Eugenijus Matuzevičius. Abejingumo neturėtų būti. Vartiklis

Eugenijus Matuzevičius (1917-1994) - žemininkų kartos poetas, vertėjas. 1961-72 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1933 m. vaikų ir jaunimo periodikoje („Rogutėmis nuo kalno“, žurnale „Žvaigždutė“, 1932 m). Pokario eilėraščių rinkiniuose gausu deklaratyvių eilėraščių, šlovinančių tarybinį gyvenimą. Vėlesniuose rinkiniuose eilėraštis virsta monologu, pagaunančiu įspūdį ir būseną, dažnai bandoma grįžti į pradžios laiką, tėviškę, ieškoma tikslesnių detalių savitam tėviškės paveikslui. Parašė tekstų lietuvių kompozitorių dainoms. Su A. Kalinausku sukūrė libretą V. Laurušo operai „Paklydę paukščiai“ (pastatyta 1967 m.). Buvęs ateitininkas ir kariūnas, sovietmečiu apšauktas „vidiniu emigrantu“, gniuždomas ir įtarinėjamas, dvasiškai atsitiesė tik Atgimimo metais.

- Gerb. Poete, kas, Jūsų nuomone, yra kūryba – malonus laisvalaikio paįvairinimas, įkvėpimas, darbas? O gal viskas drauge?
- Tas vadinamasis įkvėpimas – tai tiesiog tam tikros nuotaikos antplūdis, kai pajunti sunkiai paaiškinamą norą rašyti, kai jauti, kad seksis. Kai kas teigia, kad reikia laukti šitos nuotaikos, rašyti tik tada, kai jau „nebegai nerašyti“. Aš gi manau, kad šita formulė jau yra kiek pasenusi, inertiškai įėjusi į mūsų amžių iš XIX šimtmečio. Tiesiog turi sėsti prie stalo ir dirbti – tada ir įkvėpimas ateis. Turi prisiversti, kad jis ateitų, tiesiog iššaukti jį. Juo labiau šiandien, kai žmogus privalai taupyti, branginti laiką, kiekvieną akimirką. Reikia save disciplinuoti, nukreipti, o ne laukti kažkokios ypatingos būsenos. Važiuoji, sakysim, į kūrybos namus – kaip sužinoti, lauks ten tavęs įkvėpimas ar ne. O dirbti, kurti juk reikia. Bet psichologiškai jau rengiesi tam, pasąmonėje jau bręsta noras, svajonė. Pradžioje net nežinai, ką rašysi, bet stengiesi nusiteigti darbui. Ir vidinis noras, savęs įtikinimas, kad gali, turi parašyti – paruošia, iššaukia ir ypatingą kūrybinę būseną. Tai, turbūt, galima

Eugenijus Matuzevičius. Mano žiemos

Mano baltosios žiemos! 
Jus atneša, nuneša metai ir vėjai… 
Jūs užpustot laukus 
Ir žodžius, 
Išbarstytus rugpiūčio takuos. 
Jūs apklojat šaltąja tyla 
Ir šaknis, 
Ir pasėtąjį grūdą, 
Ir numirusių lapų kapus. 
Jūs — kupinos visad laukimo 
Ir ilgiausių naktų, 
Ir sunkiausių minčių – –
Vis dažniau man vaidenas: 
Jūs primenat ribą, 
Kur baigias 
Būtis 
Ir plakimas širdies, 
Ir daina… 
0 gal ne. O gal esate jūs tik riba, 
Kurią peržengti reikia 
Iš rudens 
Į pavasario saulę.


Tu man pati sakei

Tu man pati sakei, kad žemė
Svaigi savo kalnais, upeliais ir miškais,
Kur krinta tyros versmės, žydi obelys ir pušys šlama...
Tu man pati sakei.

Tu man pati anuomet dainavai, kad jūra
Žavi, kaip pasaka, su savo vėtrom ir laivais,
Kur skrodžia ūkanas jūreivių akys niūrios...
Tu man pati anuomet dainavai.

Tu man pati apsvaigusi šaukei, kad žmonės
(Žiūrėk!) visi jie eina saulėtais takais –
 Aplinkui svyra varpos, kvepia derlium kloniai...
Tu man pati apsvaigusi šaukei - - -

Šiandien man tavo žodžiai klaikūs ir šalti, kai viską
Tu gramzdini juodoje prakeiksmo nakty...
Įsiklausyk – tas pats rugiuose paukščio klyksmas...
Tie patys liepose žiedai balti...
Kodėl tik tu ir tavo žodžiai jau kiti?..

                                          Varpai,1943 (1)

pavadinti tam tikru tauriu savęs prievartavimu – bet jis būtinas. Būna dienų, kai nesiseka, tikrai nejauti noro rašyti, užgriūva kasdieniai rūpesčiai, bet vis tiek kasdien stengiuosi pabendrauti su stalu, bent perversti savo popierius, nenutraukti nors techninio. Mechaninio darbo. O kūryba – tai, turbūt, ir darbas, ir įkvėpimas, nuotaika, kuri formuojasi, bręsta jau anksčiau. Gali būti, žinoma, ir tokių momentų, kai eilėraštis visas subręsta tavyje, paskui belieka tik užrašyti – gal tai įkvėpimo rezultatas. Bet esu šalininkas tų, kurie sako, kad reikai tiesiog sėsti prie stalo ir – dirbti. Atkakliai, nuolat.

- Kaip gimsta sumanymas, idėja, iš kur visa tai ateina? Ar greit sukuriate eilėraštį? Ar paskui daug jį taisote? Ir tuo pačiu – ar padeda jums rašyti kiti menai: dailė, muzika, teatras; ką jie duoda?
- Akstinų kūrybai būna visokių, įvairių. Tai, matyt, priklauso ir nuo aplinkybių, nuotaikos, vidinės būsenos, pagaliau net nuo metų laikų. Gana dažnai dimsta atskiros strofos, eilutės, nuotrupos, kai kada ilgesnį laiką tai būna užrašuose. O būna atvejų, kai iškart gimsta vienas ar kitas eilėraštis. Kartais kūrybinis sumanymas bręsta ilgiau, kartais trumpiau – visaip. Sykiais parašau greičiau, sykiais tik po kelerių metų vėl grįžtu prie ankstesnio sumanymo ar atskirų nuotrupų. O taisyti stengiuosi ir vėliau, kai kūrinys jau būna parašytas. Žinoma, kitas eilėraštis ir lieka toks, kokį iškart parašei – taisyklių čia, matyt, negali būti. Nemažai eilėraščių gimė iš konkrečių jūros, gamtos, susitikimų su žmonėmis, kelionių įspūdžių. Pagaliau idėjų, sumanybū kūrybai teikia ir jaunystės prisiminimai, karo dienos, pokaris, įvairūs dvasiniai sukrėtimai, kurių irgi buvo nemaža.

Kituose menuose impulsų, idėjų kūrybai specialiai neieškau, bet muziką, dailę mėgstu. Didelį įspūdį padaro kamerinė, vargonų muzika. Mėgstu ir estradą: esu parašęs žodžius kelioms dainoms. Nuo seno domiuosi daile, pažįstu nemažai dailininkų. Gal iš tiesų kai kurios spalvos mano eilėraščiuose – iš paveikslų? Mėgstu ir gerus tematinius paveikslus, bet artimesni vis tik spalvingi, impresionistiniai darbai. Spalvų muzika tarsi skamba tavyje - iš šito skambėjimo, be abejo, ateina kažkas ir į eilėraščius.

- O kaip gimė pirmasis Jūsų eilėraštis – ir koks jis buvo? Kada pirmąkart pajutote, kad Jūs – tikrai poetas, kūrėjas? Koks jausmas tai lydėjo – džiaugsmas, nusivylimas savimi, gal net savotiška baimė?
- Pats pirmas mano eilėraštukas – „Rogutėmis nuo kalno“ – buvo išspausdintas vaikų žurnaliuke „Žvaigždutė“, berods 1932-ais. Tada buvau kokių 14 m. Parašiau jį per žiemos atostogas vieną vakarą prie žibalinės, tėvams jau įmigus. Tą džiaugsmą, nuostabą, kad lyg eilėraštis išėjo, ir dabar prisimenu. O kai išspausdino, - prieš tai redaktorius jį man gražino, raudonu rašalu pabraukinėjęs, kad visas klaidas matyčiau, - susirinkau viską, ką turėjau, ir parodžiau mūsų gimnazijos literatui Leonardui Žitkevičiui. Atsimenu, mane tada tiesiog buvo užbūręs jo eilėraščių skambumas. Jis dar mokėsi vyresnėse klasėse, bet buvo jau pagarsėjęs, spausdinosi. Susėdome mes prie tų mano eilėraščių ir ėmėm taisyti. Iki tol maniau, kad viskas labai gražu, viskas skamba, rašyk, kaip išeina, ir tiek; pasirodė, ne taip jau paprasta. Bet svarbiausia, jis man labai aiškiai, supranramai išdėstė literatūros teorijos, eilėdaros pagrindus. Tai gal buvo pats didžiausias džiaugsmas – kai aš pajutau, suvokiau eiliavimo paslaptis, įveikiau formos barjerą. Ir nuo to laiko sąmoningai – nors to niekas ir nereikalavo – pradėjau domėtis eilėdaros, žodžio skambesio paslaptimis. Žinoma, tada ir pačios poezijos supratimas buvo kitoks – pirmiausia reikalauta skambumo, taisyklingos ritmikos. Bet aš manau, kad ir šiandien pradedantiems poetams ne mažiau svarbu įminti meistrystės paslaptis, turėti bent elementarų eiliavimo supratimą. Tai padeda įvaldyti žodį, pajusti jo skambesį. O paskui rašyk kaip nori - baltosiomis eilėmis, verlibru - niekas nedraudžia.

1935-37 m. - jau naujas etapas mano kūryboje. Pasijutau lyg ir tikru poetu, pradėjau eksperimentuoti, bandyti formos srityje, siekti didesnio skambumo. Atrodė, galiu parašyti ne blogiau už kitus. Bet visa tai – labiau iš jaunatviško pasitikėjimo savimi. Iš buvo daug kas iš ano meto poezijos tuose mano bandymuose - mus, jaunuosius, ypač veikusios S. Nėries, A. Miškinio, B. Brazdžionio, J. Aleksandriškio, pagaliau K. Borutos kūrybos.

Paskui pradėjau studijuoti, susipažinau su V. Mačerniu, kitais jaunais poetais, diskutavom, ginčijomės. Neišvengiamai iškilo atsakomybės už savo žodį, šviežumo, originalumo problema. Kurį laiką net buvau nustojęs rašyti. Matyt, tokiais momentais, kada žmogus jau rimtai susimąsto, ką naujo gali pasakyti savo kūryboje, kiek yra savitas - ne vienas iš viso palieka poeziją... Arba pradeda jau sąmoningai siekti brandumo, gilumo, kritiškiau žiūrėti į save.

- Nuo ko reikėtų pradėti, kaip rengtis nelengvam vertėjo darbui?
- Verčiant grožinę kūrybą neužtenka vien gerai mokėti abi kalbas. Reikia turėti bent šiokią tokią literato, kūrėjo gyslelę. Gali būti išversta tiksliai, tvarkingai, perteikta prasmė – bet tai dar nebus meninis vertimas. Prasmės suvokimas ir perteikimas [ čia turima galvoje prozos tekstas] – tik pirmoji fazė. Antroji, jau žymiai sudėtingesnė – suvokti ir perduoti originalo autoriaus stilių, kūrinio atmosferą, nuotaiką, vaizdo struktūrą, net žodyną.

Eilėraščio vertimas – vėl kitoks. Imdamasis versti klasiką, pirmiausia puikiai turi būti įvaldęs klasikinę eilėdarą. Pilnutinai, tiesiog matematiškai tiksliai turi pajusti originalo formą, metrinę sistemą. Ir žiūrėti, ar tos ritminės formos neprieštarauja mūsų kalbos prigimčiai, ar gerai skambės išvertus. Jei mūsų kalba galima perteikti verčiamo eilėraščio ritminę schemą – negriauti jos, bandyti išsaugoti. Kitą sykį tai neįmanoma. Sakysim, lenkų kalba turi pastovų kirtį, lietuvių gi – ritmiškai lankstesnė, kirtis čia šokinėja. Verčiant į tai reikia atsižvelgti. Taip pat reikia atsižvelgti ir į rimavimo sistemą – kiek įmanoma ją išsaugoti. Be to, negalima prisirakinti prie atskiros eilutės, įvaizdžio – reikia suvokti visumą. Tarsi atsitraukti, duoti savo variantą – o paskui taisant, tobulinant vėl artėti prie originalo. Visa kita – intuicija. Ir reikia dirbti – nes tik dirbant, verčiant ateina patyrimas.