Finn Skarderud. Nerimas. Vartiklis

Apie autorių

Finas Skarderudas (Finn Skårderud, g. 1956 m.) – norvegų psichiatras ir psichoterapeutas, rašytojas, Oslo un-to profesorius, vadovaujantis šio universiteto ligoninės psichoterapijos projektui. Yra specialistas valgymo sutrikimų srityje – ir tam įsteigęs atskirą institutą (Villa Sult). Yra Norvegijos olimpinio komiteto psichiatras, užsiimantis su elitiniais atletais. Yra ir meno, literatūros ir kino kritikas. Parašė nemažai knygų ir daugybę straipsnių. Jo prielaida, kad gimę kūdikiai turi 0,05% mažesnį alkoholio kiekį kraujyje tapo pretekstu danų komedijai „Kitas raundas“ (2020). Tačiau iš tikro tai buvo klaidingai išsiaiškinta F. Skarderudo parašyta pratarmė E. de Amicis knygai „Apie psichologinius vyno poveikius“ (pirmąkart išleistai 1880 m.).
Knyga „Nerimas: kelionė į šiuolaikinį „aš““ (1998 m.) - tai visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni. Berods, nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs - kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių; mus kamuoja kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga įvardijami pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Knyga kartu yra ir siužetai apie Kafką, Giacometti, Strindbergą, o autoriaus pacientų istorijos persipina su Rilkės, Froido, Susanos Sontag ar Julijos Kristevos mintimis.

Prieš keletą metų buvau kur kas žaismingesnis. Žaidžiau dangaus skliaute, atsidaviau kryčiui. Tikriausiai, atlikdamas pirmąjį šuolį, išgyvenau laimingiausias savo gyvenimo sekundes. Ne minutes – sekundes.

Ir manau, kad parašiuto valdymas, nepaisant visiškai nevaldomo laisvo kryčio, yra mano apčiuopiamiausias susilietimas su visagalybe. Be to, buvo smagu.

Noriu šiuos potyrius išskirti iš veiklos, kurią daugelis mano esant absurdiška ar bent jau nenaudinga. Noriu išskirti juos, nes krisdamas iš dalies esi pats savimi, tačiau kartu ir modernios kultūros dalis. Mes mielai atsiduodame žaidimui, tačiau vien juo nepasitenkiname. Mes norime atbukinti nerimą. O jį įveikti padeda stiprūs potyriai. Juk atsipalaiduoti galima įsitempiant.

Čia, žemėje, tenka gyventi kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimusius mus sudaro daugybė laisvų dalelių. Augti – rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi. Nors nuobodokai nuskambės, bet sielos branda ir yra kraštutinumų derinimas. Kraštutinumai – tai ir vaiko fantazijos apie visagalybę ir naikinimą. Mes visiškai skirtingai įsivaizduojame, kaip reikia bendrauti su kitais. Atrasti ką nors vienoda šiais laikais tikriausiai būtų nelengva. Mes brandiname savąjį Aš. Modernųjį Aš, kuris jau nebetramdomas tradicijų. Jį veikia ir turtina informacijos ir ryšių perteklius. Taip suteikiamos įstabios galimybės ir praturtinti gyvenimą, ir kartu prarasti save.

Čia, žemėje, tenka gyventi kelis gyvenimus. Visi jie kupini kažin ar įgyvendinamų projektų. Nuo galvojimo įskausta galva. Mintys, troškimai, rūpesčiai, piktosios dvasios ir svajonės nenustygsta vietoje it nenuoramų žvirblių pulkai rudenį. Man keliama galybė reikalavimų, daug ir iš savęs reikalauju. Kartais susiduriu su liūdesiu, kuris, nutrūkus mano kalbai, pradeda mane gąsdinti. Be kalbos, padedančios man atsiverti, jaučiuosi bejėgis o kartais mane ima persekioti rūpestis, ką kiti mąsto ir mano. šuolis parašiutu

Padangėje viskas kitaip. Ten rūpi tik viena. Oro slėgis netikėtai primena kūnui, kad pasipriešinimas – geras būdas pajusti, jog žmogus gyvas. Pasipriešinimas mus ir stabdo, ir leidžia suvokti save esant. Todėl mes tokie greiti juo teisintis.

Buvau į žemę krentantis bedievis. Kodėl gi iš bedievių atimtas šventumas? Šventumas – erdvė, atskirta nuo kasdienybės. Kristi – reiškia kilti į kitą potyrį. Kūnas ir siela susijungia ir tampa vieniu. Patraukli psichosomatika^*).

Bet taip trukti negali. Po kelių šuolių supratau, kad pirmo potyrio antrąkart pajusti neįmanoma. Didžiausias ekstazės išgyvenimo priešas – pripratimas. Suvokiau, kad egzistencinis šuolis pamažu prastės ir virs sportinės komandos naryste, pyragų loterija ir panašiais dalykais. Šventoji žaislumo rimtis blėso. Planavau liautis.

Iššokęs paskutinį kartą, linksmas ir patenkintas kybojau danguje. Staiga tartum priepuolis mane ištiko tulžinga vienatvė. Ką aš čia darau? Ką veikiu visiškai vienas erdvėje, kur man tikrai ne vieta? „Esu vienišas kaip Francas Kafka“, - rašė Francas Kafka. Išgyvenau žmogaus trapumą – trumpą kelią nuo didybės iki nevilties. Kur kiti?

Labai palankiai galvoju apie tokias rizikos pratybas, į kurias pats buvau įsivėlęs. Tai suteikia potyrių, neįmanomų niekur kitur. Dažnai jie labai vertingi. Dažnai nepakankamai vertingi. Nepakankamai vertingi jie greičiausia esti tada, kai žmogus bando ko nors prisipildyti. Žmogus pats ir duoda, ir ima. Tai į save nukreiptos pratybos uždarame gyvenimo rate. Šitaip begėdiškai tiksliai atveriama vienatvė. Įkyri vienatvės rizika kyla iš to, kad mūsų kultūra garbina individą - asmenybę. Čiulpti nykštį ir čiulpti krūtį – skirtingi dalykai.

Šuolis su parašiutu nėra pernelyg rizikingas. Jis – tikrosios gyvenimo rizikos mėgdžiojimas. Meilė, nuoširdumas ir kiti dalykai - štai tikroji rizika. Argi galima žygį plaustais lyginti su išsižadėjimu? Šuolį prisirišus guma ir nesulaukiamą mylimojo skambutį?

^*) Psichosomatika - nuostata apie reiškinius kad psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus (ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas). Šia idėja grindžiama psichosomatinė medicina. Joje tiriami ryšiai tarp asmenybės savybių (ypatybių, charakterio bruožų, elgsenos, emocinių konfliktų tipai) ir tam tikrų susirgimų. Kartu tai ir filosofinė problema – apie kūno ir psichikos santykį.
Jos pradininku laikomas Georgas Grodekas (1866-1934), o jos teoriją išplėtojo Melita Mitšerlich (1906-1992 ), nors pasvarstymų apie tai buvo jau pas Hipokratą ir Aristotelį. Viduramžiais biologinių ir psichologinių veiksnių poveikio ligoms teoriją išvystė musulmonų mokslininkas Abu al-Balchi. Patį terminą 1818 m. įvedė vokiečių gydytojas J. Heinrotas.