Šį pranešimą H. Hesė perskaitė 1909 m. gegužės 1 d. Vokietijos monistų sąjungos Bremeno grupėje. Jame pabandyta atskleisti E. Hekelio monistines pažiūras. „Fausto“ citatos pagal A. Churgino vertimą.

Skaitykite: V. Gėtė. Faustas (ištrauka)

H. Hesė. „Faustas“ ir Zaratustra

Jūs vėl čionai, pažįstami šešėliai,
Kurie seniau viliojote mane.
Ar suturėsiu jus bent valandėlę?
O gal pasivaidenot tik sapne?
Iš praeities miglotos prisikėlę,
Mane ar bepaguosit? Nežinia...
Krūtinėj dega vėl geismai užgesę,
Jaunystės burtai audrina man dvasią.
„Faustas“

Naktis. Dabar prakalba visi trykštantys šaltiniai. Ir mano siela – taipogi trykštantis šaltinis.
Naktis. Tik dabar prabunda visos įsimylėjėlių dainos. Ir mano siela – taipogi mylinčiojo daina.
Kas manyje yra – nenumaldoma, nenumaldyta; tai nori kalbėti. Manyje yra meilės aistra, kuri pati kalba meilės kalba.
„Taip kalbėjo Zaratustra“

Faustas ir Zaratustra! Šventiška ir pakilia nuotaika artinamės prie šių šventų vardų. Juk abu altoriai, altoriai, kuriuose meldėsi ir dėl kurių kovėsi du didūs žmonės, kuriuos mums reikia laikyti didingiausiais visų laikų ir visų tautų žmonėmis. Faustas ir Zaratustra!

Visa, kas yra didinga ir dieviška žmonių giminėje, skamba mums iš šių šventovių; ir ne tik didinga ir dieviška, tačiau ir visa žmonijos kančia, greta kurios – džiugūs ir linksmi garsai išsigelbėjimo, vilties, galios, džiaugsmingos, įtikėjusios gyvenimu ir ateitimi! Su trenksmu ir apmirdami juose suskamba šimtmečių slenksčiai, - tačiau ką aš kalbu: šimtmečių, - tai, ką girdime, yra slaptingas amžinybės užliūliavimas. Ir mums tai tarsi prakalbėtų pati Dvasia, kuri buvo nuo pačių pradžių, yra ir visada bus! Dėl to ir visa, kas žema, lieka toli nuo mūsų, kai įžengiame į tas šventas vietas. Tačiau ko ieškome jose? Ar trokštame prisiliesti prie vainikų, kuriais jos išpuoštos, ir pataršyti juos? Ne, nenorime tikrai! Šventi jie mums! Džiaugtis jais norime, norime su pagarbiu jauduliu mėgautis galingomis ir aukštomis kolonomis, laikančiom šių šventovių skliautus. Neimsime matuoti sieksniais, kuriose šventovėse jie aukščiau, didesni, nors, galbūt, galų gale prisipažinsime sau: kuris – kad ir visi mus traukia – vis tik didesnis, davė daugiau, mūsų jausmams sako daugiau, nei kitas, prie kurio, dėl tos priežasties, artinamės ne taip pamaldžiai. Ir kaip kad visada tikru ir giliu jausmu siekiame sujungti Dvasios aiškumą, taip pabandysime pasielgti ir šiandien bei tuo pasitarnausime tuo, kad aiškiai sau įsivaizduojame, kodėl Faustą ir Zaratustrą vadiname šventovėmis ir šventomis vietomis, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi.

Iš besisukančių, besitelkiančių žvaigždžių dulkių per neapsakomą tarpą atsirado ir randasi balta liepsna liepsnojantys saulių pasauliai. Nepaskaičiuojamą, neišmatuojamą laiką truko ir spaudėsi jie ir štai, tarsi paleista svaidyklės, galinga jėga išspaudė iš savęs dalį savosios masės, kuri lėtai lėtai vėsdama, sukasi apie savo motiną, eikvodama šviesą ir šilumą. Tų pasaulio kūnų paviršiuje per daugelį milijonų metų atsirado nuostabi organinė gyvybė. Mūsų Žemė – viena tokių Saulės vaikų. Ir šiandien, manome, galima kažkiek užtikrintai sakyti, kad savybė gimdyti panašią gyvybę būdinga ne tik jai vienai ir kad, matyt kitomis formomis ir apraiškomis, organinė gyvybė atsirado ir atsiradinės ir likusiose mūsų Saulės sistemos planetose, o taip pat kitose saulių sistemose. Tačiau kol kas mums žinoma tik mūsų planetos organinė gyvybė, o ir tai dar nežymioje jos dalyje. Ją apvainikavo, jos aukščiausią lygį matome kol kas žmoguje.

Žmogus – tai protu apdovanota dvasinga būtybė, kuri rungiasi dėl pažinimo ir savo valdžiai pajungia kitus sutvėrimus. Žmogus iškelia daugybę problemų ir siekia jas išspręsti; ir pats sau jis pasirodė, kaip pasirodo ir šiandien, didžiausia ir sunkiausia problema; ir štai jau tūkstančius metų visos kartas kankinasi ties seniausiu reikalavimu: „Pažink pats save!“

Tarsi ir nemažai laiko praėjo nuo tų laikų, kai Kopernikas skeveldromis pavertė senąjį pasaulio vaizdą, išvadavęs žmoniją iš iliuzijos, kad Žemė yra centrinis Visatos taškas ir kad visi žvaigždynai sutverti tik jai. Tačiau žmonija vis dar žmogų laiko kaip centrinį pasaulio tašką, kaip mažąjį jos Dievą; ir dar šiandien vis dar daugelyje vietų mokslą ir tuos, kurie pašaukti ištikimai jai tarnauti, laiko už įstatymo ribų, jei tik pabando įrodyti, kad žmogaus padėtis nėra išskirtinė, kad jis tik grandis reiškinių virtinėje, tik Pažinimo laiptų laiptelis kelyje nuo žemesniųjų formų link aukštesniųjų, ir atlaidžiai šypsosi, kai apdovanotas, išmintingas, aiškiaregis pranašas reikalauja pratęsti tą Pažinimą nuo rūšies iki ant-rūšies, nuo Žmogaus iki Antžmogio, kai siekia, kad mes augtume ne tik į priekį, bet ir aukštyn!

Kur priežastis? Tame, kad žmogus, nepaisant jo aukštos ir dieviškos reikšmės, prakeiktas bjauriu prakeiksmu, bjauresniu, nei kliuvo kam kitam, kitam sutvėrimui, Netobulumo, Nuodėmės ir Kaltės prakeiksmu – ir to sekančiu reikalavimu išsigelbėti, nes žmogaus Prigimtyje įsikūrė Dualizmas, susidvejinimas – nes ji išsiskiria į Kūną ir Dvasią.

Akmuo – tai akmuo, medis – tai medis, gyvūnas – tai gyvūnas, tačiau žmogus – tai dvilypumas, dvejopa būtybė, kurios viena pusė laikina ir mirtinga, o tuo pat metu kita belaikė, nemirtinga ir, bendrai paėmus, amžina. Keista prielaida! Keista ypač mūsų dienomis, kai mūsų didiesiems gamtos tyrinėtojams ir natūrfilosofams, kuriuos mes, monistai, su pasididžiavimu vadiname mūsiškiais, - kai jiems pavyko paskleisti tiek šviesos į žmogaus atsiradimo ir vystymosi prieblandą.

Tai, kad žmogus per ilgą laiką taip išvystė ir iškėlė savo intelektualiuosius sugebėjimus, kad pasiekė Savimonę, savo paties suvokimą, kad sukūrė kalbą, paskatinusią, kad jis pirmasis ėmė logiškai mąstyti, daryti išvadas, spręsti, tyrinėti, pažinti, kaupti patyrimo duomenis ir palikti juos palikuonims, rašyti savo Istoriją ir kurti savuosius idealus, - trumpai sakant, tverti kultūrinę terpę, - šis natūraliai įvykęs, natūraliai praėjęs procesas per tūkstantmečius atvedė žmoniją prie to, kad gamtos tvariniui, žmogui, buvo parodyta vieta, pagal kurią jis ne tik lygiu, bet ir iš principo išsiskiria iš visų kitų būtybių.

Prie to prisijungia dar vienas dalykas. Greta savo proto ir samprotavimų sugebėjimų, žmogus savyje atrado dar ir savojo charakterio (Gemut) ypatybę. Baimė ir Viltis, Neapykanta ir Meilė, Baimė ir Drąsa, Tvarkos pojūtis, tam tikro idealo formų pripažinimas, kurias vadina puikiomis, bejėgiškumo prieš stichiją, prieš mirtį pojūtis – visa tai pamažu pradeda įgauti kažkokios gana apibrėžtos žmogiškosios būtybės dalies, griežtai atribotos nuo likusių dvasinių ir intelektualinių funkcijų, vaizdinį. Galų gale jai suteikė ir pavadinimą, kaip ir visiškai ypatingas savybes bei sugebėjimus: ją pavadino Siela.

Kokiu dabar tapo žmogus! Turintis aukščiausias savybes, jis pats save pateikė tarsi Dievą, teigdamas: "Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą". Ir vis tik, iš kitos pusės, jis vėl nusileido, nusileido žemiau, nei kiti, nekaltieji, tam tikra prasme net išbaigtieji, tvariniai, nusileido todėl – už tai, kad save ir savo gyvenimą apsunkino Nuodėme ir Kalte.

Pažvelkite – štai dvi šventovės, į kurias šiandien ruošiamės eiti: Faustas ir Zaratustra!

Faustas, kuris rungiasi dėl Pažinimo, iškiliausias senojo pasaulio žmogus, kurio prigimtis dualistiškai dalosi į kūną ir dvasią, į gėrį ir blogį, kurio egzistavimas paremtas tradiciniu Nuodėmės supratimu, dėl kurios jis priverstas ieškoti Išsigelbėjimo.

Zaratustra, esantis įkvėptu naujo, suvienyto, monistinio pasaulio pranašu, patraukusio anapus Gėrio ir Blogio, kuris šiuolaikinio Gamtos ir pasaulėžiūros suvokimo terpėje žmogų priėmė kaip vientisą ir nedalomą esybę tarp kitų tvarinių ir parodė jam naują Tikslą, naują Antžmogio kelią!

Ir tikrai visa žmonijos kančia apima mus, kai iš pradžių įžengiame į švenčiausiąją "Fausto" šventovę. Mes tarsi išgirstame paklydimo ir nevilties riksmą, šaukiantį pagalbos paslaptingose ir milžiniškose salėse, kur "net dangaus dienos šviesa blankesnė dėl langų ištapytų!". Tarsi regime dvasias visų praėjusių ir pražuvusių kartų, kovojusių už pažinimą ir išsigelbėjimą iš nuodėmės ir kaltės! Ach, daugeliui jų jau pats pažinimas pats savaime virto nuodėme. Jų šventikai, jų prižiūrėtojai apgaubė jas ne tik draudimų ir pamokslavimų aukštąja siena, tačiau ir pažinimo bei galimybės sužinoti siena. Už jos nederėjo išeiti, nederėjo net bandyti išeiti. Gaila to, kuris, neatsižvelgdamas į nieką, ropštėsi ant sienos ar net griovė ją arba gynė Mokslą, niekaip nederantį su kunigais, su teologija. Anathema sit! Jį priskirdavo Šėtonui ir jo pragariškajam menui!

O tie kunigai, reikalavę mylėti Artimą savo kaip patys save, reikalavę paties juslingumo numarinimo niekada jų pačių, žinoma, nevykdomo priesako mylėti savo Priešą, kalbėję apie Dievą kaip mielą, gerą, širdingą Tėvą, be kurio valios nenukrenta joks plaukelis, vis tik nustatė, nepaisant visa tai, Pykčio, Keršto, Apdovanojimo ir Bausmės principą. Ir išgąsdintam, bejėgiam žmogeliui tad grėsė ne tik skurdas ir mirtis šioje žemiškoje būtyje, bet, ach, dar didesnis ir baisesnis "amžinųjų kančių" prakeiksmas. Argi net ir šiandien Bažnyčia nekankina ir negąsdina savo tikinčiųjų tais pačiais klaidinančiais tvirtinimais tik daugiau ar mažiau pritaikyta forma?

Žinoma, visais laikais, neabejotinai atsirasdavo drąsių neišgąsdintų žmonių, nepaklususių kunigų viešpatystei ir mieliau sudarinėjusių sąjungą su Šėtonu, nei tapę pavergtais ir įbaugintais. Pati liaudis kūrė jau tokius idealius vaizdinius, kartais su slaptu virpuliu, kartais su tam tikra piktdžiuga savo dvasiniams engėjams. Ir pažvelkite: štai Faustas. Senajame dualistiniame pasaulyje jis tampa revoliucionieriumi, pasijuokiančiu iš visų šventųjų priesakų, draudimų ir pažinimo apribojimų; senajame pasaulyje jis asmuo, sukristalizavęs visos žmogiškosios dvasios kovą už Laisvę, Šviesą, Išsigelbėjimą, jis nešiotojas viso tragiškumo, kurį tasai pasaulis natūraliai turėjo slėpti nuo žmonijos. Ir todėl jo atvaizdas sukelia mums didelę pagarbą.

O ir mes patys, tie mūsų, kurie vis dar tebesame mūsų protėvių įsivaizdavimų palikuonimis, pernelyg dažnai ir perdaug kenčiame nuo jų, kaip ir Faustas ir Gretčenė [Margarita]. Juk žinoma, kad Gėtės sukurtas Faustas, daugeliu atvejų yra ne kas kita, kaip jo paties veidrodinis atspindys – jo kančių gyvenime įsikūnijimas, jo titaniškosios sielos kovos su savojo pažinimo ribotumu, jo didingos dvasios pasipriešinimo žmonių nuostatoms ir susitarimams, atvaizdavimas.

Visa, ką iki šiol patyrė žmonių giminė, vargstanti sukauptų sausų žinių kalėjime, visa, ką ji pajuto malonume ir visų dalykų laikinume, visa, ką ji iškentė nuodėmės ir kaltės slegiama, visa, ko ji tikėjosi mintimi apie tobulumą ir išsigelbėjimą, - visa tai atsklido ir tebesklinda iš erdvių „Fausto“ šventovės salių. Giliai suklusę, įsiklausome mes į rimtus ir šventiškus garsus. Tai jau ne tasai daktaras Faustas iš senosios liaudies legendos, alchemikas ir magas, kuris vienas norėjo turėti nepaprastas ir neįprastines ant-juslines galimybes ir kuris velniui leido tenkinti čia, žemėje, visas keistenybes ir troškimus. Jis – kažkas gerokai daugiau. Jis – trokštas ir sąmoningas kūrinys aukščiausios Dievybės, šiuo pavyzdžiu norėjusios parodyti, kad „geras žmogus savo siekiu tamsiu sugeba rasti kelią teisingą“, kad Gėris, Gėrio principas, pirmapradžio Gėrio, nežiūrint į visus nukrypimus ir suklydimus, privalo galų gale laimėti prieš savo priešybę, prieš pirmapradžio Blogio principą.

Gėtė suvokė, kad būtina visa tai parodyti žmoguje, apie kurį žinome, kad „jis viską žino“. Susipažįstame su Fausti ne kaip kilniausiu ir geriausiu žmogumi, o kaip su žmogumi, kuris bet kurį pažinimą laiko nuosavybe. Tai buvo privaloma nuoroda į žinių pavojingumą, apie kurį Bažnyčia perspėjo ir nuo kurių saugojo savo tikinčiuosius: „Eritis sicut deus, Scientes bonum et malum!“ (Būsite kaip Dievas, pažinę gėrį ir blogį). Tasai žalčio jaukas rojuje toks viliojantis dar nekaltam, dar nežinančiam žmogui! Todėl Bažnyčia ir reikalauja – ir laikosi savo reikalavimo: „Saugokis pažinimo, venk daug žinoti!“

Tačiau pažiūrėk: prie jo su velniška galia jau artinasi kita nuodėmė iš senojo pasaulio – gyvenimo Džiaugsmas, Palaima. Kadangi aukščiausias žinių ir pažinimo lygis nesugebėjo jų sunaikinti, jam dabar teks atlaikyti stiprų gundymą nuodėmingais malonumais. Čionai prieš mus iškyla ištisas askezės, gyvenimo neigimo, pasaulis, sudarantis religinių sistemų pagrindą ir fanatiškosios dvasininkijos grėsmingą reikalavimą. Pats savaime malonumas nėra šventas, jis veda į nuodėmę. Ir žmogus turi numarinti savo Kūną ir bet kokį kūniškąjį Džiaugsmą; jam reikia atsisakyti bet kokio patrauklaus Grožio, kurį pateikia gyvenimas; nieko netrokšti ir tapti gryna dvasia yra aukščiausias žmogaus Gėris.

Iš tikro subtili, apreikšta Bažnyčios priemonė, kad pajungtų žmogų savo valdžiai! Ji, toji Bažnyčia, nurodinėjo žmonėms, koks malonumas leistinas, o koks nuodėmingas; pati ir lepino juos nuodėmingais malonumais su sąlyga, kad tuos malonumus reikia pajausti, pripažinti nuodėmingais, o tad prašyti dieviškojo, t.y., bažnyčios ir kunigų, atleidimo, malonės ir išgelbėjimo. Todėl galų gale ir tapo, kad žmonija visa, kas "pasaulietiška", priėmė kaip bedieviška, kaip nuodėmę. Bažnyčiai pavyko tas darbas – natūralūs, atitinkantys prigimtį, būtini siekimai ir siekiai, kartais ir visai nekaltą ir tyrą žmogaus juslinį gyvenimą pateikdavo prievartinėmis bedievystės ir nuodėmingumo sąvokomis. Neįmanoma ir įsivaizduoti, kokias lemtingas pasekmes per tūkstantmečius padarė žmonijai tie bažnytiniai tvirtinimai!

Tačiau sekime toliau Faustu jo kelyje. Mefistofelis, ištikimas duotai užduočiai ir savo siekiui, veda jį per laukinį gyvenimą, per banalų niekingumą, nuo vieno malonumo prie kito, nuo vieno valdžios pojūčio prie kito, nuo vieno juslinio jaudulio prie kito. Prie nieko ilgam neprisiriša ir nepatenkina. Vidinis dvilypumas tai susieji jį "su šiuo pasauliu, šiuo mylimu kūnu", tai vėl pakylėja į "protėvių aukštąjį kalną". Neviltyje dėl nepasitenkinimo jis prakeikia visą nuostabų pasaulį ir, negalėdamas pasipriešinti Šėtonui akimirką, apie kurią jis ištaria: "O stabtelėk, akimirksnis žavus!" – jis priverstas visur nešiotis tą prakeiksmą, tarsi dovaną, visur, kur tik jis, sklidinas liūdesio, prie lūpų pakelia Malonumo taurę.

Pasaulis sugrąžina jam prakeiksmą; jis pats tampa prakeiktu; prisilietusi jo bet kuri nekaltybė nuvysta, nyksta gyvybė, džiūsta gėlės. Atrodo, kad Faustas atiteko Šėtonui ir prakeiksmui. Mazgas užrištas; didžioji problema sukelta. Šiam tikslui skirta visa pirmoji "Fausto" dalis, ir, kai nurimsta jo galingi, žemę ir dangų drebinantys, garsai, mes sustojame ties klausimu: kas toliau? Jokios nuorodos, koks bus tolimesnis Fausto kelias. Mes, ko gero, numanome, kad Mefistofelis turi pralaimėti šį žaidimą, o Aukščiausiasis turi laimėti. Tačiau kaip? Ir kieno dėka?

Kartais atrodo, kad ir pats Gėtė norėjo palikti šį klausimą atviru. Nors jis ir papildė savo kūrinį antrąja dalimi, pirmąkart paskelbta po jo mirties, tačiau ją, ko gero, reiktų laikyti tik pirmosios dalies tęsiniu, vieningo ir išbaigto veiksmo pratęsimu, problemos sprendimu.

Kaip pasaulio dualistinio supratimo terpėje aplamai buvo galimas toks sprendimas? Pamąstykim tai kartu su Gėte.

Senajame pasaulyje Fausto nuodėme buvo jo sukilimas prieš dievišką, moralinę pasaulio tvarką. Su niekinančia pašaipa jis kalba apie Protą ir Mokslą, kaip jie jo netenkina; jis kojomis trypia moralines normas, atsiduodamas nevaldomam juslingumui, visaip priešindamasis Gėrio ketinimams ir principui. Tokia jo Nuodėmė, jo Kaltė. Ir, nežiūrint į tai, jį reikėjo išgelbėti; todėl jis vėl privalėjo pasiekti tai, kad pripažintų Protą, Mokslą, Moralę, - vienu žodžiu, moralinę pasaulio tvarką, kad vėl pajustų pasitenkinimą ir žmogiškąją laimę.

Buvo aišku, kad Gėtės Faustas nesugebės pats tai pasiekti, apeidamas susitaikymą su Bažnyčia. Tačiau toks sprendimas būtų buvęs pernelyg paprastas ir visai netinkantis Gėtei. Ir todėl Gėtė antroje dalyje verčia Faustą eiti toliau – keistu ir painiu keliu. Sunkumų ir nusidėjimų metas baigėsi. Takas, kuriuo dabar žygiuoja Faustas, veda jį į aiškumą ir apsivalymą. Jis stato ir griauna; kuria ir verčia, ieško ir stengiasi – randa ir meta; ir tik senyvame amžiuje suranda tą išsprendžiantį praregėjimą, kad

Ir laisvės, ir gyvybės tas bevertas,
Kas grumiasi dėl jųjų nuolatos.

Supranta, kad atsidūrė centre žmonijos, kuri taip juto ir gyveno; ir tą akimirką jis galėjo ištarti:
"O stabtelėk, akimirksnis žavus!"

Jei tuo viskas būtų pasibaigę, tai su džiaugsmu galima būtų tai ir pasakyti. Tačiau tai ne pabaiga: juk tais žodžiais, pilnais liūdesio ir , su tuo palaimos akimirkos pašlovinimu Faustas, pagal savo susitarimą, būtų patekęs į Šėtono rankas.

Tačiau Dievas negali pralaimėti šio ginčo; Jis ir Jo vietininkas žemėje. Bažnyčiai priklauso jos duoklė. Ir visos "Fausto" antrosios dalies kvintesencijoje matome, kaip Mefistofelis – tiesą sakant, tik juokelių su dangiško grožio angelų veideliais metu – leidžia sau – vis tik ištrūkti nemirtingai Fausto sielai ir tas angeliškas triumfas užsibaigia himnu:

Kilni dvasia! Tave dangus
Apgins nuo prakeikimo.
"Kas gėrio siekė ir nerimo,
Tas išganytas bus".

Tuo pačiu vėl, iš esmės, atstatoma senojo pasaulio dualistinė priešprieša: iš vienos pusės, tarp Kūno ir Sielos – Kūnas sunaikinamas, Siela lieka gyventi amžinai – ir, iš kitos pusės, tarp Gėrio ir Blogio – Gėris laimi, Blogis pralaimi – dualistinė morali pasaulio sandara atstatyta. Fausto vaizdinys vėl tampa žmogumi, kuris pasmerktas netobulumui, nuodėmei ir kaltei, kurį reikia išgelbėti ir kurį "mes", t.y. dieviškos ir antjutiminės jėgos galime išgelbėti, jei jis "gėrio siekė ir nerimo".

Aš per toli, kad priskirčiau Gėtei ketinimą šiuo sprendimu, šituo savojo Fausto išgelbėjimu tarti žodį bažnytinio autoriteto naudai, bažnytinio tikėjimo naudai, nepaisant to, kad senstantis poetas, kaip žinoma, vėl įsijungė į krikščionišką-religinę kovą, ir nepaisant net to, kad "Fausto" antrosios dalies pabaiga skamba beveik mistiškai – katalikiškai.

Ir kartu tapo įprasta, kad frazė:

Kas gėrio siekė ir nerimo,
Tas išganytas bus.

ištraukta iš bendro konteksto, aiškinama taip, tarsi ji reikštų savarankišką išgelbėjimą žmogaus, kuris "gėrio siekė ir nerimo", neįsikišant dieviškos ir antjutiminėms jėgoms.

Bendrai paėmus, nėra abejonių, tikra tai, kad paties Gėtės pozicija, galų gale ir nepaisant nieko, greičiau panteistinė-spinoziška, kaip tai aiškiai pasireiškia daugelyje keistų "Fausto" vietų. Tačiau sprendžiant "Fausto problemą" ši jo asmeninė pozicija negali būti vienintele ir galutine, jei "Fauste" įžvelgiamas žmogaus sielos atvaizdavimas – tą tipą, kuris iškilo ir krito kartu su šimtamete-tūkstantmete senojo pasaulio tvarka ir kurio Evangelija negalėjo būti kitokia, kuriai ir nereikėjo būti kitokia, tačiau kuri turėjo būti tokia, kad blaškytųsi tarp priešybių: Žmogus-Dievas, Blogis-Gėris, Nuodėmė ir Kaltė-Išsigelbėjimas, Kūnas-Dvasia, kūniškumo Laikinumas-Sielos Amžinumas, Tamsos galia-Šviesos pergalė, Netobulumas-Aukščiausioji tobulybė.

Ir mes, ko gero, panašūs į Faustą, kai velykinio varpo, kviečiančio į rytines pamaldas, galingi ir švelnūs garsai praninka į mūsų širdį. Mūsų siela, tarsi Fausto, vėl prisipildo dievobaimingumo šių seniausio žmonijos ir pasaulio atvaizdo garsų fone.

Tačiau vis tik vėl ir pajuntame kartu su Faustu:

Apvaizda dieviška nebetikiu visai.

Ir štai iš bažnytinės atmosferos mes patenkame į šviežiai bundantį rytą. Tarsi sunkus kalnas nusirita nuo mūsų sielos, kai mus pasveikina auštančios dienos žara, kai tūkstančiai velykinių Prisikėlimo balsų šaukia mus iš nugalėtų, išgyventų sąvokų ir supratimų į naują nuostabiausią gyvenimą.

Pažvelk gi – viskas nauja! Atsinaujinome gyvenime ir žmogiškosios sielos siekiuose!

Šito Faustas pamatyti negalėjo, jis negalėjo visiškai išsilaisvinti iš siekio, apie kurį jo mokinys Vagneris sako:

Manęs netraukia nei miškan, nei kaiman,
Ir nesvajoju pasiverst paukščiu.
Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną,
Kokia man gyslom šiluma sruvena,
Kada šnekuosi vienas su knyga!
Skaitau, sklidau, ant tomo tomą kraunu...

nes žmonija dar daugiau išbandė ir išmoko perskaityti Gamtos knygoje.

Nuostabios ir stebuklingos paslaptys atsiskleidė jai. Pripažinti mokslininkai prasiskverbė į slapčiausia gyvybės gelmę ir ištyrė jos ištakas. Visur jie aptiko tvirtą statinį, stangrią ir nenutrūkstančią Sąsają. Priešybės išsilygino ir atsileido, gyvenimas ir mirtis, tapsmas ir irsmas, kūnas ir siela iškilo kaip vientisos, didingos, dieviškos, visaapimančios Jėgos, šalia kurios ir be kurios nieko nėra, ir kuria taipogi mes, žmonės, gyvenam, tveriam ir esame, skirtingos formos.

Vietoje minties apie sutvėrimą atėjo nauja, didinga mintis apie Progresą, ir senasis dualistinis pasaulio vaizdas virto nauju pasaulio ir gyvenimo vaizdiniu, Monizmu, vienovės daugyje.

Prieš kelias savaites pažymėjome Čarlzo Darvino, pašaukto išvystyti Evoliucijos problemą, šimtmečio jubiliejų. Ir jis, tas antrasis Kopernikas, sukūrė naują pasaulio vaizdą, išlygino kelius link naujo, vieningo, monistinio gyvybės supratimo. Jo didžiajam mokiniui ir bendražygiui Ernstui Hekeliui mes dėkingi už produktyvų ir tolimesnį jo reikalo pratęsimą gamtos mokslo ir natūrfilosofijos srityse.

Tarsi naujas pavasaris padvelkė virš žmonijos! Žinoma, mes esame tik pačioje pradžioje. Tai tik besiskleidžiantys, besistiebiantys Tapsmo ūgliai; dar stengiasi žiemos jėgos, stabdančios pergalingą naujojo pavasario lėkimą. Tačiau, tikėdami ir vildamiesi, mes žvelgiame į ateitį. Jaučiame,kad neįmanoma atversti pasaulio vaizdo, atsisakyti pasaulio pažinimo. Dar ir šiandien milijonuose protų gyvybingi senieji supratimai, dar daugelyje senųjų ir naujai pastatytų šventyklų jie garbinami – tačiau galų gale pergalę švęs naujai pažinta Tiesa!

Progreso idėja, pradėta Monizmo, stipresnė, nes įsivaizduoja ir kaip to nori priešininkai, turi paveikti ir jų pačių gyvenimus, ir bendrai visas šiuolaikinio gyvenimo sritis ir apvaisinti jas! Toje mintyje kultūra suvokiama visiškai pakitusi. Argi buvo kada nors pasaulio istorijoje toks metas, kaip dabar, kuriame butų vystoma tiek problemų, kai kildavo tiek įvairovių ir konkrečiai Gyvenimo, kai buvo sukrėsta, performuota, iš nauja įvertinta tiek senų dalykų, kurie iki tok tvirtai stovėjo ir buvo garbinama kaip šventosios vertybės?

Jei tai būtent taip, jei džiaugiamės dabartimi ir tikimės dar geresnio ir nuostabesnio rytojaus, tai padėkokim už šią išlaisvinančią mintį Progresui ir Monizmui, o taip pat didiesiems jos nešėjams ir pionieriams! O jiems priklauso, greta Darvino ir Hekelio, visų pirma ir Fridrichas Nyčė.

Jį pavadins, ko gero, filosofu: tačiau, galbūt, jis pirmiausia psichologas. Kaip bebūtų, jo gyvenimo didysis ir nemirtingas darbas pasiekia aukštumą būtent tame, kad jis braunasi prie pačių subtiliausių gyvenimo polėkio pagrindų su tokia pat nuostata ir tokiais pačiais būdais, kaip Darvinas ir Hekelis išsiaiškino organinės gyvybės atsiradimą, o užbaigdamas rimtai kritikuoja, o kur reikia, ir pervertina visas moralines vertybes ir moralines nuostatas pasiremdamas tokiais būdais įgautais įžvalga ir patirtimi.

Galima būti nusistebėti Nyčės ir jo kūrinių reikšme, pagalvojus, kad jis atsilaikė prieš tūkstantmetę senąją kultūrą, kad suklibino tūkstantmetinio, senojo, nušviestojo Įstatymo ir Tradicijos, moralinio apmąstymo pamatus. Ilgai neišgirstas liko jo balsas; o ir jis pats nesužinojo apie vis labiau plintanti jo reikšmingumo pripažinimą, dvylikai metų paniręs į Dvasios sutemas.

Siekiant jo kūrybą padaryti pilnai suprantamą, prireiktų plataus, visapusiško išdėstymo, kurio, galbūt, kada nors imsimės. Šiandien tebus mums leista su rimtu ketinimu įžengti į pribloškiančią nepalyginamo grožio Šventyklą, kurią pastatė naujųjų idealų, naujų ateinančių kartų vertybių Didysis architektas. Tos šventyklos pavadinimas gaudžia: Zaratustra! Tačiau kas tai, kuo buvo Zaratustra?

Prieš tūkstančius metų buvo jis, tarsi Faustas, dvasios milžinu tarp barbarų, puslaukinių. Jo siela, tarsi Fausto, grūmėsi ir troško aukštesnio ir gilesnio Pažinimo. Ir pažvelk, jis nudaužė grandines visų iki tol buvusių šventomis tradicijų, kurios tesudarė tik barbariškumo dykumų, prietarų ir vaikiško supratimo chaosą. Jis tą chaosą padalino į Šviesą ir Tamsą, kaip kad Biblijos sutvėrimo metu buvo atskirta Jūra ir Žemė, - padalijo į du galingus atskirus Reichus, į Gėrio ir Blogio imperijas. Gėrį pavadino Šviesos, Ormuzdo, karalyste, o Blogį 0 Tamsos, Arimano, karalyste. Ir iš to Zaratustros kūrinio kilo aukštos kultūros, religijos bei moralės sistemos.

Tačiau Zaratustra nenusiramino. Jis paliko savo Tėvynę ir savo gimtąjį Ežerą, pasitraukė į Vienatvę ir tūkstantį metų mėgavosi savo Dvasia ir savo kūrinio vaisiais. Tačiau štai pasikeitė jo širdis. Naujas Pažinimas apėmė Zaratustrą. Ir jis, atnešęs žmonių giminei Gėrio ir Blogio, Šviesos ir Tamsos dualizmą, turėjo vėl tapti Pirmuoju, kuris pašalins tą dualizmą, kad žmoniją atvestų prie naujos monistinės pasaulio pažinimo formos.

Taigi, nusileido Zaratustra nuo savo kalno, iš savo vienatvės pas žmones.

Jis žino, kad didieji vadai jau pradėjo pažinti Vienybės ir Progreso mintį. Tačiau liaudžiai ta mintis dar pernelyg nauja, pernelyg svetima, o ją pasiekiantys nedrįsta, arba nesupranta kaip, perkelti ją į visas gyvenimo ir supratimo sritis. Todėl taip kreipėsi į liaudį Zaratustra: "Jūs, susipažinę su Vienatve, ką kalbate apie dvilypumą: pasaulį ir Dievą, žmogų ir Dievą! Kokio Dievo ieškote pasaulyje, jei ne savojo Aš? Ar nežinote, nepamąstote, kad Dievo sąvoka nuo dabar neturi prasmės, kad Dievas turi mirti už jus, kad Dievas mirė?"

Jis tęsė: "Jūs, kurie aptarinėjote žmogaus tapsmą lėtai vystantis per milijonus metų, pradedant nuo žemiausiųjų formų, ar tebemanote, kad dabartinė esybės 'Žmogus' forma ir prigimtis yra aukščiausia ir paskutinė forma? Išmokysiu jus patikėti aukštesne forma, mokau jus pažinti Antžmogį!"

"Žmogus yra tai, kas turi būti nugalėta. Ką padarėte, kad jį nugalėtumėt?" – "Kas yra aukščiausia, ką galite išgyventi? Tai didžiosios Paniekos valanda, laikas, kai jūsų laimė, protas ir gerumas pasirodys jums šlykštūs lyginant su Naujuoju, Aukščiausiuoju, Geriausiuoju!"

"Žmogus yra tarsi virvė, ištempta tarp gyvulio ir Antžmogio"; ar nepastebite, kad kartu su šia virte į skeveldras turi sutrupėti senasis tikėjimas, išlaisvindamas vietą naujajam Pažinimui? Ir nepaisant to, kad senasis tikėjimas mirė, sudaužytas, įveiktas, jūs ketinate jį, tarsi lavoną, tampyti su savimi? Ar norite surasti savo laimę sočiame, mažame, gyvuliškame malonume, "su mažu džiaugsmu dieną ir mažu džiaugsmu naktį", kada jumyse yra jėga ir "sielos liūdesio strėlė link aukštesniojo tikslo, aukštesniųjų vertybių", kai "jumyse dar chaosas, kad galėtų gimti šokanti žvaigždė ir naujos vertybės"?

Kalbate apie savo tikėjimo šventumą; tačiau "kas yra visi tikintieji, šitie atrajojantys senosios atgyvenusios tiesos gyvuliai"? Suvokiančiais turite tapti, tvirtais, jei sužinojote, kad reikia sudaužyti senąsias vertybių plokštes ir naujas vertybes surašyti naujose plokštėse. "Ne bandą noriu surinkti iš jūsų ir nenoriu būti bandos piemeniu; Zaratustra ieško tų, kurie kartu su juo nuimtų derlių ir švęstų: kas kurtų jam su bandomis, piemenimis, numirėliais!"

Taip kalbėjo Zaratustra. Tačiau liaudis jo nesuprato, žvelgė į jį – ir juokėsi. Tada nuliūdo Zaratustra ir tarė savo širdžiai: "Jie nesupranta manęs, jie mano, kad aš juokdarys ir šaipausi piktai, ir juokdamiesi jie vis dar manęs neapkenčia. Mano burna dar ne šioms ausims". Ir jis išėjo iš miesto, kuris vadinosi Marga karvė, nes ten visi žiaumojo, atrajojo ir taip gaudavo malonumą. Pakeliui sutiko senolį-atsiskyrėlį, kuris perspėjo jį, sakydamas: "Nori nešti ugnį į slėnius? Ir nebijai bausmės už padegimą? Taip, atpažįstu Zaratustrą. Tyras jo žvilgsnis, ir nėra jokios bjaurasties iš jo lūpų. Tačiau ko gi nori Zaratustra – pabudęs tarp miegančių. '- Myliu žmones' – atsakė Zaratustra".

Tuo metu nutiko, kad kai kurie dėkingi mokiniai aplankė Zaratustrą miške ir paprašė pasidalinti išmintimi. Zaratustra patenkino jų prašymą ir jie rūpestingai surinko viską, ką jis kalbėjo, ir surašė visa tai į keturias Evangelijas, pirmąja kurių buvo Zaratustros žvilgsnis į žmogaus Širdį ir žmogaus Gyvenimą, antrąja – Zaratustros vieta, jo priešprieša dabartinei kultūrai, trečiąja – mokymas apie Ateitį ir Ateičiai, ketvirtąja ir paskutine – Atsiskaitymas su Praeitimi.

Zaratustra sakė: "Pasiruošę turite ateiti į mano Šventovę ir naująjį Pažinimą. Jūs – senojo tikėjimo, tūkstantmetės senosios kultūros žmonės, jūs apkrauti tarsi kupranugariai sunkia tradicijos našta, kurią kantriai prisiimate ir tempiate per gyvenimo dykumą. Tad tegu įvyksta jūsų pasikeitimas: iš pradžių tapk liūtu, gyvenimo dykumos šeimininku, kaukitės su didžiuoju slibinu, iki šiol draudžiančiu eiti naujais keliais ir kurti naujas vertybes; išdidžiai ir tvirtai vietoje senojo 'Privalai!' pastatykite kai ką geriau: 'Noriu!' Ir tada, kai su liūto jėga išsikovosite laisvę naujam savam kūrimui, iš liūto pavirsite kūdikiu. Kūdikis yra nekaltybė ir užsimiršimas, naujas pradas, žaidimas, savaime riedantis ratas, pirmasis judesys, šventasis 'Taip!' Tik tada, kai pasikeisite taip, kad iš ištvermingo ir kantraus bliaunančio gyvulio tapsite liūtu, o iš liūto – nekaltu vaiku, tik tada būsite pirmąkart pašaukti prisiartinti peiw naujojo Pažinimo!". Taip kalbėjo Zaratustra.

Tada savo mokinius nuvedė atgal į miestą, į gyvenimo Turgų, kur buvo parduodama, įvertinama ir šlovinama visos iki tol turėtos vertybės ir gėrybės. Visų tų gėrybių tikslu ir paskirtimi buvo geras ir sveikas miegas, susitaikymas su Dievu ir su kaimynu, atsisakymas ir palaimingas dieviškojo skurdo pojūtis, o prie visa to dar ir kančių ir kenčiančiųjų išaukštinimas. Ir visa tai vedė prie džiaugsmo, spalvų, stiprybės, pasididžiavimo, malonumų niekinimo; visa tai nuvertino šį pasaulį ir kėlė mintį apie kitą, anapusinį pasaulį – apie pasaulį po šio pasaulio. tačiau tarė Zaratustra savo mokiniams: "Mano Aš išmokė mane naujo išdidumo, kurio mokau žmones: neslėpti galvos dangiškųjų reikalų smėlyje, o laikyti ją iškeltą, kaip priklausančią žemei ir tveriančia prasmė žemėje!".

"Ligoti ir mirštantys niekino kūną; ir patys sau susikūrė dangiškąjį pasaulį, išvaduojantį iš kūno ir žemės reikalų! Bet net tos saldžias ir liūdnas dovanas jie gavo iš žemės ir kūno!

'Aš – kūnas ir siela', - sakė jie; tačiau nubudęs ir žinantis sako: 'Aš vien kūnas, ir nieko be kūno, o siela tėra žodis, žymintis kažką kūne!'"

"Tu veržiesi prie gėrio, mano broli, ir jei turi savyje kokį nors gerumą, tad nežiūrėk tada, ar ji ne bendra tavyje kartais su kitais, su daugeliu, kad nevirstum su jais liaudimi ir banda, tačiau tartum išdidžiai ir kukliai: 'Tai mano gėris, tai myliu Aš, tai tik man patinka, taip gerumo tenoriu Aš!'"

"Tų, kuriuos vadina griovėjais, nereiktų taip vadinti; privalai sakyti 'priešas', o ne 'piktadarys'; turi sakyti 'ligonis', o ne 'niekšas'; 'beprotis', o ne 'nusidėjėlis'!"

"Žinoma, mano brolau, įsižiūrėk gerai ir į save! Tu dar nesi laisvas, tu dar tik veržiesi į laisvę. Tu veržiesi į laivą aukštybę, tavo siela trokšta žvaigždžių. Tačiau ir tavo polinkiai trokšta laisvės! Tavo laukiniai šunys nori laisvės; jie loja iš malonumo savose būdose, kai tavo siela stengiasi atverti visas kameras. Tačiau man tu dar belaisvis, kuris tik pasvajoja apie laisvę; ach, išmintinga darosi tokių įkalintųjų siela, tačiau tuo pat metu gudria ir negera. Apsivalyti privalai ir išsilaisvinti dvasia. Joje dar daug liko iš kameros ir puvėsių; tyromis turi tapti jos akys".

"Ach, pažinau kilnius, praradusius savo aukščiausią viltį. O dabar jie apšmeižė visas pakylėtas viltis. Nuo tada jie įžūliai gyveno trumpalaikiais malonumais; ir vos kokiai dienai užtekdavo jiems kokio nors tikslo. Kadaise jie troško tapti Herojais; dabar jie malonumų ieškotojai. Širdgėla ir baimė – štai jų didvyriškumas.

"Tačiau užkeikiu tave savo Meile ir Viltimi: nesunaikink Herojaus savo širdyje! Šventai saugok savo aukščiausiąją Viltį!"

Taip kalbėjo Zaratustra. Tik kunigai ir knygišiai susivienijo prieš jį. "Ką skelbia tas netikšius ir gundytojas? – kalbėjosi tarpusavyje. – Jis niekina mūsų tikėjimą, dundo mūsų jaunimą, kad toji pasitrauktų nuo tikėjimo ir eitų savo keliu, kad eitų keliu, kurio mes, kunigai ir knygišiai, nepatvirtinome ir nepalaiminome! Ar nereikia imtis priemonių? O gal turime leisti liaudžiai pasitraukti nuo mūsų viešpatavimo? Zaratustra – melagis ir netikras pranašas! Jį, išdrįsusį taip tyčiotis iš mūsų šventenybių, reikia nukryžiuoti ir sudeginti!"

Kadangi jie neturėjo tiek galios, kad įstengtų nukryžiuoti ir sudeginti Zaratustrą, juk jie irgi gyrėsi, kad myli ne tik artimą savo, bet ir priešą, tai ėmė melstis savo Dievui, gailestingam ir gerajam visų žmonių Tėvui, kad pakenktų Zaratustrai ir jį nubaustų.

Mokiniai apie tai pranešė Zaratustrai. Jis nusijuokė ir tarė: "Mes nenorime, kad mūsų pasigailėtų mūsų geriausi priešai ir net tie, kuriuos mylim iki sielos gelmių. Turite ieškoti savo priešo, turite kautis už savo mintis! Turite mylėti pasaulį kaip priemonę naujai kovai; ir turite turėti tik tokius priešus, kurių neapkenčiate, o ne tokius, kuriuos niekinate. Turite didžiuotis savo Priešu. Tačiau kur Priešą ras Zaratustra?! Man visur šmėkščioja tie Netikę! Jie paslapčia glaudžiasi pas Išradėją ir Išminčių, užsikabina šią svetimą atsakomybę ir savo vagystę vadina išsilavinimu! Jie įsigyja turtus, o nuo to tampa dar skurdesni. Jie trokšta valdžios, o pradžioje Valdžios vėzdo, daug pinigų, tie Netikėliai!"

"Bėk, mano drauge, į savo Vienatvę! Regiu, kad esi priblokštas didžiųjų žmonių triukšmo ir sugeltas mažųjų geluonių. Miškas ir uolos gali būti verti su tavimi tylėti! Kur baigiasi Turgus ir Šlovė, ten prasideda tai, kas didinga: tik ten, kur baigiasi turgus ir šlovė, gyvena naujųjų vertybių Kūrėjai".

"Vienas mokinių vis tik paklausė Zaratustros: 'Argi neturime mylėti artimo savo kaip save pačius?' Tada atsakė jam Zaratustra: 'Ach, mano brolau, jūsų artimo meilė – tai tik jūsų kvaila savo pačių meilė. 'Tu' vyresnis nei 'aš'; 'tu' šventesnis, tačiau 'aš' dar ne toks; todėl žmogus ir glaudžiasi prie artimo. Ne apie artimą mokau jus, o apie Draugą. Tebūna Draugas jums žemės švente ir Antžmogio nuojauta. Mokau jus apie draugą, kuriame pasaulis pasirengęs, kaip gerumo taurė, apie suvokiantį draugą, kuris visada sudrasko parengtą pasaulį!"

"'O kokia Zaratustros nuomonė apie moterį, vaiką ir santuoką?' – paklausė kitas mokinys. – 'Ar nelaiko šiuolaikinis žmogus moters lygia vyrui ir ar nekalba nepagarbiai apie santuoką, kaip pasenusį, atgyvenusį, prievartinį institutą?'"

"'Moteryje viskas – paslaptis; ir viskas joje turi sprendimą: jis vadinamas 'nėštumu'. Vyras turi būti auklėjamas karui, o moteris kario poilsiui: visa kita yra kvailystės. Tegu moteris būna žaisliuku, tyru ir žaviu, tarsi brangakmenis spindintis dar nesančio pasaulio geradariams. Vyro laimė vadinasi: aš noriu. Moters laimė: jis nori. Sąžininga ir teisi moteris nori matyti vyre pirmiausia vyriškas savybes, ji nori ne paliepti, o priklausyti; aukščiausia ir giliausia moters jėga – jos Meilė. Mano brolau, tu jaunas ir nori kūdikio ir santuokos, todėl klausiu tavęs: ar toks tu žmogus, kuris drįsta trokšti Žmonos ir Kūdikio? Ar Nugalėtojas tu, įveikiantis pats save. Ar jausmų valdytojas. Ar savo gerų darbų valdytojas? Gerai įsidėmėk: turi suvokti aukščiau savęs. Tačiau pirmiausia tu pats turi būti sudarytas Siela ir Kūnu.

Turi ne tik daugintis, bet ir kilti aukštyn! Tame tau padės Santuokos sodas. Santuoka – taip vadinu dviejų Valia sudaryti Viena, kuris yra kažkas daugiau, nei jį sudarę. Santuoka vadinu vieno gerumo davimą kitam, kaip norinčiam tokios valios. Su laiku turite pamilti aukščiau savęs! Išmokite kada nors taip mylėti! Aistra Suvokiančiam, strėlė ir siekis link Antžmogio; sakyk, mano brolau, kad toks tavasis Santuokos siekis? Šventi man tokia Valia ir tokia Santuoka!'"

Taip kalbėjo Zaratustra.

"Tuo metu, kai jis visa tai kalbėjo savo mokiniams, jie negalėjo sutrukdyti būti ir iš tolo įsiklausyti daugeliui smalsučių, pasiųstų kunigų bei knygišių, veltėdžių ir aistruolių, kurie vaikščiojo tarp žmonių, save melagingai vadindami Zaratustros mokiniais, ir kalbėjo: 'Argi ne taip mus mokė Zaratustra? Argi ne tokia jo valia, kad kiekvienas elgtųsi palei savo norus ir tik vergai ir moterys turi tarnauti ir paklusti?'

Tai šmeižė jie Zaratustrą. Jis gi išsigando, kad ir draugai jo nesupranta, atsisveikino su jais ir jiems pasakė: 'Kokia geradarystė yra aukščiausia? Iš tiesų, tai ne asketiškoji geradarystė; aukščiausioji geradarystė – tai Dovanojanti. Taip atpažinsiu jus, mano mokiniai: kaip ir aš siekite dovanojančios geradarystės. Ką bendra turite su katėmis ir vilkais? Nepasotinamą jūsų sielos siekį turtų ir brangenybių, nes jūsų geradarystė nepasotinama noru dalinti. Su jėga prisitraukiate visus daiktus, kad iš jūsų šaltinio tekėtų jie atgal jūsų Meilės Dovanomis. Egzistuoja ir kitas egoizmas, perdaug skurdus, badaujantis, amžinai siekiantis pavogti. Ligonio egoizmas, sergantis egoizmas. Vagies akimi žvelgia jis į viską, kas blizga; bado alkiu matuoja turintį daug maisto. Iš tokio alkio kalba liga ir išsigimimas. Pasakykite man, broliai. Ką palaikysime blogu ir netinkamiausiu? Argi ne išsigimimą? O mes visada įtariame išsigimimą ten, kur nėra dovanojančios sielos. Mūsų kelias veda aukštyn, nuo rūšies link ant-rūšies. Tačiau baisus mums jausmas, kuris sako: "Viskas man!"

Dabar eisiu vienas, mano mokiniai! Dabar baudžiu jus manęs netekimu ir savęs gavimu; ir kai visi jūs atsisakysite manęs, tik tada grįšiu pas jus"

Taip kalbėjo Zaratustra, paliko savo mokinius ir grįžo į mišką pas savo Vienatvę.

Liūdėjo jo mokiniai, užrašinėjo jo kalbas, įdėdami į jas savo širdis. Tarsi pasikeitę, naujoje ir aukštesnėje šviesoje jiems pasirodė Pasaulis, Gyvenimas ir Žmogus. Daug to, kas anksčiau atrodė išaukštinta, krito žemyn, o kita – tą, ką laikė žema – augo ir kilo į Aukštą ir Didingą. Tačiau toli buvo jie nuo to, kad pernelyg daug užsiimtų savimi ir laikytų nesvarbiais kitus ar kad keiksnotų ir persekiotų tuos, kurie nepritaria jų nuomonei. Nes bendravimas su Mokytoju, Zaratustra, padarė juos kilniais ir atlaidžiais. Juk jis juos mokė: "Jei daugiau mylėti negalima, tada reikia išeiti". Ir toliau: "Taip elgiasi kilnios sielos: jos nieko nenori veltui; ir visų mažiausia gyvenimo. Tik tas, iš padugnių, nori veltui gyventi; tačiau mes, Kiti, kuriems duotas Gyvenimas, - mes visada apmąstome, ką geresnio pasiūlyti mainais už ją! Iš tikro kilnu sakyti: tai, kas žada mums gyvenimą, mes pasilaikysime už gyvenimą! Todėl, o mano broliai, būtina nauja aristokratija, kuri bus visokių padugnių ir valdančiųjų priešininku, kuri ant naujų lentų išrėš naują žodį – 'kilnumas'! O kas mano kančioje ir užuojautoje! Argi veržiuosi į laimę? A6 veržiuosi į savo Reikalą!".

Savojo Reikalo siekė Zaratustra ir tik tada grįžo pas savo mokinius, kai jo nekantri Meilė ėmė veržtis per kraštus. Ir tada nuo nekalbių kalnų ir kančių griausmų jo Siela nušurmuliavo žemyn slėniais.

Tačiau per dideli jo turtai, kad jais užpildytume savo sielas. Ir šią šventinę valandą galime įsivaizduoti ir parodyti tik tą nežymią dalį, kurią atidavė mums iš savo lobių pilnumo. Tai didžioji, nauja, brangi Evangelija; aukštosios Gėrio giesmės, Meilės ir Palaimos pažado psalmės; tai vientisa, didinga ir galinga tyros žmogaus Sielos Šventovė. Tarsi Faustas, savo širdies kristale Zaratustra surenka visus gyvenimo spindulius, kad vėl, šviesius ir ryškius, pasiųstų į pasaulį. Tarsi Faustas, grumiasi Zaratustra su šios būties kančiomis ir tamsumu; tarsi Faustas, ir Zaratustra nori parodyti žmogui kelią link Įveikimo ir Išsigelbėjimo.

Prie kurio iš jų panorėsime prisijungti?

Svarbus ir reikšmingas mums klausimas apie šiuolaikinį žmogų. Šviesą ir šešėlius, kalnų viršūnes ir giliausias gelmes regime tiek pas Faustą, tiek pas Zaratustrą. Ir neslėpsime nuo savęs: Fausto kelias daugeliui mūsų vis dar atrodo aiškesnis, paprastesnes, artimesnis.

Turime iš nauja mokytis, kad pajustume tūkstantį klausimų, tūkstantį dalykų, jei tik panorėsime suprasti, ką reiškia Zaratustros kelias, žodis ir vertybės. Mes taip pat turime palikti Tėvynę ir gimtąjį Ežerą, turime, galbūt, išmokti jausti artimais tapusius apsvarstymus jų prieštaravimuose, jei panorsime tapti Zaratustros mokiniais.

Ar neatstūmė jis visų, kas juo seks? ""Tas blogai apdovanos mokytoją, kuris amžinai liks mokiniu. Sakote, kad tikite Zaratustra? Tačiau kas randasi Zaratustroje? Jūs – mano tikintieji: tačiau kas randasi visuose tikinčiuosiuose?.

Taipogi mėgsta jis išsireikšti giliaprasmiškai ir palyginimais ir, norint juos suprasti, turi nužengti ant jų dirvos, kaip kad perlų ieškotojai neria į jūros dugną, kad rastų brangųjį perlą. Ach, daugelis vengia šio triūso, daugelis nesupranta jo ir daugelis jį pajuokia, tarsi liaudis, į kurią jis kreipėsi Turguje. Zaratustra vis dar nėra Burna šioms ausims; ir tuo pat metu, kai jie pajuokia jį, jie vis dar neapkenčia jo.

Ir kaip jie gali suprasti jį, kai jis – tai jo paskutinė ir slapčiausia Paslaptis – moko apie visų daiktų ir įvykių amžinąjį Sugrįžimą! Ir kaip galima padaryti jį suprantamu, suderinus tą mokymą su kitu apreiškimu, gautu kito didžiojo filosofo [kalbama apie A. Šopenhauerį], pagal kurį erdvė ir laikas egzistuoja tik žmogaus suvokime, o ne tikrovėje, todėl viskas visada vyksta tik dabar ir visur! Kaip gali jie susiprasti, ką jis turėjo omenyje, jei tik paskutinėje dalyje, užrašais paraštėje, pažymėti didžiausi žmonės, kaip: Buda prie skyriaus "Pagalbos šauksmas", Kristus prie "Savanorio skurdžiaus", "Kantas prie "Girtuoklio", Šopenhaueris prie "Labiausiai niekinamo žmogaus", Ričardas Vagneris "Stebukladaryje"? Kaip galėjo jie įžvelgti tą būtinybę, su kuria Zaratustra kartais išpila pilną taurę aštrių patyčių, kad, kalbant jo kalba, užmušinėti juoku, o ne piktumu?

Ir laikau, kad mes monistai, turime įsiklausyti į jo žodžius su dviguba atida. Esame toli nuo to, kad įtikėtume jais kaip vienintele Evangelija, padarančią palaimingais, kad skelbtume juos kaip savąją dogmą ar, aplamai, monistinį ir šiuolaikinį pasaulio pažinimą. Mes žinome, kad viskas yra Tapsmas ir Progresas, ir vengiame, ko gero, padaryti tą klaidą, kurią smerkiame ir su kuria grumiamės pas kitus. Tačiau matome, kad Zaratustra yra ant to paties Vienybės ir Progreso pagrindo, kad jis išlaisvina mus iš susiskaidymo, kuris vėl iš įpročio kaupiasi mūsų sieloje matant senąjį dualistinį pasaulį. Todėl mums reikia daugiau ryžtingumo, jei norime perkelti savąją pasaulio sampratą į visas sferas, tame tarpe nuosavą gyvenimą!

Štai stovi „Fausto“ šventovė! Jos senosios gerbiamos sienos tūkstančius metų stebėjo žmogiškosios sielos kovą dėl Išsigelbėjimo. Nudilę altorių marmuro laipteliai, nes karta po kartos klaupė čia ir meldėsi skausmingai suvokdamos Nuodėmę ir Kaltę. „Dies irae, dies illa“ [neapykantos dienos] garsai praninka, tarsi griaudžiantys Paskutinio teismo garsai, į širdis, persunktas Kaltės. Tačiau pažvelk į aukštąjį Altorių ir į Kryžių, didingai kybantį aukštybėje po pačiu skliautu kaip Kančios, Meilės, Santarvės ir Malonės simbolis! Tu abejoji, mano broli, eini savu keliu, klaidingu keliu, priešiniesi Šventumui – tačiau pasvarstyk gerai – jei pats būtum Faustu, velykinių varpų gaudesys, galbūt, vis tik sukrėstų tave dvasios gilumoje, nes visos tavo nuodėmės meldžia būti atleistos! Ir tavasis tikėjimas kada nors tavyje atliks Aukščiausiąjį ir Dieviškąjį veiksmą; jis dalį tavęs – tavo Sielą – nuves į Nemirtingumą ir Palaimą!

Tačiau ten tu matai naują šventovę: „Zaratustra“. Ji neapšviesta nei Amžiaus, nei Tradicijos, nei Įstatymo. Joje netraukia praėjusių tūkstantmečių gūsiai; ji nieko nesako apie Nuodėmę ir Kaltę, apie Malonę, Išsigelbėjimą, Nemirtingumą; tačiau pažvelk – į jos erdvias sales srūva naujos Dienos aušra. Pro apleistus altorius ir sudaužytas šventąsias plokštes praeini; tačiau matai statomus naujus altorius ir naujas plokštes; ir pats esi pašauktas ieškoti savojo Altoriaus ir ant švarių plokščių padėti savas vertybes. Būties Vienovė, Monizmas ir Progresas – štai galingos kolonos, laikančios šios šventovės skliautą. Kilnumas ir žemesniojo dėl aukštesniojo, žmogaus dėl Antžmogio Įveikimas – štai Įstatymas, kurį ji užneria tau.

Ar jautiesi pakankamai stiprus, kad priimtum jį? Kad tvertumei Ateičiai? Nukreipti savo burę į naujas ir neištirtas šalis, savųjų vaikų šalis? Ar nebijai gailesčio savo protėvių ir savo jaunystės Tėvynei? Ar nebijai riksmo tų, kurie prakeiks tave, jei liausies eiti jų keliu, ir tų, kurie laiko nuomone, jei kas turi kitokią nuomonę? Gerai tai apmąstyk! O tada – rinkis!

Kadangi ir mes renkamės ir sprendžiam, tai būsime atidūs bet kuriam sąžiningam, šventam Įsitikinimui. Pats Nyčė – Zaratustra jautė gilią pagarbą didžiajam Vokiečiui, kaip jį vadino, Gėtei, „Fausto“ autoriui. Jam, Nyčei, „Zaratustros“ šventovės statytojui, atliko tik nedaugelio toks pagarbus pripažinimas. Jis buvo labiausiai nepripažintas, labiausiai Vienišas, kurio širdis buvo sklidina meilės žmonių giminei ir kuris prisipažino: „Mano siela – tai Mylinčiojo giesmė“.

Jis ir pats lygino savo kūrinį, savo „Zaratustrą“, su „Faustu“.

Abu jie – Evangelija, abiejuose girdisi žmonijos Giesmė, abiejuose siaučia audros ir girdisi Amžinybės garsai. Ir dabar, kai jas paliekam, kai vėl išeiname į apribotas nedidelės mūsų būties sferas, mums norisi pasiimti kažką iš tos Šventenybės, kurią turėjo jie abu. Ir bus mums gerai, jei suvoksime tai viena ar kita forma. Nes tada gausime kažką Asmeniška, savąją Vertę, savąjį Gėrį, neliūdėdami apie tai, ar tai yra kitam vertybe ir gerumu, ar ji yra valstybės, dvasininkijos ir Bažnyčios sankcionuota vertybė.

Aš palikau lankas rasotas,
Visur gili, gūdi naktis...
Tiktai nemiega mano protas,
Ir žydi sieloje viltis.
Maištingi norai ir vilionės
Nedrumsčia nebylių jausmų.
Aš myliu dievą, myliu žmones,
Vėl man taip gera, taip ramu!

- kad vėl, Nakties Vienatvėje, pajustum kartu su Nyče-Zaratustra:

Naktis. Dabar prakalba visi trykštantys šaltiniai. Ir mano siela – taipogi trykštantis šaltinis.
Naktis. Tik dabar prabunda visos įsimylėjėlių dainos. Ir mano siela – taipogi mylinčiojo daina.
Kas manyje yra – nenumaldoma, nenumaldyta; tai nori kalbėti. Manyje yra meilės aistra, kuri pati kalba meilės kalba.

Papildomi skaitiniai:
Nyčė ir Vokietija
Egzistencializmas
V. Gėtė. Faustas (ištrauka)
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Keistuolio fenomenas šiuolaikiniame mene
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
Pasimetusios merginos memuarai
H. Hesė 'Stiklo karoliukų žaidimas'
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Antuanas de Sent Egziuperi
L. Tolstojus. Prisikėlimas
R.W. Emersonas. Poetas
Odisėjas visapusiškas
Chaosmo estetika
Dailieji menai
Filosofijos skiltis
Vartiklis