|
Erlend Loe. Dopleris (ištraukos)
Palaidojau tėvą. O vakar nužudžiau briedę. Buvo taip arba ji, arba aš. Aš išalkau. Tiesą sakant, visai išsekau. Vakar naktį nuėjau į
Maridaleną ir iš kažkieno kiemo pavogiau šieno. Peiliu atrakinau daržinę ir prisikimšau pilną
kuprinę. Grįžau, nusnaudžiau, o kai kiek prašvito, pasukau link skardžio į rytus nuo stovyklos
ir padėjau šieną kaip jauką. Pačią pasalos vietą parinkau jau seniai. Priguliau proskynos
pakraštyje ir kelias valandas laukiau. Kad briedžių čia yra, žinojau. Mačiau savo akimis. Jie
net iki mano palapinės ateidavo. Briedžiai visad keliauja. Apeina mišką po miško pagal savo
logiką, kažkuo net protingą ieško vietos, kur geriau, ir matyt tiki, kad ji kažkur yra. Jų tiesa
Kurį laiką stovėjau ir žiūrėjau į ją ir į briedžiuką jis nepabėgo, trypė greta negyvos motinos, ne visai suprasdamas, kas nutiko. Sieloje buvo negera, kažkas nesuprantama. Nors čia aš jau pusmetis, užmušiau pirmąkart, ir iškart užmušiau didelį žvėrį, tikriausiai, didžiausią Norvegijoje tai yra, sulaužęs visus savo principus, barbariškai apvogiau gamtą, dar daugiau, paėmiau iš jos daugiau nei įstengiu atiduoti, bent jau įsivaizduojamoje ateityje. Mane tai liūdino. Pagal idealą, visame kame reikia išlaikyti balansą. Tačiau praktikoje alkis yra alkis, o su gamta pasistengsiu pamažu atsiskaityti, pamaniau, nušokau nuo akmens, nuvijau briedžiuką ir tik tada ištraukiau peilį ir juo prapjoviau pilvą. Krūva vidurių išvirto lauk, atsipjoviau skrandžio gabaliuką ir žalią suvalgiau. Iš karto. Tiesiog kaip indėnas. Po to, ką galėjau, padalinau į dalis, dalį nuvilkau į palapinę, ten pasiėmiau kirvį, grįžau ir sukapojau likusią dalį. Iki vakaro į stovyklą suvilkau viską. Po to ant laužo išsikepiau keletą didelių mėsos gabalų ir pirmąkart per kelias savaites sočiai prisikirtau. Likusią mėsą pakabinau rūkyti primityvioje rūkykloje; triūsiau ją įrengdamas paskutines dienas. Tada užsnūdau. Kai šįryt prabudau, šalia palapinės išgirdau briedžiuko trepsėjimą. Jis slankioja ten iki šiol. O aš nedrįstu lįsti į lauką. Man neužtenka drąsos pažvelgti jam į akis. Tačiau ir voliotis ilgiau negaliu. Man reikia pieno. Nuriebinto pieno. Be jo aš ne žmogus. Tampu irzlus, lengvai užsidegantis. Pieno, kaip gerai suprantu, reiks eiti į miestą. Prievarta, tačiau teks, nes pieno reikia būtinai. Jo laikas nuo laiko užsuku šalia "Ullevol" stadiono. Nesiginčysiu, anksčiau tai įvykdavo daug dažniau, jei tik ne kasdien, tačiau nuo to laiko kaip čia geriau pasakius kai persikrausčiau į mišką, kur dabar, būtent, ir gyvenu, t.y. miške, mieste lankausi vis rečiau ir rečiau. Viena iš priežasčių, kad neturiu pinigų. Tačiau svarbiausia, kad nenoriu sutikti žmonių. Jie man šlykštūs. Kuo toliau, tuo labiau. Tačiau pieno man reikia. Mano tėvas irgi gėrė pieną. Tačiau tėvo dabar jau nėra. Įkyrus briedžiukas vis dar trinasi aplink palapinę. Tai jis taip garsiai ir piktai smerkia mane. Bando sugniuždyti psichologiškai. Tačiau aš dar giliau įlendu į miegmaišį ir jį užsegu dabar tarp manęs ir pasaulio niekieno teritorija. Pasaulis negali prasiveržti iki manęs, o aš negaliu išeiti į lauką ir, tarsi mažas vaikas, guliu nekvėpuodamas "aš namelyje". Tačiau briedžiukas nesitraukia. Trypia ir trypia. O man prireikė nusišlapinti. Dieve mano, tai tik teliukas, įkalbinėju save. Ir kokio velnio aš, suaugęs žmogus, turiu graužtis, kad u-mušiau briedį? Tai gamtos dėsnis. Gyvenimas vis tiek privers briedžiuką pagal jos taisykles, tad tegu džiaugiasi, kad pirmą pamoką daviau aš, Dopleris mano vietoje ne toks sąžiningas žmogus būtų pribaigęs ir jį patį. Išlendu iš palapinės ir einu išlieti. Kaip visad atsistoju į įprastą vietą, plokščio akmens žemiau palapinės. Iš čia gerai matosi miestas ir fiordas, tačiau šiandien trukdo rūkas. Briedžiuką visai ignoruoju. Tarsi jo nėra. Tačiau jis atidžiai žvelgia, kaip šlapinuosi. Stengiuosi pasisukti į jį nugarą, tačiau jis viską jau trumpam pamatė ir nori atidžiau apžiūrėti. Nueina į šoną ir iš ten žiūri. Aš pasisuku, jis nueina į naują vietą. Tarsi nori įsitikinti, ar jo neapgauna akys. Kaip to nori visi ir visada. Story of my life [angl. mano gyvenimo istorija]. Na gerai, velniai su tavimi, sakau ir pasisuku į jo pusę, nuleidžiu kelnes iki kelių ir išskečiu rankas. Žiūrėk, sakau. Taip gerai? Viską apžiūrėjai? Patenkintas? Na ne, mažas užsispyręs nenaudėlis vis dar nepatenkintas. Jis pasiruošęs pražiūrėti akis. Tačiau yra riba, iki kurios galiu kentėti kažkokį nenaudėlį briedį. Pačiumpu kirvį, įkirstą netoliese į medį, ir užsimojęs iš visų jėgų paleidžiu į briedžiuką. Jis atšoka į šoną ir nubėga. Gyvenimas man įrodė, kad, kai slepiu paslaptį, įvykiai sukyla prieš mane, todėl iš karto papasakosiu viską, kaip yra: mano labai didelis bybis. Ką čia bepridursi. Turiu patraukiantį dėmesį dydžiu, kitaip, milžinišką lyties organą. Trumpiau, bybis milžinas. Toks nuo gimimo didelis. Geresnio žodžio nesurasi. Ilgas. Nutįsęs. Ir storas. Vienu žodžiu, didelis.
Laimei, mokykla jau seniai praeityje. Tie įžeidinėjimai jau mažiau skaudūs. Nors buvo skaudu. Juk turėjau ir kitų privalumų ir norėjau, kad į juos atkreiptų dėmesį. Bybis su kojytėmis! Jei sąžiningai, man baisiai pikta, kad tas nenaudėlis sugražino praeitį. Jau senai neprisimindavau mokyklos, - ir štai tau. Prakeiktas briedis. Tegu tik sugrįžta, nulupsiu skūrą. Vakar likau be pieno. Visą dieną sugaišau, vaikydamasis nenaudėlį briedžiuką. Kai nubaidžiau į mišką, jis, aišku, grįžo, nereikėjo ilgai laukti. Ir valanda po valandos tampė man nervus, valkiodamasis prie palapinės. < > Pagaliau mano kantrybė trūko, vaikas jis ten ar kas. Stengdamasis nekelti triukšmo, užsivilkau medžiotojo rūbus ir iššokau iš palapinės su iškeltu kirviu, tačiau tas jaunėlis gimnastas vėl išsisuko. Privertė mane kelias valandas gainioti jį po visas apylinkes. < > Jau sutemus parsivilkau iki palapinės netekęs jėgų. Ir kai po manęs atėjo briedžiukas, atsisakiau kovos. Aš pasidaviau. Šiąnakt abu miegojome šalia. Briedžiukas, mano nuostabai, sušildė mane kaip krosnis. Didesnę nakties dalį aš ant jo, kaip pagalvės, dėjau galvą, o kai rytą nubudome, ilgai žvelgėme vienas į kitą; ir jutau tokį bendrumą, kokį retai patirdavau su žmonėmis. Tame buvo netgi kažkas intymaus. Nemanau, ar kada nors patyriau tokį dvasinį bendrumą su žmona. Net pradžioje bendravimo pradžioje. Atsiprašiau, kad užmušiau jo motiną, ir pasakiau, kad nuo dabar jis gali ateiti ir išeiti kada nori. Briedžiukas, aišku, nieko neatsakė. Jis tik žvelgė didelėmis patikliomis akimis. Kokia palaima bendrauti su nekalbančiais. Šiandien visą dieną gulėjome palapinėje ir plepėjome. Aš briedžiuką pavaišinau vandeniu ir atnešiau jam sultingų šakelių, o sau ant žarijų pasikepiau didelių mėsos gabalų. Aš jį šukavau savo šukomis ir paaiškinau, pedagogikos sumetimais, kad žmonės briedžius medžioja jau tūkstantmečius ne dėl pasilinksminimo, o dėl gyvenimiško būtinumo. Jei jų skaičius nepaliaujamai augtų, tai netrukus sukeltų katastrofinius padarinius, pareiškiau, ne visai suprasdamas, ką kalbu, tačiau man atrodo, kad aš skaičiau arba girdėjau apie kažką panašaus, todėl ir pridūriau dėl efekto, kad, matai, kai tik briedžių pasidaro perdaug, pradeda plisti ligos: ir somatinės, ir psichinės, ko pasėkoje miške susidaro labai bloga padėtis ir vis tiek žmogui reikia ją taisyti. Štai įsivaizduok, tariau briedžiukui, kuris, beje, neturi vardo, reiktų jį sugalvoti, o tuo tarpu pasakiau paprastai: įsivaizduok minias nepagydomai sergančių, pakrikusiu protu briedžių su riksmu lekiančių per mišką ir besikaunančių dėl kiekvieno kąsnio, įžūliai nepaisančių miško bendrabūvio ir briedžių moralinio kodekso taisyklių. Šito niekas nenori, ar ne? Štai kodėl mūsų seneliai ir proseneliai medžiojo briedžius, o mes tęsiame jų darbą. Nors lengvai išgyventume be mėsos ir odų, pridūriau tylesniu balsu, vis dar šaudome briedžius. < > Medžiojame iš tradicijos. Ir kad reguliuotume skaičių, apie ką jau sakiau. Tokie reikalai. Bet tavo mamą užmušiau ne iš tradicijos. Iš būtinumo. Savaites buvau be maisto, nuo to meto, kai pasibaigė mėlynės, aš nė karto nebuvau sotus. Mane skaudina, kad tai padariau peiliu. Toks žiaurumas neleistinas, tačiau neturiu šautuvo, o ir šaudyti nemoku. < > Be to, tęsiau po trumpos pauzės, jau greitai tavo motina būtų nutraukusi ryšius su tavimi pačiu negailestingiausiu būdu. Ji būtų atstūmusi tave ir liepusi nešdintis. Tokie jau jūs briedžiai. Atrodote kaip angelai, o su vaikais elgiatės kaip didžiausi niekšai. Žvėrys jūs. Pagimdote vaiką, maitinate jį pienu, paruošiate gyvenimui ir tada, kai mažylis mėgaujasi nerūpestingumu ie nieko nelaukia viens ir eik šalin. < > Prisiminiau, ką neseniai pasakė mano šešiolikmetė duktė. Sėdėjome kavinėje pažiūrėję Koliziejuje vieną "Žiedų valdovo dalį" "Du bokštus". Ji pati filmą buvo žiūrėjusi 11 kartų, ir tada pareiškė, kad jei garsiai prisipažinsiu, kad iki šiol nesu matęs to šedevro, pradės į mane rodyti pirštu. Ir kad asmeniškai ji negali leisti, kad jos tėvas vis dar neprisilietęs prie to epochinio, jos žodžiais, įvykio. Savo laiku duktė pora savaičių tiesiog dienas ir naktis praleido eilėje, kad gautų bilietus į premjerą. Ji, draugas, draugės ir jų draugužiai. Apsirėdę elfais. Teko atsilaikyti kelis raundus prieš mokyklą, kad įtikintume direkciją užmerkti akis į tolį ilgą dukters nebuvimą pamokose pačiame mokslo metų įkarštyje, tačiau ji pirmūnė, tad anglų kalbos mokytojas patikino, kad ji palengva pavys, o be to kalba ėjo apie Tolkieną, laikytą nepralenkiamu meistru sudominant paauglius, ir bendrai, tegu pasitenkina, tuo labiau, kad miegamasis mūsų šiltas, patikimas. Tačiau vis tik. Filme yra epizodas, kai labai negeras žmogus Sarumanas (prie žodžio, kaip du vandens lašai panašus į, šiandien jau amžinatilsį, žilaplaukį ir žilabarzdį "Chamas" judėjimo lyderį, kuris invalido vežimėlyje spigiu balsu prisiekinėjo pasauliui, kad palestiniečiai vis tiek ne už ką nepasiduos) labai dramatiškai sugriauna bokštą tą akimirką, kai jis pasiuntė vadinamuosius orkus (šlykščius išsigimėlius panašius į trolius, kuriuos ilgai laikė prie savęs ir juos prižiūrėjo) naikinti visa, kas pasaulyje yra gera. Prie Sarumano buveinės atveda kažkokius gyvus medžius, kuriuos hobitai įkalbinėja įsivelti į mūšį. Be kita ko, jie sugriauna užtvanką, tad vanduo išsilieja ir Sarumanui padaro daug nuostolių. Išeidamas iš kinoteatro, neatsargiai prasitariau, kad naujo bokšto statybai Sarumanui reikės nemažai laiko. Duktė susilaikė, tačiau į kavinę įėjo su paklaikusiu akių žvilgsniu. Man, aišku, buvo įdomu, kokia musė ją įkando, nors negaliu pasakyti, kad būčiau labai baiminęsis to, ką ji ruošėsi man išsakyti. Mat ta būtybė tokia nesuvokiama, kad bet kurią akimirką galiu laukti bet ko. Paauglės man visada atrodė esą paslaptingos, net ir tada, kai buvau jų bendraamžis. Su metais atstumas tarp mūsų, natūralu, tik didėjo, ir dabar man užauga mano duktė ir, sprendžiant pagal to prieš pusmetį buvusio vakaro tolimesnius įvykius, mūsų dienų jauniklių paslaptingumas iškilo virš debesų. Paimk tai, ko negali būti, padaugink tai iš didžiausio skaičiaus, kurį dar pajėgi įsivaizduoti, - ir gausi būtent mano dukterį, - taip ją apibūdinčiau. Užėjome į kavinę, prisėdome. - Kas yra? palaukęs paklausiau. Ji pasakė, kad šokiruota mano pirmosios reakcijos į tą didingiausią epą, jos ciniškumu ir tuo, kad likau visiškai kurčias tragiškai istorijai, kurią ką tik išgyvenome. - Na jau, išgyvenome, - tariau. Pažiūrėjome beprotiškai brangiai kainavusį filmą apie trolius. Vaizdas įspūdingas. Ir džiaugiuosi, kad susipažinau su filmu, jei jau tai tau tiek daug tai reiškia. Ji pareiškė, kad tokio mano atsakymo nepriima ir kad praraja tarp mūsų liko tokia pati, kaip ji ir baiminosi, jei tik ne didesnė. - Ką norėjai, kad pasakyčiau? paklausiau? - Mes žiūrėjome sakmę apie gėrį ir blogį. atsakė duktė. nejaugi visiškai nieko nejauti? - Ne, ką tu. Vaizdas įspūdingas, kaip jau sakiau. Ir supratau, kad žiedas kelia pavojų ir daugelis tyko jo; ir filmas gerai pastatytas, - tas, kaip ten jį, skaidrus, kuris ėda žuvį. - Golumas, - ji atitarė. - Štai, Golumas. atsakiau. jis padarytas tiesiog puikiai. Nežinau, kaip jiems tai pavyko, bet nuostabiai. Mūšio scena didinga, ir aplamai. - Tėte, žinai kokia tavo problema? ji paklausė. Papurčiau galvą - Tu nemyli žmonių, - pasakė ji. jie tau nepatinka. Todėl ir tavęs aš nemyliu. Atsistojo ir išėjo. < > Supratau, kad mano duktė pasakė tikrą tiesą. Aš nemėgstu žmonių. Man nepatinka, ką jie daro. Ir patys jie man nepatinka. Ir ką jie kalba, man nepatinka. Duktė rado mano Achilo kulną. Ji atskleidė faktą, kuriuo nenorėjau tikėti, tačiau įtempdavau visas jėgas, kad susilaikyčiau poelgių, kylančių iš jo. Paskutiniaisiais metais aš vis labiau ir labiau tolau nuo aplinkinių. Neatidaviau savęs darbui, o ir į šeimą, bendrai, savęs neatidaviau. Žmona kelis kartus pasisakė ta tema. Ji laikė, kad tai su ja kažkas netvarkoje, ir neturėdamas jokio geresnio paaiškinimo, jai neprieštaravau. Kas gi savanoriškai prisipažins, kad su juo kažkas ne taip? Bent kol atsiranda, kas prisiima kaltę sau. < > O mano duktė, elfo kostiumu, surado spragą ir ją parodė. * * * Be to, miške pratinuosi prie vienatvės. Mokausi gyventi ja. Kaip gyveno mano tėvas. Galbūt, to nesuvokdamas. Jis buvo visiškai vienišas, mano tėvas. Šalia jo didesniąją gyvenimo dalį buvo mano motina, tačiau vis tiek jis buvo vienas. Paskutinius 40 m. jis turėjo mane ir mano seseris, nuo ko netapo mažiau vienišas. Kas dėjosi jo galvoje, ką jis mąstė, prabusdamas ryte, guldamas miegui, slidinėdamas ar fotografuodamas tualetus, nežinau. Ir niekada nežinojau. O dabar viskas, viso daugiau nėra. Ir galima tvirtinti, kad nebuvo niekad, juk tai buvo tik jo galvoje. Buvo ar nebuvo ten, kaip sužinoti? Įprasta Šriodingerio katė. Tai kai į uždarą dėžę uždarai katę, kalio cianido kapsulę, Geigerio skaitiklį ir radioaktyviąją dalelę jei ši skyla, skaitiklis fiksuoja radiaciją, tada mechanizmas sudaužo ampulę ir katė dvesia. Kol žmogus nepažvelgia į dėžę, jis nežino, mechanizmas suveikė ar ne. Todėl turi laikyti, kad katė yra vienu metu ir gyva, ir mirusi arba, jei labiau patinka, nei gyva, nei mirusi. Štai ir mano tėvas toks pat katinas dėžėje. Galbūt, jis mąstė daug, o gal ir ne. Galbūt, jautėsi gerai, o gal ir ne. Jis tuo pačiu metu buvo ir visiškai gyvas ir visiškai miręs. O dabar tik miręs ir tiek. Žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Tai reikia tiesiog suprasti; kuo anksčiau, tuo geriau. Visa struktūra remiasi vienatve. Ji, taip sakant, nešančioji atrama. Žmogus, pasitaiko, gyvena su kitu, tačiau kartu dažniausiai reiškia greta. Kas irgi neblogai. Žmogus gyvena šalia kitų žmonių, o kai kurias palaimingas sekundes būna su jais. Jie važiuoja viena mašina, pietauja už vieno stalo, Kalėdoms puošia vieną eglutę. Tačiau tai visai ne tas pats, kaip važiuoti kartu vienoje mašinoje, kartu pietauti ir kartu sutikti Kalėdas. Tai dvi priešybės. Dvi planetos. Beje, apie tai: štai atrado naują dangaus kūną, ir vieni ją laiko planeta, o kiti ne. Tik pagalvokite mums atrodo, kad žinome viską, o patikrinus pasirodo, kad net nežinome, ką laikyti planeta. Kur ten suprasti savo tėvus. Kas jis per žmogus arba koks buvo. Tu to nesuprasi, sakau Bongo. Tu išvis nežinai, kas tavo tėvas. Galbūt, jis irgi būtybė iš dėžės. Iš Šriodingerio dėžės miško tankmėje. Viena tik aišku, raminu Bongo, kad jis buvo briedis. Be to tikriausiai stambus briedis, jei sugebėjo apvaisinti tavo motiną, būtybė nemažų apimčių, jei ne milžinišką. Vadinasi, ir tu išaugsi didelis, sakau, išvedu iš palapinės ir atžymiu ant pušies jo ūgį. Stebiu, kad laikytų iškėlęs galvą, viršuje prispaudžiu knygą, darau įrantę ir išraižau skaičių. Dabar matysim, kaip augi, sakau. * * * Į susirinkimą einu. Pirma, todėl, kad žmona to paprašė, o antra, kad būtų išvengta priekaištų, kad Noros tėvai abejingai žiūri į mokyklos problemas. Iškart krinta į akis, kad susirinkimas įtartinai gerai suorganizuotas. Ant lentos surašyta dienotvarkė, ant suolų lentelės su mokinių vardais. Sėdu į Noros vietą pirmoje eilėje prie lango ir įsitempiu. Nors jau dešimt metų, kaip sėdėti pirmoje eilėje nelaikoma prestižu, suprantu, kad Norai sėsti į pirmą eilę ir būti geriausia garbės reikalas. Auklėtoja, 50 m. amžiaus moteris, pradžioje kalba, kad klasė turi neįtikėtiną potencialą, kad tokios stiprios klasės ji nematė per visus savo darbo metus, tada paaiškina, ką dabar mokosi mokiniai, ir pereina prie netrukus įvyksiančios kelionės į Pabaltijį. Nežiūrint į tai, kad daugiau kaip metai klasė didžiųjų pertraukų metu pardavinėjo vaflius, kiekvienas mokinys dar turi papildomai sumokėti po 3000 kronų. Suprantu, kad prašau labai daug, sako ji, ir kelionė yra savanoriška, tačiau atminkite, kad vaikai aplankys ir Taliną, ir Vilnių labai įdomius miestus, kiek supratau. Ten bus galima pagilinti istorijos žinias, nemažai sužinoti apie karą ir Tarybų Sąjungą, ir tokiai stipriai klasei kelionė taptų tikra aukso gysla, nes tai, ką pamatys ir išgirs, panaudos ne kartą. Tai ir pranešimai, ir sienlaikraščiai, ir albumai, o be to tokių kelionių metu užsimezga draugiški ryšiai visam gyvenimui. Kyla klausimas apie alkoholį. Pakeliu ranką ir pasiūlau leisti vaikams išgerti. Kitiems tėvams idėja nepatinka. Klausykit, paliepiu. Kiek atleiskime apynasrį. Tegu prisigeria iki sąmonės netekimo, taip, kad į viešbutį grįžtų tik paryčiais, vos besilaikydami ant kojų. Vaikams padarysime meškos paslaugą, jei pernelyg juos prižiūrėsime, kalbu, bet nematau, kad mane suprastų. Pasakysiu daugiau, man įspūdis, kad siūlau kažką laukiniško, kvaila, tokią nesąmonę, kokiai vietos pas padorius žmones nėra. Na štai ir prisisaugojom. Kuo nebeužsiimsi, visur dviratininkų šalmai ir vaikų saugumo priemonės. Asmeniškai savo dukrai leidžiama gerti, kiek telpa, galų gale tvirtai pareiškiu, - ir visi tėvai nusuka akis. * * * Iš Bongo jokios naudos. Kol aš tašau, jis kaip užsuktas trainiojasi aplink. Bandau jam paaiškinti, kad savo indėlį jau įnešė. Nebūtų tavęs, niekada nebūčiau atvilkęs medžio į stovyklą, sakau. Tu vienas svarbiausių mechanizmo varžtelių, ir ne tavo kaltė, kad gimei briedžiu ir nemoki naudotis darbo įrankiais. Tavasis traukinys jau nuvažiavo, be to jau prieš kelis milijonus metų. Tada mūsų bendrų protėvių banda išsiskyrė ir nuėjo savo keliu. Ta dalis, kuriai buvo lemta tapti mano protėviais, pasako į smulkiosios motorikos vystymosi pusę ir darbo įrankių panaudojimą, tavieji pasirinko kitą likimą. Dabar, prabėgus tiek laiko, lengva priekaištauti jiems, sakyti, kad reikėjo geriau pagalvoti, tačiau tuo metu viskas buvo ne taip aišku, ir be to jūs, briedžiai, visiškai, kiek suprantu, neblogai prisitaikėte. Man atrodo, kad jūsų reikalai neblogi, nežiūrint į ne kokią pradžią. Tačiau Bongo nusispjauti į mano aiškinimus. Jam nuobodu, kai aš visą dieną pjaustau, obliuoju ir man ne iki jo. Todėl jis užšoka ant totemo stulpo ir nušoka nuo jo teatrališkai. Arba bado medžius stengdamasis juo nuversti. Bongo, elkis padoriai, paliepiu. Kad tau liūdna, suprantu, tačiau turiu įamžinti tėvo atminimą, tad pakentėk. Juk, jei sumanysi įamžinti savo tėvo ar motinos atminimą, aš netrukdysiu. < > ar bent įsivaizduoji, kiek briedžių kasdien skęsta pelkėse ir nusilaužia sprandus tokiuose brūzgynuose per tokį savo neatsakingumą? Tau duotas vienas vienintelis gyvenimas, sakau. Nežinau, kuo jūs briedžiai tikite, tačiau užsirašyk ant kaktos jei tavo motinėlė suspėjo tau pripūsti miglų į galvą pasakomis, kad, būk tai, yra kitas gyvenimas po šito, geriau iškart apie tai užmiršk. Melas tai. Gyveni čia ir dabar; ir tavęs daugiau niekada nebus. Ir didvyriškumo tame, kad nudvėsi per kvailumą, irgi nėra. Atmink tai.
Papildomi skaitiniai: |
gali išsipildyti. Pagaliau briedis pasirodė. Tačiau iš paskos sekė briedžiukas. Sumišau, kad
tai briedė su mažyliu. Norėjau, kad būtų be briedžiuko. Bet štai jis, velkasi iš paskos. O vėjo
kryptis ideali. Dantimis sukandau peilį, ne kokį mažą peiliuką, o tokį didelį, durtuvą; trumpai
sakant, pasiruošiau. Briedžiai lėtai artinosi. Skabė samanas, jaunų berželių šakeles skardžio
apačioje. Ir štai ji sustojo. Tiesiai po manimi. Milžiniškai kaip velniai žino kas. Briedžiai šiaip
dideli. Dažnai užmirštame, kokie jie milžinai. Taip. Ir aš šokau jai ant nugaros. Be abejo, aš
tūkstančius kartų mintyse apmąsčiau visą planą iki smulkmenų. Spėjau, kad žvėris
nedžiūgaus ir, greičiausia, šoks iš vietos. Taip ir buvo. Bet prieš briedei įsibėgant, įsmeigiau
peilį. Galingu kirčiu durtuvas perkirto kaukolę, pasiekė smegenis ir dabar iš briedės galvos
kyšojo rankena tarsi kokia koketiška kepuraitė. Nušokau, užsikoriau dėl visa ko ant didelio
akmens ir laukiau o prieš briedės akis bėgo visas jos gyvenimas: šviesūs laikai, kai maisto
buvo pilna, nerūpestingos saulėtos vasaros dienos, trumpas romanas rudenį, tolesnė
vienatvė. Gimdymas, savo pratęsimo džiugesys, o kartu ir nuobodūs išsekinantys žiemų
mėnesiai, liūdesys, pasimetimas, o šalia visada briedžiukas, nenuilstantis amžinas variklis,
kurio atsikratyti, žinau, galima su palengvėjimu. Visas gyvenimas pralėkė jos mintyse per
kokią pusę sekundės ir ji griuvo.
Mokykloje mane visi pravardžiavo Bybis su kojytėmis.