H. Hesse. Stiklo karoliukų žaidimas. Vartiklis: skaitiniai

Jeigu magistro pareigų perėmimas iš pradžių, rodės, davė daugiau nuostolių negu pelno, jeigu tai bemaž suėdė visas jėgas ir visą asmeninį gyvenimą, padarė galą visiems įpročiams ir mėgstamiems užsiėmimams, jeigu didžiulė įtampa paliko širdyje vėsią tylą, o galvoje – lyg kokį svaigulį, tai dabar stojęs laikas leido atsipūsti, viską apgalvoti ir apsiprasti su nauja padėtimi, bet taip pat atnešė ir naujų pastebėjimų, naujų išgyvenimų. Didžiausias iš jų po laimėto mūšio buvo pasitikėjimo kupinas ir draugiškas bendradarbiavimas su elitu. Tardamasis su savo „šešėliu“, dirbdamas su Fricu Teguliarijum, kurį, norėdamas išbandyti, pasiėmė talkininku korespondencijai tvarkyti, pamažu studijuodamas, tikrindamas ir papildydamas pirmtako paliktus atsiliepimus ir pastabas apie mokinius ir bendradarbius, Knechtas su greit didėjančia meile ėmė apsiprasti su tuo elitu, kurį tarėsi taip gerai pažįstąs, bet kurio esmė, kaip ir visas Žaidėjų kaimo savitumas ir vaidmuo Kastalijos gyvenime, tik dabar jam atsivėrė visu realumu. Tiesa, daugelį metų jis pats priklausė tam elitui, buvo vienas iš repetentų, gyveno tame tiek pat mūziniame, kiek ir ambicingame Žaidėjų kaime Valdcelėje ir jautėsi esąs viso to dalelė. Tačiau dabar jis buvo jau ne tik kažkokia dalelė, ne tik nuoširdžiai draugavo su ta bendruomene, bet jautėsi esąs jos smegenys, sąmonė ir taip pat sąžinė, jis ne tik išgyveno su ta bendruomene jos polėkius ir likimus, bet ir jiems vadovavo, buvo už juos atsakingas.

Pakilią valandą, baigiantis kursams, kuriuose buvo rengiami Žaidimo mokytojai pradedantiesiems, kartą Knechtas šitaip tatai išreiškė: „Kastalija yra ypatinga mažutė valstybė, o mūsų Vicus Lusorum – valstybėlė valstybėje, mažutė, bet sena ir išdidi, lygiateisė su savo seserimis respublika, tačiau jos savimonę sustiprina ir sutaurina ypatingas mūzinis ir tam tikra prasme sakralinis jos funkcijų pobūdis. Juk mums tenka didis uždavinys saugoti tikrąją Kastalijos šventenybę, jos savotišką paslaptį ir simbolį – Stiklo karoliukų žaidimą. Kastalija ugdo puikius muzikus ir meno kritikus, filologus, matematikus ir kitus mokslininkus. Kiekvienas Kastalijos institutas ir kiekvienas kastalietis turėtų žinoti tik du tikslus ir du idealus: savo specialybėje siekti didžiausio įmanomo tobulumo ir palaikyti tos savo specialybės bei savo Pakemonų žaidimas paties gyvybingumą ir elastingumą, nuolat prisimenant, kad ji glaudžiai susijusi ir susibičiuliavusi su visomis kitomis disciplinomis. Šitą antrąjį idealą – visų dvasinių žmogaus pastangų vidinio vieningumo mintį, universalumo mintį – tobulai išreiškia mūsų kilnusis Žaidimas. Galbūt fizikui arba muzikos istorikui ar kuriam kitam mokslininkui kartais patartina griežtai bei asketiškai atsidėti savo specialybei, galbūt jam pravartu kurį laiką atsisakyti universalumo minties, norint pasiekti itin aukštų aktualių ir specialių rezultatų, šiaip ar taip, mes, stiklo karoliukų žaidėjai, niekad neturime teisės pritarti tokiam apsiribojimui ir pasitenkinimui savimi, nes juk kaip tik mūsų uždavinys saugoti universitas litterarum idėją ir aukščiausią jos išraišką – kilnųjį Žaidimą ir tolydžio gelbėti jį nuo atskirų disciplinų polinkio tenkintis savimi. Bet kaip mes galime išgelbėti tai, kas nenori būti išgelbėta? Ir kaip mes galime priversti archeologą, pedagogą, astronomą ir taip toliau atsižadėti tenkinimosi savo specialiu mokytumu ir savo langus nuolat atidaryti visoms kitoms disciplinoms? Mes negalime to pasiekti įsakymais, kad ir, sakysim, jau mokyklose įvesdami Stiklo karoliukų žaidimą kaip privalomą dėstomąjį dalyką, taip pat negalim to padaryti vien primindami, kokį tikslą šiuo Žaidimu buvo užsibrėžę mūsų pirmtakai. Savo Žaidimo ir savo pačių būtinumą mes galime įrodyti vien išlaikydami jį ne žemesnio lygio kaip ir visas dvasinis gyvenimas, jautriai perimdami kiekvieną naują mokslų laimėjimą, kiekvieną naują kryptį bei problemą ir vis naujai, vis taip patraukliai, taip įtikimai, taip viliojamai formuodami bei žaisdami savo taurų ir kartu pavojingą žaidimą su vieningumo mintimi, jog ir rimčiausias tyrinėtojas bei darbščiausias specialistas vis jaustųsi jo šaukiamas, jo gundomas ir masinamas. Įsivaizduokime valandėlę, kas atsitiktų, jei mes, žaidėjai, kurį laiką dirbtume ne taip uoliai, jei Žaidimo kursai pradedantiesiems pasidarytų nuobodesni ir paviršutiniškesni, jei žaidimuose pažangesniems studentams specialistai mokslininkai neberastų gyvai pulsuojančio gyvenimo, dvasinio aktualumo ir įdomumo, jei du ar tris kartus iš eilės svečiams pasirodytų, kad mūsų didysis metinis žaidimas – tik tuščia ceremonija, negyvas, senamadis, pasenęs praeities reliktas, – kaip greitai ateitų galas ir Žaidimui, ir mums patiems! Juk jau ir šiandien mes nebepasiekiame tos didingos viršūnės, kurioje Stiklo karoliukų žaidimas spindėjo prieš vieną generaciją, kai metinis žaidimas trukdavo ne vieną ar dvi, bet tris ir net keturias savaites ir ne tik Kastalijai, bet ir visam kraštui būdavo svarbiausias metų įvykis, šiandien į tą metinį žaidimą, dažnai tik kaip nuobodžiaujantis svečias, dar atsilanko koks vyriausybės atstovas ir kai kurie miestai bei luomai atsiunčia savo pasiuntinius; baigiantis žaidimo dienoms tie pasaulietiškos valdžios atstovai teikiasi mandagia forma užsiminti, kad ilga šventė neleidžianti kai kuriems miestams atsiųsti savo reprezentantų ir kad galbūt metas arba šventę gerokai sutrumpinti, arba ateityje rengti ją kas dveji ar treji metai. Ką gi, šitos raidos arba šito nuosmukio mes negalime sustabdyti. Labai galimas daiktas, kad mūsų Žaidimo greitai niekas nė nebesupras už Kastalijos ribų, kad šventė bus rengiama kas penkeri ar kas dešimt metų, o gal ir visai neberengiama. Bet ką mes galime ir turime sukliudyti – tai Žaidimo diskreditavimą ir nuvertimą jo paties tėviškėje, mūsų Provincijoje. Čia mūsų kova teikia vilčių ir visur dar pasiekia pergalę. Kiekvieną dieną matome, kad jaunus elito mokinius, ne per karščiausiai prašiusius priimti į Žaidimo kursus ir baigusius juos padoriai, tačiau be entuziazmo, staiga pagauna Žaidimo dvasia, jo intelektualinės perspektyvos, jo garbingos tradicijos, sielą sukrečiančios jėgos, ir jie tampa aistringais mūsų šalininkais ir sekėjais. Ir kiekvienais metais per Ludus Sollemnis galime pamatyti įžymių mokslininkų, kurie, kiaurus metus paskendę darbuose, į mus, stiklo karoliukų žaidėjus, žiūri iš aukšto ir ne visada mūsų institutui linki geriausios kloties, bet kuriuos per didįjį žaidimą mūsų meno burtai atpalaiduoja, patraukia ir pakiliai nuteikia ir kurie, atjaunėję bei įgavę polėkio, pagaliau širdyje sustiprėję ir susijaudinę, atsisveikina su mumis dėkingi, beveik susigėdę. Pažvelkime akimirką į turimas priemones savo užduočiai atlikti ir pamatysime gausų, gražų ir gerai sutvarkytą aparatą, kurio širdis ir centras yra Žaidimo archyvas; juo mes visi kas valandą su dėkingumu naudojamės ir jam visi, nuo magistro ir archyvaro ligi paskutinio padėjėjo, tarnaujame. Geriausias ir gyviausias dalykas mūsų institute yra senasis Kastalijos principas – atrinkti geriausius, elitą. Kastalijos mokyklos renka geriausius mokinius visame krašte ir juos ugdo. Mes taip pat stengiamės Žaidėjų kaime atrinkti geriausius iš tokių, kurie turi gabumų Žaidimui ir yra jį pamėgę, stengiamės išlaikyti juos savo rankose ir vis tobuliau išmokyti, mūsų kursai bei seminarai priima šimtus klausytojų ir juos atleidžia, bet iš geriausiųjų mes toliau rengiame tikrus žaidėjus, Žaidimo menininkus, ir kiekvienas iš jūsų žino, kad mūsų menas, kaip ir kiekvienas menas, neturi kilimo ribos, kad kiekvienas iš mūsų, kartą patekęs į elitą, visą gyvenimą toliau ugdys, tobulins ir gilins save patį ir mūsų meną – vis tiek, ar jis įeis į mūsų pareigūnų aparatą, ar ne. Dažnokai mums prikaišiojama, kad elitas – tai prabanga, ir sakoma, kad mums nereikią rengti elito daugiau, negu būtina tarnyboms užimti. Bet viena, juk valdininkai egzistuoja ne patys sau, o antra, toli gražu ne kiekvienas gali būti valdininku, kaip ne kiekvienas geras filologas gali būti mokytoju. Mes, valdininkai, šiaip ar taip, gerai žinome ir jaučiame, kad repetentai – tai ne vien gabiausių ir labiausiai patyrusių žaidėjų rezervas, iš kurio mes užpildome savo spragas ir susilaukiame įpėdinių. Bemaž pasakyčiau, kad tai tik šalutinė mūsų žaidėjų elito funkcija, nors mes nenutuokiantiems žmonėms ją ir pabrėžiame, kai tik kyla kalba apie mūsų instituto prasmę ir teisę egzistuoti. Ne, repetentai nėra visų pirma būsimieji magistrai, kursų vadovai, archyvo valdininkai, jie yra savitikslis, nedidelis jų būrelis – tai tikroji Stiklo karoliukų žaidimo tėviškė ir ateitis; čia, šitose keliose dešimtyse širdžių ir galvų, mūsų Žaidimas plėtojasi, prisitaiko, kyla, diskutuoja su laiko dvasia ir atskirais mokslais. Tik čia kaip reikiant ir teisingai, visapusiškai ir su visu atsidėjimu žaidžiamas mūsų Žaidimas, tik čia, mūsų elite, jis yra savitikslis ir šventa tarnyba, nebeturinti nieko bendra nei su diletantizmu ar išsilavinimo tuštybe, nei su pasipūtimu ar prietarais. Jūsų, Valdcelės repetentų, rankose – Žaidimo ateitis. Kadangi jis yra Kastalijos širdis ir esmė, o jūs esate mūsų kaimo esmė ir gyvybė, tad būkite tikroji Provincijos druska, jos dvasia, jos nerimas. Nėra jokio pavojaus, kad jūsų bus per daug, jūsų uolumas per didelis, jūsų aistra puikiajam Žaidimui per karšta; gausinkite tai, gausinkite! Tiek jums, tiek visiems kastaliečiams, iš esmės imant, tėra vienas vienintelis pavojus, kurio mes visi kasdien turime saugotis. Mūsų Provincijos ir mūsų Ordino dvasia remiasi dviem principais: objektyvumu bei tiesos meile studijose ir meditacinės išminties bei harmonijos puoselėjimu. Išlaikyti abiejų tų principų pusiausvyrą mums reiškia būti išmintingiems ir vertiems savo Ordino. Mes mėgstame mokslus, kiekvienas savo, ir vis dėlto žinome, kad atsidėjimas kokiam nors mokslui nebūtinai apsaugo žmogų nuo savanaudiškumo, ydingumo ir juokingumo, istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta, daktaro Fausto paveikslas – tai literatūrinė šio pavojaus populiarizacija. Kiti amžiai ieškojo priebėgos proto ir religijos, tyrimo ir askezės sąjungoje, jų universitas litterarum valdė teologija. O mes stengiamės sutramdyti žvėrį savyje ir kiekviename moksle slypintį šėtoną, naudodamiesi meditacija, daugiapakope jogų praktika. Ką gi, jūs ne prasčiau už mane žinote, kad ir Stiklo karoliukų žaidimas turi savo šėtoną, kad jis gali skatinti tuščią virtuoziškumą, gardžiavimąsi menininko išpuikimu, karjerizmą, pastangas įgyti valdžią kitiems žmonėms ir kartu piktnaudžiavimą ta valdžia. Todėl mums reikalingas ir kitoks auklėjimas, ne vien intelektualinis, todėl mes pajungėme save Ordino moralei, – ne tam, kad savo dvasiškai aktyvų gyvenimą paverstume svajingu sielos vegetavimu, bet, priešingai, tam, kad sugebėtume pasiekti didžiausių dvasinių laimėjimų. Mums neleistina nei bėgti iš vita activa į vita contemplatyva, nei atvirkščiai; mes turime pakaitomis keliauti tarp judviejų, jaustis kaip namie ir viename, ir kitame, gyventi kiekvieną iš jų“.

- Na, - susijuokė Knechtas, - jei mes galim padaryti žmogų laimingesnį ir giedresnį, tai privalom ir daryti bet kuriuo atveju, nežiūrėdami, ar jis to prašo, ar ne. Ir kaip tu galėtum to nesiekti, netrokšti? <...>

- Pažvelk, - tarė, - į tą debesų landšaftą su dangaus properšomis! Išsyk galėtum pagalvoti, kad gelmė ten, kur tamsiausia, bet greitai permanai, kad visa, kas tamsu ir puru, yra tik debesys, o visata su savo gelme prasideda tų debesynų pakraščiuose ir fiorduose ir grimsta į begalybę, kur iškilmingai žėri žvaigždės, mums, žmonėms, esančios aukščiausiais šviesumos ir tvarkos simboliai. Ne ten pasaulio ir jo paslapčių gelmė, kur debesys ir juoduma, gelmė ten, kur šviesuma ir giedra. Štai ko noriu tave paprašyti: prieš eidamas gulti pažiūrėk dar valandėlę į tas jūrų įlankas ir sąsiaurius su daugybe žvaigždžių ir neatstumk minčių ar svajų, kurios gal aplankys tave bežiūrint.

Keistas virpulys nuėjo per širdį Plinijui, nežinia, iš skausmo ar laimės. Jis prisiminė, kad panašiais žodžiais kitados, seniai, labai seniai, skaisčioje, giedroje mokinio gyvenimo aušroje jis būdavo raginamas į pirmuosius meditacijos pratimus.

- <...> Ši giedra nėra nei žaidimas, nei gėrėjimasis savimi, ji yra aukščiausias pažinimas ir meilė, yra visokios tikrovės teigimas, budėjimas prie visų gelmių ir bedugnių krašto, ji yra šventųjų ir riterių dorybė, ji nenuslopinama, ir su laiku bei mirties artėjimu ji tiktai auga. Ji yra grožio paslaptis ir esmingoji kiekvieno meno substancija. Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gryną dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jei jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas - niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis. Ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ir siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas.

Ir kai ištisos tautos ir kalbos mituose, kosmogonijose, religijose siekia ištirti pasaulio gelmes, šitoji giedra yra paskutiniausias ir aukščiausias jų pasiekimų tikslas. Atsimeni senuosius indus, <...> - kentėjimų, mčstymų, atgailos, askezės tauta; ir vis tiek paskiausieji dideli jos dvasios vaisiai buvo šviesūs ir giedri, giedros pasaulio pergalėtojų ir budų šypsenos, giedri jos neaprėpiamos mitologijos personažai. Pasaulis, kaip tie mitai jį vaizduoja, pradžių pradžioje randasi dieviškas, palaimingas, spinduliuotas ir gražus kaip pavasaris - tai aukso amžius; paskui jis paliegsta ir genda vis labyn ir labyn, jis darosi grubus ir skurdus, o galų gale per keturis vis žemyn smunkančius amžius pasiekia tokią būklę, jog yra vertas, kad kvatojantis ir šokantis Šivas jį sumindžiotų ir sunaikintų - bet čia ne galas, nes viskas prasideda iš naujo; sapnuojantis Višnus žaidžiančiomis rankomis su šypsena kuria naują, jauną, gražų, spinduliuotą pasaulį.

Nuostabus dalykas: ši tauta, įžvalgi ir pakelianti kančias kaip retai kuri kita, su siaubu ir gėda amžiais stebėjo žiaurų pasaulio istorijos žaismą, be paliovos judantį godumo ir kančių ratą, ji įžvelgė ir perprato visos kūrinijos netvarumą, žmogaus godulį ir velniškumą, bet drauge ir jo gilų tyrumo ir harmonijos ilgėjimąsi, ir visai kūrimo grožybei ir tragikai reikšti surado tas puikias alegorijas apie pasaulio amžius ir kūrinijos žlugimą, apie rūstųjį Šivą, kuris sugedusį pasaulį šokdamas sutrypia į druzgus, ir apie šypsantį Višnų, kuris guli snausdamas ir iš auksinių dieviškų sapnų žaisdamas gimdo naują pasaulį.