Lukas Vangelis
***
kol tu -
silpnesnis už svajones
tik šypsnis
nė žodelio
blyksnis
ir tik tada,
kai niekada -
pradžia
***
svetimas
žingsniuoja
kaukši tuštuma
paskendęs veidas
smėlis
seklus upelis
naujas žiedas
sirena
gyvos sienos
duona ir
skaidri tyla
***
debesys
stikliniai paukščiai
jūros lyguma
it rūkas
pilnas garo
dūmas
plaukai ir lūpos
tu
sapnų malūnas
lėtas lėtas
vėjelis
Debussy
***
požemio diena -
naktis
šulinyje
tamsos akis
dugne žaltys
mėnulio pilnatis
pilnatvė
atspindys
pasirinkimo netektis
grandinės
mintys
sutapimai
gnosis
***
sutraukytų sapnų
dalelę blizgančią
į lizdą nešės
varna
***
laisvės fontanas
šaltinis
ir geismas
skalauja
akmenio sienas
***
vieną
vasaros sekmadienį
aš budėjau
knygų parodoje
***
stiklinės akys
dulkės
aš nepažįstu
blizgesys
mašinos
durys
išdegę pojūčiai
aš peršviečiamas
permatomas
aš išnykau vidury
aikštės
aš - priežastis
aš - permaina
***
nauja giedra
kai veidrodyje
tuščia
ir
uždažytas freskas
sapnų valdovė
saugo
lionheart
kol
baltu apdaru
lig žemės
ji eis
per laiką -
aš būsiu
sniegas
***
rūke
prie traukinio
kaip prieš dvidešimt metų
kaip rudenį
kaip vakar
kaip šaltą vasaros vakarą
atstumas keičia laiką
***
cigaretė smilko
kol aš stebėjau bėgių vingius
skęstantys upėje
važiuojantys į miestą
laukiantys vakaro
klausiantys apie regėjimą
praeina pro šalį
ir pasilieka
visam likusiam gyvenimui
***
ten -
kur drugelį bangos gena
ten -
kur nėra tokios šalies
tik kopėčios
atvertas žemės lopas
nedidelis kvadratas, švytintis lankoj
ten -
nematyto žalesio pievelė driekias
tingiai ir vangiai
debesys slysta per žolę lyg dūmai
drėgni ir malonūs
tu
sėdi ant krašto
šio žemiško kranto
į dirvą pamerkusi kojas
***
mes slapstomės abu
ant popierinio miško ruožo
vienas nuo kito netoli -
jie
atakuoja mūsų
aerodromą
***
tave areštavo namie
ir atvežė daiktus
jie
užrakino duris
ir nuliūdo -
durys
buvo užkaltos
***
aqua
išasfaltuota žodžių upė
veda į tave
sodininkas purškia mus
slapčia
šėšėliai - medžiai užrakinti
žemėje
rūke
kai aš buvau dar mažas
keistas paukštis
plaukai vingiavo
ir paišė ant langų stiklų -
tai buvo panašu į lietų
mes skridome visi drauge,
rimtai
aplink vien sklandė ežerai
bet liko tiktai vienas
kituose
tiesiog nuskendo mūsų
sielos
ir iki tol
žinau, kad jau
šėšėlis - ženklas mūsų praeities
kiek daug aplinkui visko to paties
***
AŠIS
po lietsargiu
diena -
mėnulio išmintis
ryte
upelyje saldžiai išmirkus paslaptis
bučiuojas užsimerkus
lyg pati naktis
laipteliai
tyliai kyšo pro vandens duris
nuoga
išsitiesė ant drėgno kranto
veidrodžio ašis
sušaldyti drugeliai sirpsta pūkuose
kai tik mintis nurims
sausam dugne
pradžia
mėlynių pieną geria
iš slidžių kampų
( tai - ne kuklu, bet )
esame verti pasivadinti
aš ir tu
L.Vangelis. Iki ir po sapno
L.Vangelis. 13 17 40
Nežinomas susistikimas
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
L.Vangelis. Pienės (eilės)
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Poetinės VIZIJOS
Poezijos ir literatūros puslapis
Fantastikos puslapis
Vartiklio' puslapis