Nadina Bismut. Seksas filosofų gyvenime. Vartiklis

Jean-Baptiste Botul‘as¹⁾ knygoje „Imanuelio Kanto seksualinis gyvenimas²⁾“ nagrinėja filosofo gyvenimo stilių, kuriame, be įprastinio bendravimo, tebuvo studijavimas, studijavimas, studijavimas. Kantas be tik susilaikė nuo vedybų, bet ir niekad savo gyvenime nepaliko vietos moteriai, net mažiausios kertelės.

Vyrui likti skaisčiam visam gyvenimui yra neįprastas dalykas; dar labiau stebina, kad Kanto atveju tai tarytum prieštarauja jo patieks aukščiausiam moraliniam dėsniui: „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima per tavo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu“. Tačiau, kadangi žmonija negali išnykti, visuotinė skaistybė negali būti visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau juk filosofai sudaro netiminę žmonių kategoriją, tad jų reprodukcijos metodas yra neįprastinis. Kad užtikrintų savo rūšies išlikimą, kad žmonija galėtų būti daugiau nei „primityvi banda be jokios kitos atminties išskyrus genetiką“, jie poruojasi atvirkščiai, t.y., „jie ne lenda, o traukiasi“. Tas pasitraukimas vadinamas melancholija. Tačiau kas yra melancholija? „Vienišųjų liga“, - sako Botula, - „kuriems savanoriškai šalinantis dėl melancholiškojo charakterio atsiranda kontempliayvaus gyvenimo stebuklas“. Tad Kanto skaistumas, toli gražu nepažeidžiantis jo pirmojo moralinio dėsnio, iš tikro buvo svarbus jo filosofiniam metodui ir nepaprastai pasitarnavo visai žmonijai.

Užversdami p. Botulo pamfletą, mes liekame stebėtis, ar rašytojai, kaip ir filosofai, kad pratęstų savo rūšį, taip pat nėra priversti sanguliauti kitaip. Ar rašytojai, kurie irgi melancholikai, išlaiko atstumą iki kitų, kad atsiduotų savo menui, labiau nusišalindami nei panirdami į gyvenimą?

* * *

Siekiant ištirti šį delikatų nusišalinimo ir įsigilinimo klausimą, pirmiausia turime paklausti, kokiame sąryšyje rašytojas yra su kitais. Šis klausimas esminis ir į šviesą iškelia rašytojo gilų vidinį konfliktą. Gabrielle Roy⁴⁾ „Džiugesyje ir liūdesyje“ aprašo šią properšą prisipažindama: „Mano knygos iš draugavimo, meilės ir žmogiškų pareigų pavagia didelį laiko dalį. Tačiau taip ir draugystė, meilė bei pareigos atima didžia laiko dalį, kurią galėčiau skirti savo knygoms. Taigi, nei mano gyvenimas, nei mano knygos šiandien man neteikia malonumo“. Čia turime skaityti tarp eilučių. Ar tikroji skilimo priežastis yra laikas, kurio reikalauja tiek meilė, tiek rašymas? Žinoma, laikas yra paprastas pasiteisinimas ir lengviausiai šauna į bet kieno galvą, įskaitant rašytojo (pvz., „Ar vyksi su manimi į gamtą šį savaitgalį?“ „O ne, man reikia užbaigti skyrių“). Tačiau be nuvalkioto seno klausimo apie laiką, turime paklausti, ar rašytojai tikrai pajėgūs save skirti kitiems. Ar bent tai arti to, kad būtų svarbu jiems? Savo autobiografijoje G. Roy pateikia atsakymą. Ji prisipažįsta nuo jaunystės jautusi, kad ji turi išlaikyti vietą „kažkam kitam nei meilė, kas galbūt net labiau įpareigoja“. Ar įmanoma, kad savęs atsidavimas, būtinas rašymui, reikalauja išskirtinumo? „Kuo daugiau žmogus užsiima menais, tuo mažiau jis ištvirkauja“, rašė Bodleras, mums pateikiantis gerą užuominą.

„Tu savo meną įdedi į kūrinį. Aš įdedu jį į gyvenimą“, sako Laris savo draugui Hariui, nervingam rašytojui, kurį Woody Allen‘as vaidina komedijoje „Išnarstytas Haris“ [1997]. Tai leidžia manyti, kad rašytojų problema yra visiškas atsidavimas rašymui vietoje dėmesio skyrimo gyvenimui. „Visi mano syvai suteka į prakeiktą knygą“, 1945-ais laiške parašė Hemingvėjus. Tačiau kaip gali būti priešingai? Argi neįmanoma, kad energija („syvai“, menas, stropumas, pritaikymas, pastanga), kurį žmonės skiria gyvenimui ir meilei, kiekybiškai ir kokybiškai atitinka energiją, kurią rašytojai įdeda į rašymą? „Aš aptikau, kad, ką aš duodu žmonai, lygiai tiek paimu iš savo kūrinio“, skelbia Silvio, pasakojantis rašytojas Alberto Moravia⁵⁾ „Vedybinėje meilėje“. Virdžinija Vulf, 1926-ais rašydama dienoraštyje „Švyturio“ rašymo metu, primena panašią situaciją: „Aš dažnai nepajėgi galvoti, ką pasakyti, kai mes [su Leonardu Vulfu] vaikštinėjame po Aikštę, kas yra blogai, - tai žinau.... Galbūt tai galėtų būti geras ženklas knygai“. Taigi, rašytojai visiškai nepajėgūs paskirstyti energiją po dvi sritis, kas sukelia jų gilų vidinį pasidalijimą ir paaiškina, kodėl, kaip taisyklė, jie negali būti „visiškai tenai“. Tai net paveikia jų sveikatą: „Aš manau, kad pastangos gyventi dviejose sferose - romane ir gyvenime – yra varginančios“, rašė V. Vulf 1933 m. rugpjūtį. Tos dvi sferos yra tarsi planetos, skriejančios skirtingomis trajektorijomis, aplink dvi skirtingas taškus ir iš ilgesio įkeliančios koją į abi; žmogus tampa apkvaitęs arba, dar blogiau, suplėšytas į dalis.

Tačiau kodėl, klausiame, rašytojai turi tiek daug savęs atiduoti rašymui? Kodėl jis taip globaliai įtraukia juos? „Aš esu gėdijuosi savo vaisingumo“, sako Bernardas, [V. Vulf] „Bangų“ romanistas. Ir tikrai, yra priežastis susirūpinti, nes tarsi nėščia moteris dar negimusiam kūdikiui rašytojai privalo likti nuolat budrūs prieštaravimams su savo vaizduote. G. Roy rašo: „Pasakojimas nelaukia mūsų; kai viskas atrodo skubiau, kaip atsakyti į laišką [ir t.t.]. ... Pasakojimas turi savo valandą ir jei mes nesame tada laisvi, jis labai retai besugrįžta. Bet kuriuo atveju, laukti jo reiškia amžinai prarasti daugumą jo paslaptingumo ir jautraus egzistavimo“. Šis totalus rašytojų įsitraukimas į rašymą sukels – dabar tai spėjam – visišką emocinį nepajėgumą. Savo „Veiksmo paradokse“ Denis Didro pastebi: „Didieji poetai yra mažiausiai jautrios būtybės... Jie užimti ieškojimu, sužinojimu ir imitavimu, kad būtų aštriai paveikti savyje“. Tad vėl prisiminkime Silvio prisipažinimą [A. Moravia] „Vedybinėje meilėje“: „Greta mano kūrinio gyvenime niekas neturėjo jokios svarbos, net meilė žmonai. ... Visa buvo vis vien man“. [ ... ]

Pastaba: bus pratęsta >>>>. Pastebėjus, kad puslapis yra dingęs, jis buvo dalinai atstatytas...

2002 m. dokumentiniame filme apie Ž. Deridą, filosofas, paklaustas, ką labiausiai norėtų pamatyti filme apie Kantą, Hėgelį ar Heidegerį, kiek pamąstė ir atsakė: „jų seksusalinį gyvenimą“. Toliau jis paaiškina, kad šie filosofai savo kūriniuose niekada nerašė apie savo seksualinį gyvenimą. Jie save pristatydavo kaip aseksualius. Tačiau filosofija turi daug ką pasakyti apie meilę bendrai, o gal net prasidėjo klausimu „Kas yra meilė?“ Ir vis tik filosofija dėmesį telkia į depersonalizuotų loginių ir visuotinių mąstymo sistemų konstravimą. Tradiciškai ten nėra vietos biografinėms introspekcijoms į savą seksualinį gyvenimą.

Platono ir Aristotelio rašiniai yra sklidini nuorodų į meilės klausimus. Veikėjų santykiai juose ne visada, taip sakant, platoniški. Palaimintasis Augustinas pradėjo išpažinties žanrą ir rašė, kad laiku, iki pradedant laikytis celibato, mylėjo daug moterų, prašydamas Dievo: „suteik man skaistumą ir susilaikymą, tačiau dar ne dabar“.

Gerai žinoma P. Abelaro ir Heloise d'Argenteuil meilės istorija. Jų meilės laiškai yra vienas didžiausių epistoliarinio žanro pavyzdžių, o jo meilės eilėraščiai buvo ne mažiau įtakingi nei jo gausūs filosofiniai rašiniai. Ž.-Ž. Ruso tai mini epistoliariniame romane „Julija ir Naujoji Eloiza“, esančiu išmonės ir filofinės refleksijos mišiniu. O „Išpažintyje“ jis aprašo savo mylimąsias, tarp jų ir madam de Warrens, Jis, kaip vėliau ir Kantas (parašęs traktatą apie santuokinių teises), stebėtinai nemažai rašė apie masturbavimąsi.

Kitu pažymėtinu pavyzdžiu yra S. Kierkegoro „Gundytojo dienoraštis“ – pasakojimas apie jaunos moters viliojimą, lengvai atpažįstamą kaip jo ryšių su Regine Olsen atspindys. Toliau sekė erotinė Didro³⁾ „Vienuolė“ bei Šopenhauerio traktatas „Apie moteris“. Hėgelis daug rašė apie krikščionišką šeimą, vedybas ir seksualumą bendrai, bet ne asmeniškai, tačiau lieka spėliojimai, kas buvo laiškuose, kuriuos sunaikino jo sūnūs, kad nebūtų „klaidingų supratimų“...

20 a. rasime Heidegerį, užimtą rūpesčio tema, tačiau atspindinčio jo meilės romaną su studente Hannah Arendt, žinomą iš jų laiškų. Ironiška, kad H. Arendt disertacijos tema buvo šv. Augustinas ir meilė. Ž.P. Sartras ir Simone de Beauvoir tikrai turėjo ką pasakyti ne tik apie jų tarpusavio meilę (apie tai skaitykite Pasimetusios merginos memuaruose). R. Barthes sėkmingiausia publikacija buvo „Meilužio diskursas“, kurį galima skaityti kartu su jo meilės nuotykiais po mirties paskelbtuose „Nutikimuose“. M. Fuko, prieš mirdamas nuo ŽIV 1984-ais, parašė tritomę seksualumo istoriją, nors joje ir neatspindėjo savosios „miegamojo filosofijos“, šią frazė pasiskolindamas iš Sade.

¹⁾ Žanas-Baptistas Botulas (Jean-Baptiste Botul) - 1995 m. žurnalisto F. Pages ir kt. išgalvotas prancūzų filosofas. Jo vardas ir jo filosofija (botulizmas) kilęs nuo negalavimo, kurį sukelia Clostridium botulinum bakterija. Yra įsteigta ir Botulo vardo premija, suteikiama knygai, mininčioje Botulą. Kai kas netgi buvo suklaidinti, pagalvoję, kad tai realus asmuo.
Jam priskiriami išgalvoti darbai: „Imanuelio Kanto seksualinis gyvenimas“, „Nyčė ir mūsų dien demonas“, „Švelnioji metafizika“, „Skylė visame kame: susirašinėjimas su savimi“ ir kt.

²⁾ Ši esė, neabejotinai, išgalvota, tačiau joje keliami klausimai vis vien aktualūs...

³⁾ Denis Didro (Denis Diderot, 1713-1784) - prancūzų filosofas, dramaturgas, literatūros kritikas, enciklopedistas, švietėjas.
Pirmoji jo pjesė „Nesantuokinis sūnus“ pasirodė 1757 m., tačiau jo pjesės turi tik istorinę reikšmę. Vertingesnės jo apysakos, iš kurių paminėtinos „Žakas Fatalistas“ (1773), „Ramo giminaitis“ (paskelbta po mirties) ir kt.
Didro pažiūros buvo materialistinės. Jas išdėstė „Filosofiniuose laiškuose“, „Laiške apie akluosius“, „Mintyse apie gamtos aiškinimą“, dialoguose „D'Alambero pokalbis su Didro“ ir kituose moksliniuose bei grožiniuose kūriniuose. Jam materija esti vienintele substancija; įvairių materijos formų visuma yra esamybė. Materija susideda iš mažiausių nepriklausomų dalelyčių, kuriosos visą laiką juda ir veikia viena kitą. Judėjimas yra vidinė materijos ypatybė. Tam judėjimui jokio išorinio postūmio nereikėjo ir nereikia.
Didro nuolat kėlė ir svarstė estetikos klausimus. Jo grožio samprata primena klasicistų racionalistų mintis: grožio kategorija egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Grožio kūrimas – pamėgdžiojimo aktas. Menas – gamtos mėgdžiojimas. Apie grožį sprendžiama pagal tai, ar meno kūrinys panašus į objektą.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁴⁾ Gabrielė Roi (Gabrielle Roy, 1909-1983) – Kanados rašytoja, rašanti prancūzų kalba. 1937 m. nuvyko į Europą, kur pradėjo rašyti, tačiau pamačius, kad karas neišvengiamas, 1939 m. ji grįžo į Kanadą. 1945 m. išleido savo pirmą romaną „Atsitiktinė laimė“, realistiškai aprašiusį Monrealio Sen-Arni kvartalo darbininkų gyvenimą. Šis romanas Kanadoje pradėjo miesto romano žanrą. Ji tapo viena iškiliausių prancūzakalbių rašytojų Kanadoje, o „Alexandre Chenevert“ (1954) apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę buvo ypač palankiai sutiktas kritikų.

⁵⁾ Alberto Moravia (1907-1990) – italų rašytojas ir žurnalistas. Jo kūriniai apima šiuolaikinio seksualumo, socialinio susvetimėjimo ir egzistencializmo temas. Plačiausiai žinomas debiutiniu romanu „Gli indifferenti“ („Abejingi“, 1929) ir antifašistiniu „Il Conformista“ („Konformistas“, 1951). Nemažai jo kūrinių ekranizuoti.