Malte Persson. Šiuolaikinė švedų literatūra. Vartiklis

Malte Persson. Šiuolaikinė švedų literatūra, 2006
Mokslinė-fantastinė esė

Apie autorių

Maltė Personas (Malte Persson, g. 1976 m.) – švedų rašytojas, poetas, vertėjas. Pirmąjį romaną „Gyvenimas šioje planetoje“ išleido 2002 m. Kitos dvi buvo eilėraščių rinkiniai: „Apolono projektas“ (2004) ir „Eilėraščiai“ (2004). Taip pat yra išleidęs istorinį romaną „Edelkranco ryšiai“ (2008) ir sonetų rinkinį apie Stokholmo metro „Underjorden“ (2011) ir kt. Naujausiu kūriniu yra „Nuopuolis“ (2021). Jis priklauso modernistine grupei susiformavusiai prie literatūrinio OEI žurnalo.

Šildydamas pirštus prie savo prieštvaninio laptopo ir laukdamas šiltnamio efekto, bandau sudaryti prognozę apie švedų literatūros ateitį. Tai nėra labai paprasta, net turint prieigą prie meteorologinių duomenų bazės (Kiruno¹⁾ taikomosios literatūrologijos ir astroekonomikos katedroje – kadangi, nors buvo tikėtasi, švedai į kosmosą taip ir nepakilo²⁾, tai katedra savo veiklą pakeitė atsižvelgdama į mokslinės fantastikos reikalavimus, o tiksliau, kito tipo fantastikos…). Pagal prognozes aukšto slėgio frontas, kaip visada, ateina iš vakarų, nuo pačios Atlantikos, arba bent jau nuo Britų salų, veikdamas neryžtingą vietinį orą ir išdžiovindamas mūsų išgirtuosius tekšių sąžalynus bei garsiuosius švedų agrastus, kuriems savo pilnus nostalgijos ir ironijos, tapusius sparnuotais, žodžius skyrė genijus bei kaltinamas nunuodijimu Almkvistas³⁾: „Ir tik Švedijoje auga švediški agrastai“. Shedish gooseberry shrub

Tačiau kas dabar besiims rimtai liūdėti švediškų agrastų? Juk uogas, kaip ir jų rinkėjus, importuojame iš Lenkijos ir Pabaltijo. Bendrai paėmus, mūsų uogų ekonomija stipriai laimėjo iš to, kad prieš šimtus metų dėl prastos karinės politikos praradome abi tas teritorijas… „Atsikovoti Švediją jos sienų ribose“ – taip tuo metu skambėjo realiausiai mąstančių ekonomistų šūkis. Tačiau šūkis galėjo skambėti ir šitaip: „Atsikovoti Švediją švedų kalbos ribose“. Kova, kurią katedroje dar nelaikome beviltiška.

Kai žmogus nepatenkintas dabartimi, visai natūralu, kad jis žiūri arba atgal, arba į ateitį. Švedų, kaip ir daugelio kitų tautų, savivoka susiformavo ne tik grynai išsigalvotos praeities (kilnūs vikingai, dievai-didvyriai, kariai-konungai), bet ir grynai išsigalvotos ateities (Tautos namai, visiškas užimtumas, sukurtas reformų pagalba, bei visuotinės santarvės beklasė visuomenė) pagrindu. Tai normalu. Tačiau dabar kalbame apie švedų literatūrą, o kai kalba kyla apie ją, mes savo katedroje, kalbant rimtai, irgi ne visiškai patenkinti dabartimi. Tad pažvelkime atgal, o vėliau į ateitį.

Nuo tada, kai švedų literatūra verta vadintis švedų literatūra tik ką atsirado – o įvyko tai ne anksčiau 18 amžiaus – kalbant apie ją vyrauja toks įvaizdis, išsakytas Čelgreno⁴⁾: „Švedų genijus kaip švedų saulė. Per metus turime kelias saulėtas dienas, tokias pat puikias kaip pietų šalyse, tačiau visus likusios – ruduo ir žiema“. Jo priešininkas Turildas⁵⁾ rašo, kad švedų Parnasas – „tai šalta ir plika uola, ant kurios tai šen, tai ten pasitaiko pusiau sudžiūvusių gėlių. Apolono vietą joje užima išdvėsusi voverė. Uolą dengia ledas, ji apsupta debesų“. Poetas romantikas ir vyskupas Tegneris⁶⁾ taip atsiliepia viename laiškų apie tą patį Turildą: „O kas pats Turildas? Tas pats, kaip ir daugelis kitų, kas mes visi Skandinavijoje: talentas negalintis niekur vystytis; sušalęs kokonas, kuriam nelemta tapti drugeliu“.

Kitais žodžiais, jei švedų literatūra nėra pakankamai gera, kaltas klimatas. Vėliau vertinimas tampa ne toks vienareikšmiškas; ir kiti romantikai apverčia įvaizdį aukštyn kojomis: atšiaurus Švedijos šaltis – tai būtent jos jėga, jos tvirtybė, jos (esamo ir/arba būsimo) didingumo šaltinis. Iki Almkvistui pradėjus žaisti su agrastų krūmu, savo programiniame straipsnyje „Švedų skurdo reikšmė“ jis Švediją lygino su nereiklia erškėtuoge, ir viso švediškumo, kaip nereiklaus, tačiau atsparaus šalčiams krūmo, įvaizdis vėliau kartojasi literatūroje bent jau iki Harri Martinsono⁷⁾ - jūreivio, Nobelio premijos laureato ir poeto fantasto; vėliau nuo 20 a. antros pusės švedų skurdą praktiškai išnaikino tiek ekonomine, tiek politine prasme. Taigi, tuo pačiu išnyko ir jo reikšmė? Reiškia, turime ieškoti naujų simbolių, kad švedų literatūrai gražintume tikėjimą savo jėgomis. Gal tokiu simboliu galėtų tapti pelargonija? Arba, nesant tikro šalčio⁸⁾, kas nors iš lepesnių? Mūsų „piarininkai“ kiekvieną dieną prigalvoja naujų logotipų, tačiau, bijau, tai tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Ir dar blogiau, bijau, kad didesnė mūsų dabartinių rašytojų dalis norėtų atsidurti „piarininkų“ vietoje… Stokholmo metro tarp reklaminių skydų dar pasitaiko parinktų eilėraščių apie gamtą, tačiau nemanau, kad tai galėtų ką pakeisti.

Kurlink gi eina švedų literatūra? Ar galima padaryti retrospektyvią analizę išskiriant tendenciją? Taip, jei kažkur ir galima padaryti tokią analizę, tai tik mūsų katedroje. Bendrais bruožais imant, 20 a. švedų literatūra turėjo tendenciją vystytis cikliškai. Kiekvienas ciklas truko 20 m.: naujų formų paieškos dešimtmetį keisdavo stabilizacijos, reakcijos ir pan. dešimtmetis. Po 40-ųjų modernistinių fejerverkų ėjo 50-ųjų blyški neoromantika. 60-ųjų eksperimentinę laboratoriją pakeitė 70-ųjų politinis dogmatizmas, o 80-ųjų postmodernistinę polemiką – 90-ųjų neskubi autobiografinė proza. Tarkim, kad tuos ciklus galime pakeisti sinusoide ir radijo bangomis pasiųsti kokiai nors taikiai civilizacijai pasiklausymui. Ką išvestų iš tos sinusoidinės bangos?

Gal štai tokią matematinę švedų pasaulėžiūros formulę: „Du dėsniai tvarko jūsų gyvenimą. Pirmas – sugebėjimas norėti. O antras – būtinybė aukotis?“. Tokią charakteristiką 19 a. pradžioje pateikė dar vienas romantikas, kanceliarijos gnostikas ir poetas Stagnelius⁹⁾. Gerokai vėliau savo esė rašytojas ir fleitininkas-mėgėjas Larsas Gustavsonas¹⁰⁾ pasakys tuo aspektu, kad nuo tų laikų švedų rašytojai vadovavosi beveik be išimčių antruoju dėsniu, tai yra būtinybe aukotis. Kas yra gana protingas darbo pasidalijimas, nes likusi gyventojų dalis karštai atsiduodavo troškimų valiai.

Ir todėl nenuostabu, kad 20 amžiuje, vadovaujant socialdemokratams, gerbūvis nuolat gerėjo, o pagarba literatūrai ir literatūriniam paveldui lygiai taip pat mažėjo. Ekonominio augimo kaina tarp kitų dalykų tapo ir šuoliuojanti kalbinė infliacija. Bet jei gerovės epocha, pasiekta be pastangų, baigėsi jau prieš dešimtį metų, ar drįsime tikėtis literatūros renesanso? Šis klausiamas ir aptariamas mūsų katedroje.

Pagal šį aprašytą ciklinį modelį ir grynai techninę analizę, šį dešimtmetį turėtų būti eilinė literatūrinė ekspansija. Deja, susidaro įspūdis – juk iki dešimtmečio pabaigos teliko 3 m. – kad jis visiškai nerealizavo to potencialo, kurį neabejotai turi. Nauji rašytojai rodo nemažą aktyvumą, todėl norėtųsi žinoti, ką jie galų gale pasieks. Vienok abejoju, ar jie sukūrė bent vieną tikrai vertingą kūrinį¹¹⁾.

Kaip žino bet kuris rimtas investuotojas, techninę analizę reikia panaudoti tik kaip papildymą atidžiai skaitant kompanijų ataskaitas. Čia, katedroje, mes, žinoma, atliekame ekspertizę ir to, ir kito, o kadangi valstybės dotacijų mūsų veiklai skiriama nepakankamai, pradėjome teikti ir privačias mokamas konsultacijas¹²⁾. Taip, pavyzdžiui, mes publikuojame biržos patarimus tiems, kurie ruošiasi investuoti kultūrinį kapitalą į neseniai užregistruotas smulkias švedų kompanijas. Trumpai galima pasakyti, kad aukštai kotiruojamas Jonas Hasenas Chemiri, nors pradžioje jį neabejotinai pervertino, tačiau, galbūt, į jį verta investuoti, sprendžiant pagal paskutinę įspūdingą kompanijos ataskaitą. Lotta Lotass: laukti stabilaus pelno. Aleksandro Leiva Venger¹³ ir kt. – puikūs objektai spekuliacijoms biržoje¹⁴⁾…

Čia reiktų paminėti mūsų perspektyviausią prozininką Larsą Jakobsoną¹⁵⁾. Jis tiek perspektyvus, kad linkęs aprašinėti ateitį būtuoju laiku – pvz., knygoje „Raudonosios damos pilis“, viename iš geriausių paskutinio meto švedų romanų. Kadangi Jakobsonas tampa vis svarbesniu naujų jaunųjų prozininkų įkvėpimo šaltiniu, netrukus mes neabejodami galime sulaukti mokslinės fantastikos pakilimo (kaip ir istorinių romanų pakilimo, pažymint skliausteliuose). Dažna Larso Jakobsono tema – kalba ir komutatyvumas – gretina jį su šiuolaikiniais poetais, atskiru atveju su Larsu Mikaeliu Raattamaa¹⁶⁾.

Investavimo požiūriu poezija – dalykas nelabai pelningas. Tačiau vis tik mes stebime ją per savo teleskopus ir be ypatingo vargo prognozuojame jos būsimas orbitas. Yra pagrindo manyti, kad po ilgo susidūrimų, nuopuolio ir susiskaidymo periodo skeveldros vėl ims traukti viena kitą, kad sudarytų vientisus kūnus pagal klasikinės dangaus mechanikos ir metrikos dėsnius. Ir galbūt, viename tų kūnų kada nors išsivystys naujos, protingos gyvybės formos…

O kas dėl trumpalaikės literatūrinės prognozės, tai čia lengva kristi į pesimizmą, o tai nuobodu. Optimistinė mūsų katedros pusė, kuriai priklausau ir aš, turi du pamėgtus scenarijus: Pirmasis spėja, kad atsiras kažkas, kas parašys kažką „didžiojo švedų romano“ dvasia. Žinomas, didysis švedų romanas privalo skelbti švedų savimonės saulėlydį ir nuopuolį (jau kas ne kas, o savimonė tapo mūsų, Švedijos ribose, mėgiama tema), o pagrindine tema bus Ulofo Palmės nužudymas ir pasakojimas apie nesėkmingą tyrimą. Arba kitos žaizdos, kurias mes su mazochistiniu įkarščiu taip mėgstam draskyti. Kaip, tarkim, neutralumo politika (ypač įtartini sandėriai su nacistine Vokietija). Arna lygiateisių Tautos namų pastatymas (o ypač priverstinė valkatų sterilizacija). Toks romanas taptų, aišku, didingu paminklu būtinybei aukotis. Ir sulauktų nuostabių recenzijų. Tik abejoju, kad jis kada nors bus parašytas.

Pagal antrą scenarijų reikia visiškai užmiršti, kas rašyta prieš tai. Užmiršti apie uogas, lapuočius ir kitą žaliavų ekonomiką. Galbūt, užmiršti apie būtinybę aukotis arba „išleisti tą būtinybę į laisvę“ – taip, kaip iš pradžių tai įsivaizdavo Stagnelius. Dabar turime mobiliųjų telefonų ekonomiką. Interneto ekonomiką. Užėjus į švedų internetinius forumus, bendruomenes, blogus, fanzinus ir dienoraščius, iškilios literatūros, žinoma, ten nerandama, tačiau galima rasti naują ir aukščiausiu laipsniu gyvybingą rašymo kultūrą. Tokią rašto kultūrą, kurios pagrindu kadaise buvo sukurta literatūrinė švedų kalba – laikais, kai Čelgrenas ir Turildas stumdėsi ir skundėsi oru. Tad kodėl jos nesukurti dar kartą? Iki anglakalbių kosmoso būtybių įsiveržimo. O gal ir bendrai su jomis?

Štai tokia, pagal mane, ir yra ateitis. Juk iš tokios ateities mes, ko gero, sugebėsim prasibrauti atgal ir atsikovoti praeitį. Tačiau vargu ar atvirkščiai.

O oras? Oras kaip oras. Dabar lyja. Ir tikuos, kad ne vienas sėdžiu namuose ir rašau.

¹⁾ Kiruna - šiauriausias Švedijos miestas, esantis 140 km šiauriau Poliarinio rato, stambus kosmoso tyrinėjimų centras.

²⁾ Esė parašyta iki 2006 m. gruodžio 9 d., kai švedų astronautas Kristeris Fuglesangas pabuvojo kosmose.

³⁾ Karlas Junas Luvė Almkvistas (1783-1866) – švedų rašytojas, kurio kūryboje atsispindėjo visos laikmečio tėkmės – nuo romantizmo iki realizmo. Ji bandė apkaltinti nužudymu, todėl buvo priverstas gyventi tremtyje – iš pradžių Amerikoje, o vėliau Vokietijoje.

⁴⁾ Juhanas Henrikas Čelgrenas (Johan Henric Kellgren, 1751-1795) – švedų poetas, dramaturgas, kritikas ir publicistas. Buvo karaliaus Gustavo III numylėtiniu, su kuriuo parašė tragediją „Karalienė Kristina“. Jo tragedijos ir eilėraščiai parašyti prancūzų klasicizmo įtakoje. Žymiausi kūriniai: tragedija „Gustavas Vaza“ (1786), satyrinė poema „Mano pašaipos“ (1777) ir kt.

⁵⁾ Tomas Turildas (1759-1808) – švedų poetas sentimentalistas ir kritikas. Buvo prieš prancūzų klasicizmo estetiką, dėl ko stipriai susikirto su Čelgrenu.

⁶⁾ Esajas Tegneris (1782-1846) – švedų vyskupas (nuo 1824 m.) ir poetas, tautinio romantizmo mokyklos lyderis.

⁷⁾ Haris Edmundas Martinsonas (Harry Martinson, 1904-1978) – švedų rašytojas, Švedijos akademijos narys, Nobelio premijos laureatas (1974). Žinomumą jam atnešė simbolistinė-fantastinė poema „Aniara“, kurioje veiksmas vyksta 40-me tūkstantmetyje po globalaus apledėjimo ir naujo atšilimo. Po branduolinio karo laivas Aniara“ palieka Žemę link (jau apgyvendinto) Marso, tačiau vengdamas susidūrimo su asteroidu pakeičia kursą ir skrieja į kosmoso gilumą... Pasakotojas – mimorobas, prižiūrintis Mimu superkompiuterį. Kūrinyje panaudojama gausybė neologizmų.
Debiutavo 1929 m. eilėraščių rinkiniu „Laivas vaiduoklis“. Kritikavo šiuolaikines socialines sąlygas ir technologinį vystymąsi, kas pastebima ir filosofiniame „Kelyje“ (1948). Vėliau atrado naują temą – kosmosą; o technologijų kritika dar stipresnė (Poezijos rinkinys „Vagonas“, 1960; tiesa, kritikų nelabai palankiai priimtas). Vienu paskutinių tapo eilėraščių rinkinys apie gamtą „Kuokštai“ (Tuvor, 1973).
Nusižudė, ligoninėje persipjovęs pilvą žirklėmis.

⁸⁾ 18 amžiuje, iš meteorologinės-istorinės pusės, iš tikro buvo šalčiau. Tačiau, žinoma, gerokai šalčiau nei Stokholme buvo Sankt-Peterburge ir Maskvoje, kurių mes, nepaisant kelių savižudiškų pabandymų, taip ir nesugebėjome užkariauti – dar tais laikais, kai mums bent jau atrodė, kad turime šansą (autoriaus pastaba).

⁹⁾ Erikas Juhanas Stagnelius (1793-1823) – švedų poetas ir filosofas, siekęs Šelingo mokymą sujungti su gnostikų misticizmu.

¹⁰⁾ Larsas Gustavsonas (g. 1936) – švedų rašytojas (romanai „Bitininko mirtis“, „Plytininko diena“ ir kt.) ir poetas, daug metų gyvenęs JAV. Į Švediją grįžo 2006 m.

¹¹⁾ Tik kaip tai patikrinti? Kai žurnalai, skirti masiniam vartotojui, tiria įvairių markių džinsų kokybę, džinsus per trumpą laiką daug kartų skalbia ir dirbtinai sunešioja specialiai tam skirtose mašinose. Ar panašiai galime suimituoti literatūrinį ratą, norėdami suprasti, kokios knygos bus išleistos pakartotinai, o kokios gulės, niekam nereikalingos, bukinistų dėžėse „viskas po 5 kronas“? Ir kaip įvertinti tą faktą, kad mada šiuo metu siūlo panešiotus džinsus? (autoriaus pastaba)

¹²⁾ Laukdami Nobelio premijos bendroje literatūros ir ekonomikos srityje (autoriaus pastaba).

¹³⁾Aleksandro Leiva Venger (Alejandro Antonio Leiva Wenger, g. 1976 m.) – švedų dramaturgas ir rašytojas, debiutavęs 2001 m. rinkiniu „Mūsų siaubui“.

¹⁴⁾ Jei tai nebūtų profesinės etikos pažeidimu (tačiau, kalbant atvirai, argi profesinės etikos pažeidimai literatūroje tokia jau retenybė?), aš gi, ko gero, skirčiau nedidelę sumą ir sau, ir keliems man artimiems asmenims (autoriaus pastaba).

¹⁵⁾ Larsas Jakobsonas (Lars Jakobson, g. 1959 m.) – švedų rašytojas. Jo kūriniuose dokumentiškos situacijos pateikiamas taip, kad skaitytojui tenka spėlioti, kas tikra, o kas ne, ir kodėl tikime vienu ar kitu dalyku. Kita pastebima gija yra jo meilė klasikinei fantastikai (ypač „Stjarnfall“ (2003) ir „Rudonosios ponios pilis“ (2000)).

¹⁶⁾ Larsas Mikaelis Raattamaa (Lars Mikael Raattamaa, g. 1964 m.) - švedų rašytojas, debiutavęs 1989 m. knyga „Ur krakars gald“. Pagal profesiją – architektas.