Juozo Klimo (1904--1944)
poeto iš Laukstenių kaimo (Ignalinos r.)
eilėraščiaiPrie mirusiųjų Ėjau per laukelį Šonu vieškelėlio, Išvydau kryželį Ant aukšto kapelio. Tai ten ilsis mano Tėvelis, močiutė - Te aplanko kapą Gražioji lakštutė. Užėjau ir ašei Prie aukšto kapelio, Aplankyti savo Močiutės, tėvelio. Aš tenai klūpojau Prie gelsvam smėleliui Ir taip dėkavojau Močiutei, tėveliui: "Ačiū tau, tėvėli, Mane užauginai, Didžiųjų darbelių Mane išmokinai. Ačiū tau, močiute, Kad mane mokinai, Verpiant prie ratelio Šviesos pagaminai... Dabar aš jau moku Daug ko paskaityti Ir paėmęs plunksną Viską aprašyti..." Senelis Žilagalvis senelis stovėjo Prieš kryžių kepurę nusiėmęs, Nuvargęs prie tvoros pasirėmęs, Mane pamatęs taip prakalbėjo: Vaikeli mielas, gera gyventi, Kol dar tu esi jaunas ir sveikas - Būki visados tu doras vaikas, Stenkis kas dieną blogumų vengti. Blogais keliais nuėjo ir anie, Kurie šiandieną Kristų užmiršo, Prieš tikėjimą labai įniršo, Bet tu To Kristaus neužmiršk, oi ne! Visus kalbėtus senelio žodžius Giliai į širdį sau įsidėjau, Kristų mylėti aš prižadėjau Neperstojamai per amžių amžius. Apleistas kapas (a. a. Valerijono Lūžio) Svetimoj šaly aš tarnavau, Daug vargelių pažinau... Visokios nelaimės man krito, Manimi jaunu mito. Su draugu aš susipažinau Ir jį varge raminau: Neliūdėk, drauguži, neliūsk, ne! Tuoj grįšim į tėvynę. Bet čionai visai kitaip virto, Mat, jį mirtis pakirto. Karstą ant patrankos uždėjo Ir orkestra lydėjo. Kada aš lydėt negalėjau, Nors pro vartus žiūrėjau. Nežinojau, kur nulydėjo, Kur jo kūną padėjo. Nuėjau, kur karžygių kapai, - Stovi kryžiai lyg stulpai. Taip išlandžiojau tada visur, Kad surasti kapas kur. Žiūriu - kryželis pastatyta, Jo vardelis parašyta. Svetimo rašto pažiūrėjau, Poterius sukalbėjau. Taip, draugužis ilsis svetimoj Šaly, nuo mūs tolimoj. Kas pasodins ant kapo gėlę, Kas gi atmins jo vėlę? Iš gimtinės buvo sesutė, Kukavo kaip gegutė... Jo kapą ašaromis laistė Ir gėlėmis išbarstė. Šviesiaplaukei Oi tu mano šviesiaplauke, Mano širdį tenai traukia, Kur darželiuos žydi gėlės, Puikios rožės, lelijėlės. Bet mano širdis negali Nuplasnoti į tą šalį... Oi, norėčiau nors kartelį Išvysti tavo veidelį Ir tas melsvąsias akeles, Žydras kaip dangaus žvaigždeles. Oi, norėčiau dar nors kartą - Man gyvenimas apkarto... Šviesiaplauke numylėta, Mano dalis sunki, kieta Kaip akmuo, ar kaip tas pleinas, Bet žinok, juk ne aš vienas. Daug tokių yra vargingų, Tėvynės sūnų garbingų... Kai išvysčiau tave, miela, Atgaivinčiau savo sielą, Atdaryčiau skaudžią širdį Ir tegul Dievulis girdi, Kaip ta meilė tikra buvo Ir ligšiol ji dar nežuvo... Meilė "Lieben und geliebt zu werden, Ist das hochste Gluck auf Erden". Gražiai skamba dvi eilutės Dėl tos meilės vaidilutės. Niekam niekam nepatarčiau Be tos meilės, be ugningos, Nors ir būna dienos karčios, Kitiems tokios sopulingos... Jei gyvenimas be meilės, Nėr pasauly tada laimės... Man viskas yra už nieką, Jei kitos širdies nelieka. Ak, meilė yra galinga, Jautri, saldi, kaip medutis. Tikrai, tokia stebuklinga, Kad net verki, kaip mažutis...
1) Mylėti ir mylimam būti yra didžiausia laimė ant žemės.
Lavoriškės, 1941. X. 27
Vis tiek ateis pavasaris...
Algis Markevičius. Eilėraščiai
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Anglickis Stasīs. Poezija žemaitiškai
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Leonidas Kaganovas. Komutacija
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Visų dienų apmąstymai
Skaitiniai, poezija ir fantastika
Vartiklis