Karlas Kastaneda
Dono Chuano mokymas
Apie autorių
Karlosas Kastaneda (Carlos Castaneda, 1925-1998) - iš Peru kilęs
amerikiečių rašytojas, antropologas, išgarsėjęs savo 12-a ezoterinių kūrinių apie indėno don Chuano mokymus,
serija. Juos rašyti pradėjo dar studijuodamas, o vėliau pagal tą medžiagą apsigynė daktaro disertaciją. 20 a.
pabaigoje vėl iškilo viešumoje, kai ėmė aiškinti apie toltekų išmintį (Tensegriti). Savo idėjoms populiarinti
1995 įkūrė leidyklą Cleargreen Incorporated. Paskutinės dvi knygos išleistos 1998-ais: Laiko ratas (papildytas
citatų iš ankstesnių kūrinių rinkinys) ir Magiški pasai (į kūną orientuotų praktikų aprašymai).
Pirma dalis. Mokymas
|
Kiekviena įmanoma proga prašiau jo papasakoti apie pejotą.
Jis vis atmesdavo mano prašymą, bet kažkaip neryžtingai...
1961 m. birželio 23 d., penktadienis
- Ar papasakosi man apie pejotą, don Chuanai?
- O kam tau šito reikia?
- Aš tiesiog norėčiau apie jį sužinoti. Argi pats noras daugiau žinoti nėra svari priežastis?
- Ne! Tu turi paklausti širdies, kam tau, tokiam jaunam, gilintis į tokius sudėtingus dalykus.
< ... >
- Tai ar vis dėlto mokysi mane?
- Ne!
- Ar tai dėl to, kad aš ne indėnas?
- Ne. Todėl, kad tu nepažįsti savo širdies. Svarbiausia, kad tu pats gerai žinotum, kodėl tu nori. Mokymasis apie Meskalitą rimtas reikalas
1961 m. birželio 25 d., sekmadienis <
>
- Su Meskalitu negalima juokauti. Turėsi sukaupti visas jėgas. Dabar jau vien tavo troškimą aš galiu laikyti tinkama priežastimi mokytis.
- Tu iš tiesų išmokysi mane visko, ką žinai apie pejotą?
- <
> Tai ne taip paprasta. Iš pradžių turi tam pasiruošti. <
>
- Ar man reikia ruoštis?
- Ne. Tiesiog laukti. Dar gali persigalvoti. Tu greitai pavargsti. <
> Meskalitas reikalauja didelės ištvermės.
|
K.Kastaneda su Joanie prieš vestuves
|
1961 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis <
>
Don Chuanas sušnabždėjo, kad važiuojame pas vieną jo draugą, kuris turi man paruošęs 7 meskalitus.
- Nejaugi tu pats jų neturi, don Chuanai? paklausiau.
- Turiu, bet aš negalėjau tau jų duoti. Supranti, tai turi padaryti kas nors kitas.
- Ar gali pasakyti kodėl?
- Gali būti taip, kad tu jam nepatiksi ir jis tave atstums. Tuomet < ... > mūsų draugystei ateis galas.
< ... >
Vienas vyras atsistojo ir nuėjo į kitą kambarį. Tai buvo kokių 50 metų indėnas, aukštas ir
tvirtas. Po minutės sugrįžo su kavinuku rankoje. Jis nukėlė dangtį ir padavė kavinuką man.
Viduje buvo 7 neaiškūs daiktai, besiskiriantys forma ir dydžiu. Kai kurie jų buvo beveik
apvalūs, kiti pailgi. Palietęs galėjai pamanyti, jog tai graikiški riešutai ar kamščiai. Ruda
spalva darė juos panašius į sausus riešutų kevalus. Aš ilgai juos čiupinėjau ir varčiau rankose.
- Juos reikia kramtyti, - sušnabždėjo don Chuanas. < ... >
|
Don Chuanas paliepė: Kramtyk, kramtyk. Mano rankos sudrėko, skrandis susitraukė.
Indas su pejoto gabalėliais stovėjo ant grindų prie kėdės. Aš pasilenkiau, paėmiau pirmą
pasitaikiusį gabalėlį ir įsidėjau į burną. Skonis buvo bjaurus. Perkandau gabalėlį ir ėmiau
vieną jo pusę kramtyti. Pajutau aitrų kartumą burnoje ir akimirksniu tapau nebylus. Kartumas
vis aitrėjo, ėmė nepaliaujamai tekėti seilės. Burnoje jutau sūrios mėsos ar žuvies skonį, kuris
vertė dar įnirtingiau kramtyti. Po to sukramčiau kitą pusę, ir burna taip sustingo, kad kartumo
nebejutau. Pejoto gabalėlis virto skutais, panašiais į sukramtytas apelsino skilteles ar
cukrašvendrę, ir aš nežinojau praryti juos ar išspjauti. <
> Liepė gurkštelti tekilos, kad
nuplaučiau kartumą. < ... > Don Chuanas padavė man gabalėlį džiovinto abrikoso ar figos (tamsoje gerai neįžiūrėjau, o iš skonio neatskyriau),
ir liepė lėtai ir gerai sukramtyti. Ryti buvo sunku, atrodė, kad kąsnis būtinai įstrigs. < ... >
Nors ir nesupratau, kokia kalba buvo kalbama, pokalbis, kuriame visi dalyvavo, buvo labai
įdomus, ir aš stengiausi labai įdėmiai klausyti, kad galėčiau įsiterpti. Bet vos tik aš pabandžiau
kalbėti, supratau, kad nesugebėsiu neaiškūs žodžiai sukosi galvoje. < ... >
|
|
Man baisiai norėjosi vemti, bet neprisimenu, ar vėmiau iš tikrųjų. Paprašiau, kad kas nors
atneštų vandens, nes mane siaubingai troškino. <
> Jis pasėmė vandens ir padavė
man, liepdamas ne gerti, o tik praskalauti burną. Vanduo keistai švietė ir blizgėjo lyg lakas.
<
> Suvokiau, kad nors mano mintys ir labai aiškios, kalbėti negaliu. Norėjau
papasakoti apie keistą vandenį, bet tai, kas išėjo iš burnos, nebuvo kalba, atrodė, jog mano
neištartos mintys teka kaip skystis. Tai buvo maloni skystų žodžių srovė.
Gurkštelėjau vandens. Noras vemti pradingo. Išnyko visi garsai ir aš pajutau, kad
nebesutelkiu žvilgsnio. Bandžiau surasti don Chuaną, bet pasukęs galvą pastebėjau, kad
mano regėjimo laukas tapo apskritu ploteliu prieš akis. Tai manęs visai neišgąsdino,
atvirkščiai, tai buvo kažkas nauja: galėjau po dalelę peržvelgti visą žemę, sukinėdamas galvą įvairiomis kryptimis. <
>
Mano žvilgsnis užkliuvo už verandos grindų ir sienos sujungimo. Lėtu žvilgsniu slysdamas
siena į dešinę, pamačiau prie sienos sėdintį don Chuaną. Pasukau galvą į kairę, norėdamas
apžvelgti vandenį. Pamačiau prikaistuvio dugną, truputį pakėliau galvą ir pastebėjau atbėgantį
vidutinio dydžio šunį. Jis pribėgo prie vandens ir pradėjo lakti. Norėjau nustumti jį nuo
vandens, tam prireikė sukoncentruoti žvilgsnį, ir staiga pamačiau, kad šuo permatomas.
Vanduo tapo blizgančia klampia mase. Mačiau, kaip ji bėga šuns gerkle į kūną, kaip ji
pasiskirsto po visą kūną ir vėl išbėga pro kiekvieną plaukelį. Mačiau, kaip šviečiantis skystis
juda kiekvienu plaukeliu, o po to išteka lauk kaip ilgas, baltas ir šilkinis upeliukas.
Pajutau traukulius kūne, ir po kelių sekundžių aplink mane susiformavo žemas ir siauras
tunelis, nepaprastai kietas ir šaltas. Prisilietus atrodė, kad tai tvirta folijos siena. Pajutau, jog
sėdžiu ant tunelio grindų. Stengiausi atsistoti, bet susitrenkiau galvą į metalinį stogą, o tunelis
ėmė siaurėti, kol aš nepradėjau dusti. Prisimenu, kaip šliaužiau apvalios išėjimo angos link, o
kai prišliaužiau (jeigu prišliaužiau), buvau pamiršęs ir šunį, ir don Chuaną, ir save. Buvau
mirtinai išvargęs. Rūbai buvo kiaurai permirkę šaltu ir lipniu skysčiu. Varčiausi pirmyn ir atgal,
bandydamas surasti patogią padėtį, kad pailsėčiau ir kad taip smarkiai nesidaužytų širdis. Taip besivartydamas vėl pastebėjau šunį.
Man staiga grįžo atmintis ir prašviesėjo protas. Pasisukau pažiūrėti, kur don Chuanas,
bet nieko nemačiau. Mačiau tik vis ryškiau švytintį šunį. Vėl stebėjau, kaip jo kūnu teka
vanduo, apšviesdamas jį kaip laužas. Kažkaip nusikapsčiau prie vandens, panardinau veidą į
prikaistuvį ir kartu su šunimi ėmiau gerti. Rankomis atsirėmiau į žemę ir mačiau, kaip
begeriant mano venomis teka tai raudona, tai geltona ar žalia srovė. Gėriau ir gėriau, kol
visas pradėjau degti ir spinduliuoti. Gėriau tol, kol pradėjo tekėti lauk pro kiekvieną kūno porą
šilkiniais upeliais ir aplink mane susiformavo šviečianti aureolė. Pažvelgiau į šunį jis irgi
buvo apgaubtas švytinčios aureolės. Visą mano kūną užliejo palaima, ir mudu pasileidome
kažkokios geltonos šilumos, srūvančios iš nežinia kur,link. Ten puolėme žaisti. Mes žaidėme
ir galynėjomės, kol sužinojome vienas kito norus. Mes manipuliavome vienas kitu kaip
kokiame lėlių teatre. Galėjau priversti jį judėti pajudinęs kojų pirštus, o kiekvieną kartą jam
linktelėjus galva man kildavo nenumaldomas noras šokinėti iš džiaugsmo. Bet geriausias jo
pokštas buvo priversti mane sėdint kasytis galvą koja. Tai jis pasiekdavo pliaukšėdamas
ausimis. Tai buvo nuostabu. Koks grakštumo ir ironijos derinys! Koks meistriškumas, maniau
aš. Mane apėmė neapsakoma euforija. Juokiausi, kol pritrūko kvapo.
Aiškiai jutau, jog negaliu atmerkti akių, žiūrėjau pro storą vandens sluoksnį. Tai buvo labai
ilga ir skausminga būsena lyg būtum jau atsibudęs, bet vis dar negalėtum pabusti. Pamažu
pasaulis prašviesėjo. Mano regėjimo laukas vėl išsiplėtė, o pirmas sąmoningas veiksmas
buvo apsižvalgyti aplinkui ir susirasti tą nuostabų padarą. Tai buvo sunkiausia fazė. Aš
sugrįžau į savo įprastą būseną nesuvokdamas to aš mąsčiau, tai aiškiai rodė mano mintys ir
jausmai, o ir pats perėjimas buvo lengvas ir aiškus. Bet ši antroji fazė sugrįžimas į rimtą ir
blaivią sąmonę buvo tiesiog siaubinga. Aš buvau pamiršęs, kad esu žmogus! Man pasidarė
taip liūdna dėl tokios beviltiškos padėties, kad net pravirkau.
1961 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis <
>
Jis liepė papasakoti, kas man nutiko naktį. <
> Kai pabaigiau pasakotu, jis linktelėjo galva ir pasakė:
- Atrodo, tau pavyko. <
> Supranti, kartais jis būna žaismingas kaip vaikas, o kartais
baisus ir gąsdinantis. Niekada nežinai, kaip jis su kokiu žmogumi pasielgs. <
> Tu su
juo žaidei. Tu vienintelis mano pažįstamas, patyręs tokį susitikimą. <
> Jis pokštininkas
ir priverčia kai kuriuos juoktis, bet kad jis su kuo nors žaistų neteko girdėti. < ... >
- Kaip meskalitas apsaugo žmones?
- Jis pataria. Jis atsako į bet kokį klausimą. <
>
1961 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis
Nuvažiavome su don Chuanu į tą namą, kur ragavau pejoto. < ... > Norėjau iš jų
išgirsti, ką aš dariau, veikiamas haliucinogenų. < ... > Džonas visai netikėtai ėmė pasakoti. Jis pasakė, jog suprato,
kad jau esu pasiruošęs, kai išgirdo mano verkšlenimą. Jis teigė, kad kūkčiojau apie 30 kartų. Don Chuano manymu 10. Džonas tęsė:
- Tuomet mes visi prisislinkome prie tavęs. Tu buvai sustingęs, tave tampė traukuliai. Ilgai
gulėjai ant nugaros ir judinai lūpas, lyg kalbėtum. Po to ėmei daužyti galvą į grindis, tada
don Chuanas užmovė tau seną skrybėlę, ir tu lioveisi. Tu ilgai drebėjai ir inkštei
gulėdamas ant grindų. Visi jau tikriausiai buvo užmigę, o aš sapnavau ir girdėjau, kaip tu
pūkšti ir dejuoji. Po to išgirdau tavo klyksmą ir prabudau. Mačiau, kaip tu šauki ir šokinėji.
Tu puolei prie vandens, apvertei prikaistuvį ir puolei taškytis baloje. Don Chuanas atnešė
tau daugiau vandens. Tu ramiai sėdėjai priešais prikaistuvį. Po to staiga pašokai,
nusiplėšei visus drabužius, atsiklaupei prie vandens ir puolei gerti. Po to atsisėdai ir
įsistebeilijai kažkur į erdvę. Jau manėme, kad amžinai taip sėdėsi. Visi, ir don Chuanas,
sumigo, o tu staiga vėl pašokai, sustaugei ir puolei vytis mano šunį. Šuo persigando, irgi
sustaugė bei pasileido už namo. Tada jau mes visi prabudome. Tu grįžai iš kitos namo
pusės vis dar vydamasis šunį. Šuo, lodamas ir kaukdamas, bėgo priešais tave. Tu
apsukai namą apie 20 kartų, lodamas kaip šuo. Pamaniau, kad prižadinsi visą apylinkę.
Arti mūsų nėra jokių kaimynų, bet tu staugei taip garsiai, kad buvo girdėti už mylių.
|
Vienas jaunuolis pridūrė:
- Tu sugavai šunį ir atsinešei jį ant rankų į verandą.
Džonas tęsė:
- Tada tu puolei žaisti su šunimi. Jūs kovojote, šokinėjote ir kandžiojotės. Buvo labai juokinga.
Mano šuo paprastai nemėgsta žaisti, bet judu vartėtės kaip pamišę.
- Tada nubėgote prie vandens ir puolėte lakti, - pasakė jaunuolis. Tu ir šuo bėgote prie vandens 5 ar 6 kartus.
- Ir kiek visa tai tęsėsi? paklausiau.
- Ištisas valandas, - pasakė Džonas, - Kartą net dingote iš mūsų akiračio. Turbūt nubėgote už
namo. Buvo girdėti tik jūsų lojimas ir urzgimas. Tu lojai kaip tikras šuo, neįmanoma buvo atskirti.
- Gal lojo tik šuo? - paklausiau.
- Ir tu lojai, vyruti!
- O kas atsitiko po to?
Visi trys vyrai susižvalgė, lyg galvodami, kas gi buvo po to. Pagaliau jaunuolis, kuris iki tol tylėjo, prabilo:
- Jis apvirto.
| 
|
- Taip, žinoma, tu apvirtai ir ėmei labai keistai raudoti, o po to parkritai ant grindų. Manėme,
kad tu nusikąsi liežuvį. Don Chuanas pražiodino tave, po to užpylė ant veido vandens. Tada
tu vėl pradėjai drebėti, tave traukė mėšlungis. Po to nustojai. Don Chuanas pasakė, kad
viskas baigėsi. Jau buvo rytas, mes uždengėme tave antklode ir palikome verandoje miegoti.
Jis nustojo kalbėti ir pažvelgė į kitus vyrus, kurie vos laikėsi nesusijuokę. Jis pasisuko į
don Chuaną ir kažko paklausė. Don Chuanas šyptelėjo ir kažką atsakė. Džonas pasisuko į mane ir pasakė:
- Mes palikome tave verandoje, nes bijojome, kad prišlapinsi visus kambarius. Visi susijuokė.
- Ką? paklausiau. Nejaugi aš...
- Nejaugi tu? pamėgdžiodamas ištarė Džonas. Mes nenorėjome to minėti, bet don Chuanas leido. Tu apšlapinai mano šunį nuo galvos iki kojų.
- Ką aš padariau?
- Tu juk nemanai, kad šuo bėgo nuo tavęs iš baimės? Šuo bėgo, nes tu visą laiką ant jo šlapinaisi.
Visi net tirtėjo iš juoko. < ... > Džonas tęsė toliau:
- Mano šuo neliko skolingas jis irgi tave apšlapino.
Visi net žvengė iš juoko, net ir don Chuanas. < ... >
- Taip, - pasakė jis. Bet jie nežino, ką tu matei. Jie nesuprato, kad tu žaidei su juo. Štai kodėl aš tau ir nekliudžiau.
- Bet ar tiesa, kad mudu su šunimi vienas ant kito šlapinomės?
- Tai buvo ne šuo! Kiek kartų turėsiu tai kartoti! < ... > Tai jis žaidė su tavimi. < ... >
- Ar šuo tikrai žaidė su manimi, kaip jie pasakojo?
- Po velnių! Tai buvo ne šuo!
1961 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis
< ... > Aš pasakiau, kad nebenoriu panašių pasimatymų su Meskalitu. <
>
Paragavęs pejoto aš vis dar jaučiau fizinį diskomfortą neaiškią baimę, nepasitenkinimą ir
kažkokią nepaaiškinamą melancholiją. O tokia būsena man visiškai nepatiko. Don Chuanas nusijuokė ir tarė:
- Na štai, tu pradedi mokytis. <
> Nieko blogo baimėje nėra. Kai tu bijai, kitaip į viską žiūri.
- Man tai visai nerūpi.Manau, kad jau užteks mokytis apie Meskalitą. Aš nesugebu. Man tai per sunku.
- Žinoma, kad sunku net ir man. Ne tu vienas toks suglumęs.
- O kodėl gi tu suglumęs, don Chuanai?
- Aš mąsčiau apie tai, ką mačiau naktį. Meskalitas žaidė su tavimi, štai kas yra. Tai mane ir suglumino, nes tai aiškus ženklas.
- Koks ženklas, don Chuanai?
- Meskalitas nurodė man į tave.
- O dėl ko?
- Iš pradžių nesupratau, bet dabar jau suprantu. Jis pasakė, kad tu esi išrinktasis (escogido).
< ... > Meskalitas man pasakė, jog tu gali tapti tuo žmogumi, kurio aš ieškau.
- Kaip jis tau pasakė, don Chuanai?
- Žaisdamas su tavimi. Tai ir reiškia, kad esi išrinktas man.
- O ką reiškia būti išrinktajam?
- Aš žinau kai kurias paslaptis (Tengo secretos). Ir tokias, kurias galiu atskleisti tik išrinktajam. < ... > Bet tu gi ne indėnas. Keista!
Don Chuanas sako, kad nežinomasis yra nuslėptas nuo žmogaus, tačiau pasiekiamas žmogui. Nežinomasis
yra neaprašomas, neapmąstomas ir nerealizuotas. Tai kažkas, kas niekad nebus pasiekta žmogaus. O pasiekiam per
didelius darbus nuogąstaujant ir su baime. Tačiau žmogus po to lieka išsunktas, sumišęs. Jis tampa atviras pajungimui ir
spaudimui. Kūnas nusilpsta, mąstyme atsiranda spragų.
Papildomi skaitiniai:
Alisa ir musmirės
Kvaišinantys augalai
Teofilis Gotjė. Hašišas
Mažojo elnio pėdsakai
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Apie čerauninkes ir raganas
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Umberto Eco. Dienos prieš tai sala
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą
Aldous Huxley. Suvokimo durys
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
A. Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Seksualumas kabalos požiūriu
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Įvairiapusis Edgaras Po
Miegas ir sapnai
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos skiltis
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos
Vartiklis