Pratęsiame Riiti Jokomicu kūrinių publikavimą...
Riiti Jokomicu. Musė
1
Vasaros įkarštyje pašto stotyje buvo tuščia. Tik vieniša išverstaakė musė, pagauta voratinklio arklidės kampe, trūkčiojo letenėles ir kurį laiką suposi voratinklyje. Tada ji šleptelėjo ant žemės tarsi pupelė. Tada nuo šiaudo, pasikėlusio nuo arklio mėšlo svorio, galiuko užšliaužė ant nubalnoto arklio kryžiaus.
2
Arklys, dantimis suspaudęs šieno stiebelį, akimis ieškojo pagyvenusio kumptelėjusio vežiko.
Tasai, sėdėdamas priešais prekystalį, kur prekiavo mandziu pyragėliais su saldžiu pupelių įdaru, triskart iš eilės pralošė siogi1).
- Na ką? Pralošiau pats kaltas. Dar kartą.
Saulės šviesa, ištrūkusi pro uždangą, persikėlė nuo vežiko juosmens ant jo gunktelėjusios nugaros.
3
Į tuščią aikštelę priešais stotį išbėgo valstietė. Anksti ryte ji gavo telegramą, kad jos mieste tarnaujantis sūnus susirgo ir yra arti mirties. Ji bėgte nubėgo 3 ri2) iki stoties drėgnu nuo rasos kalnų taku.
- Ar diližanas dar neišvyko?
Ji užmeta akį į vežiko patalpą ir jį pašaukia, tačiau atsakymo nėra.
- Ar neišvyko dar diližanas?
Ant pakrypusio tatamio mėtosi puodukas, iš jo lėtai teka lėta bantia arbatos srovelė, kurios spalva panaši į sakės. Valstietė blaškosi po kiemą ir vėl klausinėja, stabtelėjusi prie mandziu prekystalio.
- Dar neišvyko?
- Ką tik išvyko.Atsakymas atsklinda iš prekystalio šeimininkės.
- Išvyko? Jau išvyko, taip? O kada? Ach, jei būčiau kiek anksčiau atbėgusi... O jis, vadinas, jau išvyko...
Visa tai iškalbėjusi verksniu balsu, valstietė pradėjo raudoti balsu. Nesišluostydama ašarų, ji paskubomis puolė į link miesto vedantį kelią.
- Vyks antras numeris.
Tai ištarė kumptelėjęs vežikas, neatitraukdamas akių nuo siogi lentos. Valstietė sulėtino žingsnį ir atsisuko surauktais antakiais.
- Vyks? O ar greitai vyks? Mano sūnus miršta, ar greičiau nukakti nepadėsite?
- O žiūrėk, ką, pas mane čia, pasirodo, žirgas atėjo...
- Taip, na tai, laikyk, žaidime dabar pasiseks. O iki miesto kiek? Kada išvyksite?
- Vyks antru numeriu, - vežikas tai pasakė, tarsi nukirto.
- Vyks, reiškia? O iki miesto tai, tikriausiai, kokios trys valandos bus... Visos trys ar kaip? Sūnus mano miršta, štai kas. Kaip čia, kad tik nepavėlavus, ką?4
Nuo lauko pakraščio, iš saulėtos atokaitos atsklinda kuliamosios, su sausu traškesiu kulančios kulkšnių sėklas, garsas. Vaikinas ir mergina skuba į stotį. Mergina uždeda ranką ant jaunuolio nešulio.
- Duok, aš panešiu.
- Dar ką.
- Juk sunku, tikriausiai...Vaikinas, netardamas nė žodžio, bando pavaizduoti, kad jam visai nesunku. Tačiau jo kakta srūva sūrūs prakaito lašai. - Ar diližanas jau išvyko ar kaip? - šnabžda mergina.
Jaunuolis, prisimerkęs, iš po savo nešulio žiūri į saulę:
- Kažko karšta tapo. Tikriausiai dar neišvyko.Abu tyli. Mūkia karvė.
- O kai sužinos, ką darysim? - sako mergina, o jos balse skamba ašaros.
Kuliamosios garsai atsklinda iki jų tarsi tolimi, vos girdimi žingsniai. Mergina pasisuka ir vėl uždeda ranką ant vaikino peties.
- Duok, panešiu. Man pečiai jau neskauda.
Vaikinas, kaip anksčiau, tebetyli ir vis dar žygiuoja pirmyn. O tada visai netikėtai sušnabžda:
- O kai sužinos, vėl bėgti teks ką daugiau...5
Į kiemą priešais stotį išeina vaikas, besilaikantis mamai už rankos, čiulpdamas pirštą.
- Mama, arkliukas!
- Taip, taip, arkliukas... - berniukas ištraukia ranką ir bėga link arklidės.Sustojęs nuošaliau ir žiūrėdamas į arklį, jis šaukia: Žiūrėk, žiūrėk! - ir trepsi kojomis.
Arklys, pakėlęs snukį, pastatė ausis. Jį mėgdžiodamas berniukas irgi užrietė galvą, tačiau jo ausus niekaip nesujuda. Jis, įsitempęs iš visų jėgų, rauko veidą, vėl trepsi ir šaukia Žiūrėk.
Arklys sukišo snukį į šėryklą taip giliai, kad jo nė nesimato, ir ėmėsi kramsnoti šieną.
- Mama, arklys!
- Taip, taip, arklys...6
- Ach tu, na ir na! - Aš gi užmiršau getą savo bernui nupirkti. Taip, ir jis juk arbūzus mėgsta. Nupirksiu, ką, arbūzą ir aš juos mėgstu, ir sūnus, dviguba nauda bus.
Stotyje pasirodė vietinis turčius. Jam 43-i. 43-is jis grūmėsi su skurdu ir galiausiai laimėjo vakar vakare jam pagaliau pavyko uždirbti 800 jenų už pavasario sezono šilkverpio lėliukes. Dabar jo galva perpildė įvairiausi planai dėl ateities. Jis jau aiškiai pamiršo, kaip vakar visi juokėsi iš jo, kai jis į bendrą pirtį atėjo su portfeliu, į kurį susidėjo visas savo asignacijas.
Valstietė, atsistojusi nuo sulankstomos kėdės, eina prie jo per stoties kiemą.
- Ar nepasakysite, kada gi bus išvykimas? Štai mano sūnus miršta, jei iškart neišvažiuosim, tai žiūrėk ir nespėsiu jo išvysti prieš mirtį...
- Taip, blogi reikalai...
- Tai jau vyktų, štai jau sakė, kad vykstam, štai neseniai pasakė...
- Taip? Tai ko gi tada...Jaunuolis su mergina išeina į kiemo vidurį. Valstietė prieina prie jų.
- Gal jau sėdam į diližaną, ką? O tai niekaip neišvyksta...
- Neišvyksta, taip? - perklausia jaunuolis.
- Štai jau dvi valandas laukiu, niekaip neišvažiuojam. Iki miesto, ko gero, trys valandos važiavimo. O dabar kiek laiko? Kol atvažiuosim į miestą, bus jau pusiaudienis.
- Taip, tikriausiai, pusiaudienis, - iš šono jai sako turčius. Valstietė pasisuka į jį:
- Nejaugi tik pusiaudienį? Iki tada jis numirs... nejaugi pusiaudienį?Ji vėl ima verkti. Ir puola prie mandziu prekystalio šeimininkės.
- Na kaip, dar nėra? Diližano, taigi? Dar neišvyksta?Gunktelėjęs vežikas guli, įsistebeilijęs į dangų ir po galva pasikišęs siogi lentą. Nekeisdamas padėties, jis kreipiasi į prekystalio šeimininkę, plaunančią pintą sietą:
- O kaip mandziu, - dar neparuošti?7
Kada išvyksta diližanas? Pašto stoties kieme susirinkusiems žmonėms jau ir prakaitas išdžiūvo. Kada gi vis tik? To niekas nežinojo. O jei kam ir buvo duota žinoti, tai tik mandziu pyragėliams, kurie pagaliau ėmė pūstis katile ant prekystalio. Nes vienintele vienišame prie šios stoties priskirto vežiko gyvenimo paguoda buvo kasdien, jau daug metų, nedelsiant ir anksčiau už kitus pagriebti tuos pyragėlius ką tik paruoštus ir dar tvoskiančius karščiu.
8
Išmušė laikrodis stoties kieme. Mandžiu krautuvėlėje katilas išleido garą ir sušvilpė.
Pasigirdo gurgždesys. Vežikas pradėjo pjauti žolę arkliui. Arklys, stovėdamas šalia vežiko, atsigėrė vandens. Gurgždėjimas tęsėsi.
9
Arklį pakinkė. Valstietė pirmoji susikraustė į ten ir pažvelgė miesto link.
- Sėskite, - pasakė gunktelėjęs vežikas.
Penketas keleivių sulipo nuožulniais laipteliais ir ėmė sėsti greta valstietės.
Vežikas į susikišo į užantį pyragėlius, išsipūtusius ir minkštus tarsi vata, ir, susikūprinęs, sėdo ant pasostės. Nuaidėjo ragelis. Pliaukštelėjo botagas.
Išverstaakė musė pakilo nuo stiprų kvapą turinčio arklio kryžiaus išsikišimo. Ji nutūpė ant diližano stogo, atpalaidavo savo kūnelį, neseniai ištrūkusį iš voratinklio, ir kartu su vežimu siūbavo į šalis.
Diližanas riedėjo po svilinančiu dangumi. Išvažiavę iš alėjos, jie ilgai važiavo iš pradžių palei platų raudonųjų pupelių lauką, tada linų lauką, tada palei šilkmedžius. Siūbuojamas vežimas įvažiavo į mišką, ir ten žali medžių vainikai, atsispindėję nuo prakaito žvilgančiuose pagaliau gavusio atokvėpį arklio šonuose ėmė gulti šešėliais į kitą pusę.
10
Naujai iškeptas turčius plepėjo nesustodamas, likusieji keleiviai jau tapo jo geriausiais draugais.
Tik berniukas, įsitvėręs į vežiko skersinį, žvalgėsi po laukus gyvomis akimis.
- Mama, kriaušės!
- Taip, taip, kriaušės...Botagas jau nešvilpčiojo. Valstietė sėdėjo žvilgsnį įsmeigusi į grandinėlę ant turčiaus juosmens:
- Kiek gi dabar laiko? Jau dvylika persirito ar kaip? Kai į miestą nuvažiuosim, kiek gi laiko bus?Ragelis taip pat jau nešvilpė. Vežikas, nedelsdamas siuntęs pyragėlius iš užančio į gerklę, snaudė, atlošęs susikūprinusią nugarą. Išverstaakė musė nuo diližano stogo apžiūrinėjo kriaušių plantacijų terasas, suko galvą į stačias viršūnes, alsuojančiomis tamsiu moliu vasaros saulės karštyje, žvelgė žemyn į netikėtai pasirodančius kalnų srautus, įsiklausydavo į vežimo trinksėjimą, aidintį aukštame kalnų kelyje, - o vežikas vis tebesnaudė. Tačiau apie tai iš visų diližano keleivių tai žinojo, tiesą sakant, tik toji išverstaakė musė. Ji perskrido nuo vežimo viršaus ant nulinkusios vežiko galvos, jau pusiau žilos, tada nutūpė ant sudrėkusios arklio nugaros, lyžtelėjo truputį arklio prakaito.
Diližanas kėlėsi prie viršūnės. Arklys pradėjo atsargiai suktis sekdamas kelią, jam matomą iš už apdangalo. Tačiau jis negalėjo suderinti savo kūno ir vežimo matavimų. Vienas ratas nuvažiavo nuo kelio. Vežimas netikėtai patraukė arklį žemyn, ir tasai stojo piestu. Musė akimirksniu pakilo į orą. Ji pamatė arklio pilvą, su neįsivaizduojamu siaubu krentantį žemyn su vežimu. Pasigirdo garsūs žmonių šūksniai, prunkštimas, o tada visa toji maišalynė žmonės, arklys, diližano nuolaužos netvarkingai nukrito ant kalnų srauto kranto; netrukus viskas nutilo ir nustojo judėti. Tik išverstaakė musė, pagaliau pailsėjusi ir pajutusi sparnų jėgą, laisvu skrydžiu pakilo į dangaus žydrynę.
1) Siogi senovinis žaidimas, japoniška šachmatų atmaina.
2) Ri japonų ilgio matas lygus apie 4 km.
Samurajų ideologija
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu: Dievo arklys
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
Riiti Jokomicu. 4-o asmens požiūris
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Belsučlit: baltarusių šiuolaikinė literatūra
Mijeko Kavakami. Apie ją ir jos atmintį
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Volė Šojinka: Nobelio laureatas
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Keita Dzin. Išgaravimas
Japonų 'Kodziki' epas
Visa tiesa apie Duras
Atsitolink, Nelaboji
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis