Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Gebura

Okultizmo mokslai


Ordo Templi Orientis

Tamplieriai ir jų laikmetis

Tamplieriai: pirmieji bankininkai

Apie kryžiaus simbolį

Kalnų Senio asasinai

Konspiracija: Kryžiaus žygiai

Mitas ir mokslas

Svastikos keliai ir klystkeliai

Magija, Thelema, A.Kraulis

Tamplierių ordino regula


Papildomi puslapiai:


Laiškas butelyje

Saulė ir Mėnulis

Gematrijos menas

Gralio taurė – Kaukaze?

Biblijos dievybės: Abadonas


Žodžio galia, 13 a.

Gnostikai;žvaigždžiavaikiai


Ratas ir kryžius,


E.P.Blavatskaja apie milžinus
3  Bina, 14

Jis tvirtina vakar matęs 54 ordino brolius, vedamus ant laužo, nes jie nenorėję pripažinti minėtų kalčių, ir girdėjęs, kad jie buvo sudeginti, o jis pats, bijodamas negalėsiąs tinkamai pasipriešinti, jei jį tardydami imtų deginti, bijodamas mirti, būtų prisipažinęs ponams komisarams, o ir bet kam, jog visos ordinui priskiriamos nuodėmės yra tiesa, o jei jo būtų klausę, galėjo prisipažinti nužudęs ir mūsų Viešpatį.
(Aimery di Villiers-le Due prisipažinimas, 1307 05 13).

Skaitykite ištraukos pirmąją dalį...

Baphomet and Templars Nedaug tereikėjo, kad kiltų nepasitenkinimas su užuominomis: homoseksualistai, eretikai, stabų ir nežinia iš kur atsiradusios, bet tikrai ne iš tikratikių panteono, barzdotos galvos garbintojai, gal jie turi bendrų paslapčių su izmailitais, bendrų reikalų su Kalnų Senio asasinais. Pilypas su savo patarėjais iš šių kalbų pasidaro naudingas išvadas,

Pagrindiniai kaltinimai: riteriai savo įšventinimo apeigose triskart atsižada Kristaus, spjaudo į Nukryžiuotąjį, išrengiami ir jiems bučiuojama in posteriori parte spine dorsi, kitaip tariant į užpakalį, bambą ir lūpas, in humanae dignitatis opprobium (žmogiškojo orumo pasmerkimas), po to, kaip rašoma, jie sangulauja vienas su kitu. Orgija. Vėliau jiems parodoma barzdoto stabo galva, kurią jie privalo garbinti.

Ką į šiuos kaltinimus atsako patys kaltinamieji? Žofrua de Šarnė, tas pats, kuris vėliau mirs ant laužo kartu su Molė, sako - taip, jam buvo tekę išsižadėti Kristaus, bet tik lūpomis, o ne širdimi, jis neprisimena, ar spjaudė į Nukryžiuotąjį, nes tą vakarą viskas vyko paskubomis. Dėl užpakalio pabučiavimo - jam yra tai nutikę. O dar jis girdėjo preceptorių iš Alvernijos sakant, kad geriau sanguliauti su broliais, negu kompromituotis su moterimi, tačiau jis pats niekada nesusitepęs kūniškomis nuodėmėmis nė su vienu iš riterių. Bet tai buvo lyg žaidimas, niekas rimtai tuo netikėjo, tai darė kiti, aš - ne, buvau ten tik šiaip sau, savišvietai.

Žakas de Molė, didysis magistras, ne paskutinis žmogus tarp savųjų, sakė, kad pakišus jam apspjaudyti Nukryžiuotąjį jis tik apsimetęs ir nusispjovęs ant žemės. Jis neneigė, kad įšventimo ceremonija kaip tik taip ir vykdavusi, bet - tik pagalvokite - negalėtų tiksliai pasakyti, kodėl per savo karjerą jis įšventinęs tiek mažai brolių.

Kitas sakėsi bučiavęs magistrą, bet ne jo užpakalį, o lūpas, tai magistras jam bučiavęs užpakalį. Kai kurie prisipažindavo daugiau nei reikėjo - jie ne tik išsižadėdavę Kristaus, bet ir tvirtindavo jį buvus nusikaltėlį. Jie neigę Marijos nekaltybę, ant Nukryžiuotojo šlapinęsi ne tik įšventinimo dieną, bet ir per šventąją savaitę, netikėję sakramentais, garbinę ne vien Bafometą, bet ir velnią katės kailiu...

 
Komentarai ir paaiškinimai

Bafometas

Anksčiau ar vėliau ezoterinių dalykų ar Kryžiaus žygių tyrinėtojas susiduria su tariamojo blogio įsikūnijimo simboliu vadinamu Bafometu, apie kurį sakoma, kad jis buvo Tamplierių "dievas" arba "stabas" ir yra taipogi įvardijamas Mendės ožiu, raganų dievu, vėlyvąja graikų dievo Pano atmaina, alchemijos esmės ženklu ir netgi pačiu Šėtonu.
"Bafometas yra tamplierių bei Juodojoje magijoje garbinta dievybė, esanti blogio ištaka bei kūrėju, Raganų Sabato šėtoniškuoju ožiu ar vienu iš Alisterio Kraulio prisitaikytų vardų", - aiškina Pyterio Undervudo "Okultinių ir antgamtiškų dalykų žodynėlis".

Baphomet at Leo Taxil poster Dauguma mūsų Bafometo vardą surado istorijos knygose ar iš Anton Szandor LaVey veikalų, kuriuose ožio galva apverstoje pentagramoje laikyta Bafometu, arba Alisterio Kraulio raštų, kuriuose Bafometas prilygo graikų Panui (pats Kraulis pasiėmė Bafometo vardą stodamas į Ordo Templi Orientis, O.T.O.). Apie Bafometą taip pat 19 a. rašė Eliphaz Levi ir Albertas Paikas, O Waite-Rider ir Case-B.OT.A. taro kortose Bafometas buvo "Velnias". Abato Clarin de la Rive 1894-ais išleistoje knygoje "La Femme et l'enfant dans la Franc Maconnerie Universelle" (Moteris ir vaikas pas masonus) viršelyje Bafometas tarp masonų stulpų gundo moterį. Šioje knygoje yra ir sufabrikuota Alberto Paiko citata.

Bafometo paslaptis prasideda 1307-ais su tamplierių teismu. Du šimtmečius plėtęsis ir turtėjęs Ordinas patraukė godų Prancūzijos karaliaus Pilypo IV dėmesį. Jis ragino Romos popiežių Klementą V paleisti ordiną. Tačiau tam reikėjo templierius apkaltinti erezija. Į tamplierių ordiną infiltruotų agentų bei priesaiką sulaužiusių brolių "įrodymai" pagrindė Pilypo veiksmus. Kai kurie kaltinimai (pvz., sodomija ir krikščionių simbolių išniekinimas) atrodė įtartini daugeliui to meto žmonių, o kiti (pvz., šūksniai "Yallah!") buvo panašūs į aprašytas sufių apeigas [Daraal, 1961; Khan, 1974]. Labiausiai prieštaringas buvo stabo vadinamo Bafometu garbinimas. Ištyrus hipotetinius ir tikrus tamplierių, sufizmo ir masonų sąryšius galima spėti, kad Bafometo sąvoka galėjo egzistuoti iš tikro.

Daugelyje išpažinčių minima figura Baffometi, bet tai gali būti ir pirmojo raštininko klaida, pasklidusi po visus dokumentus. Kitais atvejais kalbama apie Mahometą (istud caput vester deus est, et vester Mahumet), o tai reikštų, kad tamplieriai sukūrė savą sinkretišką liturgiją. Kai kuriuose prisipažinimuose sakoma, kad jiems būdama liepiama šaukti "yalla" - tai turėtų reikšti Alachą. Bet musulmonai negarbina Mahometo atvaizdų. Kas tuomet galėjo turėti įtakos tamplieriams? Parodymuose teigiama, jog daugelis matė tas galvas, o visas stabus tebuvo viena galva - medinė, garbanotais plaukais, paauksuota, su barzda. Tardytojai, atrodo, rasdavo tokių galvų ir rodydavę jas tardomiesiems, tačiau jų neliko nė pėdsakų: visi jas matė, ir niekas jų nematė. Kaip su ta kate - vieni ją matė pilką, kiti - rudą, treti - juodą. Įsivaizduokime tardytoją su įkaitinta geležimi rankose ir klausiantį: "Ar per įšventinimus matei katę?" Ir iš tiesų tamplierių ūkis, pilnas derliaus, kurį reikia saugoti nuo pelių, turėjo knibždėti kačių. Tais laikais Europoje katė nebuvo įprastas naminis gyvūnas, tačiau Egipte - taip. Greičiausia tamplieriai laikydavę kates namuose, priešingai nei kiti, maniusieji jas esant įtartinais gyvūnais. Tas pat su Bafometo galvomis. Gal tai tebuvo galvos formos relikvijoriai, anuomet gana paplitę. Aišku, yra tvirtinančių, kad Bafometas - alcheminė figūra.

Vienas iš pagrindinių kaltinimų tamplieriams buvo, kad jie garbino Bafometą, turėjusį, atseit, galvos formą, arba, kartais, buvusį Juoduoju katinu. Tai ką gi garbino tamplieriai? Juk keista, kad proceso meto beveik nekalbama apie Bafometo sampratą. Buvo pateikti kaltinimai stabų (įvardintų Bafometu) garbinimu.
Baphomet in Pentagram "Tamplieriams Bafometas simbolizavo Šėtoną. Per amžius jis turėjo daug vardų – Mendės ožys, tūkstančio jaunuolių ožys, juodasis ožys, Judo ožys ir galbūt populiariausias – atpirkimo ožys.

Ne vienas iš kvočiamų tamplierių paminėjo Bafometą. Dažnai atrodo, kad tuo vardu įvardinta ir apibendrinta visa stabmeldystė. Kitose nuorodose kalbama apie demoniškas skulptūras daugelyje šventyklų. Dar kituose liudijimuose minima barzdota galva. Tad tenka atmesti kai kurių istorikų teiginius, kad tai, atseit, tik iškraipytas Mahometo vardas. Juk buvo sakoma, kad tamplieriai garbino stabą, o islamas draudžia bet kokius stabus.

Jei Bafometas nebuvo Dievas ar Alachas, tai kodėl jį garbino tamplieriai? Krikščionių Bažnyčios kertinis akmuo yra Šėtonas, kaip galingo Dievo varžovo, egzistavimas. Kaip galėjo Jėzus "apšviesti" pasaulį, jei nebūtų tamsos, blogio? Kabalistai Šėtoną laiko ne tamsos dievu, o tik neigiama Tiesos šviesos puse. Dievas yra šviesa ir jis būtų nematomas, jei nebūtų jo šešėlio.

Bafometas išreiškia Tamsos galias susijusias su ožio vaisingumu. Grynąja forma pentagramoje vaizduojamas žmogus liečiantis penkis kampus simbolizuoja jo dvasinę prigimtį. Satanizme pentagrama apversta (nes doktrina išreiškia žemuosius instinktus) ir joje įbrėžta ožio galva – dualumą išreiškiantys ragai paniekinamai styro į viršų, o kiti trys taškai išreiškia šv.Trejybės neigimą. Hebrajiški rašmenys iš Kabalos kilusį ženklą apibrėžiančio apskritimo išorėje reiškia "Leviataną", vandens gelmių gyvatę tapatinamą su Šėtonu. Tie ženklai atitinka penkiems invertuotos pentagramos kampams", (Anton Szandor LaVey, Šėtono biblija).

Pirmiausia, Bafometas buvo galva ir, spėjama, žmogaus. Tačiau kankinimų metu buvo pateikta įvairiausių, kartais ir visai fantastinių, liudijimų. Bafometas buvo vaizduotas įvairiai:
Stabas su žmogaus kaukole;
Galva, turinti du veidus;
Barzdočius;
Bebarzdis;
Su gaidžio galva;
Baphomet by A. Crowley Su žmogaus galva;
Ožiagalviu žmogumi su sparnais ir kanopomis;
Ožio galva;
Viršutine moters kūno dalimi (motinystė);
Kanopa;
Sparnais;
Su žvake ant galvos (apreiškimo ženklas).

Pentagrama su ožio veidu pirmąkart pastebėta knygoje Paul Jagot. Science occulte et magis pratiqie, Paris, 1924. Piešinio autorius nežinomas. Pentagrama nėra tiksli, o kaip penkios A, sudarančios žvaigždę. Vėliau ji pasirodė ir Oswald Wirth. La Franc-Maconnerie rendue intelligible a ces adeptes II// Le Compagnion, Paris, 1931. Piešinio kilmė ir čia nepateikiama.

Ožiagalvė pentagrama, įrėminta dviejų apskritimų su užrašu tarp jų hebrajų rašmenimis Leviathan sutinkama Maurice Bessy: A Pictorial History of magic and the Supernatural, 1964. Anksčiau Leviathan piešinys nebuvo naudojamas Satanizmo simboliu. 1966 m. vyravo apversti kryžiai ar nukryžiuotieji ir nepadorios krikščioniškojo meno parodijos. Dar naudoti ožių, velnių ir demonų vaizdai. LaVey "Trapezoid ordiną" transformavus į Šėtono bažnyčią, nusprendė šį simbolį esant tinkamiausiu. 1969 m. gruodį vieningo simbolio forma buvo "kanonizuota" išleidus Šėtono Bibliją ir joje jis pirmąkart įvardijamas Bafometo ženklu.

"History en 1000 Images de la magics, 1961" skyriuje "Šėtoniškieji mokymai" rašoma "Pentagramos yra slaptų numerologijos spekuliacijų rezultatas. Penkiakampė žvaigždė, pvz., atrodo, yra būdinga krikščioniškajai erai, o kryžius, tuo tarpu, yra skaičiaus 5 simbolis (tarp kitų). 4 galūnės ir centras keistu sutapimu šv. Dvasia, JAV, TSRS ir islamas penkiakampę žvaigždę naudojo savo emblema (gėrio ir blogio priešprieša išreiškiama apverstais trikampiais".

Pentagrama (pentalpha) ateina iš Pitagoro mokymų, Ožio ar Avino galva išreiškia Mendes ožį, Egipto Neter Amon ženklą, vadintą "slaptuoju, kuris apgaubia visus dalykus, visas reiškinių esmes". Dvigubas apskritimas su užrašu Leviathan ateina iš ofitų (gyvatės) kulto ir savo esme yra bedugnės drakonas, kartais pavaizduojamas kaip ouroboros (gyvate, kandančia savo uodegą - žr. gnostikai ir ofitai).

Alfonsas Liuji Konstantas (skaitykite daugiau >>>>>) pradžioje studijavo katalikų mokymus. Tačiau vėliau jis pasuko į okultinius mokslus. Sakoma, kad prieš savo mirtį 1875-ais jis "susitaikė su Bažnyčia" ir priėmė paskutinius sakramentus. Savo gyvenime jis ėjo magijos keliu pasirinkęs žydišką Eliphas Levi slapyvardį. Dalį jo darbų sudarė didelės apimties veikalų rašymas apie Bafometą, tamplierių stabą.

Jis laikė Bafometą grynu simboliu. Jis tikėjo, kad atpažino Gorgolos atvaizdą ordino patalpose Saint Bris le Vineux (Commandry).

"Gargola yra barzdota ir raguota būtybė su nukarusiomis moters krūtimis, sparnais ir kanopomis. Ji sėdi sukryžiavusi kojas kaip keltų dievas-elnias, Kernunas arba Raguotasis, kurio statulų buvo Golyje (Prancūzija) - iki ateinant romėnams" (iš Michaelio Hovardo "Okultinės konspiracijos").

Levi padarytuose Bafometo piešiniuose randame vyriškų ir moteriškų atributų: viena ranka vyriška, kita moteriška, krūtys ir falas, viena ranka nukreipta į dangų, o kita į žemę (gal simbolizuojant hermetiškąjį "kaip viršuje, taip apačioje") arba viena ranka nukreipta į link šviesaus pusmėnulio, o kita link tamsaus pusmėnulio. Visu tuo norima parodyti gėrio ir blogio dualumą. Štai kaip piešinį aiškina pats E. Levi:

"Ožys ant kaktos turi pentagramą su viršūne į viršų, šviesos ženklu, jo dvi rankos išreiškia hermetiką - viena rodydama į viršų ir šviesų pusmėnulį, Chesed, o kita - žemyn į tamsų, geburah. Tai išreiškia tobulą harmoniją su teisingumu. Viena ranka vyriška, kita moteriška, kaip Khunrato androgino... Proto liepsna šviečia tarp jo ragų ir tai magiška universalios pusiausvyros šviesa, sielos virš materijos vaizdas... Siaubinga ožio galva išreiškia nusidėjėlio siaubą, kuris veikdamas materialiame pasaulyje vienas tėra atsakingas už jo laukiančią bausmę, nes siela nejautri ir gali kęsti tik įgavusi materialią išvaizdą. Vietoj genitalijų esanti rykštė išreiškia amžinąjį gyvenimą, o iš viršaus krentančios plunksnos - nepastovumą. Kūnas uždengtas svarstyklėmis - vandenį, pusė apskritimo virš jo - atmosfera

Žmonija vaizduojama dviem krūtimis, o šio sfinkso androgino rankos yra okultiniai mokslai".

Levi buvo pirmasis, pentagrama perteikęs ir gėrį, ir blogį. Jis Bafometą patalpino "apverstoje" pentagramoje taip nusakydamas blogąsias simbolio prasmes.

Jis laikėsi nuostatos, kad ne tik tamplieriai, bet ir visi, panirę į okultinius reikalus, šlovino Bafometą:
"Paskelbkime vardan vulgaraus prado prikaišiojimo ir didesnės šlovės bažnyčios, persekiojusios tamplierius, deginusios magus ir atskyrusi nuo savęs laisvuosius mūrininkus ir kita. Garsiai ištarkime, kad visi įšventintieji į okultinius mokslus šlovina ir visada šlovins tą bjaurų simbolį [Sabato ožį]. Ir, mūsų giliu įsitikinimu, Tamplierių ordino Didieji magistrai šlovino Bafometą ir skatino taip darytį įšventinamuosius". (Nesta H.Webster. Slaptosios draugijos ir griaunamieji judėjimai, 1924)

Eliphas Levi aiškina, kad Velnias yra kūrybinė galia, tiek geroji, tiek blogoji, o jos įkvėptieji vaizduoja jį kaip dievą Paną (arba gamtą), kurio ragai ir kanopos tako raganiškuoju Sabato ožiu ir visų Izraelio nuodėmių atpirkimo ožiu.

Šis pasiaukojantis kankinys buvo didžiausių paslapčių simbolis stulbinęs ankstyvosios Bažnyčios rašytojus, pvz., Irenėjų, Tertulianą ir kt. Bažnyčios Tėvai "ištrynė" visas jo prasmes. Jų dėka visi dieviškosios Dvasios simboliai (ožys, gyvatė) buvo perkrikštyti blogiu, tad krikščioniškoji demonologija mažai padeda aiškinantis jų kilmę.

Magija (juodoji ar baltoji) skirta visuotinės gyvybinės galios (Eliphas Levi ją vadino astraline šviesa) valdymui. Šią galią simbolizuoja Mendės ožys, tapatus Bafometui, kurį tamplieriai "sutiko" pas arabus (Bažnyčiai jis yra Liuciferis). Astralinė šviesa yra Visatos matrica, iš kurios kilo Visa.

Romos katakombose šokantis ožys neša Hermio kaducėjų (kaip DNR ženklą). Viduramžių hermetikai irgi siejo Kristų su jūrų Ožiaragiu. Graikų mitologijoje ožka Amaltėja buvo Dzeuso ir jo brolio Pano auklė. Tapęs valdovu Viešpats ją įkurdino Ožiaragio žvaigždyne. Nuo jos kilęs ir "gausybės rago" įvardijimas.

Ožio kailiu Hefaistas padengė Palaso Atėnės skydą. Delfio Pitijos perteikdavo pranašavimus naudodamos ožius. Senosios Kretos mene deivė Motina buvo vaizduojama ožkos pavidalu. Sirijoje ir Caldėjoje dangaus ožka yra nematomų blogio jėgų priešprieša.

Bafometo vardo kiltis

Baphomet at St. Merri A. Kraulis pateikė versiją, kad Bafometo vardas kilo iš graikų "išminties krikštas". Tačiau yra du veiksniai neigiantys Kraulio hipotezę:
1) būdami Romos katalikais tamplieriai nevertino graikų vardų ir sąvokų, nes tuo metu graikų ortodoksai buvo tam tikra prasme "nekrikštai" kaip ir musulmonai;

2) 20 tamplieriai šv.Žemėje dažniau susidurdavo su vietiniais, bendraqujant su kuriais prireikdavo arabų kalbos.

Išsakyta ir tai, kad Bafometas gali būti sudarkytas islamo pradininko Muhamedo vardas.

Šio teiginio rėmėjai nenurodė, kokie "senosios prancūzų kalbos specialistai" tai yra tvirtinę. Peter Partner atrado 13 a. pabaigos prancūzų trubadūrų baladę, kurioje yra žodis "Bafometz", kurį Partneris išvertė kaip Mohamedas ("Nužudytieji magai"). Toje poemoje yra minima daugelio kryžiuočių miestų ir tvirtovių praradimas (įskaitant Caesarea miestą ir Arsuf tvirtovę) 1265-aisiais.

"Skausmas ir liūdesys apima mano širdį tiek, kad mąstau apie savižudybę ar atsigulimą ant kryžiaus pagerbiant tą, kuris ant jo kabojo, nes nei jis, nei kryžius negelbsti mūsų nuo prakeiktų turkų. Ir net atrodo, kad pats Dievas remia juos nepaisant mūsų pastangų.

Vienu smūgiu jie paėmė Caesarea ir jėga užėmė stiprią Arsuf tvirtovę. O Viešpatie, koks sunkus mūsų riterių, seržantų ir miestiečių radusių prieglobstį už Arsuf sienų, kelias. Sirijos praradimas toks skaudus, kad nėra jėgų tai iškęsti. Tad iš tikro kvaila kautis su turkais, kai prieš juos nestoja Jėzus Kristus. Jie įveikė frankus ir totorius, armėnus ir persus ir tęsia savo žygius. Kasdien jie pasiekia naujų pergalių prieš mus, - mūsų Dievui tyliai stebint, Mohamedas [Bafometz] savo galia remia sultoną".

Tačiau savuoju atradimu Partneris teįrodė, kad

  1. Bafometas buvo girdėtas dar iki tamplierių teismo – ir tikėtina, kaip didelės dvasinės galios asmuo gebantis daryti stebuklus (islamas niekada nekalba, kad Muhamedas būtų daręs stebuklus – išskyrus Korano gavimą ir "skrydį") ;
  2. Apie Bafometą žinojo ne tik tamplieriai, nes trubadūrų klausėsi visų sluoksnių atstovai – ir jei Šah neklysta dėl sufių įtakos trubadūrams, tai ši baladė sufizmo sąryšį su bafometu tik sustiprina (tamplierių ir sufistų sąryšių yra užfiksuota).

Tuo labiau, kad gretimoje Ispanijoje sufizmas (bei Href="http://www.spauda.lt/mitai/islamas/ismaili.htm">izmailitų mokymas) buvo radęs terpę ir veikė pirmuosius žydų kabalistus bei kitas mistines sroves. Taipogi nemažai masonų papuošimų (pvz., šachmatinės grindys) ar visų monoteistinių religijų toleravimas yra musulmoniškos kilties.

Idries Shah (g.1920 m. ir parašęs per 25 knygas, iš jų apie 20 - apie sufizmą) savo "Sufis" knygoje spėja, kad Bafometas yra iškraipyta arabų žodžio "Abufihamat", reiškusio "išminties tėvą", forma. Šis žodis naudojamas kreipiantis į sufi mokytoją. Arabai tėvą laikė pradžia, šaltiniu - taigi, Dievu. Maurų ispanų kalbos dialektu žodis skambėjo kaip "bufihamat". Sufizme "ras elfahmat" (pažinimo galva) reiškė žmogaus mąstymą.

10 a. sufi kankinys, miręs 922 m., Husayn ibn Ansur al-Haladžas buvo panteistas ir stebukladarys - ne ortodoksinis musulmonas, Jis buvo įkalintas ir nuteistas už piktžodžiavimą prieš Dievą dėl savo viešų pasisakymų apie savo mistinę sąjungą su Dievu. Po 9 m. kalinimo Hallaj buvo suluošintas, nukryžiuotas ir, nukirtus galvą, sudegintas. Tarp įvairių pasakojimų yra vienas, kuriame jo galvą, kaip relikviją, išsaugojo kalifo motina [Singh, 1970]. Įvairios sufių sektos (pvz., "statytojai", pastatę Al Aqsa mečetę ir Akmeninį kupolą buvusios Saliamono šventyklos vietoje – tos pačios, kuri buvo tamplierių prieglauda ir mitinė masonų įšventinimo vieta) turėjo apeigas pagarbinančias Hallaj mirtį, o Šah tvirtina, kad jis buvo masonų įšventinimo "Hiram Abiff" ritualo prototipas. Head of Baphomet

Hallaj, be to, turi nemažai sutapimų su Senojo testamento amatininku Hiram'u – abu buvo našlės vaikai, abiejų gyvenimuose "Dovydo sūnūs" vaidino svarbų vaidmenį – Hiramas dirbo Saliamonui, o vienas Hallaj persekiotojų buvo Ibn Daud [Messignon, 1994], kas reiškia "Dovydo sūnus". Ir pagaliau Senojo testamento naudota žydų kalba "Abiff" yra "abyu (gelmė) [Kohlengerger].

Be to, Viduramžių poeto ir mistiko Farid al-Din Attar teigimu, Hallaj parašė nemažai veikalų, kurių pavadinimai prasideda "abu-".

Visa tai (tamplieriai aprašyti dalyvavę sufi apeigose ir kaltinami garbinus "galvą vadinamą Bafometu") siejasi su relikvija tapusia sufių kankinio galva ir terminu "abufihamet" (nors Hallaj indėlis sukuriant šį terminą nėra identifikuotas).

Kiti samprotavo, kad žodis kilo iš graikų kalbos "baf" ir "metis" reiškiančių "Išminties krikštas". O tamplierių garbinta "galva" buvo paties Jono Krikštytojo galva.

Eliphas Levi manė, kad žodį reikia skaityti iš antro galo, kai jį pertvarkius gausime nuorodą į Saliamono Šventyklą:

TEM OHP AB

T.y. "Templi omnium hominum pacis abbas" (visų žmonių taikos Šventyklos tėvas) - užuomina į Saliamono Šventyklą, kurios tikslas Levi manymu, yra užtikrinti taiką pasaulyje.

Krikščionių simbolistai perėmė senojo pasaulio tikėjimus ožiui (tiek naminiam, tiek kalnų) suteikę nepaprastą vizijų galią. Jie sakė, kad aukščiau kopdamas jis turi didesnį akiratį - ir joks kitas gyvis žemėje negali vienu žvilgsniu aprėpti visus plotus ir išskirti atskiras detales.