|
Jostein Gaarder. Cirko direktoriaus duktė Skaitykite ir papildomas ištraukas: Jostein Gaarder. Cirko direktoriaus duktė Apie autorių >>>>> Galbūt iš dalies ir įmanoma suvaldyti mintis, bet vargu ar galima nemąstyti. Ir vėl mano galvoje tiršta balsų. Jaučiuosi tarsi apniktas suerzinto spiečiaus sielų, kurios tarška tarpusavyje mano smegenų ląstelėmis. Neturiu tiek dvasios ramybės, kad visas galėčiau priglausti, tad kai ką tenka nutekinti. Nejaučiu jokio poreikio išgarsėti, tai svarbi sąlyga, tačiau galiu tapti labai turtingas. Nereiškia, kad esu patikimas. Tas, kuris dedasi esąs patikimas rašydamas apie savo gyvenimą, paprastai apsiverčia su visa valtimi, dar nė nepradėjęs to pavojingo žygio. Vienatvė man daug liūdniau atrodo dideliame mieste nei mažoje Ramiojo vandenyno salelėje. Aš pats niekada nesistengiau turėti draugų, man jų nereikėjo. Tai, kuo gali užsiimti su draugais, nieko neverta, palyginti su tuo, ką gali susigalvoti pats vienas. Mes ir sapnuodami manome, kad esame pabudę, tačiau žinome, kad esame pabudę tada, kai nemiegame. Voras viską verpia iš savęs. Vezuvijus išliejo pyktį ant visos tuštybės. Ernstas Jungeris karo dienoraštyje rašė, kad nereikia gailėtis pabėgusios minties. Ji kaip žuvis, išsilaisvina nuo kabliuko ir vėl neria gilyn į gelmę, kad vieną dieną išnirtų papilnėjusi... Bet jeigu ištrauki žuvį į krantą, išskrodi ją ir įmeti į plastikinį kibirą, tolesnį žuvies augimą reikia pamiršti. Aš myliu pasipūtusius žmones, jie mane visada pralinksmina. Už tuščiagarbius man įdomesni tik tie, kurie atvirai pozuoja arba yra įsimylėję save... Man įdomiau kalbėtis su kiek arogantiškais žmonėmis nei tais, kurių ego blankokas, visiškai ar iš dalies užgožtas mandagaus domėjimosi kitais. Tuščiagarbiai visuomet iš paskutiniųjų stengiasi būti kuo smagesni ir sąmojingesni. Jie netinginiauja. Paprastai jie surengia ištisą spektaklį. ... koks trumpas gyvenimas. Aš suvokiau, kad visai netrukus turėsiu mirti ir viską palikti. ... turėjau ypatingą gebėjimą pasekti šią mintį iki galo. ... Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos. ... Mefistofelis sušunka po Fausto mirties: Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką, ir jiems tik laukti pražūties belieka. Šileris yra pasakęs, kad žaidžiantis žmogus yra laisvas, nes tuomet vadovaujasi savo taisyklėmis. Siela nėra paveldima. Kiaurai permačiau beveik viską. Vienintelis dalykas, kurio negaliu permatyti kiaurai, tai pats pasaulis. Jis pernelyg masyvus. Pernelyg nepersmelkiamas. Aš negeriu kontraceptikų, nes nieko prieš turėti vaiką. Neįmanoma mylėti žmogaus, kurį bet kuriuo metu visiškai ir iki galo supranti. Daugintis neįsipareigojant artima mano stiliui. Man visada patiko save skleisti, man patiko tuštintis ir niekada nerūpėjo vadinamosios autorinės teisės. Sueitis nėra kažkas labai dvasinga.
Dabar paklausiau, ar ji visiškai atsitiktinai anądien paprašė manęs degtukų. Ji valiūkiškai nusišypsojo, bet nekaltai linktelėjo. ... Iš pradžių ji nusijuokė, paskui pateikė visiškai kitą versiją: "Galbūt ir esi pastabus vaikinas, bet atrodo, kad labai prastai save pažįsti... Tu įėjai į piceriją po pažastimi nešinas Corriere della Sera, taigi veikiausiai italas, pamaniau, galbūt netgi intelektualas, o šiuose kraštuose tai pasitaiko retai. Tada tu atsisėdai ir užmetei žvilgsnį į mane, tas žvilgsnis nieko daug nepasakė, bet man tapo aišku, kad nesi homoseksualus. Tu užsisakei picos su alumi, tai gal vis dėlto turistas, pamaniau, bet akivaizdžiai mokantis italų kalbą. Vėl dirstelėjai į mane, bet tąkart, regis, pažvelgei tik į mano kojas ir įsidėmėjai, kad aš apsiavusi baltomis basutėmis. Man tai pasirodė svarbi detalė, nes ne visi vyrai žiūri į moterų kojas, o tu pažiūrėjai, kurį laiką nenuleidai nuo mano kojų akių, tyrinėjai basutes, kitaip tariant juslingas žmogus. Tada išskleidei laikraštį ir iškart atsivertei kultūros skiltį, taigi galbūt netgi kultūra besidomintis žmogus. Dar kartą užmetei į mane akį, tai tetruko sekundę, bet žvilgsnis buvo tvirtas ir atkaklus. Tikriausiai neprisimeni, kad tąkart aš atsakiau į žvilgsnį. Nors ir trumpai, mudu pirmą kartą pažvelgėme vienas kitam į akis, tai buvo mūsų pirmas artumas, nes pažvelgti žmogui į akis ir nenusukti žvilgsnio į šoną kaip esame linkę akims susitikus netyčia gali būti gan intymu. Žvilgsnis buvo abipusis. Tąkart įtariau tave mėginant nuspėti mano amžių, bet galėjau ir suklysti. Aš suvalgiau savo lazaniją ir pabandžiau prisidegti cigaretę žiebtuvėliu, kuriame nebebuvo dujų. Tu tai pastebėjai, bet vargu ar atkreipei dėmesį, jog aš pamačiau, kad tu pastebėjai. Visa tai truko gana ilgai, gal 5 sekundes, ir, jeigu pats būtum turėjęs žiebtuvėlį, tikrai būtum priėjęs prie mano staliuko ir pridegęs man cigaretę, bent jeigu būtum tas, kuo tave laikiau. Tada aš atsistojau, žengiau tuos kelis žingsnius iki tavęs ir paklausiau, ar neturi degtukų. Tu supratai, ką pasakiau itališkai, bet iš akcento nusprendei, kad esu užsienietė. Atsakei, kad nerūkai, bet per kitas dvi sekundes paėmei žiebtuvėlį nuo kito staliuko ir pridegei cigaretę. Nebuvai iš tų, kurie tiesiog patartų prieiti prie kito staliuko, tu pats ėmeisi atsakomybės, arba, teisingiau pasakius, buvai nieko prieš pridegti man cigaretę, tu apsidžiaugei, kad kreipiausi į tave. Prikišdamas žiebtuvėlį labai aiškiai išsidavei, kad ne pirmą kartą pridegi moteriai cigaretę. Kai padėkojau už pagalbą, tavo veidu nuslinko šešėlis, ir aš supratau, kad išgyveni kažkokius sunkumus, kad ieškai artumo su kitu žmogumi ir tas žmogus galėčiau būti aš. Nusisukau ir nuėjau prie savo staliuko, tai truko pusantros sekundės, ant sprando jutau tavo žvilgsnį. Bet man, žinoma, galėjo tik pasirodyti. Kai padėjai pinigus ant stalo ir pakilai eiti, metei į mane kone sielvartingą žvilgsnį ir pamojavai, p iš to, kaip pamojavai, supratau tave mąstant, kad mes tikriausiai niekada nebesusitiksime. Aš piešiau tave eskizų bloknote, nes man patiko tavo veidas, bet tu buvai toks nedėmesingas, jog nepastebėjai, kad piešiu tave. Pabrėžtinai atvirai tau nusišypsojau. Žvilgsniu norėjau pasakyti, kad gyvenimas nuostabus, o tu nuėjai, tarsi būtum pasiėmęs kažką, ką pamatei mano akyse. Pagal tai, kaip išėjai iš picerijos, nusprendžiau, kad keliausi į Valle dei Mulini, nors, žinoma, galėjau ir suklysti, bet, pasirodo, neklydau. Pamaniau, jeigu mes vėl netyčia susitiktume, norėčiau susipažinti su tavimi artimiau". Jaučiausi išrengtas ir permatytas kiaurai... Aš tariau: "Iš pradžių tu tvirtinai, kad atsitiktinai paprašei manęs degtukų, bet dabar sakai supratusi, kad aš neturiu ugnies". Ji nusijuokė iš mano pastabėlės. Suprato, kad pasvėriau kiekvieną jos žodį. Ji atsakė: "Mano žiebtuvėlyje atsitiktinai baigėsi dujos, bet tave pasirinkau neatsitiktinai, buvai kaip atversta knyga, mano jau pradėta skaityti". Arba buvai gerai instruktuota iš anksto, pamaniau. ... Paklausiau...: "Ar visada nešiojiesi vieną veikiantį žiebtuvėlį, o kitą neveikiantį?" Ji pakėlė į mane akis ir lengvai pliaukštelėjo per žandą. Turbūt nusipelniau. |
| |
|
Papildomi skaitiniai: | |