis greičiau reiškia „siauri vartai“ į Dangaus Karalystę, o ne gimimo vieta (fiziologine prasme).

O čia aprašoma dar viena kryžiaus forma:

„Ant kiekvieno iš keturių kampų piešiama ketvirtis ovalo lanko; kai visi keturi elementai sujungiami - gauname ovalą, ši figūra jungia kryžių su ratu aplink - keturias dalis, kurios atitinka keturis kryžiaus kampus. Keturios dalys atitinka keturias svastikos kojas ir Toro Filfotą. Keturlapis Budos Lotoso žiedas taip pat yra šio kryžiaus centre, to lotoso, kuris ir Egipte, ir Indijoje simbolizuoja keturias pasaulio šalis. Keturi lanko ketvirčiai, kai sujungiami, sudaro elipsę, kuri taip pat nupiešta ant kiekvienos kryžiaus rankos. Toji elipsė simbolizuoja Žemės kelią. ... Seras Dž.J. Simpsonas^*) nupiešė tokią figūrą , kuri reiškia dviejų lygiadienių ir dviejų saulėgrįžų sankirtą, kryžių,įrašytą Žemės kelio elipsėje. Tokia pat ovalo arba valties formos figūra sutinkama indų piešiniuose ir turi po septynis laiptelius kiekviename gale - kaip Meru kalno forma“ (J. of the Royal Asiatic Society).

Keturios , kryžminio kryžiaus, rankos ..., rodančios į keturias pasaulio puses, buvo gerai žinomos indų, brahminų ir budistų, mistikams dar tūkstančius metų iki tol, kol apie jį išgirdo Europoje; ir tasai simbolis buvo ir tebėra visame pasaulyje. Jie užlenkė šio kryžiaus galus it iš o padarė savo svastiką, o dabar tai mongoliškojo budizmo Wan. Jis nurodo, kad „centrinis taškas“ neapsiriboja vienu žmogumi, kad ir koks tobulas jis būtų. Tasai Principas (Dievas) randasi Žmonijoje, kaip ir visa kita randasi joje, kaip kad vandens lašai randasi Vandenyne; o keturi kampai nukreipti į keturias pasaulio šalis ir todėl pasimeta begalybėje.

---

^*) Džeimsas Jangas Simpsonas (James Young Simpson, 1811-1870) – škotų akušeris, ginekologas, chirurgas, sukūręs akupresūrą, vienas pirmųjų pradėjęs naudoti narkozę (pradžioje eteriu, o vėliau chloroformu), tobulinęs medicininius instrumentus (akušerių žnyplės). Kelis straipsnius paskelbė apie raupsus ir sifilį. 1849 m. tapo Škotijos antikvarų draugijos viceprezidentu. Svarus jo indėlis tiek į medicinos istoriją, tiek archeologiją; 1867 m. paskelbė svarbų veikalą apie priešistorinį meną Škotijoje, Anglijoje ir kitur su gausiomis iliustracijomis. Jo esė antikvariniais klausimais dvitomis rinkinys paskelbtas po jo mirties (1872).

Taip pat siūlome paskaityti:
apie kryžiaus simbolį,
apie svastiką,
Svastikos keliai ir klystkeliai,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus
Anapus gėrio ir blogio
Nauja dėl Stounhendžo
Rodanti kelią ir
Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį Gyvenimo gėlelė

Tai komentarai Umberto Eco knygai Fuko švytuoklė
Vartiklis