Mijeko Kavakami. Apie ją ir jos atmintį

Tai „21 a. pradžios japonių mažoji proza“ papildoma iliustracija.
Taip pat skaitykite 20 a. japonų klasika: 4-o asmens požiūris
Apie autorę skaitykite >>>>>

JEI tarsime, kad mūsų atmintis – kažkas konkretu, tai visai galima variantas, kad ta dėžutė. Taip, aišku, prielaida pernelyg banali, tačiau banalu dar nereiškia, kad toli nuo tiesos. Galiausiai, mes visi gimstam su daugiau ar mažiau padoria išvaizda, susiduriame ir išsiskiriame su padoriais žmonėmis, diena iš dienos tvarkomės su padoriomis problemomis, o jei trumpiau, tai banaliai gyvename, kol visai nenumirštame. Faktiškai, tai vyksta su kiekvienu. Ir mūsų gyvenimas, tokiu būdu, - viena didelė fatali banalybė.

Tad, jei atmintis man tarsi dėžutė, gėdytis čia nėra ko. Vienintelė problema, jei tai iš viso galima laikyti problema, (ir dar ypač individualia), tame, kad toli dėžutė ne mumyse. Ir iš mūsų pusės būtų klaida laikyti save tokių dėžučių saugykla. Ir manyti, kad kiekvieną jų galima, prieš tai nuo dangtelio nupūtus dulkes, bet kurią akimirką atidaryti, pasimėgauti širdžiai mielu turiniu ar tiesiog įsitikinti, kad viskas ten ir niekas nedingo, - irgi klaida. Iš tikro viskas kitaip. Dėžutė randasi kažkur paraleliai, kitoje vietoje, ir vieną gražią dieną ją mums atneša koks nors nepažįstamas žmogus. „Tavo daiktas? Ar kartais jo neužmiršote?“ Arba ant jūsų užšoka kažkas supykęs ir grūda dėžutę taip, kad vos spėjate ją sugriebti prispaudę prie krūtinės. O kartais ji staiga atsiranda jums po kojomis, - ir kiek besidairytumėte atnešusio, jo jau ir pėdos ataušę.

Negaliu tiksliai nurodyti, kokio dydžio ir formos buvo dėžutė, kurią kartą pateikė man pačiai. Tačiau adresas buvo tikslus.

Aš ir pati nežinau, kodėl – neatsimindama nė vieno veido, nenorėdama nė su vienu tų žmonių susitikti ir įtardama, kad net neturėsime bendrų temų pokalbiui, - aš vis tik nusprendžiau nuvykti į išleistuves tame mažame provincialiame miestelyje. Mes su tėvais jį palikome tą pavasarį, kai baigiau 9-ą klasę. Nuo to laiko aš jame nebuvau nė karto, ten neliko nei giminaičių, nei draugų, nieko. Suprantama, jokių šiltų prisiminimų apie tą vietą taip pat nelikę. Jau senai manęs niekas nesiejo su tuo miesteliu. Tad kodėl aš iškart susiruošiau vykti į ten, į tą susitikimą?

Galbūt, aš tai padariau iš gryno smalsumo arba todėl, kad atsirado laisvo laiko, o gal man buvo tiesiog įdomu, kaip visi tie žmonės, kurie, žinoma, net ir įtarti negalėjo, kad aš atvyksiu į jų susirinkimą, sureaguos į mano netikėtą pasirodymą. Kokia bebūtų priežastis, ji bet kuriuo atveju neverta dėmesio. Ir aš beveik įsitikinusi, kad pagrindine varomąja jėga buvo smalsumas. Kai man į darbą kovo pradžioje atėjo kvietimas į tą susitikimą, atspausdintas kažkokios bevardės tipografijos ant antrarūšio popieriaus, aš nepatvirtinau savo dalyvavimo, kaip reikalavo rengėjai. Aš pamaniau, kad jei tiesiog imsiu ir atvažiuosiu paskirtą dieną, tai bus, kaip čia geriau išsireiškus ... efektingiau.

Specialiai tam susitikimui nusipirkau juodą „Balenciaga1) “ švarkelį, kurį jau senai nusižiūrinėjau, o prie jo buvo rankinė ir vienos naujesnių Ivo Sent-Loreno kolekcijų, džinsai ir „Manolo Blahnik2) “ bateliai su kulniukais – dar iki pirkinio aš kelis kartus mintyse matavausi šį derinį ir likdavau patenkinta. Iš aksesuarų – nei laikrodžių, nei auskarų, tik auksinė grandinėlė su nedideliu deimantu. Visas aprėdas maždaug 500 tūkstančių jenų su uodegyte. Tokijo vakarėliui, žinoma, tai buvo pernelyg casual, tačiau kaimo renginiui – daugiau nei pakankamai. Bendrai, bet kuriuo atveju neblogai. Manęs laukė susitikimas su „mokyklos draugėmis“, tiesiog kaip pirmą kartą. Aš spėjau, kad jos bus susipažinę su Balenciaga ir Manolo Blahnik dirbiniais, pvz., iš interneto, tačiau, buvo akivaizdu, kad nė viena nė karto nieko panašaus neturėjo (net jei tokį daiktą ir nusipirksi, kaime jo nėra kur jį panaudoti). Pamatę mane, jos pradės šnabždėtis: „Tik pažiūrėkite į ją, iš karto matosi – įžymybė. Tai visai kitas lygis“. Ne tai, kad aš siekiau padaryti įspūdį, tačiau reikėjo aiškiai duoti joms suprasti, kad tarp mūsų randasi nematoma riba, ... kažkoks esminis skirtumas, ir kad, jei ne tas susitikimas, mūsų keliai niekada nebūtų susikirtę. Tiesa sakant, būtent tai ir teikė visai tai užmačiai ypatingą, gilią prasmę. Ir kai balandžio pabaigoje aš sėdau į greitąjį traukinį, vykstantį į mano užmirštą – net ir pavadinimą – miestą, aš galvojau, kad visa bus būtent taip. Man norėjosi, kad viskas būtų būtent taip.

Renginys turėjo vykti vietinio, dievo užmiršto viešbučio banketinėje salėje. Viskas buvo baisu. O ko, tiesą sakant, tikėjausi – tai juk kaimas, o kaimui, galbūt, tai ir ne taip jau ir blogai, aš tarsi teisinausi kažkam, jau gailėdamasi, kad aplamai atsidūriau čia, ant fojė patiesto kilimo, kadaise, matyt, buvusio raudono, bet dabar jau išblukusio iki pigios purvinai rožinės spalvos (vietomis, tiesa, beveik fluorescencinio ryškumo). Toks tatai buvo viešbutis. Greta administratoriaus vietos buvo didelė stiklinė vitrina su patamsėjusiais kampais, kurioje buvo išstatyta kažkas aiškiai jai didinga, panašaus į lokio iškamšą. Greta vitrinos įsitaisė absurdiškai gigantiška vaza – virš jos kabojo gremėzdiška dirbtinių spalvų, kadaise ryškių, tačiau dabar gausiai apdulkėjusių, skrybėlė. Įdomu, kiek metų čia visa tai randasi?

Aūū, čia šiandien vis tik lyg ir vakarėlis, ar ne? – tačiau be manęs fojė nieko nebuvo. Už administratoriaus baro sėdėjo vyriškis su atsainia veido išraiška ir drabužiais, tik iš tolo primenančiais kostiumą. Mūsų žvilgsniai susitiko, po to ji, tarsi taip ir reikėtų, atitraukė žvilgsnį, atsistojo ir neskubiai dirbo tarnybinėje patalpoje, durys į kurią buvo už jo darbo vietos. Gūžtelėjau pečiais ir, atsidususi, pasukau link vienintelio šiame viešbutyje lifto, įėjau į jį ir paspaudžiau mygtuką aukšto, kuriame turėjo vykti šiandienos renginys. Pasigirdo skambutis, lifto durys atsidarė – aukšte, kaip ir fojė nebuvo jokios dvasios. Išsiėmusi iš rankinės ir atidžiai perskaičiusi kvietimą, supratau, kad apsirikau aukštu.

Aš vėl įėjau į liftą ir nusileidau dviem aukštais žemiau. Priešais įėjimą į banketinę salę buvo ilgas stalas, už jo sėdėjo dvi merginos su nežymiai pagarbanotomis šukuosenomis, kiek pasitaršiusiomis ir prilaikomomis smeigtukais su perlamutrinėmis galvutėmis, - tokias kartais galima pamatyti per vestuves, praktiškai visose vestuvėse. Toms merginoms jau buvo gerokai virš 30, nei tik ne 40, ir teisingiau būtų jas vadinti tetulėmis, tačiau abiejų buvo superjaunatviškas makiažas (apie kurį galėčiau daug ką pasakyti, tačiau tarsiu tik, kad pasirenkant uždedamas blakstienas jos aiškiai prašovė), kuris derinyje su trapecijos formos suimtomis ties talija sukniomis be rankovių darė jas neatskiriamą viena nuo kitos. Ir vienai, ir kitai ant nuogų pečių buvo užmestas šalis iš organzos3) ar kažko panašaus, permatomo-besvorio – tai, beje, dar vienas privalomas vestuvių dress-kodo elementas. Kai matau tuos šalius, visada nesuprantu, kam jie aplamai reikalingi. Tačiau, kadangi mano aplinkoje nėra žmonių, dėvinčių juos, išspręsti tos mįslės man nepavyksta.

Viena merginų už stalo, iš dešinės, atrodo, pažino mane ir jai akimirkai užėmė kvapą. „Užrašykite savo vardą va čia“, - vos girdimai ištarė ji. Aš atsakydama nusišypsojau ir kuo draugiškiau ištariau: „Atleiskite, tiesiog aš iki paskutinės dienos nežinojau, ar galėsiu atvažiuoti...“ Iš esmės, tos dvi merginos galėjo būti mano ankstesnėmis klasiokėmis, tačiau aš, aišku, jų neprisiminiau, nors kažkiek laiko bergždžiai bandžiau įsižiūrėti į jų veidus. Tačiau žvilgsniu perbėgusi per jų ženklelius, neįmantriuose hieroglifų deriniuose man pasivaideno kažkas pažįstama.

Dešinėje sėdėjusi mergina jau rengėsi paimti rašiklį, kad parengtų kortelę ir man, tačiau tada neryžtingai žvilgtelėjo į mane ir sumurmėjo: „O kokį vardą geriau užrašyti, ankstesnį ar jūsų dabartinį?“. Užduodama tą klausimą, ji net paraudo iš sumišimo. „Kokie niekai, rašykite mano ankstesnį vardą“, - padrąsinau ją. „Na žinoma, žinoma“, - džiugiai pakartojo ji, tarsi bandydama užglaistyti savo, nors ir nežymią, tačiau vis tik kaltę. O mergina iš kairės, irgi paraudusi iš sumišimo, aktyviai palinksėjo, išreikšdama savo pritarimą neaišku kam.

Banketinėje salėje fluorescencinė šviesa negailestingai užliejo apvalius, centre sustatytus stalus. Artimajame kampe stovėjo kelios spintelės ir pora ilgų stalų, padengtų maistu ir gėrimais. O palei priešingą sieną tęsėsi kėdžių eilė. Žvelgdama sau po kojomis aš tyliai prasmukau į tolimąjį salės galą ir atsisėdau ant kraštinės kėdės. Visi ant krūtinės ar pilvo srityje turėjo korteles su vardais; savąją prikabinau tokiu pat būdu. Aš pastebėjau, kad kai kurie dalyvaujantys laikas nuo laiko pažvelgia į mano pusę; ir sėdėjau savo veidui suteikusi tinkamą tam išraišką: nežymi, neapibrėžta šypsena, neskirta niekam asmeniškai, tačiau skirta visiems. Beje, buvau vieninteliu žmogumi salėje, kuris ne stovėjo, o sėdėjo.

Po truputį ėmiau atpažinti į mano akiratį papuolusius veidus, vienas po kito, lyg mažos salytės, išplaukdavo iš vandenyno gelmės ir staiga atsirasdavo beribiame jo paviršiuje – ir būsena „nežinau“ vienu momentu pasikeitė aiškiu „žinau“. Tasai procesas nebuvo panašus į prisiminimą, aš tiesiog skaičiau įsivaizduojamas saleles, atsivėrusias mano minties žvilgsniui. Jaučiau, kad, nors niekas ir nežiūri į mane tiesiai, visi pastebėjo mano buvimą. Beje, aš buvau linkusi apsimesti, kad tai manęs neliečia, ir sėdėjau su ta abejinga išraiška, kuri turėjo nei pritraukti, nei atstumti, arba, atvirkščiai, versti dayti ir tai, ir tai. Aš sėdėjau ištiesusi pečius ir tiesia nugara. Rankinė ilsėjosi ant glaudžiai suspaustų kojų.

Po to, kai vienas po kito pasisakė keli buvę mokytojai, kažkas garsiai šūktelėjo: „Išgerkim už susitikimą!“ – ir vakarėlis prasidėjo. Viso žmonių į salę susirinko kokie 70. Aš negalėjau įvertinti, ar tai atitiko rengėjų lūkesčius. Po kiek laiko vyriška ir moteriška pusės ėmė maišytis – ir banketinė salė atgijo, prisipildydama žmonių balsų ir lėkščių skimbčiojimo. Išlaukusi tinkamą momentą, aš atsistojau ir patraukiau į tą kampą, kur stovėjo stalai. Nuo stalo su gėrimais paėmiau šaltos ulongo4) arbatos stiklinę. Japonų vakarėlis

Grįžusi į savo vietą neskubėdama gurkšnojau arbatą; ir čia prie manęs paskubomis priėjo, jei ne, taip sakant, pribėgo mergina, ant kurios kaklo kabojo masyvi grandinėlė su į ją įstatytais žalsvais brangakmeniais. Ji klestelėjo į kėdę greta manęs ir šūktelėjo: „Kiek metų, kiek žiemų!“ Aš žvilgtelėjau į jos kortelę, tačiau ten parašytas vardas man nieko nesakė, tad tiesiog nusišypsojau ir pasisveikindama linktelėjau.

- Aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad tu atvažiuosi. Tai bent siurprizas! – tardama tuos žodžius aukštu, veriančiu balsu, ji prisidengė veidą, taip parodydama nustebimą, beje, kiek perdėto.
- O kaip kitaip? Man gi norėjosi pasimatyti su buvusiais klasiokais. Aš tiesiog iki paskutinės akimirkos nežinojau savo dienotvarkės, - aš nusijuokiau ir gurkštelėjau iš stiklinės.
- Taip džiaugiuosi tave matydama! Tik pagalvok – tu atvažiavai! – iš susijaudinimo moteris abiem rankomis prie krūtinės prispaudė bokalą su alumi.
- Taip, mokyklos draugai yra labai svarbu. Mes turėjome tiek daug bendra, mes tiek daug laiko praleidome kartu, kvėpavome, galima sakyti, tuo pačiu oru, ... supranti, apie ką?
- Taip, taip, tu teisi. Tiesa. Tai ypač jaučiasi mūsų amžiuje, staiga vėl atsiduri drauge, ir vis tik tarsi prasisuka atgal, pralekia per vieną akimirką, tiesiog kvapą užgniaužia!

Aš, sutikdama, nusišypsojau.
- Tačiau tu, - tęsė ji, - tai kažkas visai neįtikėtina. Aš visąlaik visiems pasakoju, kad mokiausi su tavimi vienoje mokykloje. Kaip ten buvo tame seriale... jau neprisimenu pavadinimo, išgaravo iš galvos... ten dar buvo baldininkas, o tu vaidinai pagrindinio veikėjo jaunesniąją seserį.
- Tu matei tą serialą? Aš taip džiaugiuosi!
- Mačiau. Žinoma, mačiau.
- Žinai, kai vaidini seriale, taip retai pavyksta išgirsti gyvą reakciją, taip sakant, iš pirmų lūpų; ir aš be galo džiaugiuosi, kad man visa tai pasakoji.
- Oi, na aš irgi labai džiaugiuosi. Tiesa, pradžioje tavęs nepažinau. Tavo vardas pasikeitė, o ir tavo įspūdis dabar visai kitas. Tačiau po to aš su kai kuo... kas gi tai buvo, neprisimenu... kalbėjau, o tada staiga man nušvito, aš supratau, kad tai tu. Tai buvo... o dieve, jau prieš 15 m. Reikia gi, tu dabar žvaigždė, - mergina gurkštelėjo alaus ir sunkiai atsiduso. – Tu ne tokia, kaip visi, visai kitokia. Tavo kitokia aura, aš tai iškart pastebėjau, kai tik įėjai. Tu visiškai kitokia.

Na, bendrai paėmus, aš maždaug taip viską ir įsivaizdavau. Ir vis tik buvo kažkas keista tame, kad būtent ši mergina būtent čia kalba man apie mano ypatingą aurą, o aš taip ir neatsiminiau, kas ji. Atrodė, kad tas mielas pokalbis tęsis amžinybę, viena po kitos prie mūsų prieidavo kitos merginos su savo stiklinėmis ir bokalais, - ir jau aplink susirinko būrelis. Jos norėjo pasidalyti asmenukę su manimi su savo telefonais ir paklausti gandų apie kitas aktores ir aktorius. Joms norėjosi pakalbėti apie Tokiją, aptari paskutines mados tendencijas. Besibūriavusios aplink mane merginos buvo arba apkūnios ir beformės lyg maišai, arba tokios liesos ir kaulėtos, kad atrodė gerokai vyresnės nei buvo iš tiesų. Tačiau visos jos man kėlė tą patį pojūtį, koks sietinas su pasakymu „viduriniojo amžiaus žmonės“. Tikriausiai visos jos turėjo vyrus ir vaikų; jose jautėsi tam tikras atsipalaidavimas, būdingas tiems, kas ištisomis dienomis valgo ir miega savo malonumui ir net nebando nors kiek su savimi padirbėti. Gal jos ir iš tiesų seka mados naujienas ir tendencijas, tačiau ir spalvų gama, ir medžiagos faktūra – viskas jų aprėduose buvo ne taip. Suknios ir palaidinukės, su kuriomis jos atėjo į šį vakarėlį, buvo pasiūtos iš pigaus polistirolo. Šios merginos aiškiai skaitė ne tuos žurnalus ir garbino ne tas garsenybes. Viena iš vis buvo apsirengusi kostiumėliu, primenančiu mokyklinę uniformą: mini suknelė su klostėmis, ilgi golfai. Aš tyliai atsidusau ir dar kartą gurkštelėjau iš stiklinės, nepaliaudama šypsotis.

Kelis kartus ėjau prie stalų su maistu ir gėrimais, o likusį laiką sėdėjau savo vietoje ir kalbėjausi su prieinančiomis prie manęs merginomis, o su vaikinais, besibūriavusiais kitoje salės pusėje, - su tais plinkančiais, pilvotais, įsispraudusiais į dvieilius švarkus, - su jais ir žodeliu nepersimečiau. Mane pasiekdavo vis garsėjantys – pagal apgirtimo laipsnį – balsai ir atskiri džiūgavimo šūksniai. Kai kurie vaikinai net surengė kažką panašaus į imtynes; atrodo, kad jų smegenys liovėsi vystytus iškart po 9-os klasės baigimo, o, galbūt, tokiu būdu jie bandė paslėpti savo sumišimą, - vienu žodžiu, šventė vyko visu įkarščiu.

Kol mes moterys, pasikalbėdamos, stebėjome tą erzelynę, prie mūsų besipainėjančiomis kojomis priėjo tamsiaodė, įraudusi mergina, - ne tai girta, ne tai ligota. Priėjo ir sustojo greta. Sumurmėjo kažką, matyt, kažką šmaikštaus, ir garsiai nusikvatojo. Ant jos pakaušio puikavosi juodas kaspinas. Jos veide man pasivaidena kažkas pažįstama. Akys? Vokai? Antakiai? Tam tikras jos figūros kampuotumas irgi buvo man pažįstamas. Aš staiga prisiminiau – ji užsiminėjo teniso sekcijoje ir tarp merginų išsiskyrė savo tamsoka oda ir tuo, kad nė vieno nereikšmino. Dabar ji atsisėdo į gretimą kėdę ir į mane įsmeigė veriantį žvilgsnį. - Ką dabar darai? – paklausė ji.
- Dabar aš, atrodo, kalbuosi su tavim, - atsakiau su šypsena.
- Ne, aš ne apie tai. Kuo gi dirbi? – nuo išgerto kiekio jos liežuvis painiojosi. Ir kada ji spėjo prisigerti tiek? Vakarėlis lygtai dar ne taip senai prasidėjęs. – Girdi, tu grįžai, ar ką? Į čia.
- Kuria prasme „grįžau“?
- Nu, šitą, atgal atsikėlei.
- Ne, aš tiesiog atvykau prieš pora valandų ir netrukus išvažiuosiu, kai viskas baigsis.
- Aaa. Tiesiog šitą, tavęs jau senai... kažkiek metų jau nerodė, na, per teliką, štai ir pagalvojau, gal tu grįžai... – ji vyptelėjo. – Kažkaip apie tai pagalvojau.

Aš nusišypsojau ir pakraipiau galvą.
- Girdi, šitą, o ką šiaip daro šitos, na, ... tipo aktorės?
- Paprastai jos dirba.
- Dirba aktorėmis?
- Tiksliai.
- Be..et... tavęs jau nėra telike. Iš ko tada gyveni?
- Aktorių reikia ne tik televizijoje; jie dirba ir teatre, pavyzdžiui, o spektakliai vyksta tik Tokijuje.
- teatras? A, ... nu taip, taip,... bet argi iš to pragyvensi? Arba, ... oi, tu ką, irgi papildomai uždarbiauji? Kaip paprasti mirtingieji? Tokijuje, tikriausiai, krūva visokių chaltūrų. Tai, aišku, prikolna. Bet nelengva, a? Mes juk nejaunėjam.

Aš klausiau su šypsena Merginos aplink irgi šypsojosi, tačiau tenisininkė vis niekaip atstojo, ir kažkokią akimirką likusiųjų veiduose pasirodė nepasitenkinimo išraiška, vėliau jos pritilo ir, galiausiai, viena po kitos ėmė nueidinėti. Buvusi tenisininkė buvo visiškai girta ir kvailai juokėsi iš savo pačios juokelių. Ji sėdėjo praskėtusi kojas ir pamažu nuslinkdama nuo kėdės. Jos stambios pėdos, įspraustos į pigius batelius-valteles, iš užpakalinės pusės buvo gausiai subraižytos ir nusėtos jau išblukusiomis mėlynėmis. Iškart virš kulkšnių pūpsojo treniruoti raumenys, tad trumpos blauzdos panašėjo į dvi deformuotas batatų lysves – tokių tikriausiai niekas nepirktų dėl išsigimusios formos. Aš kurį laiką apžiūrinėjau jos apatines galūnes, tingiai pagalvodama apie tai, kad juk taip surėdyta pasaulyje – yra gražios kojos, o yra ir negražios. Aš praleidau pro ausis viską, ką ji kalbėjo, o po to žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau, kad nuo vakarėlio pradžios praėjo jau pusantros valandos.

„Tai ir suprantama, žinoma, tačiau, tiesa sakant, ko aš į čia atvažiavau? – staiga pagalvojau. – vardan ko?“ Ir čia pat nevalingai nusišypsojau. Tai buvo šypsena, taip sakant, pasididžiavimo. Juk dar iki važiavimo į čia aš visa tai maždaug taip ir įsivaizdavau – mano pasirodymas miesteliūkštyje, kurio nepajėgiau priimti kaip savo praeities dalį; mano dalyvavimas tame pasigailėtiname susirinkime... tiesiog pritrenkia, kiek tai, ką dabar jaučiau, atitiko tai, ką numačiau. Aš galėjau kiek tik nori nusiteikti tam, kad viskas būtų kitaip, - tai jau neturėjo jokios reikšmės. Viskas banaliausiai tekėjo nuvalkiota vaga, vystėsi griežtai pagal nustatytą tvarką ir artėjo prie neišvengiamos pabaigos. Ir tas paprastumas man pasirodė kažkuo net patraukliu.

Tiksliai pusantros valandos iki super-ekspreso išvykimo, mane išvesiančio atgal į Tokiją, išėjau iš triukšmingos banketinės salės ir pasukau į tualetą. Taip sakant, užsukti pasitvarkyti ant kelelio. Pakeliui patikrinau mobilųjį telefoną ir aptikau du praleistus skambučius. Abu iš mano menedžerio. „Kad tu padvėstum“, - pagalvojau. Jo geidulingas veidas, apdribusi oda ant pilvo, ištvirkę juokeliai – šlykštaus vulgarumo kvintesencija. „Kad tu padvėstum“. Tačiau jei padvės, ką aš tada darysiu? Staigiai iškvėpiau ir įkišau telefoną į pačią rankinės apačią.

„Ką gi aš čia dariau, kaip praleidau tris metus, kai mokiausi šioje mokykloje?“ – svarsčiau, kol ėjau išblukusiu kilimu į tualetą. Vis tik keista: aš specialiai atvažiavau čionai iš toli, specialiai mandagiai kalbėjausi su buvusiais bendramoksliais – ir nesutikau nė vieno žmogaus, kurį gerai atsiminčiau. Tiesiog nuostabu, kiek daug aš užmiršau.

Gal aš neturėjau draugų? Gal jų ir buvo. Tačiau niekas iš šiandien sutiktųjų nesugebėjo padaryti taip, kad aš atsiminčiau. Velniai su tais draugais, buvo jie ar nebuvo – tai ne esmė: aš aplamai nieko gerai neprisiminiau ir negalėjau prisiminti iš to, kad įvyko su manimi per tuos tris metus. Aš tai suvokiau tą pačią akimirką, kai gavau pakvietimą. Kaip besistengiau pažvelgti į praeitį, ji buvo nuo manęs uždengta kažkokia skraiste, glaudžiai apvyniojusią mano galvą ir uždengusią akis: peizažai, nutikimai, pašnekesiai – ką besistengiau prisiminti, viskas buvo kažkuo vaiduoklišku, pusiau nutrintu. Būna, matai šviesą už lango, ir supranti, kad metas – dienos, tačiau kiek besukiotum galvą į šonus, negali nustatyti tikslaus laiko. Bet kokia pastanga prisiminti ką nors konkretaus atvesdavo prie to, kad visi mintiniai vaizdiniai sparčiai blyško ir išskysdavo, ir aš netikėtai suprasdavau, kad su jaus neturiu jokio santykio.

Aš pastūmiau duris ir įėjau į tualetą. Veidrodyje išvydau merginos, stovinčios prieš kriauklę, vaizdą. Mūsų žvilgsniai susitiko. Tada pastebėjau kortelę, kabančią prie jos juosmens, tačiau negalėjau įžiūrėti, kas joje parašyta. Kai išėjau iš kabinos, ji vis dar stovėjo toje pat vietoje, užsiėmusi savo telefonu. Aš priėjau prie kriauklės nusiplauti rankų, ir mūsų žvilgsniai vėl susidūrė veidrodyje. Japonų vakarėlis

- Seniai nesimatėme, - tarė ji ir pasuko savo kortelę taip, kad geriau matyčiau. Tada balsu pasakė savo vardą.
- Ir iš tikro, seniai, - nusišypsojau jai.

Ji buvo neaukšta, labai išblyškusi, su nežymiu, vos pastebimu makiažu. Ji buvo su dailiais ovalo formos akiniais sidabro rėmeliais. Tikriausiai, jos regėjimas buvo labai prastas, storų lęšių pakraščiuose matėsi oda, tarsi suspausta tarp rėmelių ir stiklo. Paprasta balta palaidinė kontrastavo su blizgančiais juodais plaukais nerūpestingai sudėtais „vėjas plaukuose“ stiliumi. Aš prisiminiau, kad mokiausi su ja 7-je klasėje. Mergina įsidėjo telefoną į rudą rankinę, atsuko kraną, išspaudė lašelį skysto muilo ant delno ir tvarkingai nusiplovė rankas po vandens srove. Aš sekiau jos veiksmus, šluostydama rankas nosine. Jos delnai atrodė pernelyg dideliais lyginant su kitomis kūno dalimis.

- Gana daug žmonių atėjo, ar ne? – pasakė ji su malonia šypsena. Aš irgi nusišypsojau kaip atsakymą.
- Aš abejojau, ar verta man ateiti – mokykloje neturėjau artimų draugų. Tačiau sako, kad žmonės su metais tampa malonesniais. Visi šiandien buvo tokie mandagūs.
- Mandagūs? Tiesą sakant, aš irgi labai su niekuo nedraugavau, tačiau tikrai viskas praėjo gana draugiškai ir nevaržomai.
- Na, jiems, tikriausiai, gauti drąsos būtų prie tavęs nesivaržydami.

Mes tęsėme ta pačia dvasia, plepėjome apie tą ir kitą, kaip geri seni klasiokai, beje be jokių apkalbų, kas kuo užsiima ar užsiėmė. Vietoje to ji man papasakojo apie bandeles, kurios vienu metu buvo pardavinėjamos mokyklos parduotuvėje, ir apie paslaptingą koloną, stovėjusiai neaišku kodėl mokyklos medicinos punkto viduryje. Dar ji prisiminė apie šintoizmo šventyklą, kurią mums uždavė nupiešti per piešimo mokyklą, ir apie aptemptus šortukus, buvusiais viso labo pagerintomis trumpikėmis, kuruos mes, mergaitės, privalėjo dėvėti per fizinio ugdymo pamokas. Klausydama jos, aš staiga prisiminiau, kad tuos šortukus apsimaudavau kiekvieną dieną. Ir ne tik per fizinio ugdymo pamokas. Aš juos nešiojau nuo ryto iki vakaro – ir mokykloje, ir namuose. Nebuvo nė vienos dienos, kad jų neapsivilkčiau. Aš nežinau, iš kur tai ištraukiau, tačiau tada man atrodė akivaizdu, kad nėra nieko gėdingiau nei vaikščioti paprastomis trumpikėmis. Kas kita – mėlyni šortukai. Jie man buvo apsauga; ir aš atidžiai sekiau, kad įprastinės trumpikės išlįstų iš po jų, ir neatleisdavau sau, jei trumpikės pasirodydavo nors milimetru. Nežinau, kuo paaiškinti šį įprotį. Nesupranta, kaip galėjau diena po dienos vaikščioti su tais nenatūraliai ankštais šortukais. Atrodo, neapsaugotumą išgyvenau kaip nuodėmingumą.

- Visai nesuprantamai, kam tai buvo reikalinga, - tariau tarsi sau pačiai.
- Taip, aš irgi nežinau, kokia to prasmė, - tarstelėjo ji. Ji tuo metu atrodė labai rimta.

Mūsų pokalbis tęsėsi. Atrodė, kad jai visiškai nesvarbu, kuo aš užsiimu, ir aplamai, jai buvo neįdomu kalbėti apie mane. Po to ji papasakojo, kad mūsų 7-os klasės vadovė žuvo autoavarijoje. Ji dėstė muziką - jauna, pilna jėgų. Aš prisiminiau, kad ji visada suimdavo savo vešlius tamsius plaukus į didelį apvalų kuodą ir prismeigdavo ornamentuotais smeigtukais. Aš tarytum tikrovėje išvydau, kaip ji eina per mokyklos kiemą su knygomis rankose – kiek kartų mačiau tokį vaizdą pro mūsų klasės langą.

- Aš girdėjau, kad ji žuvo iškart po mūsų išleistuvių. Tikriausiai kas nors iš klasiokų net nuėjo į laidotuves.
- Aš nieko nežinojau. Su tėvais persikėliau į kitą miestą praktiškai iškart, kai tik baigėsi mokslo metai. Pirmą kartą apie tai girdžiu.
- Kalba, kad žmogui ne taip paprasta numirti, o pasirodo, vis tik labai paprasta. Viens, - ir tavęs nėra.
- Na taip, tikriausiai, - ištariau aš. – O žinai, tarytum kalbėjo, kad į šiandienos susitikimą atvyko apie 70 žmonių. Tačiau tikriausiai buvo ir tokių, kurie neatsiliepė į kvietimą, o kai kurių tiesiog nepavyko rasti.
- Aha.
- Klausyk, tai kiek keista taip kalbėti, bet... įdomu, o yra kas iš mokinių, kurie jau mirę? Ar mes vis dar per jauni? – aš, pati nežinodama kodėl, staiga apie tai prakalbau, - matyt naujiena apie klasės vadovės mirtį man padarė įspūdį. Mano pašnekovė nieko neatsakė, tiesiog tylėdama stovėjo greta. O šiaip, man nepasirodė, kad kažką būčiau padariusi ne taip, - mano klausimas visai atitiko temą, į kurią staiga pakrypo mūsų pokalbis. Todėl aš nesupratau, kodėl mano pašnekovė, kuri iki tol daug ir mielai kalbėjo, staiga nutilo. Ji žvelgė man tiesiai į akis, tarsi norėdama mane išbandyti.
- Yra viena mergina, kuri mirė, - pagaliau tyliai pratarė ji. Ir man nespėjus paklausti, kuri, pasakė pati.
- Kodzuė Kurosava.

Tą vardą žinojau, - atmintyje iškart iškilo veidas, smulkutės, vaikiškai mielos mergaitės su juokinga uodegėle pakaušyje ir mokykline kuprinaite ant nugaros. Aš labai stengiausi, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti, kaip ji atrodė vėliau, kai paaugo. Mes kartu mokėmės pradinėje mokykloje, du metus – penktoje ir šeštoje klasėje. Ji gyveno visai greta, mes buvom kaimynėmis ir neatskiriamomis draugėmis. Aš dažnai ėjau pas ją į svečius, mes kartu žaidėme, piešėme, gaminome lėles, leidome paskaityti viena kitos dienoraščius. Kartais mes pasiimdavome dėžutes su pietumis ir visai dienai dviračiais išvažiuodavom į parką. Tačiau, kai perėjom į šeštą klasę, kažkodėl žaisti liovėmės. Nieko tokio nenutiko. Tiesiog mes kažkaip išsiskyrėme į skirtingas kompanijas ir net į mokyklą rytais ėjome ne kartu, o su kitais vaikais. O kai užbaigėm pradinę mokyklą, mus paskirstė į skirtingas klases, tad mūsų draugystė natūraliai visiškai pasibaigė ir mes visai nustojome bendrauti. Negaliu paaiškinti, bet beveik įsitikinusi, kad praktiškai kiekvienos mergaitės gyvenime ateina tokia akimirka, savosios grupės, savo vietos paieška. Štai tokie pokyčiai augant. Tačiau šiaip iki šiandien, kol neišgirdau to vardo, savo vaikystės draugės ne karto neprisimindavau.

- Kada ji mirė?
- Prieš tris metus.
- Kodzuė... Atrodo, ji nustojo eiti į mokyklą septintos klasės pabaigoje, ar ne?

Aš bandžiau prisiminti, kai tai buvo, - po pradinės mokyklos mes beveik nesimatėme, o jei atsitiktinai ir susitikdavome, niekada nesikalbėdavome. Tada kažkuriuo momentu mane pasiekė gandai, kad ji metė mokyklą, nors aš niekada ir nesužinojau kodėl.

- Prieš tris metus. Ne taip ir senai.
Mergina linktelėjo.
- Ar ji sirgo? Šiandienos vakarėlyje apie ją nekalbėjo. Ar kas nors žino, kad ji mirė?
- Supratimo neturiu. Tačiau ji mirė ne nuo ligos.
- Irgi avarijoje?
- Ne, mirtis nuo bado, - ji ištarė tai taip, tarsi ji vadovėlyje perskaitytų svetimą žodį, su kuriuo susidūrė pirmąkart gyvenime.
- Mirtis nuo bado? – nustebusi pakartojau. – Ji mirė iš bado?
- Taip, Kodzuė Kurosava mirė iš bado. Ją rado kambaryje, tai buvo vasarą. Rado negyvą jos kambaryje.
- Ji gyveno viena?
- Viena. Savo tėvų namuose. Visa jos šeima išvažiavo. Šis atvejis buvo spaudoje, beje. Ir laikraščiai rašė. Jei paieškosi internete, greičiausiai rasi.

Ji lengvai apsiduso ir pasitaisė akinius. Tada paėmė savo rankinę ir tvarkingai pasikabino ant peties.

- Gerai jau, eisiu, - ištarė ji taip, tarsi šiandienos vakarėlyje ji pasirodė vien tam, kad man praneštų apie Kodzuės mirtį, ir dabar, kai darbas padarytas, ji daugiau neturi priežasties čia likti. Aš nežinojau, ką atsakyti, tačiau kai ji ėjo pro šalį, išsunkiau su iškankinta šypsena: „Na, iki. Iki greito susitikimo“. Ji neatsakė. Tik prie pačių durų, pasisukusi į mane, pažvelgė tiesiai į akis ir tyliai ištarė: „Aš žinojau, kad tu atvažiuosi. Turėjau nuojautą“. Tada ji stumtelėjo duris ir išėjo.

Grįžau į banketinę salę ir pabandžiau surasti tą merginą, tačiau jos niekur nebuvo. Vakarėlis vis dar tęsėsi, žmonės triukšmavo, linksminosi, kai kas jau dainavo karaokę. Aš be jėgų sudribau į kėdė su stikline vienoje rankoje ir litriniu alaus buteliu kitoje. Aplamai imant, aš ne atspari alkoholiui ir geriu mažai, ypač paskutiniais metais, tačiau dabar kažkodėl visai neapgirtau.

Kaip 30 m. su trupučiu moteris gali mirti iš bado? Aš pabandžiau tai suprasti, tačiau nieko neišėjo. Kodzuė Kurosava. Vaizduotė man piešė vaizdą mergaitės, žemesniųjų klasių mokinės. Jos plaukai visad buvo suimti į uodegytę, ji turėjo gražią apvalainą kaktą. Jos balso neprisiminiau. Šuo. Atrodo, ji turėjo šunį. Pradėjau prisiminti. Tiksliai, jų namuose gyveno rudas kiemsargis. Jis visad susirangydavo po veranda, o mes ištraukdavome jį iš ten ir nešiodavom ant rankų. Atsimenu, kaip mane siutino, kad šuns letenos, išsiteplioję drėgna žeme, ant mano rūbų palikdavo purvinas dėmes. Kaip mes vadinom tą šuniūkštį? Aišku, ne man prisiminti. O kartą mes atsitiktinai nufotografavome pamėklę. Ant Kodzuės peties tarsi buvo uždėta kažkieno ranka, o ant mano dešinės kojos, kiek apsivyniodamas apie ją, kilo pusiau permatomas baltas dūmelis. Mes nelabai supratome, ką darome, tačiau, dėl visa ko, apibėrė nuotrauką druska, padegėm ją degtuku ir pakaukėm, kol ji sudegs. Pelenus užkasame prie greta buvusio ryžių lauko. Ar Kodzuė turėjo brolį? Ar seserį? To aš neprisiminiau, nors... esu beveik įsitikinusi, kad ji buvo vieninteliu vaiku. Jos namuose niekada nieko nebuvo. Kambariai buvo nedideli, o ir pats namas nebuvo didelis. Jos tėvai visad dirbo iki vėlaus vakaro. Tik kartą ji pakvietė mane vakarienės. Prie stalo buvome trise: aš, Kodzuė ir ko motina. Atsimenu, aš labai nervinausi. Būtent ten aš pirmąkart pabandžiau dešrelę be odelės. Tai buvo taip bjauru, kad negalėjau jos nuryti ir slapta išspjoviau, kai niekas nematė. O gal Kodzuė pastebėjo? Kambariuose viešpatavo baisi betvarkė. Ir virtuvėje. Kambarys, maždaug 6 tatamių dydžio, kuriame žaidėme, buvo užverstas žaislais, žurnalais, vaikiškomis knygutėmis, išskalbtais skalbiniais, rankšluosčiais, antklodėmis ir dar dievas žino kuo. Tarp tų užvartų mes tiesiogine prasme išsikasdavome sau vietą, kad galėtume prisėsti pažaisti. Langai buvo į vakarus ir prieblandoje prieš saulėlydį užuolaidos imdavo skleisti tamsiai oranžinį spindėjimą. Atsimenu, mane tai baugino. Man atrodė, kad dabar ir aplink tankėjančios tamsos į mane nutįs nežmoniškai šiltos rankos, sugriebs už kulkšnių ir nusitemps kažkur, neaišku kur. Ir toje tamsoje mes visada... mes su ja dviese visada...

Tą akimirką kažkas nutiko. Man pasirodė, kad prieš save matau kažkieno siluetą. Aš įtempiau akis, bandydama įsižiūrėti į tą žmogų. Ir aš pamačiau ją. Kodzuę Kurosavą, mergaitę Kodzuę. Ji stovėjo ten, kambaryje, visiškai nuoga. Ji nusivilko visus drabužius; ir užuolaida už jo nugaros ištirpo tamsiai oranžinėje prieblandoje. Ji žvelgė man tiesiai į akis.

Aš krūptelėjau ir atsipeikėjau, pakėliau žvilgsnį nuo stiklinės su alumi, kurios dugne jau kurį laiką kažko bergždžiai ieškojau. Dingo užgultų ausų, tarsi nuo kažkada į jas patekusio šilto vandens, pojūtis – ir aš staiga išgirdau balsus ir garsų juoką, vakarėlio, tebevykstančio ryškiai apšviestoje banketinėje salėje, triukšmą ir gaudesį. Aš atgavau kvėpavimą. Tada giliai įkvėpiau ir, pridengusi burną delnu, kad nebūtų pastebima, lėtai iškvėpiau į delną.

Po kurio laiko apsinuoginusios Kodzuės Kurosavos vaizdas vėl iškilo mano galvoje. Aš gerai mačiau jos veido išraišką, iki tol dengiamą prieblandos, - tikriausiai mano akys jau spėjo priprasti prie tamsos. Nežinau, ar galima išraiška pavadinti bet kokį išraiškos nebuvimą. Kodzuė Kurosava stovėjo ir atidžiai į mane žiūrėjo, bet jos veide nieko nebuvo galima įskaityti.

Tame pačiame kambaryje Kodzuei su Kurosavos pavarde teko išsirengti nuogai.

Aš nuėjau ir paėmiau dar vieną butelį alaus. Prisipyliau stiklinę ir išgėriau. Kodzuei pavarde Kurosova teko išsirengti nuogai. Tai aš ją priverčiau. Aš liepiau jai nusivilkti drabužius. Tame pačiame kambaryje aš visada verčiau ją nusirenginėti. Kai aš aiškiai, skiemenimis, ištariau sau tuos žodžius, staiga pajutau, kaip tarsi išprotėjusi plaka mano širdis. Aš vėl išvydau jos nuogą kūną. Pirštai įsikibusi į alaus stiklinę, sutelkiau dėmesį į tai, ką man atskleidė mano atmintis, kad tik nieko nepraleisčiau. Mes su Kodzuė buvome neatskiriamos draugės. Visada kartu - ir mokykloje, ir po jos. Kiek laiko es taip draugavome? Metus? Galbūt net ilgiau nei du metus. Ir kažkuriuo momentu – su žmonėmis, kartu praleidžiančiais visą laiką, tai nutinka dažnai ir nepriklauso nuo amžiaus – mūsų santykiuose atsirado pokytis, pradžioje vos pastebimas. Viskas prasidėjo nuo jos pakvietimo. Būtent tą dieną, kai Kodzuė Kurosava pasakė man: „ateik, kartu pažaisim pas mane“, nutiko tai, kas nutiko. Aš žinojau, kad kol visai nesutems, niekas iš suaugusių negrįš namo, ir liepiau jai nusivilkti drabužius. Ir paliečiau jos kūną.

Kodėl tai nutiko su mumis? Kodėl aš galėjau tai padaryti? Pradžioje tai buvo paprastas vaikiškas žaidimas. Tačiau kuo ilgiau mes žaidėme, tuo mažiau likdavo to lengvumo, kuris būdingas vaikiškiems žaidimams, kol galiausiai jis virto slaptu, draudžiamu užsiėmimu, apie kurį negalėjom niekam papasakoti, ir net tarpusavyje nesiryždavom apie tai kalbėti. Man visa tai buvo rimta. Likdama apsirengusi, aš, tarsi tai būtų kažkoks slaptas ritualas, priversdavo Kodzuę Kurosavą nusirengti nuogai ir stovėti priešais mane, o pati glosčiau vos išryškėjusias krūtis, laižiau ir čiulpčiojau spenelius, dar neįgavusius būdingos spalvos ir formos. Tada ją versdavau atsigulti ant nugaros ir, pirštų galiukais praskleidusi vos pradedančias pirmais tamsiais plaukeliais dengtis dideles lytines lūpas, ilgai, po kelias minutes, neatsitraukdama žiūrėjau į vidų, o tada į tą linijų raizginį įleisdavau savo liežuvį, ir galiausiai ten sukišdavau pirštų galiukus. Suprasdama, kad apie tai niekas jokiu būdu neturėjo sužinoti, guliausi ant nusirengusios Kodzuė Korusavos, praverdavau jos lūpas ir į ten lašinau savo seiles, priversdama ją nuryti iki paskutinio lašo. Tada vėl aplaižydavau jos spenelius. Ir jos nežymiai pabrinkusį klitorį – tada aš dar nežinojau, kad tasai taip vadinasi. Ir sakiau jau, kad ji pati ten liestų. Kodzuė leido su savimi daryti viską, ką aš norėjau. Ji neatrodė nei išsigandusi, nei nepatenkinta. Ji tiesiog tylėdama paklusdavo, atlikdama viską, ką aš jai sakiau. Nuolatinėje baimėje buvau aš. Ko aš bijojau? Kad mus užklups suaugusieji? O gal, darydama tai, ko niekaip nederėjo daryti, aš jaučiau savo kaltę?

Kodėl taip elgiausi? Aš ir pati nežinau. Apie ką galvojau tada? Gal visai apie nieką. Gal tai buvo paprastas smalsumas, noras suprasti, kas tai yra seksas, kas tai yra lytinis ryšys. Aš patenkinau savo smalsumą su savo geriausios draugės pagalba. Štai ir viskas, ir nieko daugiau. O gal, nors apie tai niekas ir nekalba, galbūt daugelis mergaičių tame amžiuje praeina kažką panašaus. Juk tai amžius, kai mes nemokam nei teisingai priimti, nei teisingai atmesti jausmus, kurių dar nesuprantame ir kuriuos sunku išreikšti žodžiais: seksualinis smalsumas, artumo jausmas, paslapties pojūtis. Ir gali būti, kad visai natūralu ir neprieštarauja prigimčiai. Bendrai imant, galima ir toliau tęsti be galo bandant išgalvodami paaiškinimus apie mergaičių seksualumą, tačiau tai jokiu būdu nepadės suprasti tikrąją klausimo esmę. Viena galiu pasakyti tikrai: ne tik prisiminimai apie tai, ką aš dariau su Kodzue Kurosava tuščiuose namuose, bet net pats mergaitės su tokiu vardu egzistavimo faktas buvo visiškai išimtas iš mano atminties. Netrukus po perėjimo į septintą klasę Kodzuė liovėsi rodytis mokykloje, o trisdešimties metų mirė iš bado. Man – ta pati mergaitė, kurią pažinojau mokykloje.

Aš pavėlavau į paskutinė super-ekspresą. Vakarėlis baigėsi grupine foto sesija banketinės salės centre ir buvusių mokytojų ir renginio organizatorių atsisveikinimo kalbų raundu. Kažkas pasiūlė pratęsti šventę kitoje vietoje; ir mes visa minia suėjom į liftą ir nusileidome į pirmą aukštą. Aš priėjau prie administratoriaus, kad užsisakyčiau numerį viešbutyje. Vietoje vyro ten buvo moteris. Ji man padavė apsigyvendinimo kortelę ir rašiklį: „Užpildykite kuo labiau nuodugniau“, - pasakė ir vėl nuėjo į tarnybines patalpas. Kol aš pildžiau kortelę, įrašydama pavardę, telefono numerį ir pan., išgirdau, kad kažkas mane pašaukė vardu. Už manęs stovėjo merginų grupelė – mano klasiokių.

- Jei čia nakvoji, ar negalėtum priimti į savo numerį? – jos susirūpinusiais veidais parodė ant sofutės snaudžiančią tenisininkę, miegančią panašią į kažkieno per skubėjimą pamirštą lagaminą.

Ji gėrė visą vakarą, nepaliaudama, ir gana ilgai buvo kompanijos siela, tačiau vėliau staiga užmigo banketinės salės kampe. Kažkas ją nuleido žemyn liftu, tačiau visai išbudinti nepavyko. Jos telefonas buvo užkoduotas, paskambinti nė vienam jos pažįstamam nebuvo galimybių. Ir, aišku, niekas nežinojo, kur ji gyvena. Palikti miegoti fojė? Ne, tai ne variantas. Aš perpildžiau kortelę dviviečiam numeriui ir pasiunčiau merginas pasirūpinti gėrimais į artimiausią visą parą veikiančią parduotuvę. Po to kažkaip užtempėme miegančią tenisininkę į mano numerį ir paguldėme į lovą. Ji buvo neįtikėtinai sunki.

- Tikiuosi, jai nėra alkoholio apsinuodijimo, - nervingai sumurmėjo viena merginų.

Į apsinuodijimą nebuvo panašu. Miegančioji neatrodė išvarginta; priešingai, jos išvaizda buvo visai pakenčiama, tad pasakiau merginoms: „Tegu lieka, aš ją prižiūrėsiu“.

Pagaliau visos išėjo. Aš prisėdau ant lovos kraštelio ir pažvelgiau į ramiai miegančią tenisininkę. Mano galva buvo tuščia. Ar tai nuo nuovargio, ar tai nuo išgerto kiekio. Paprastai aš niekada nebūčiau atsidūrusi tokioje padėtyje, tačiau man buvo vis vien, pati nežinau kodėl. Aš net nesupykau. Priešingai, aš pajutau palengvėjimą, kad kažkas yra su manimi ir savo buvimu papuošia mane užliejusį vienatvės jausmą, kad ir kas, kad tasai kažkas girtas ir nieko nesuvokia? Tai buvo kažkas nauja, anksčiau nepatirtas jausmas. Nuo vienos merginos kojos kabojo batelis, kita koja buvo basa. Aš paieškojau trūkstamo batelio ir, nors ne iš karto, radau jį po lova ir tvarkingai abu batelius padėjau ant grindų. Tada truputį pagalvojau, ar verta man nuimti plastikinį lankelį, prie kurio buvo pritvirtintas juodas kaspinas. Galiausiai nusprendžiau jo neliesti. Tam metų laikui naktis buvo gana šilta, tad jos net neužklojau. Gurkštelėjusi pora gurkšnių mineralinio vandens, nuėjau į dušą, nusirengiau ir atsukau kraną, Karšto vandens srovė buvo kaip tik. Aš srovei pakišau savo kūną, ant delno išspaudžiau truputį šampūno ir išmuilavau galvą.

Stengiausi apie ją negalvoti, tačiau Kozuės Kurosavos vaizdas nuolat iškildavo mano galvoje. O ta mergina, su kuria susidūriau tualete, ji, ar tik ne specialiai manęs ten laukė? Gal ji su Kodzue buvo draugėmis? Ji nesimokė su mumis pradinėje mokykloje, taigi, jei jos ir draugavo, tai tik nuo septintos klasės. Tačiau jos tikrai mokėsi skirtingose klasėse, be Kodzuė metų pabaigoje liovėsi vaikščiojusi į mokyklą. Tad kas gi bendro tarp jų? Kodėl visa tai ji man papasakojo? Nors aš pati pajudinau tą temą, ... tačiau ar tai gali būti paprastas sutapimas? O jei ji kažką žino apie mane Kodzuę dar iš tada, kai Kodzuė dar buvo gyva? Gal ji žino, kas vyko tarp mūsų? O gal, ... o gal, tai kažkaip susiję su jos mirtimi? Nuo tos minties mane ėmė krėsti virpuliai. Su vargu patryniau pečius delnais, tarsi bandydama nubraukti nuo jų skruzdėlytes.

„O iš kitos pusės, - pagalvojau, - koks man, tiesą sakant skirtumas? Argi tai ne paprasčiausia, banali istorija, kuri galėjo nutikti su bet kuo?“ Atsakymo į tai nežinojau. Bendrai imant, aš net nebuvau šimtu procentų įsitikinusi, ar visa tai tikai įvyko su manimi. Tai visai nesunkiai galėjo būti svetima istorija, kurią kažkur išgirdau ir išsaugojau kaip savo prisiminimą. Be to tai galėjo būti vien mano vaizduotės žaidimas. Kas galėtų įrodyti priešingą? Kodzuė Kurosava mirė, jos atmintis išėjo su ja, ir laikas, mūsų praleistas kartu, dabar egzistavo tik mano sąmonėje. Jei aš užmiršiu apie jį, tai bus tas pats, kaip ir aplamai niekada nebuvo. Tačiau, ... argi galiu tikrai žinoti, kad iš tikro yra taip? O kas, jei su mūsų egzistavimu ir ...

Ir tą akimirką pajutai kažkokį judesį už nugaros. Aš atsisukau ir nosis į nosį susidūriau su kažkokia išsitepliojusia būtybe, kurios visas veidas buvo išteptas nutekėjusiu tušu ir kitokia kosmetika. Aš šūktelėjau ir nugriuvau vonioje, skaudžiai šlaunimi atsitrenkusi į bortelį.

- Atleisk, nenorėjau išgąsdinti. Atleisk, prašau, - tenisininkės base skambėjo nuoširdus gailestis.

Aš tylėdama gulėjau lovoje, susisupusi į ploną vonios chalatą. Tada tariau: „Nieko baisaus“.

- Ne, tau buvo baisu. Tu iš tikro išsigandai, aš mačiau. Tai yra aš noriu pasakyti, kad aš prieš tave kalta, atleisk, jei gali, - jos veidas buvo toks, tarsi ji sunkiai sulaiko šypseną.
- Žinoma, aš išsigandau. Bet kas mano vietoje būtų išsigandęs, Kas tai aplamai buvo? – aš piktai pažvelgiau į merginą, paprašiau paduoti alaus skardinę ir iškart nurijau didelį gurkšnį. – Kas tai aplamai buvo, a? Tu voliojaisi čia kaip bulvių maišas. Knarkiai kaip nežinau kas. Kam tiek prisigerti? Pati pagalvok, kiek žmonių privertei jaudintis. Aš nesuprantu, kokia prasmė prigerti iki žemės graibymo? Gal reikia proto turėti?
- Klausyk, aš, žinoma, prisigeriu, tačiau dėl to taip gerai pamiegu ir jaučiuosi gerokai geriau, - ji nusijuokė. – Štai matai, aš visai tvarkoje. Tiesa, mane kaskart atmintis paveda. Net to, kas buvo šiandien, jau beveik neprisimenu. O praeis dar kiek laiko, - ir aplamai viską užmiršiu. Visai. Ir tai visada taip. Aš tau, ko gero, visko prikalbėjau ten salėje, kaip? Kaip aš elgiausi?
- Tu prie manęs truputį kibai. Aš mačiau, kad tu jau gerokai girta, tačiau, aišku, nežinojau, ką tu sumaniau.

Jis pasitrynė tušu nutekėjusias akis ir, pažiūrėjusi mane, katiniškai nusišypsojo iki ausų.

- Ka juokinga?
- Na, nieko,... turiu jausmą, kad pagaliau supratau, kokia tu iš tikro.
- Na ir kokia?
- Na tu,.. štai tavo įprasta ramybė, tavo išsilaikymas – visa tai teatras. Tu vaidini, nors niekad nepervaidini. Tiesa sakant, aš pirmąkart dabar tai supratau. Permačiau tave kiaurai, taip sakant. Tačiau iš tikro tu geresnė, kai nevaidini. Aš tave per teliką mačiau pora kartų. Tavo buvo tokia dirbtinė šypsena, siaubas. Žinai, gali būti, kad jei būtum nors truputį savimi, nesimaivytum – žiūrėk, tave atgal į aktores paimtų.
- Tu aplamai girdi, ką man sakai?
- Bet juk tai tiesa, - ji vyptelėjo.

Mes kiek pasėdėjome tamsoje. Pasitikrinome paštą telefonuose ir panašiai. Kažkuriuo momentu, išgirdusi jos garsų nusižiovavimą, paklausiau, ar nenorėtų nusprausti duše. Ji atsakė, kad neturi kuo persirengti. Aš paklausiau, ar ji nenorėtų nusiplauti bent veidą. Tačiau ji neturėjo ne tik drabužių, bet ir kosmetikos. „Rytoj nusiprausiu, kai namus pasieksiu“, - nusprendė ji, vėl nusižiovavo ir palindo po antklode. Buvo pirmos pradžia. Aš irgi atsiguliau į savo lovą.

- Tu prie šviesos miegi ar be jo? – paklausė ji ir aš atsakiau, kad man vis vien.
- Tada aš išjungsiu šviesą, gerai? – ji pasiekė išjungiklį ir kambarys paniro į tamsą.

Aš negalėjau užmigti. Aš nebudravau to žodžio prasme, tačiau kažkur viduje besislepiantis karštis neleido užmigti. Varčiausi nuo šono ant šono, bandydamas surasti patogią būseną, tačiau kažkuriuo momentu supratau, kad neužmigsiu.

- Ei, tu miegi? – aš pagalvojau, kad ją reikia pažadinti. Po kažkurio laiko išgirdau jos sumurmėjimą: „Ką?.. Tu kažką sakei?“

Aš gulėjau plačiai atmerktomis akimis:
- Tu atsimeni tokią mergaitę Kodzuę Kurosavą?
> - Kodzuę Kurosavą? Kas tai?
- Na buvo tokia, ji septintos klasės pabaigoje metė mokyklą, - man staiga pasirodė, kad ji dabar pasakys: „Nu nebuvo tokios. Kokia nesąmonė!“ – Šiandien vakarėlyje išgirdau, kad ji mirė prieš tris metus.
Aš atsikvėpiau laukdama atsakymo. Galiausiai ji ištarė:
- A, tiksliai. Atsimenu. Tai ta, kuri iš bado mirė? Ji Kurosava buvo? Aš jos visai nepažinojau.
- Na taip, juk ji liovėsi vaikščioti į mokyklą.
- Tiesą sakant, aš nieko nežinau.
- Klausyk, o tiesa, kad, kai ji mirė, apie tai minėjo naujienose ir rašė laikraščiuose, na ir aplamai. Aš buvau šoke, kai sužinojau.
- Aha, tai buvo naujienose. Bent jau vietos. Įsivaizduok, žmogus mirė iš bado. Kietai, ar ne? Apie tai tuomet daug kalbėjo.
- O kaip ji mirė iš bado, kaip? Dabar gi maisto yra ant kiekvieno kampo, kiekvienoje skylėje gausi. Kaip mūsų laikais galima mirti iš bado? Aš nesuprantu, kaip galima gulėti ir mirti iš bado visiškai vienai...
- Šiaip, ji ne viena mirė, - pasakė mergina.
- Ne viena? – aš neatpažinau savo balso, mano lūpos perdžiūvo ir jas aplaižiau liežuviu.
- Man atrojo, jos buvo dvi. Tiksliai, jos buvo dvi, Kai ją rado, su ja buvo dar viena mergina.
- Dar viena mergina?
- Taip, jos amžininkė. Jau irgi buvo apie 30. Jas rado tos, Kodzuės, namuose. Ją ir dar vieną. Abi mirė iš bado. Nežinau, kas tarp jų buvo, tačiau tikrai jos abi mirė kartu.
- Tikrai?
- Visiškai.

Mes gana ilgai gulėjome tylėdamos. O kai pasisukau į ją, ketindama pakeisti pokalbio temą, tai išgirdau jos lygų kvėpavimą, miegančio žmogaus kvėpavimas. Aš norėjau, kad ji prabustų, kad su manimi kalbėtų iki ryto apie bet ką. Aš įsivaizdavau, kaip purtau ją, žadinu, įjungiu šviesą ir mes kalbamės, kalbamės, kalbamės iki pat ryto.

Kambaryje girdėjosi tik jos lygus kvėpavimas ir mano širdies plakimas. Aš gulėjau, surietusi kojas, susivyniojusi į antklodę, plačiai atmerktomis akimis. Prieš mane plytinčioje tamsoje nebuvo nieko. Nemačiau nieko, kas galėjo mane bauginti, negirdėjau nieko, kas galėjo mane sutrikdyti. Tam, apie ką privalėjau pagalvoti, tam, ką privalėjau prisiminti, - tam atrodė nebuvo pabaigos. Visa, kas turėjo formą, dabar neteko bruožų, visa, kas turėjo prasmę, nugrimzdo į tylą, liko vien tik neapsakomai beribė tamsa. Miegančiosios kvėpavimas dabar tapo garsesnis, ir, tarsi prisitaikydamas prie jo, mano širdies plakimas irgi sustiprėjo. Kas gi miega greta manęs? Kieno lygų kvėpavimą aš girdžiu? Ir kur aš dabar randuosi?!

Stipriai abiem rankomis suėmiau man suteiktą dėžutę, suprasdama, kad privalau sužinoti, kas iš turėto prarasta, o kas išliko, žiūrėjau ir žiūrėjau, tačiau, kiek bebandžiau įsižiūrėti, niekas neiškilo prieš mano akis. Aš jaučiau, kad tereikia man užmerkti akis, ir nutiks kažkas nesugražinimo; ir gulėjau tamsoje, plačiai atmerktomis akimis, bandydama kvėpuoti kuo galima tyliau. O kas man dar liko?

1) Balenciaga SA - 1919 m. ispano K. Balensiagos San-Sebastiane įkurti mados namai. Jie užsidarė 1968 m. ir vėl atsidarė 1986 m. jau kaip priklausantys „Kering“ grupei su pret-a-porte drabužių linija. Šiuo metu bazuojasi Paryžiuje. 1992 m. sukūrė aprangą Prancūzijos olimpinei rinktinei.

2) Manolo Blahnikas (Manuel "Manolo" Blahnik Rodr?guez, g. 1942 m.) – ispanų avalynės dizaineris ir britų kompanijos „Manolo Blahnik“ įkūrėjas. Į Londoną persikėlė 1970 m. Jo batukų išskirtiniu bruožu yra aukštas kulniukas, originalu dizainas ir įvairių medžiagų panaudojimas (kažkur viduryje tarp elegantiškumo ir patoguma – neatmetant aukštos jų kainos). Jo vardą išpopuliarino serialas „Seksas ir miestas“ (1998-2004).

3) Organza - plonas, permatomas, standus drobinio pynimo audinys iš šilko ar viskozės siūlų; naudojamas (oficialioms; vestuvinėms ir vakarinėms) suknelėms, palaidinukėms arba kaip labai lengvas pamušalas. Taip pat naudojama miegamųjų ir kitų kambarių interjero puošimui.

4) Ulongas (juodojo drakono arbata) - iš Kinijos kilusi dalinės fermentacijos arbata. Nuo kitų rūšių skiriasi fermentacijos trukme - oksidacija sustabdoma etape, esančiame maždaug tarp žaliosios ir juodosios arbatos. Procesas užtrunka 2–3 dienas. Kokybiška arbata pasižymi išsiskiriančia išvaizda - lapeliai būna susukti į kamuoliukus, kurie arbatą užplikius išsiskleidžia.

Samurajų ideologija
Riiti Jokomicu: Musė
Keita Dzin. Išgaravimas
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu. Dievo žirgas
Hagakure: Samurajaus knyga
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
R. Jokomicu. Žiema ir moteris
Japonų 'Kodziki' epas
Egzistencializmas
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis