|
Eliot Weinberger. Karmos pėdsakai, 2000
1 Vos tik arbata su joje išpirkusiais pyrago gabalėliais palietė mano gomurį, aš virptelėjau: manyje įvyko kažkas neįprasta. Mane netikėtai apėmė džiugesys be jokios priežasties. Aš, kaip įsimylėjęs, iškart tapau abejingas likimo vingiams, tuštiems jo smūgiams, spalvingam gyvenimo trumpumui [M. Prustas. Svano kryptimi].
Indijoje su jos nerūpestingu tąsumu laike, tokiais pačiais gyvenimais, pasmerktiems vis naujiems pasireiškimams, nėra skirtumo tarp mokymo ir įsiminimo. Tu tai žinojai ankstesniuose gimimuose, tu tai žinojai visada, tad sužinoti reiškia prisiminti, t.y., kreiptis į pasaulinio žinojimo protą. Džaiminija upanišadoje**) sakoma: Tas nežinoma tai, ką privalai atsiminti. Ir dar: Tas nežinoma tai, kas verčia tave atsiminti, o jo ištakos kvape, vasana. Vasana, kas pažodžiui reiškia aromatas, yra karminės nuosėdos, medžiaga nenusakoma, kaip kvapas, likęs iš ankstesnio gyvenimo. Kiekvienas gyvenimas tveria vasanas, aromatus, snaudžiančius tol,kol neateis jos reinkarnacijos ankstesniu pavidalu laikas. Kitaip, tavo, kaip katės, gyvenimo vasana, prabus, kai, po tūkstančių atgimimų, vėl tapsi kate. Sprendžiant iš visko, vasana atsako ir už déja vu. Indijoje jauti, kad anksčiau čia buvai, todėl, kad anksčiau buvai. Nesuvokiama vasana yra tiltas tarp tų gyvenimų, o konkrečiau aistringas susižavėjimas kuo nors turi būti dėkingas jo(-s) vasanos skleidimui, ankstesnės meilės atgaminimui. Kiekvienas įsimylėjimas Indijoje tik ankstesnės meilės atstatymas. Ir jaučiu, kaip kažkas manyje suvirpa, pajuda iš vietos, nori išnerti, gelmėje atkabinti inkarą; nežinau, kas tai, tačiau tai lėtai kyla; jaučiu pasipriešinimą ir girdžiu įveikiamų erdvių gausmą. Įveikiamų erdvių gausmas: Indijos erotinė poezija persunkta aromatų. Kiekviename didžiosios sanskrito poezijos antologijos Vidjakaro turtai*) , surinktos prieš tūkstantį metų, puslapyje įsimylėjėliai skendi debesyse šafrano, sandalo, poto, lotoso, mango žiedų ir gėlių, kurių pavadinimų verčiant negali rasti: bakulos girliandos, rožiniai bankchuko žiedynai, nuo bičių svorio nulinkę ketako žiedlapiai. Įsimylėjėlių burnos savo žodžių švelnumu prilygsta jų plaukų aromatui. Tamilų kalba (pietų Indijoje) tie patys žodžiai reiškia sueitį, vedybas, apkabinimą, o taip pat skleisti kvapą. Ir priešingai, sanskrito poezijoje vienišo įsimylėjėlio aistra palyginama su bedūme, neturinčia jokio kvapo, liepsna. Vakarų mokslas žino, kad tam tikri kvapai, pvz., ką tik nupjautos žolės, iškeptos duonos, kelia savo aštrumo stulbinantį nostalgijos jausmą net išaugusiems mieste, kurie, išgirdę žodį duona, įsivaizduoja jos plastikinę pakuotę. Kaip katalizatorius kvapas yra pirminis, sklidinas paslapties, jis leidžia ne tik prisiminti, bet, svarbiausia, sukelia troškimą prisiminimui. Ir tai visai ne sutapimas, kad iš santykinai neseniai išleistų vaikystės memuarų ryškiausi priklauso arba išaugusiems beviltiškame skurde, arba kaime, o dar dažniau trečiojo pasaulio gyventojų iš vietų, kuriose tikrai gausu kvapų. Svarbu ir tai, kad Prustas, laikydamas, tarsi jo kelionė prasideda biskvito trupinių arbatos šaukštelyje pajautimu prisilietus liežuviu, tik atsainiai, tarp kitko, pamini jų ryšį su kvapniu garu virš puoduko. Mes, vidurinioji klasė, peraugę per pasaulį, beveik visai pašalinti iš kvapų, jei neskaičiuosime valymo priemonių virtuvei ir kilimams, ir vargu ar aplamai prisimename savo vaikystę, neskaitant, žinoma, TV programų. Be to, protestantizmas davė mums visai neutralų žodį, skonio pavyzdžiu, kvapo laipsnių išreiškimui. Dvokas ir kvapas yra naudojami, kaip ir dvelksmas, aromatas, pagal apibrėžimą neturintys svarbos, parodo juos naudojančių kvailumą. O uostyti aplamai klaidingai bandomas laikyti vienu metu tiek praeinančiu, tiek nepraeinančiu veiksmažodžiu. Visa tai, neabejotinai, priskiriama Šėtono oikumenui, turinčio uoslę, bet ne Viešpaties, kurios tasai neturi. Ir vėl gi, mokslininkai šiandien tvirtina, kad smegenys turi dvi atminties struktūras, kurių viena skirta kasdieniniams faktams, o kita emocinės informacijos kaupimui. Tad informacija, gaunama vienokiomis ar kitokiomis streso sąlygomis, parodo evoliucinę senovinės bėgimo ir kovos reakciją, atsirandančią veikiant adrenalininiams hormonams, adrenalinui ir noradrenalinui, atneštiems į amigdalą, migdolo formos kūną smegenyse, reguliuojantį emocijas. Vasanos, kitų komentatorių tvirtinimu, yra ypatingi pagrindinių troškimų prisiminimo pėdsakai, ir tarp jų šlovės ar garbinimo, erotiniai ir, toliau, vėl gi iš knygų gaunamo pažinimo siekio, dvasinio liūdesio troškimai. Akivaizdu, toks troškimas yra didesniojo poreikis ir jis valdo tavo būsimą ir tolimesnius gimimus, vėl ir vėl šiame karštai puoselėjame pasaulyje. Tačiau toks lūkestis, kaip buvo suprasta Indijoje, yra ir tam tikru užsimiršimo tipu. Sanskrite yra žodis "durhdara", reiškiantis prisiminimo tiek "neįveikiamumą", tiek "sunkumą". Pats žodis, būdamas pats savaime eilėraščiu, pilnai įsisąmonintas pasirodo Viddžos***) (8 a.), "ankstyviausios" sanskritu rašiusios poetės, poezijoje: ar ne prabanga, kad plepėti gali apie naktį su mylimuoju: paerzinimai, šypsenos, šnabždami žodžiai - - net ypatingas kvapas. O draugės, prisiekiu, nuo tos akimirkos, kai pamiltojo ranka po apdaru paniro, nieko neprisimenu. Taigi, pamiltasis nesustabdomas. Nepavaldus prisiminimui. O jos draugės, daugiau nei tikras, žinojo, kokie kvapai jas trauk prie mylimųjų. Ir vis tik aistra, jos paliudijimu, buvo daug kartų didesnė, trinanti vasana, kad ir ją pačią sukūrusią, pėdsakus. Skaitant žemiškai, tai vyksta taip: Indijoje, pakankamai išlavintoje metafizika, aistra kyla iš atminties nebuvimo, kas, savo ruožtu, tantrizme tampa išsilaisvinimu iš iliuzijų pasaulio.
Milžinišką prisiminimų statinį: 2 Važiavau taksi 10-ąja gatve. Nepaisydamos draudimų, abiejose pusėse stovėjo mašinos , Palikdamos siaurą koridorių, kuriuo sunku prasibrauti. Vidury kvartalo tiesiai prieš mus kaip įkalta sustojo pagal išvaizdą gerai nuplauta mašina. Be to jai niekas netrukdė, nei kelio ženklas, nei kokia nors uždegimo problema Judėjimas apmirė. Taip, sėdėjome tarsi sustingę. Vairuotojas iš Bangladešo žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir trūktelėjo pečiais. Jis neištarė jokio žodžio. Tikriausiai, dėl karščio. Užpakalyje rinkosi mašinos, tačiau nė viena nesignalizavo. Buvo rugpjūtis, o iki jo buvo ilga vasara, tačiau tai nieko nereiškė, nors aš jau pradėjau suprasti, kas prie ko. Man reikėjo spėti į traukinį. Todėl nusprendžiau išlipti ir pažiūrėti, kas vyksta. Raudonos mašinos stiklai buvo aklinai uždaryti. Už vairo galima buvo spėti esant vairuotoją: programuotojo tipo, 30 m. amžiaus, trumpai kirptą baltais marškiniais. Aš šūktelėjau, pora kartų sumosavau rankomis, atseit, štai aš, stoviu prieš tave, tai kas per reikalas?! Jis nesureagavo, o tada atsigręžė į mane ir plačiai nusišypsojo ir taip šypsojosi visą likusį laiką, pasikasydamas nosį smiliumi. Žiūrėjau į jį. Jis šypsojosi ir glostė nosį. Grįžau į taksi. Kur mums teko laukti tylint. Niekas gatvėje nesukėlė nė garselio. Niekas nenuspaudė signalo. Kvartalą apėmė betoninis sąstingis. Žvelgi į galinio vaizdo veidrodį, girdi savo kvėpavimą, savo paties balsą, kitą balsą, ir, aiškų, karštis, o tu gyvas. Amžiaus pabaigoje, vidurinės klasės vaikinas pačioje Vakarų pasaulio širdyje, - ir tas tave nunešė prieš srovę? Pavėlavau? Visi visada pavėluoja, spoksodami į įsivaizduojamą traukinį, ištirpstantį tunelyje. Kalba: nesuprantam, kas nutiko laikui. Turėdami mintyse: kas nutiko laike. Laikas išdaužtas greičio ir iššoko save iki galo. Greitis štai kas pasirodė esą naujiena, šio amžiaus blizgesiu: mašinos, lėktuvai, raketos, kompiuteriniai paskaičiavimai, ryšiai akimirksniu. Nufilmuotos ar užrašytos istorijos šuoliuoja nuo vieno posūkio taško iki kito, aplenkdamos bet kokį vystymąsi, tarsi tekanti atmintis, galų gale užmiršdama istoriją, kurią reikia papasakoti. Po Apolinero "Zonos" properšos, kiekvienas vėliau parašytas eilėraštis tampa simultatyvumo (arba jo paneigimo) pratimu. O poemos, T. S. Elioto "Bevaisė žemė" ir Chiudoro "Altazoras", yra dar vienas priminimas, kad reikia skubėti. Bet kuri Vakarų kalba tarsi neteko žydinčios retorikos pumpurų. Kam priklauso laikas? Dėmesys trumpai, tu pernelyg užimtas, viskas aplink pernelyg lėta ir tąsu, kad tik nedaug ką pavyksta įsiminti. Laikas sulėtėjo ir sustingo. Mjubridžas savo fotonuotraukomis, skirtomis žmonių ir gyvūnų lokomocijoms, nuspaudė stabdžius. Kino kamera sulėtino apsisukimus. Kiekvienas sekundės virptelėjimas sustojo. Arba, tarsi Zenono strėlė, laikas tapo vienas kitą keičiančių nejudančių intervalų seka? Tai, ką kamera matė, kaip kulka lėtai lenda į obuolį, buvo realu. Tačiau akiai pasirodęs obuolio išsitaškymas ne. 19 a. atskiro daikto fotonuotrauka 20 amžiuje virto izoliuotos laiko frakcijos nuotrauka, "lemiamu momentu" visuotinio neryžtingumo epochoje: kadrai, pilni gyvenimo, pateikiantys gyvenimą, - mes nuolat juos prarandame bandydami pagauti jį. Laikas nusitęsė iki neįsivaizduojamų klajojančios šviesos pakraščių, jei tik tokie yra, jei Visata turi kraštą,jei Visata turi pradžią. Laikas sudūlėjo juodojoje skylėje. Laikas grįžo šviesos greičiu. Laikas elementariųjų dalelių lygmenyje nežino "toliau". Girdėjome: "nukreipk mintį į vaisių musytę, kurios gyvenimas matuojamas diena. Pasirodžiusiai pasaulyje žiemos rytą, jai žinomas tik šalčio pasaulis; po šimtų kartų tik karščiai; ir turi praeiti keli šimtai kartų, kol vėl ateis protėvių laikas". Vakarų laikas tampa Indijos laiku: milijonai žmogaus metų sutelpa į dievybės, gyvuojančios milijonus dieviškųjų metų, akies mirksnį; ir kiekvienas sudarytas iš milijonų naujų ir naujų gimimų. Laikas išsinarino sąnarį. Į galvą lenda užmiršti pažįstami, o tada juos netikėtai pamatai ant kampo. Regėjau tamsias draugelio akis kelios valandos prieš tai, kaip jis pateko į avariją. Sapnavosi rytinių laikraščių nekrologai naktį prieš juos spausdinant. Kažkiek metų be jokios priežasties galėjau neklystamai nuspėti dar negimusių naujagimių lytį, tačiau vėliau, vėlgi neaišku kodėl, praradau tą gebėjimą. Kiekvienas mūsų yra išgirdęs telefono skambutį akimirka anksčiau, nei jis suskambo. 1920 m. knygoje "Laiko eksperimentai" [britų rašytojo Džono V. Dano (1875-1949) knyga], kuri taip patiko Borchesui, autorius sukuria išradingą įrodymą. Kad laikas yra begalinis skaičius statmenų linijų. Pagrindinės sapnų temos dažniausiai nesvarbios: smulkmenos dažnai kur kas reikšmingesnės. Pvz., jums sapnuojasi, kad mylitės su seserimi. Savaime tai visai neįdomu, tačiau atkreipkite dėmesį į niekutį greta lovos ant naktinio staliuko. Būtent jį rytoj pastebėsite sendaikčių turguje. Laikas, tarytum, prarado ir formą. Ties XX a. slenksčiu, Bergsonas tvirtino, kad neteisinga laiką sieti su erdve. Tačiau kokia vaizduotei laikas neatrodė tekančia upe ar keliu, vedančiu į savo paties pabaigą? Jei laikas daugiau nėra senovės protėvių ratu, jei jis visai ne ciklas vienas kitą keičiančių, išnykstančių ir atsirandančių, epochų, pasmerktų sugrįžti, tada galiausiai jis ne kas kita, kaip tiesus progreso kelias žmonijos tobulėjimui. Jis prasideda sukrėtimuose, svajos nurodo kryptį, tuo tarpu neteisybė tempia tolyn, kad sunaikintų eilinėje katastrofoje. Laikas į niekur nesiveržia. Dalykai tampa tai geresni, tai blogesni. Nauji miestai iškyla senųjų griuvėsiuose, o vėliau atsiranda dar vienas miestas, nemažiau perspektyvesnis nei ankstesnis. Kas gi iš tikro nutiko laikui? Mes amžinai skubėjome, prarasdami laiką laukdami. Kai buvau vaikas, mokykloje reikalavo, kad palįsčiau po suolu, kur tupėjau susigūžęs, apkabinęs galvą rankomis, - tai buvo atominės bombos sprogimo laukimo pratybos. Išaugau nepaliaujamo laukimo būsenoje, ant ribos ties tuo, kas turėjo atsitikti, nuolatinėje tikrojo savo gyvenimo dabartyje, priešpaskutinėje laiko pabaigos akimirkoje. Žvelgdami vieni į kitus stebėjomės, kad pasenome. 3 O vėliau, jį prijaukinant, laikas tapo poezijos prielaida. Eilėraštis, "susietas" laiko ir vietos, priklauso konkrečiam istoriniam momentui, kartu būdamas sistemoje savų sąryšių su jį apimančia forma. Tačiau tuo pat metu jis egzistuoja ir šalia istorinio kontinuumo. Senovės didingieji poezijos pavyzdžiai mums arčiau arba gerokai artimesni už parašytus vakar. Kažkokia neapčiuopiama gyvybinė materija galbūt, karmos pėdsakai, - leidžia jiems gyvuoti per amžius, net jei kalba, kuria buvo parašyti, seniai mirusi, net jei jie klajojo vertimuose iš kalbos į kalbą. Šimtmečio, dekonstravusio ankstesnius laiko modelius, pabaigoje mes savo gyvenimuose irgi linkstam į tai, kad paaiškintume dabartį, juslinius modusus, kasdienybę atskirtais nelaikiniais veiksniais. Dažnai galima išgirsti, kad aš toksai, kaip kad esu, tam tikro šviesulių išsidėstymo pasekmė, anot senovės Babilono kosmologiją ar dėl genetinių ypatybių, užtikrinančių giminės išlikimą, arba dėl vaikystės traumų, kaip ir protėvių gilioje senovėje patirtų traumų. Ir kokios kurioziškos atrodytų kai kurios prielaidos, jos atspindi tik žmogaus norą suprasti savo pradžią ir jo loginius ryšius su tuo, kas vyko vėliau; senovės ir dabarties ryšį. Visuose pasaulio mituose apie Visatos atsiradimą ji yra tam tikra vientisuma. Mūsų tariamai mokslinės versijos, tikriausiai, pirmąkart kultūroje sukūrė sutvėrimo istoriją, paremtą nuolatine disjunkcija: po Didžiojo sprogimo Visatos skeveldros pasmerktos amžinai tolti viena nuo kitos. Aišku, panašų jutimą kasdieniniame gyvenime patiria daugelis mūsų, tačiau, nepaisant įvairiausių pastangų, pasirodė, kad ant tos uolos visai nepastatoma Bažnyčia. Religija ar ideologija savo tikslu laiko atsakymų radimą, tačiau jokiu būdu ne klausimo struktūrizavimą ryšium su jo atsiradimo priežastimis. Mokslininkams sukuriant vis tikslesnius instrumentus Visatos matavimams, pati Visata tapo dar labiau paslaptinga. Dar niekada kultūra nežinojo tiek daug ir suprato tiek mažai. Pavyzdžiui, vieną gražią dieną fizikai pareiškė, kad jų paskaičiavimais 90% materijos Visatoje prarasta. Panaši problema, akivaizdu, nekilo Dantės Florencijai ar Orinoko jikuana gentims, tačiau mums, fragmentinio rašto ir "išplėtotų" kompozicijų nuo Malarmė iki Olsono skaitytojams, toks vaizdas pamažu įsipaišo į įprastinių dalykų tvarką. Jie sklendžia tarsi pirmąkart iš Mėnulio pamatyta Žemė, - vieniši, tuštumoje. Mums vakariečiams senovės modeliai ir kosminiai modeliai atrodo atskirti, nesusiję, prieštaringi, kaip idėjos ir daiktai, atsirandantys kasdien. Iš esmės, tokią begalinės dialektikos sąlygą be jokios sintezės, be ateities idėjos, priima (labiau nei bet kada) tik aistringi tikintieji, nieko apie nieką nežinantys. 4 Laukdamas pasaulio apsireiškimo, aš gūžiausi po suolu susiėmęs rankomis už pakaušio; auga, tarsi ant uolos krašto, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo to, kas prieš mane, o vėliau tapau ekspertu, netgi connoisseur, Apokalipsės, kuria žmonija apsišarvavo prieš laiko ugnį. Strateginės aviacijos bombonešiai visada buvo kažkur viršuje. Šešis mėnesius budinčios ginkluotos povandeninės valtys kažkur apačioje. Raketos šachtose, kurių skaičius leido, neskaičiuojant taikinių, 7 kartus iš eilės sutrinti į dulkes planetą. O neužmirštami filmai apie išprotėjusius ir neaišku kaip išgyvenusius? Tarp jų ir Fredas Asteras nekalęs stepo, o stovėjęs po plakatu "Dar pagyvensim, drauge". Tuo tarpu seksas jaunatviškuose sapnuose vyko ne kažkokioje vietoje, o laike sudužęs laivas išmesdavo tave su mylimąja ne į negyvenamą salą, o į paskutinį pusvalandį prieš žūstant Žemei. Tačiau tai neįvyko, ir laikas nusitęsė ilga agonija. Šiandien atėjo eilė radioaktyvioms atliekoms vandenyno dugne, dykumų plėtimuisi, nuo rūgščių lietų žūstantiems miškams, nykstančioms floros ir faunos rūšims, ozono skylėms, atominių reaktorių panaudotiems strypams, tirpstantiems ledams ašigaliuose, globaliniam atšilimui. Ir gyventojų, kurių padvigubėjo nuo mano gimimo ir dar padvigubės iki mano spėjamos mirties; 4 "aš" ten, kur buvo tik vienas; daugiau "aš" nei kada buvo, įskaitant, tikėtina, visus "aš" su persikūnijusiomis skruzdėlių sielomis. Tai buvo skruzdėlių pasaulėžiūra; tai buvo žudantis mažų piktų dalykų antplūdis. Aerozolių balionai ardė viršutinį atmosferos sluoksnį. Videoekranai, prie kurių vis naujos minios švaistė laiką, sukėlė votis ir pūlinius. Nesuskaičiuojami vėlyvojo kapitalizmo prietaisai tosteriai, džiovintuvai, elektrinės skutimosi mašinėlės, blenderiai. Prie viso to baimės šaltiniu tapo ir maistas: pesticidai, riebalai, hormonai, cholesterinas, papildai. Kiekvienas sumuštinis virsta pieno stikline, kurią Keris Grantas, spindintis blogio žvaigžde, atneša Džoanai Fontein "Įtarime". Supermarketuose pirkėjai atidžiai studijuoja ingredientų sąrašą ant paketų savo vežimėliuose, ieškodami apgavystės požymių, kaip kokie detektyvai, katalikų vienuoliai ar bepročiai. Iš mechaninio Valterio Bendžamino reprodukavimo epochos, kai meno kūriniai neteko unikalumo auros, iki TV elektroniškai reprodukuotos realybės reprezentacijos eros, nuplėšusios pačios tikrovės nepakartomumo aurą, pakeitusią į sukompresuotą vaizdų kaitą, žiūrovo prasukamų spaudant pulto mygtuką, - link auros, gaubiančios nors silpnu švytėjimu ir kasdieninius mechaninio reprodukavimo dalykus, sugražinimo amžiaus. Gyvenimas persisotino priešiškumu, grynai amerikietiški dalykai išprotėjo. Siurrealizmas kažkaip tapo pranašišku: "užmuštas dangumi" Lorkės šiandien taip pat tiesiogiai, kaip ir vinys Mano Rėjaus lygintuve. Atsirado net ir nauja ledynmečio teorija. Visai ne ledynų slinkimas į pietus, o kaip sako, vieną dieną pradės snigti. Ir niekada nesiliaus. 5 Senovės Kinijoje "rašyti" visų pirma reiškė "skaityti". "Ven Fu", veikalas apie poetiką, priklausantis Liu Či rankai, išimtinai ars poetica sąvadas datuojamas III a., pradedamas pasažu apie poetą, "stovintį tarp daiktų, stebinčių juos tamsoje, maitinančiu jausmus ir protą didingais praeities kūriniais". Apmąsčius metų laikų kaitą, kitu laiko apibūdinimu, o taip pat pasaulio dalykų, jis pereina prie "apdainavimo stulbinančios pirmtakų moralinės galios pilnumo, klajojant raidžių miškuose tarp literatūros lobių, stebintis sudėtingų ir puikių kūrinių tobulai pusiausvyrai". Ir tada. "apimtas jausmo, nustumia knygas ir ima teptuką", kad, kaip sako Liu Či, "išreikštų tai žodžiais". Po 14 amžių XVII a. kinų kritikas E Ši traktate "Poezijos ištakos" pastebi: "Jei mano rašoma pasirodys kaip ir tai, ką parašė laike nutolęs meistras, tai reikš, kad bendri mūsų apmąstymai. Jei mano parašyta skirsis nuo praeities meistrų rašinių, tai galiu spėti, kad pas mane atsiranda tai, ko jie neturi. Gali būti, kad ir praeities meistrai kažkiek sugebėjo pasinaudoti tuo, ko aš neturiu". Praeities prasmė šiuo atveju turi mažai bendrumų su vakarietiška "tradicijos" idėja, kokia ji reiškėsi per praėjusius du tūkstančius metų ir kurios pagrindas yra sugrįžimo prie senų (dažnai užmirštų ar iškreiptų) modelių koncepcija, kurios pavyzdžiu gali būti JAV kilusi neoformalizmo kryptis, kurios estetinės programos pagrindas yra XIX a. prozodija. Ir dar be to su šiuolaikiniu "poveikio baimės" [pagal Jeilio un-to prof. Haroldo Blumo 1973 m. knygą] mitu, kuriame rašymo procesas suvestas vos ne iki briedžių, vyresnių ir jaunesnių, aršių susirėmimų ragais. 2,5 tūkst. m. laikotarpiu tradicija kinų poezijoje reiškė perdavimo projektą: nepaliaujamą pakeitimą praeityje besiveržiant į priekį. Tuo metu kinų kritika negailestingai išjuokė tuos, kurie vergiškai mėgdžiojo praeitį. Iš kitos pusės, kinų poezija iki XX a. nežinojo nė vieno trūkio stiliuje ir turinyje, kai tai neretai nutikdavo Vakaruose. Kinų eilėraštis, parašytas kalba, kitusia taip lėtai, kad visada pasirodydavo šimtmečiu toliau nuo šnekamosios kalbos, pilnas subtilių aliuzijų į kitus eilėraščius, yra tam tikru nesibaigiančio dialogo tarp gyvų ir mirusių pavyzdžiu. Vakaruose tradicija reiškia gyvųjų įsikišimą į "mirusiųjų gyvenimą", kai Kinijoje, galima sakyti, mirusieji peržiūri savo eiles per gyvųjų kūrybą.
Taip, pavyzdžiui, jei kam nieko nežinoma apie meilę ankstesniuose gyvenimuose, jis ar ji gali išmokti meilės, sukūrę karminius pėdsakus būsimiems įsikūnijimams per emocinį įsigilinimą į tekstą įsigilinimą, kuris neturi nieko bendra, ir tai pabrėžiama, su techniniu, pedantišku ar gramatiniu mokymu. Todėl poezija Indijoje tai ne tik vieta, kurioje galima išgirsti mirusiųjų balsus, tačiau ir vieta, kur girdim save, kalbančius iš mirties aplinkos. Nenuostabu, kad senovės poetų žodžiai paliečia gyvą žaizdą, kaip ir tai,kad mus nenumaldomai traukia prie paaiškinimų, ne tiek išsamių tikrovėje, kaip norėtųsi, ryšium su tuo, kad žmogaus patirtis universali ir neistoriška. Tačiau, nepaisant, kad sanskrito poetika kalba pakankamai apie skaitymo vasanas, joje nerasime nieko, kad nušviestų kūrinio vasanų problemą, nes indų kosmose pats rašymo aktas, panašiai kaip daugelis kitų veiksmų, turi į save įtraukti senesniuosius tekstus, nei atsirandančius plunksnos vedžiojimo metu. 6 1519 m. žlugus actekų imperijai ir po raupų epidemijų 1520, 1531 m. bei pačios baisiausios nuo 1545 iki 1548 m; po ilgos nukariavimo nakties, valandą prieš nubundant Ispanijos imperijos globoje, išgyvenę nuolankiai atsidavė Netotilitci kulto ritualiniams vaizdiniams. Arto tai būtų tikrai patikę. Scena rūkymo dūmelyje papuošta gėlėmis ir rankų darbo medžiais. Šokėjai pasipuošę gėlėmis ir plunksnomis, kariai, vaizduojantys mūšius su vėduoklėmis ir kardais rankose, berniukai paukščių ir drugelių, geriančių rasą iš gėlių kaušelių, apdarais, giedotojai, muzikantai, grojantys barškančiais moliūgais, girgždančiomis barškynėmis, nendrių fleitomis, gongais, varpeliais, moliniais švilpukais, būgneliais ir būgnais, išskobtais ir medžių kamienų, odiniais būgnais, o taip pat būgnais iš vėžlio šarvų. Jų atliekamas dainas su vietinių gyventojų pagalba užrašė ispanų vienuoliai, niekinant panašius dalykus, tačiau ir dėl akivaizdaus gyventojų moralinės degradacijos (panašiai į mūsų dienų bažnytinius pornografijos archyvus). Kažkur apie 1585 m., kai kultas pats savaime išnyko, dainos buvo perrašytos ir surinktos pavadinimu "Meksikos cantos". Visumoje jos sudarė visiškai nesuvokiamą tekstą: 91 giesmė naudoto tokio lygio metaforų kalbą, kad buvo sunku įsivaizduoti, kad kažkada aplamai jį kas suprato. Pirmasis pilnas dainų vertimas išleistas prieš 10 m. Vertėjas Džonas Bjerchorstas užbaigė jį po dviejų ankstesnių bandymų veriant vertėjų iš nauatli tautos, mirusių neužbaigusių ir pusės darbo. Pagal Bjerchorsto teoriją, Netotilitci kultas buvo dalimi šmėklų šokio kulto dalimi, panašaus į apėmusio Šiaurės Amerikos lygumų indėnus po 1870-ųjų ir po 20 m. pasibaigusio skerdynėmis Vunded-Ni [1890 m. didelės siu genties indėnų grupės sunaikinimas Pietų Dakotoje prie Vunded-Ni upelio]. Ir nors lygumų šmėklų šokis reiškė kvietimą kariams grįžti į žemę, kad sunaikintų baltuosius, "Meksikos giesmės" reiškė, aišku, kažką kita ir savo prigimtimi nebuvo dainininkų kūriniais adresuotais mirusiesiems. Pačios dainos buvo kariais; kitais žodžiais, mirusiej kariai, išgirdę šauksmą, grįžę į žemę maisto, gėlių, muzikos ir sekso dėka, vėl buvo įsikūniję dainoje, kad atstatytų pusiausvyrą pasaulyje. Dar daugiau, jie atnešdavo rojaus prieskonį, nes savo pasirodymo momentu tos dainos-šmėklos kartu perkeldavo jų atlikėjus į kitą pasaulį. Skaitoma poezija ir yra vieta, kur įgaunam galimybė girdėti mirusius. Kurdami poeziją, bent Vakaruose, galime jiems atsakyti. Kinijoje mirusieji kalba "mumis". Indijoje tik mūsų nuosavi mirusieji "aš" turi galimybę pasisakyti. Šiaurės Amerikos lygumose ir daugelyje kitų kultūrų poezija buvo mirusiųjų iškvietimo priemone. Actekų įsivaizdavimuose eilėraštis pats savaime buvo kerštinga dvasia. Džordžas Openas savo laiške kažkokiam vidutinio lygio poetui kartą pastebėjo, kad tasai nepakankamai baiminasi poezijos. 7 Žmogaus smegenyse yra medžiaga vadinama dimetiltriptanas (DMT), kurios paskirtis nežinoma. Susintetintas 1930-ais ir vėliau nagrinėtas Alberto Hofmano, LSD tėvo, tyrinėjimuose, DMT žinomas kaip vienas uostomųjų psichotropinių miltelių ir gėrimo vadinamo auahuaska, naudojamo Amazonijos šamanų, ingredientas. Tačiau psichodelinėje eroje DMT, aktyvaus Viljamo Berouzo palaikymo dėka, įgavo vieno iš labiausiai bauginančių farmakologinių preparato, kurį ryžosi išbandyti tik nedaugelis, reputaciją. Vėliau jis buvo atrastas tarsi iš naujo, o slapti jo savybių tyrinėtojai paliko vis tik gana keistas laboratorines pastabas. Visose aprašyta beveik vienodi išgyvenimai. Nepriklausomai nuo panaudojimo būdo (rūkymas ar injekcija) preparatas suveikdavo greitai. Pradžioje girdėdavosi stiprus girgždantis garsas, tarsi kas veržtų galvą. Tada pasirodydavo geometriniai raštų sekos, lydimos pojūčio, tarsi tave jėga traukia per kažkokį kanalą, sieną ar plėvelę, pro kuriuos prasiskverbęs atsidurdavai vietoje, kurios niekaip neįmanoma aprašyti, tačiau kuri atrodė kaip "požeminė", o galbūt tuo pačiu ir skliautuota. Ir kur gyvavo tvariniai, neturintys nei antropomorfinių, nei zoomorfinių bruožų, tačiau kurių elgesys pasižymėjo gyvumu. Jų veiksmai nepavaldūs žmogaus patirčiai, o kalba, kuria jie dainuoja ar kalba, nesuprantama, nors jusliškai pakankamai artikuliuota suvokimui, t.y., tarsi viską supranti, tačiau ką negali pasakyti. Tokių susitikimų su minėtais tvariniais universalumas vartojant DMT sukėlė daugybę įdomių spekuliacijų ir prielaidų. Kad, atseit, DMT buvimas smegenyse turi komunikatyvinės grandies vaidmenį. Kad tvariniai gyvena lygiagrečiame pasaulyje. kad, vykdamas ten, vyksti į intramolekuliarinę ar subatomę ląstelės erdvę. Kad tie tvariniai nežemiškos prigimties, tačiau, gyvendami mūsų pasaulyje arba jį tirdami, išlieka nematomi. Kad jie yra tarsi kažkas panašaus į programą, kurią pakankamai pasiruošus galima perskaityti, tačiau, savo ruožtu, leidžia užmegzti kontaktą su ateiviais (kurie, reikia pridurti, mus ir sukūrė). O jeigu ne taip sudėtingai tai tie tvariniai yra tiesiog mirusiųjų sielos. Žinoma, išvardinti paaiškinimai daugiau ar mažiau keisti, jei ne juokingi, nors ir nediskredituoja akivaizdžių dalykų. Žmonės, kaip žinoma, neturi tokio plataus juslinio suvokimo spektro, koks būdingas gyvūnų pasauliui ir vabzdžių karalystei. Psichotropiniai preparatai nuo seno naudoti suvokimo horizonto praplėtimui. Ir kodėl nepriimti, kad ataskaitos tikros, kad "ten" iš tikro galima sutikti "kažką"? Tarp poetų egzistuoja vos ne visuotinis įsitikinimas, kad tarsi, kai jie kuria savo kūrinius, kažkas kitas vedžioja jų plunksną. Antikoje "kitais" buvo mūzos. Kitų kultūrų poetai kūrė su vietinių dievybių pagalba. Pavyzdžiui, ilgiausia pasaulyje poema "Mahabharata" savo autoryste turi būti dėkinga neraštingam Vjasos valstiečiui vien dėl jo nuolankaus Krišnos garbinimo, kaip kad ir Viešpats padovanojo sapne jo virši piemeniui Kedmonui [?-680 m., pirmasis anglosaksų poetas. Pagal legendą, buvo neraštingas, o kurti pradėjo lieptas angelo, apsireiškusio jam sapne]. Prisiminkime romantizmo koncepciją, pagal kurią poetas turėjo eolo arfos vėjuje vaidmenį. XX a. metafora patyrė kai kuriuos pokyčius ir poetas imtas lyginti su radijo antena, gaudančia žodžius eteryje. Taip pat reikia priminti apie žinomą Mariją Sabiną, neraštingą mazateksų indėnę iš Oahaki, haliucinogeninių grybų poveikyje tvirtinusiai, kad jai buvo įteikta knyga, iš kurios ji semia visas savo dainas. Anglų tradicijoje, pagaliau, dieviškojo įkvėpimo vaizdinio transliacija poetui, "amatininkui", žodžių meistrui įsitvirtino atsiradus protestantizmui. Atmesta pagoniškai nusiteikusių romantikų ironizuotojų, vėliau idėja atgimė modernizme, kurį įkvėpė technologinis progresas. Toks ir Viljamo Karloso Viljamso eilėraščio vaizdinys: "iš žodžių pagaminta mašina" bei Paundo sentencija, kad "eilėraštis turi būti parašytas taip pat gerai, kaip ir proza". Priėmusiose kalvinistų darbo etikos požiūrius bendruomenėse iki šiol galima išgirsti, kad poezija yra "sugebėjimas", kurio galima išmokyti vienokiose ar kitokiose "dirbtuvėse". Viename eilėraščių Oktavijus Pasas regi su savimi besikalbantį senį ir jo klausia: "Kam skirti mūsų žodžiai / Kai kalbamės su savim?" Klausimas ne toks "kvailokas", kaip atrodo. Jei poezija, Paso nuomone, yra bendruomenės "kitas balsas", kitas balsas lyginant su socialiniais kodais ir mada, balsas, kalbantis apie dalykus, kurie bendruomenei nerūpi, dažnai negirdimas, tačiau tiesa ir tame, kad, anot poetų, eilėraštis rašomas ar tariamas "kitu" balsu, nei asmeninis poeto balsas. Tačiau kas galų gale kalba? Grįžtamosios-veiksmažodinės konstrukcijos dvasiniuose ir psichologiniuose veikaluose, kaip ir kasdieninėje kalboje: aš netekau savęs, aš atradau save, aš išvydau save, tariau sau, pamąsčiau sau, kad praradau ryšį su savimi nurodo esant dialogą tarp kalbančiųjų. Žmogaus smegenys, tikėtina, vienintelės gyvūnų pasaulyje geba stebėti save ir save aprašinėti. Dauguma kultūrų tame nemato nieko stebuklinga. Žmonės beveik visada tikėjo, kad kiekviename mūsų randasi bent po dvi būtis, t.y. aš, gyvenantis ir mirštantis savo valandą, ir kažkas kitas, atsiliekantis laike: siela, dvasia, pasąmonė (galbūt, kolektyvinė). Kuo primityvesnė visuomenė, tuo sudėtingesnės ir gausesnės tos esybės. Orisos džiunglių chondos rytų Indijoje, pvz., turi 4 sielas. Viena priklauso dievams ir prisijungia prie jų po mirties. Kita genties ir atgimsta kitame jos naryje, trečia miršta kartu su jos šeimininku, o paskutinioji priklauso miškui ir mirus atgimsta tigre. Sąmonė tai stebėtojo, paprastai nematerialaus ir nelaikinio, susijungimas su stebimuoju, esančio kūno ir laiko apvalkale. Priešingai garsiajam Rembo motto aš tai kitas, aš tai mes. Ekstremalių psichinių perkrovų, stresų metu tie du" gana dramatiškai atsijungia. Tie, kurie teko mirti, kalba apie tai, kaip iš viršaus matė save gulintį lovoje, kas šamanui nėra joks ypatingas reiškinys ir kas aplamai būdinga bet kuriai haliucinogeninei patirčiai. Net įprastiniais momentais, kad nenukryptume į šalį, mes aiškiai suvokiame, kokie mes iš šalies, kai darome tai, ką darome, - sėdim kėdėje su knyga rankoje ar prie kompiuterio klaviatūros. Tačiau kas galų gale ką stebi? Buda mokė, kad nušvitimo pasiekimas įmanomas sunaikinus visas vasanas, ankstesniųjų gimimų atmintį ir ankstesnių troškimų pėdsakus. Pitagoro nurodymai, priešingai, teigė, kad atgimimų ciklo nutraukimui reikia sistemingai prisiminti kiekvieną daiktelį, faktą, nutikusį ankstesniuose buvimuose. Yra ir trečia galimybė žinoti viską arba nieko. Tačiau tai jau ne žmonių, o dievų prerogatyva. Aišku, dievai neužsiima poezija. Poezija atsiranda dviejų pasaulių paribyje, tiksliau dviejų jų dalių: laikinės ir belaikės, kūniškos Ir nekūniškosios, asmeninės ir kolektyvinės. Kartu eilėraštis yra ir metafora, ir pačiu jo sukūrimo įsikūnijimu: poetas miršta, biografija išsitrina, eilėraštis lieka. Pasikeitė kalba, keičiasi prasmės. Miestas, kuriame sukurtos eilės, sugriautas iki pamatų, jo kalba užmiršta, o eilės lieka. Įsidėmėtina ir kita: savo neišaiškinime esmė, arba būtis, arba savybė, ne tik neleidžianti dingti tekstui, bet ir atveriančios galimybę atgimti jo pagimdytame kitame eilėraštyje. Tokia poezijos karma. Geriausi poezijos kūriniai rodo kelią tūkstančiams vėlesnių gyvenimų, kaip ir kitiems kūriniams tai, ką Robertas Dankenas vadino Grand Collage. Ir visiškai įmanoma, kad blogos eilės gimė kaip tai, į ką buvo panašios tuo metu, būdamos blogomis eilėmis: dienoraščio užrašai, širdingi meilės laiškai, malonūs prisiminimai, provincialių laikraščių skilčių istorijos, skrupulingi kelionių aprašymai, užrašai savižudžių, taip ir nesugebėjusių nusižudyti, dainų, kurioms niekas taip ir nebandė kurti muzikos, tekstai Aš įstrigau taksi 10-oje gatvėje. Vairuotojas iš Bangladešo snaudė arba leido mintims laisvai klajoti. Laikas sustojo. Šaligatviai buvo tušti, užpakalyje tyliai stovėjo mašinos. Ir staiga, be jokios priežasties, raudonas automobilis priekyje nuvažiavo į kvartalo galą. Gyvenimas pasuko savo vaga. Jį aplenkėme ant kampo, parodydami rankas su ištiestu didžiuoju pirštu ir ištardami bjaurų keiksmą. Atsakydamas švarutis apkūnus vairuotojas pamojavo mums šypsena. Arto priklauso žodžiai apie tai, kad rašytojas turi būti panašus į auką prie stulpo ant laužo, iš kur jis rodo mums neaiškius ženklus pro liepsnos liežuvius. Tačiau greičiausiai rašytojas tai nepažįstamasis, nesuprantamai ir be garso gestikuliuojantis už stiklinės sienos, gebantis, vienos, sustabdyti laiką. Mes nudūmėm į stotį ir nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau vis tik spėjau į savo traukinį. *) Vidyakara (apie 10501130) - budistų
vienuolis, parengęs poezijos sanskrito kalba antologiją Subhašitaratnakoša. Apie jo gyvenimą žinoma labai mažai. Egzistuoja dvi skirtingos antologijos
versijos. Rankraščiai dingo Bengalijoje islamiškojo laikotarpio metu. 19 a. pabaigoje Tibeto Ngoro vienuolyne rasta rankraštis ant palmių lapų
jis dabar laikomas pirmuoju leidimu (sudarytas prieš 1100-uosius). Kitas rankraštis yra privačioje Nepalo radžaguru
(karališkojo šventiko) kolekcijoje jis laikomas antrąja redakcija (sudaryta apie 1130 m). **) Džaiminija (arba Talavakara) upanišada Brahmana - su
Sama vedos Džaiminijos arba
Talavakaros šakha (Vedų studijų mokykla) siejamas tekstas, laikoma aranjaka (Vedos susiję su apeigomis). Ją sudaro
4 skyriai. Trys svarbiausios joje temos, padariusios įtaką induizmo vystymuisi yra: skiemuo OM, kvėpavimas ir atgimimas.
Jos dalis (4.18-21) įeina į Kena upanišadą. Datuojama brahmanų laikotarpiu (Vedų sudarymo;
900-700 m. pr.m.e.) ir yra laikoma viena seniausių upanišadų, tačiau dažnai nelaikoma upanišada.
Kaip ir kitas seniausias upanišados, ją nelengva suprasti (ypač be Sama vedos supratimo,
ypač gayatra saaman). Vienu jos žinovų yra japonas Masato Fudžiji. ***) Viddža (arba Vidya ar Vidždžaka) - 8 ar 9 a. indų poetė, rašiusi sanskritu, kurios eilės dažnai buvo įtraukiamos į Viduramžių antologijas. Ji rašė tokiomis temomis kaip meilė, gamta, metų laikų kaita, jūra ir moteriškas grožis. Papildomi skaitiniai: |
Atmintis, - sako 
Karmos pėdsakų teoriją sanskrito poetika tiesiogiai sieja su skaitymo aktu. Mes
atsakome eilėraščiui tiek, kiek jis susijęs su mūsų patirtimi, tačiau visiškai nebūtina, kad ta
patirtis būtų gyvenimiško išgyvenimo. Nepatyręs mokinys sujaudintas erotinio eilėraščio dėl
meilės senais laikais karminio pėdsako. Panašiai ir su nebūdinga aistra pedagogai teigia,
kad jei mokinio nesujaudino eilėraštis, tai jo netalentingumo ir blogų savybių ankstesniuose
gyvenimuose pasekmė. Laimei, yra tam tikras skirtumas tarp patirties ir poezijos.