A. Liverganatas. Kurtas Vonegutas: skelbimų tarnyba
Apie K. Vonegutą
Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut, 1922-2007) amerikiečių rašytojas, satyrikas, menininkas, dukartinis Metų humanisto premijos laureatas (1995, 1996), kuriam suteikta teisė vadintis Niujorko valstijos rašytoju (2001-2003). Parašė romanus Titano sirenos (1959), Lopšinė katei (1963), Skerdykla-5 arba vaikų Kryžiaus žygis (1969), Čempionų pusryčiai arba Sudie, juodasis penktadieni (1973), Neprašaunantis mažylis (1982), Galapagai (1985), Mėlynbarzdis (1987), Laiko drebėjimas (2000) ir kt.
Vertėjo pastaba: ši 2008 m. esė išversta iš rusų kalbos ir joje kalbama apie Rusiją, tačiau visiškai įsitikinęs, kad viskas tinka ir mums.
Praėjo daugiau nei metai po Kurto Voneguto mirties. Vieno iš blaiviausiai ir originaliausiai mąsčiusių jo
laikmečio žmonių, mėgusių save pateikti kaip pokštininką, prastuolį, marginalą, netgi šlykščiuką. Savo
alter ego kūrėją paradoksalistą ir fantastą Kilgorą Trautą, nepavydėtiną filantropą Eliotą Rozuoterį,
dvasinį klajotoją Bilį Piligrimą. Atradėją Tralfamadoro planetos, konformistų rojaus, kur visi privalo daryti
būtent tai, ką daro. Išradėją bokonizmo, dinaminės įtampos tarp gėrio ir blogio filosofijos, o taip pat
granfalonų iš anksto žinomų klaidingų didžiųjų tikslų, galinčių sutelkti milijonus žmonių ir pagimdžiusių
tokius monstrus kaip Felikso Chonikerio ledas devyni. Nenuilstamo kovotojo su progresu mūsų
pagrindine produkcija, devizu General motors, korporacijos, su kuria Vonegutas, MTI absolventas, dirbo
kelis metus ir kurią išjuokė savo pirmajame romane Mechaninis pianinas knygoje labai simptomatiniu
pavadinimu: savo mechaniniu> - iš inercijos egzistavimu, pasakys Vonegutas po 30 su trupučiu
metų Galapaguose, žmonija savo nusiteikimu, tikslingai rengia savo išnykimą nuo žemės veido.
Iš visų pirmojo ryškumo amerikiečių rašytojų Kurtas Vonegutas visada pas mus laikytas pačiu populiariausiu. Jo Lopšinė katei arba Skerdykla-5 70-ais buvo ne mažiau žinomi ir skaitomi nei Hemingvėjaus Senis ir jūra ar Folknerio Kaimelis 50-aisiais. Dabar, kai Voneguto nėra, yra prasmė klausti, kuo paaiškinama jo skambi ir tvirta šlovė Rusijoje. Vos ne skambesnė nei tėvynėje.
Ar tai tuo, kad Vonegutas priklausė visam pasauliui, nenusidėdavo buitiniu rašymu, buvo atplėštas nuo svetimos ir ne visada suprantamos amerikietiškos tikrovės: paskutinėje savo knygoje < ... > Vonegutas taip save ir vadina žmogus be šalies.
Ar tai tuo, kad Vonegutas sukūrė savo firminį žanrą, kuris nors ir vadinasi romanu, griežtai kalbant, su romanu ryšio neturi: Voneguto knygose nėra nei veikėjų, nei aprašymų, nei stilistinės vienovės dar daugiau, ji reguliariai ir sąmoningai sulaužoma. Pats rašytojas ne be pastovios ironijos savo kūrinius, tą griaudžiantį mišinį fiction ir non-fiction, vadino koliažu, lėlių teatru, kuriame jis ir autorius, ir režisierius, ir pagrindinis aktorius.
Ar tai tuo, kad Galapagų autorius prirašė daug pas mus visuotinai mėgstamos mokslinės, o dažniau nemokslinės fantastikos knygų, už kurios prasišviečia aiškiai žemiškos, kasdieninės problemos. Lopšinė katei kaip kad ir Bredberio Pienių vynas ar Strugackių Pirmadienis prasideda šeštadienį, - tampa, paties Voneguto tiksliu apibrėžimu, perspėjimo sistema.
Ar tai tuo, kad Vonegutui, kaip, ko gero, nė vienam kitam šiuolaikiniam Amerikos rašytojui, pasisekė su vertėju: R. Rait-Kovaliova puikiai jautė amerikiečių juokdarį ir nepataisomą paradoksalistą, kuriam priklauso tapusi klasikine frazė iš saldžiarūgštės Bokonono: Visos tiesos, kurias noriu jums išdėstyti sudvisęs melas.
Galbūt, Voneguto populiarumas paaiškinamas jo polinkiu improvizuoti, tarytum nereikalaujant rimto požiūrio. Tokiu balaganiškumu (viena Voneguto knygų vadinasi Balaganas arba Aš daugiau nesu vienišas), kuris, atrodytų, nesiderina su tokiu skaitytojų tarpe nepopuliariais filosofiškai-pamokomaisiais apibendrinimais. Jo subtiliu jumoru, kurio, palei patį Vonegutą, jis jaunystėje mokėsi iš žymiausių Amerikos komikų ir kuris nepaliko rašytojo (bet koks daiktas pretekstas juokui) net pačiuose niūriausiuose apmąstymuose ir aprašymuose: komiška ir tragiška jo prozoje < ... > neatskiriama. Pokštas, - pastebi rašytojas knygoje Žmogus be šalies, - vienintelis būdas prisijungti prie suaugusių pokalbio. O Voneguto pokalbis jo lėlių teatro scenoje labai nevaikiškas: jo knygų temos, kad ir fantastinių, buvo vienodai aktualios, širdį virpinančios tiek amerikiečių, tiek rusų-tarybiniam skaitytojui. Ir bet kuriam kitam.
Ar ne todėl, pagaliau, mes taip pasimėgaudami skaitėme ir tebeskaitom Vonegutą, kad jis, skirtingai nuo savo kainą žinojusių aukštakakčių Sola Belou, Apdaiko ar Filpo Roto, į save, o ir skaitytoją, žvelgė su ironija, taip juntama ir Žmoguje be šalies? Su rašytojais, kaip ir žmonėmis, į save žvelgiančiais nerimtai, su ironija, kalbėtis (o kas yra skaitymas, jei ne dialogas su autoriumi?) visada paprasčiau, maloniau, įdomiau. Žmoguje be šalies perskaitykite Voneguto receptą kaip reikia kurti grožinę prozą ir suprasite, apie ką kalbu.
Beje, nepervertinsime Kurto Voneguto nuolatinio linksmumo, lengvabūdiškumo. Paskutinėje rašytojo knygoje, savotiškoje parodijoje ir autobiografijoje, ir iš dalies literatūriniame testamente, iš tikro nemažai juokingų dalykų, tačiau lengvabūdiška jos tikrai nepavadinsi. Vonegutas ir čia, kaip ir kitose savo fantazijoje, mėgsta palinksminti skaitytoją, rimtus dalykus paslėpti už juokingų, kas visai neatšaukia liūdnų šios trumpos autobiografijos, beje, jau ketvirtos, išvadų. Iki Žmogaus be šalies buvo Verbų sekmadienis (1981) su paantrašte Autobiografinis koliažas, Likimas blogiau už mirtį (1991) ir Laiko drebėjimas (1997), kurią Vonegutas pavadino šimtmečio apžvalga ir kurioje, tarsi atsisveikinimui, surinko visus savo herojus.
Žmoguje be šalies Vonegutas, kaip bet kuris didis rašytojas, savo šaliai pateikia sąskaitą, ir nemažą. Kodėl pasaulyje nemėgstamos Jungtinės Valstijos? Ar gali Amerika tapti žmogiška ir protinga? Ar išsipildė amerikietiška svajonė? Kame glūdi toks visą likusį pasaulį erzinantis amerikietiškas pasikėlimas? Kas laimėjo, o kas pralaimėjo karą Vietname ir po to Irake? Kas slepiasi už žodžių visuotinis klestėjimas ir vartotojiška visuomenė? Kas gresia vienpusiškai mąstančiai žmonijai? Klausimai, kuriuos rašytojas užduoda savo paskutinėje knygoje, pripažinkite, toli gražu ne kasdieniniai.
Būtų, vienok, apmaudžiu suklydimu laikyti, kad viskuo kalta Amerika Voneguto skepsis kur kas gilesnis. Rašytojas įsitikinęs, kad žmogiška ir protinga turi būti ne tik JAV, bet ir visa žmonija. Įi tarytum paskubomis suskrebenta plona knygutė perpildyta, kaip ir kitos rašytojo knygos, nelinksmomis mintimis, liečianti, netgi tiesiogiai, ir mus su jumis. Apie tai, kad dvasinė laisvė, šiuolaikinio konformisto požiūriu, ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga, nes kelia grėsmę socialiniam stabilumui. Apie tai, kad žmonių civilizacija, periodiškai krentanti į kolektyvinę beprotystę, yra ties žlugimo riba ir kad tobulindami nemąstančią gamtą mes patys artiname visa ko žemėje išnykimą. Apie tai, kad gyvename robotų epochoje, durtuvais sutinkančių bet kokį nukrypimą nuo standarto.
Tad ar yra prieštaravimas tarp niūrių Voneguto prognozių ir jo pavydėtinu linksmumu, kažkokiu, sakyčiau, net kiek apsimestiniu, maniakišku nerūpestingumu? Pats Vonegutas mano, kad nėra. Pats skambiausias juokas, - kartą pastebėjo rašytojas, - pagrįstas didžiausiais nusivylimais ir didžiausiomis baimėmis Tokiu ir įsiminsime Kurtą Vonegutą labai nusivylusį ir skardžiai besijuokiantį.
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
(ištraukos)
1
Vaikystėje buvau jauniausias šeimoje, o jauniausias visada pokštininkas, nes pokštas vienintelis būdas įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį. Mano sesuo buvo 5 m. vyresnė, brolis 9-riais, o abu tėvai mėgo pasišnekučiuoti. Tad per vakarienę prie šeimos stalo, kai buvai visai mažas, visiems buvo ne iki manęs. Jie nenorėjo klausyti kvailų vaikiškų pasakojimų, kaip praleidau dieną. Jie norėjo pakalbėti apie tikrai svarbius dalykus, įvykusius mokykloje arba, galbūt, koledže, arba darbe. Tad į pokalbį galėjau įsiterpti tik pasakęs kažką juokinga, ne kitaip. Manau, kad pirmąkart man tai pasisekė netyčia, tiesiog savaime pasakiau aforizmą ar kažką panašaus. O tada aptikau, kad pajuokavimas būdas įsibrauti į suaugusiųjų pokalbį.
Kai paaugau, komedija mūsų šalyje klestėjo tai buvo Didžiosios depresijos laikai. Per radiją pasisakudavo daugybė aukščiausios klasės komikų. Ir, be jokios slaptos užmačios, aš juos tyrinėjau. Per visą savo jaunystę kiekvieną vakarą ne mažiau nei valandą klausiau komikų pasisakymų ir labai susidomėjau tuo, kas yra pokųtas ir kaip jis suveikia.
Kai juokinu, stengiuosi nieko neįžeisti. Nemanau, kad daugelis mano juokų buvo labai jau žemo lygio. Vienintelis būdas sudaryti stiprų įspūdį, kuriuo retkarčiais pasinaudoju tai riebus žodelis. Tačiau yra dalykų, iš kurių juoktis negalima. Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti jumoristinės knygos ar komikso apie Aušvicą. Ir negaliu leisti pajuokauti Džono F. Kenedžio ar Martino Liuterio Kingo mirties tema. O daugiau, ko gero, nėra tokių temų, kuriomis negalėčiau juokauti. Kaip mums pademonstravo Volteras, totalios katastrofos nepaprastai juokingos. Paimkime kad ir Lisabonos žemės drebėjimą juk juokinga.
Mačiau Drezdeno sugriovimą. Mačiau miestą iki antskrydžio, o tada, išėjęs iš slėptuvės nuo bombų,
pamačiau jį po antskrydžio ir, žinoma, vieninteliu atgarsiu tebuvo juokas. Dievai žino, tikriausiai tokiu būdu siela ieško palengvėjimo.
Bet kuris daiktas juoko pretekstas. Manau, Aušvico aukų juokas buvo košmariškas. < >
3.
Štai kaip reikia kurti grožinę prozą.
Pirmoji taisyklė: nenaudokite kabliataškių. Tai persidažę hermafroditai, visiškai nieko nesuvokiantys. Jie tik paliudija, kad mokėtės koledže.
Manau, kad kai kuriems jūsų nelengva suprasti, juokauju ar ne. Tad nuo dabar sakysiu, kada juokauju.
Pavyzdžiui, stokite į Nacionalinę gvardiją ar jūrų pėstininkus ir mokykite demokratijos. Juokauju.
Laikas nuo laiko mus užpuls al-Quaida. Mojuokite vėliavomis, jei jas turite. Tai, atrodo, turėtų juos atbaidyti. Juokauju.
Jei norite iš tikro nuliūdinti savo tėvus ir neturite pakandamai dvasios tapti žydru, mažiausia, ką galite padaryti, tai užsiimti menu. Nejuokauju. Menu negalima užsidirbti pragyvenimui. Tai tik labai žmogiškas būdas pasidaryti gyvenimą labiau pakenčiamu. Nuolatiniai užsiėmimai bet kokiu menu, nesvarbu, kaip gerai jums tai pavyksta būdas leidžiantis vystytis dvasiai, atleisk man Viešpatie. Vonioje dainuokite. Šokite grojant radijui. Pasakokite istorijas. Parašykite eilėraštį, kad ir prastą, draugui. Stenkitės visa tai daryti kuo geriau. Pajusite kolosalią grąžą. Jūs kažką sukursite.
* * *
Noriu pasidalinti tuo, ką sužinojau. Nupiešiu tai lentoje, kad jums būtų lengviau sekti mano minčių eigą [ lentoje brėžia vertikalią liniją ]. Tai ašis S-N: sėkmė-nesėkmė. Apačioje mirtis, siaubingas skurdas, ligos; viršuje klestėjimas, puiki sveikata. Tarpinė padėtis štai čia, viduryje [ parodydamas taškus ašies apačioje, viršuje, viduryje ].
Štai ašis P-E: pradžia-entropija. Okei. Ne kiekvieną istoriją galima įvilkti į labai paprastą, labai simpatiška formą, kurią net kompiuteris suprastų. Žmonės, kurie gali sau leisti pirkti knygas ir žurnalus, ar eiti į kiną, nemėgsta klausyti apie vargšus ir ligotus, tad pradėkite istoriją čia [ parodo ašies S-N viršų ]. Panašius siužetus sutinkame kiekviename žingsnyje. Žmonės juos dievina, ir jiems netaikomas autorinių teisių įstatymas. Tarkim, apsakymas vadinasi Žmogus šiknoje, tačiau jame nebūtinai kalbama apie žmogų ar šikną. Tiesiog: kažkam nutinka bėda ir eilinį kartą iš jos išsikapsto [ brėžia liniją A ]. Neatsitiktinai linija baigiasi aukščiau, nei pradėta. Tai pozityviai veikia skaitytojus.
Kita istorija vadinasi Berniukas susipažįsta su mergaite, tačiau visai nebūtina, kad berniukas ten susipažinėtų su mergaite [pradeda brėžti liniją B] Paprastai: kažkas, paprastas žmogus, kažkurią dieną,
    
|
Man, tiesa, nesinori jus supainioti, tačiau po to, kai studijavau chemiją priešpaskutiniame Kornelio kurse, jau po karo, įstojau į ĘĘikagos universitetą, studijavau antropologiją ir galiausiai gavau magistro diplomą. Tame pat fakultete mokėsi Solas Belou, ir nė vienas mūsų nebuvo išvykęs į ekspediciją. Nors, žinoma, mes jas įsivaizduodavome. Ėmiau vaikščioti į biblioteką ieškotas ataskaitų apie etnografus, pamokslininkus ir tyrinėtojus šiuos imperialistus kad išsiaiškinčiau, kokias istorijas jei surinko pas primityvias tautas. Bet kuriuo atveju apsirikau nusprendęs tapti antropologu, kadangi tiesiog negaliu pakęsti primityvių tautų jos tokios kvailos. Kaip bebūtų, aš, vieną po kitos, skaičiau tas istorijas, surinktas pas viso pasaulio primityvias tautas, ir įsitikinau, kad visos jos sustojo ant negyvosios linijos, tarsi ant šios P-E ašies. Na, gerai. Primityvios tautos su savo netikusiomis istorijomis nusipelno nevykėlių likimo. Jos iš tikro atsilikę. O dabar pažvelkite į stebuklingus pakilimus ir nusileidimus mūsų istorijose.
Viena populiariausių kada nors pasakotų istorijų [brėžia liniją B iš taško žemiau P-E ašies]. Kas tai per į nusiminimą kritęs žmogus? Tai 15 ar 16 m. amžiaus mergaitė, kurios motina mirė kaip ji gali neliūdėti? O jos tėvas iškart vedė šlykščią bobą su dviem piktomis dukterimis. Girdėjote?
Rūmuose planuojamas priėjimas. Mergina turi pradėti savo netikroms seserims ir baisiai pamotei pasirengti išėjimui į viešumą, tačiau pačiai tenka likti namuose. Ar nuo to nuliūsta dar labiau? Ne, šios mažylės širdis jau sudaužyta. Pakanka to, kad jos mama mirė. Blogiau nieko negali būti. Na gerai, visi išvažiuoja į rūmus. Pasirodo jos krikštamotė fėja [brėžia aukštyn kylančią liniją], duoda jai kojines, tušą blakstienoms ir transporto priemonę.
Rūmuose nėra už ją žavesnės ji puotos karalaitė [brėžia liniją aukštyn]. Jos toks gausus makiažas , kad net giminaičiai jos nepažįsta.. tačiau štai laikrodis muša vidurnaktį ir, kaip buvo žadėta, viskas išnyksta [brėžia liniją žemyn]. Laikrodžiui nereikia daug laiko, kad išmuštų 12 kartų, tad linija sparčiai nusileidžia. Iki ankstesnio lygio? Nė velnio. Kas benutiktų vėliau, mergina turi prisiminti, kad ją įsimylėjo princas ir ji buvo puotos karalaitė. Tad ji tebėra naujame, gerokai aukštesniame lygmenyje, o ten ir batelis atitinka koją mergina be galo laiminga [brėžia liniją aukštyn it tada parašo begalybės ženklą].
O dabar panagrinėkime Franco Kafkos apsakymą [ima brėžti liniją G prie apatinės A-N ašies taško]. Jaunuolis gana nepatrauklus, jo išvaizdas nepavadinsi bent kiek įsidėmėtina. Jis turi nesimpatiškus giminaičius; ir jsi daug kartų keitė darbą be jokios vilties pakilti pareigose. Jo atlyginimo nepakanka tam, kad pakviestų merginą į šokius ar nueiti į aludę su draugu. Kartą jis prabunda, vėl laikas į darbą, o jis virto vabzdžiu [jis brėžia liniją žemyn, o tada užrašo begalybės ženklą]. Tai pesimistinė istoriją.
Klausimas tame, ar mano sukurta sistema padeda vertinti literatūrą? Galbūt, tikrojo šedevro ir negalima nukryžiuoti ant tokios konstrukcijos kryžiaus. Kaip dėl Hamleto? Pasakyčiau, kad tai labai neprastas dalykas. Gal kas nori pasiginčyti, kad tai ne taip? Naujos linijos brėžti nėra dėl ko, nes Hamleto situacija panaši į Pelenės situaciją, tik jie susikeitė lytimis.
Ką tik mirė jo tėvas. Jis prislėgtas. O motina iškart ištekėjo už jo dėdės, kekšė. Tad Hamletas nukrenta iki to pat lygio kaip Pelenė, tačiau staiga pas jį ateina draugas Horacijus ir sako: Hamletai, klausyk, kažkas keisto pasirodė ant pylimo, manau, verta tau su tuo pasikalbėti. Tai tavo tėtis. Na, Hamletas ir ima kalbėtis su šita, kaip mes žinom, gana realia šmėkla. Ir toji sako: Aš tavo tėvas, mane nužudė, tu privalai už mane atkeršyti, tai tavo dėdės darbeliai, štai kaip.
Na, tai geros ar blogos naujienos? Iki šiol nežinome, ar toji dvasia iš tikro buvo Hamleto tėvu. Jei kada nors naudojotės lentele spiritualistiniams seansams, jūs žinote, kad aplink bastosi piktos dvasios jos gali priplepėti ką tik nori, tačiau jomis tikėti negalima. Madam Blavatskaja, žinojusi apie dvasias daugiau nei kas kitas, pasakė, kad tik kvailys rimtai žiūri į vaiduoklius, nes tai dažnai piktos ir neretai nužudytų ar nusižudžiusių žmonių dvasios, arba tų, kuriuos vienaip ar kitaip smarkiai apgavo gyvenime, ir kurios nori keršyti.
Kadangi nežinome, ar ta keistybė buvo Hamleto tėvu bei ar geros ar blogos tai naujienos. Ir Hamletas nežino. Tačiau jis taria: Gerai, aš sugalvojau kaip tai patikrinti. Pasamdysiu aktorius, kad suvaidintų sceną, kur, kaip šmėkla sakė, dėdė nužudė tėtį, pastatysiu tokį spektaklį, ir pažiūrėsim, kaip elgsis dėdė. Ir jis stato spektaklį. Tačiau tai jums ne Peri Meisonas*). Jo dėdė neišprotėja ir nesako: Aš... aš.. tu mane pričiupai, tai aš padariau, aš. Nesėkme. Nei gerų naujienų, nei blogų. Po šios nesėkmės Hamletas kalbasi su motina, ir staiga išgirsta šiugždėjimą už kilimo, jis pagalvoja, kad ten jo dėdė, ir taria: Na gerai, užtenka, nusibodo būti tokiu velniškai neryžtingu ir špaga perveria kilimą. Na ir kas iškrenta? Tas tuščiagalvis Polonijus. Tasai Rašas Limbo**). Šekspyras jį laiko tarsi kvailį ir personažu, kurio galima atsisakyti.
Žinote, netolimi giminaičiai mano, kad patarimas, kurį Polonijus davė savo vaikams, kai jie išvažiavo būtent tai, kad tėvai visada turi sakyti savo palikuonims, o patarimas tasai kvailiausias, ir net Šekspyras jį laiko juokingu.
Nesiskolink ir neteisk. Tačiau kas sudaro gyvenimą, kad mes be paliovos skolinamės ir teisiam, duodam ir imam?
Svarbiausia: būk sau ištikimas. Būk įsimylėjusiu egoistu!
Nei gerų naujienų, nei blogų. Hamleto nesuėmė. Jis princas. Jis gali nužudyti, ką panors. Jis veikia, galiausiai įsivelia į dvikovą, ir jį užmuša. Na ir ką, ė rojų jis pakliuvo ar pragarą? Skirtumas ryškus. Pelenė ar Kafkos vabalas? Nemanau, kad Šekspyras tikėju rojumi ir pragaru labiau nei aš. Tad nežinome, geros tai naujienos ar blogos.
Aš tik jums parodžiau, kad Šekspyras toks pat blogas pasakotojas kaip ir bet kuris arapacho***).
Tačiau mes pripažįstame, kad Hamletas šedevras; dėl vienos priežasties: Šekspyras mums pasakė tiesą, o žmonės šiuose pakilimuose ir nusileidimuose [rodo lentoje] retai sako tiesą. O tiesa tame, kad mes labai mažai žinome apie gyvenimą ir iš tikro gerai nesusigaudome, kas yra geros naujienos, o kas blogos.
Jei aš mirsiu apsaugok viešpatie, - man norėtųsi patekti į rojų, kad paklausčiau to, kuris ten vadovauja: Klausykite, kokios, galų gale, yra geros naujienos ir kokios blogos?
< ... >
7.
2004 m. lapkričio 11 d. man stuktelėjo 82-i. Ką jauti, kai tau tiek metų? Visiškai pamiršau, kaip parkuotis už priekyje stovinčios mašinos, tad, prašau, nežiūrėkite, kai bandau tai padaryti. Ir su traukos jėga, anksčiau kur kas geranoriškesne, susitvarkyti tapo sunkiau.
Kai sulauksite mano amžiaus jei sulauksite ir jei turite palikuonių, tai aptiksite, kad savo vaikams, kurie jau patys metuose, keliate klausimą: Kas gi tas gyvenimas? Turiu 7-is vaikus, kurių trys giminaičiai našlaičiai.
Savo pagrindinį klausimą apie gyvenimą užduodu sūnui, pediatrui. Štai ką atsakė daktaras Vonegutas savo nekaip susivokiančiam tėvui-seniui: Tėti, mes čia, kad padėtume vienas kitam pereiti per visa tai, kas tai bebūtų.
Nepriklausomai nuo to, kokia korumpuota, godi ir beširdė gali būti mūsų vyriausybė, mūsų stambiosios korporacijos, mūsų žiniasklaidos priemonės, mūsų religinės ir labdaros organizacijos, muzika vis dar tebėra nuostabi.
Jei kada nors numirsiu, tegu mano epitafija bus:
VIENINTELIU PAKANKAMU DIEVO ĮRODYMU
JAM BUVO MUZIKA
Mūsų nepaprastai idiotiško karo Vietname metu muzika vis gerėjo. Tarp kitko, tą karą mes pralaimėjome. Tvarka Indokinijoje sugrįžo tik po to, kai mus iš ten išspyrė.
Tas karas viso labo tik milijonierius pavertė milijardieriais. Dabartinis karas milijardierius verčia bilijonieriais. Tai vadinama progresu!
Ir kaip nutinka, kad žmonės šalyse, į kurias įsiveržiame, nemoka kariauti, kaip pridera ledi ir džentelmenams? Kur jų uniformos, tankai, kariniai malūnsparniai?
Tačiau grįžkime prie muzikos. Ji praktiškai kiekvieną priverčia pamilti gyvenimą labiau, nei jie jį būtų mylėję,
jei nebūtų muzikos. Net kariniai orkestrai, nors aš ir pacifistas, kartais pakelia nuotaiką. Man labai patinka
Štrausas, Mocartas ir panašūs, tačiau neįkainojama dovana, kurią afroamerikiečiai pateikė visam pasauliui
dar būdami vergais, buvo tokia didelė, kad tai dabar beveik vienintelis dalykas, dėl kurio daugelis užsieniečių
su mumis elgiasi padoriai. Ta dovana specifinis vaistas nuo pasaulį apėmusios depresijos epidemijos
vadinasi bliuzu. Visa šiuolaikinė estrados muzika: džiazas, svingas, bibopas, Elvis Preslis, Beatles,
Stones, rokenrolas, hiphopas ir t.t., ir t.t. kilusi iš bliuzo.
Dovana pasauliui? Vienas geriausių ritm-end-biuz stiliaus ansamblių, kokį kada nors klausiau, - trys vaikinai ir mergina iš Suomijos, groję Krokuvos klube, Lenkijoje.
Puikus rašytojas Anbertas Miurėjus, tarp kitko, džiazo istorikas ir mano draugas, pasakė man, kad mūsų šalies vergijos epochoje pabaisiško blogio, kurio pasekmių niekada neatsikratysime, - savižudybių skaičius vienam gyventojui tarp vergvaldžių buvo gerokai aukštesnis nei tarp vergų.
Anot Miurėjaus, tai todėl, kad vergai žinojo būdą kaip susitvarkyti su depresija, kurio nežinojo jų baltieji šeimininkai: jie grojo ir dainavo bliuzą ir taip nuvydavo Senuką-Suicidą. Jis turi dar vieną, anot manęs, teisingą, pastebėjimą. Jis sako, kad bliuzas negali visiškai išvalyti namų nuo depresijos, tačiau ją įveja į kampą bet kuriame kambaryje, kuriame skamba. Tad, prašau, tai įsiminkite.
Kai mokiausi pradinėje mokykloje Indianapolyje (Džeimso Uitkombo Raili mokykla Nr. 43), būdavo, kad piešdavome rytojaus namus, rytdienos laivus ir lėktuvus, - bendrai, visokius ateities įsivaizdavimus. Kaip kartas tuo metu šalyje viskas sustojo. Gamyklos sustojo, prasidėjo Didžioji depresija, ir populiariu žodžiu tapo Klestėjimas. Kažkurią akimirką prasidės Klestėjimas. Mes jam ruošėmės. Svajojom apie namus, kuriuose gyvens ateities žmonės, - apie idealias gyvenimo buveines, idealias transporto priemones.
Šiandien viskas iš esmės pasikeitė. Mano dukra Lilė, kuria ką tik sukako 21-i, atrado, kad ji, kaip ir mūsų vaikai, kaip ir Džordžas V. Bušas, kuris pats kūdikis, ir Sadamas Huseinas, ir t.t., it t.t., palikimo gavo dar neseną o siaube! žmonijos vergovės istorija, AIDS epidemiją, atominius povandeninius laivus, snaudžiančius Islandijos fiordų dugne ir kitur, kurių komandos pasirengusios pirmu įsakymu raketų ir bombų su termobranduolinėmis galvutėmis pagalba paleisti vyrų, moterų ir vaikų vertimo radioaktyviais pelenais bei kaulų miltais konvejerį. Mūsų vaikai paveldėjo technologijas, kurių šalutiniai produktai, būtų tai karinis ar taikus laikotarpis, sparčiai žaloja mūsų planetą sistemą, užtikrinančią žmogui gyvybiškai būtinus geriamą vandenį ir orą kvėpavimui.
Bet kuris, kuris kada nors krimto mokslus ir bendrauja su mokslininkais, nesunkiai pastebės, kad virš mūsų pakibo milžiniška grėsmė. Žmogiškosios būtybės, kaip praeityje, taip ir dabar , velniai žino ką daro su mūsų Žeme.
Reikia pažvelgti svarbiausiai šiandien tiesai į veidą po to, iš mano juokelių, ko gero, visai liausis juokęsi, - o būtent, vargu ar žmones jaudina, ar bus gyvenimas mūsų planetoje ar ne. Man atrodo, kad tarytum visi gyvena taip, kaip programos Anoniminiai alkoholikai dalyviai: kad tik dieną prastūmus. Dar pora dienelių patrauksime ir užteks. Žinau vos kelis žmones, kuriems rūpi, kokį pasaulį paliks savo anūkams.
Prieš daug metų buvau labai naivus ir laikiau, kad galime tapti žmoniška ir protinga Amerika, apie kurią svavojo daugybė mano bendraamžių. Apie tokią Ameriką svajojome Didžiosios depresijos laikais, kai neturėjome darbo. Tada mes kovėmės ir daugelis žuvo Antrajame pasauliniame kare, kai pasaulyje nebuvo taikos.
Tačiau dabar aš žinau: nėra nė mažiausios vilties, kad Amerika taps žmoniška ir protinga. Nes valdžia tvirkina mus, o absoliuti valdžia tvirkina visiškai. Žmogus tai šimpanzė iki pamišimo apgirstanti valdžia. Ar nerizikuoju, pavadindamas mūsų valdytojus dėl valdžios pamišusia šimpanze, mūsų karių, besikaunančių ir mirštančių Artimuosiuose Rytuose, karinę dvasią? Ne, jų karinė dvasia jau sunaikinta kaip sunaikinti ir daugelis tų karių. Su jais elgiasi, man tai niekada neteko patirti, - kaip su žaisliukais, kuruos išlepintas berniukas gavo dovanų per Kalėdas. < ... >
12.
< ... > Velniškai sunku sugalvoti pavykusius juokelius. Lopšinėje katei labai trumpi skyriai. Kiekvienam jų praėjo po dieną, ir kiekvienas pokštas. Jei būčiau rašęs apie tragišką situaciją, nebūtų poreikio patikrinti teksto, kad įsitikinčiau, kad jis man pavyko. Tragiškose scenose retai užstringama. Jos būtinai sujaudins skaitytojus, jei turi visus privalomus komponentus. Tačiau išgalvoti juokus tas pats, kas gaminti spąstus pelėms iš nieko. Tenka kaip reikiant patriūsti, kad jie suveiktų tą akimirką, kai reikia.
Aš vis dar klausausi komikų, tačiau pavykę juokai pasitaiko vis rečiau nebent, kai kartoja seną Graučo Markso1) viktoriną Užstatas gyvenimas.Pažinojau rašytojus-jumoristus, kurie liovėsi buvę jumoristais, tapo rimtais žmonėmis ir neteko sugebėjimo juokauti. Paimkime kad ir Maiklą Freiną, anglų rašytoją, Alavinių kareivėlių autorių. Jis tapo labai rimtu žmogumi. Kažkas jo galvoje apsivertė.
Jumoras gynyba nuo gyvenimo, būdas atsiriboti nuo jo košmariškųjų pusių. Tačiau kai nepaprastai pavargsti, o naujienos pernelyg baisios, tau jumoras nepadeda. Markas Tvenas, pvz., laikė, kad gyvenimas gana baisus ir juokais nuvydavo siaubą, tačiau galiausiai, netekęs žmonos, geriausio savo draugo ir dviejų dukterų, pasidavė ir liovėsi juokavęs. Ką padarysi, kad jei gyveni gana ilgai, daugelis tavo artimųjų miršta anksčiau už tave.
Galbūt, ir aš daugiau nesugebu juokauti, apsauginis mechanizmas ėmė strigti. Vieni žmonės moka juokauti, o kiti ne. Aš mokėjau, tačiau, tikėtina, viskas praeityje. Gal aš išgyvenau tiek sukrėtimų ir nusivylimų, kad jumoras nėra daugiau gynėjas. Gal tampu niurgzliu, nes per gyvenimą išvydau tiek įžeidimų, kad susitvarkyti su naujais užsipuolimais jumoro pagalba negaliu.
Taip, tai galėjo nutikti. Tiesa, nežinau, kiek dar pasikeisiu. Tiesiog dar pagyvensiu ir pažiūrėsiu,kas bus su mano kūnu ir smegenimis. Mane iki šiol glumina, kad tapau rašytoju. Nemanau, kad galiu valdyti savo gyvenimą arba tai, ką rašau. Kas antras iš žinomų man rašytojų laiko, kad valdo save, o aš tokio jausmo neturiu. Tiesiog plaukiu pasroviui.
Vienintelis dalykas, ką iš tikro visada norėjau daryti tai juoku palengvinti žmonėms gyvenimą.Jumoras gali duoti palengvėjimą tarsi aspirino tabletė. Jei po šimto metų žmonės dar nebus pamiršę kaip juoktis, aš, žinoma, labai džiaugsiuosi.
Atsiprašau tų, kurie yra mano anūkų bendraamžiai. Daugelis skaitančių šias eilutes, tikriausiai, ir iš tikro yra jų bendraamžiai. Visus jus kuo gražiausiu būdu valdo mūsų korporacijas ir baby-boomers kartos vyriausybė.
Taip. Mūsų planetoje darosi velniai žino kas. Tačiau taip buvo visada. Kokie ten seni geri laikai! buvo tiesiog laikai, ir tiek. Ir savo anūkams sakau: nežvilgčiokite į mane. Aš ką tik čia patekau.
Visa atsiras senų kvailių, kurie sakys, kad netapsi suaugusiu, panašiu į juso, ir neišgyvensi kokios nors baisios katastrofos, panašios į Didžiąją depresiją, Antrąjį pasaulinį karą, Vietnamą, ką nori. Atsakomybė už šį griaunantį, jei ne savižudišką, mitą tenka jo kūrėjams. Vėl ir vėl įvairiose istorijose po kokio nors bjauraus sambrūzdžio personažas gali ištarti: Nuo dabar aš moteris. Nuo dabar aš vyras. Taškas.
Kai grįžau namo po Antrojo pasaulinio karo, mano dėdė Denis paplojo man per petį ir pasakė: Dabar tu vyras. Todėl aš jį užmušiau. Ne iš tikrųjų, tačiau jaučiausi, kaip tai padaręs.
Denis netikęs mano dėdė, nes pasakė, kad vyriškos lyties asmeniu negali tapti vyras, nepabuvęs kare.
Tačiau turėjau ir tinkamą dėdę, jau amžiną atilsį Aleksą, jaunesnįjį tėvo brolį, bevaikį Harvardo absolventą, sąžiningai dirbusį gyvybės draudimo agentu Indianopolyje. Jis buvo apsiskaitęs ir išmintingas. Pagrindine jo pretenzija kitiems žmonėms tebuvo tai, kad jie dažnai praleidžia momentą, kai jiems yra gera. Taip, pavyzdžiui, kai mes, gurkšnodami limonadą vasarą po obelimi, tingiai plepėjome apie šį bei tą, galima sakyti, dūzgėme kaip bitės, dėdė Aleksas staiga pertraukė vykstantį šnekučiavimąsi ir šūktelėjo: Na, jei tai ne nuostabu, tai jau nežinau, kaip pavadinti.
Ir dabar aš darau tą patį kaip ir mano vaikai, ir mano anūkėliai. Ir jus kviečiu: prašau, pastebėkite, kai jums gera, sušukime, sumurmėkite ar pagalvokite kokią nors akimirką: Na, jei tai ne nuostabu, tai jau nežinau, kaip pavadinti.
Negimstame turėdami vaizduotę. Ją reikia lavinti ir tuo turi užsiimti mokytojai, tėvai. Buvo laikai, kai be vaizduotės buvo sunku apsieiti: ji buvo pagrindiniu išsiblaškymų šaltiniu. Jei jums būtų 7-eri 1892-ais ir būtumėte perskaitę istoriją labai paprastą istoriją apie mergaitę, kuriai numirė šuniukas, ar jūs apsiverktumėte? Argi nesuprastumėte, ką jaučia ta mergaitė? Arba, tarkim, perskaitytumėte kitą istoriją apie turtuolį, kuris paslydo ant banano žievės. Argi ji jums nesukeltų juoko? Taip mūsų galvoje pradeda veikti, mus užburianti, vaizduotė. Na o jei einate į meno galeriją, kurioje kabo dažais išmargintas kvadratas, kuris šimtus metų liko nepajudintas ir neskleidžiantis nė garselio? Kas tada?
Galima išmokyti vaizduotę atsiliepti į pačius nepastebimiausius signalus. Knyga tai kompozicija iš 26-ių fonetinių ženklų, 10-ties skaitmenų ir apytikriai 8-ių skirtukų, tačiau, pažvelgę į ją, žmonės gali įsivaizduoti Vezuvijaus išsiveržimą ar mūšį prie Vaterlo. Dabar, tiesa, mokytojams ir tėvams nėra ko lavinti jūsų vaizduotę. Tam dabar egzistuoja specialiai sukurti šou su puikiais aktoriais, labai išraiškingomis dekoracijomis, garsu ir muzika. Egzistuoja, taip sakant, informacinis highway. Vaizduotės mums reikia ne daugiau, nei įsivaizdavimo, kaip reikia joti žirgu. Tems mūsų, kurių vaizduotė išlavinta, pakanka pažvelgti kam nors į veidą, kad pamatytumėm ištisą istoriją; visiems likusiems veidas lieka tik veidu.
Atkreipkite dėmesį: aš ką tik padėjau kabliataškį, kurio pradžioje raginau nenaudoti. Specialiai pabrėžiu: aš tai padariau. Prasmė tokia: taisyklių - net gerų ne visada reikia laikytis.
1) Graučo Marksas (1890-1977) vienas iš komikų brolių Marksų trio, 6-me dešimtm. vedusių teležaidimą Užstatas gyvenimas.
*) Peri Meisonas E.S. Gardnerio romanų herojus, kriminalinių bylų advokatas.
**) Rašas Limbo - žinomas Amerikos radijo komentatorius.
***) Arapachai viena indėnų genčių.
J. Radičkovas. Medgręžis
Įvairiapusis Edgaras Po
21 a. amerikiečių apsakymas
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Armėnų literatūros atšvaistai
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Lietuvių literatūros tendencijos
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Staffan Soderblom. Pastabos apie šiuolaikinę švedų literatūrą
V.S.Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Dorothes Franck. Poezijos ir misticizmas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Pasimetusios merginos memuarai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
A. Rimbaud. Blogas kraujas
E. Fromas. Menas mylėti
Juodasis arapas Baltarusijoje
Žigmondas Moricas. Vainikas
Japonų 'Kodziki'
Skaitiniai
Vartiklis