Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno    

Apie autorių

Davidas Kartvelišvilis (g. 1976) – gruzinų rašytojas, Gruzijos „Pen klubo“ prezidentas (nuo 2010 m.). Populiarus ir išskirtinai šiuolaikinis; jo apsakymai pasižymi siužetų originalumu ir netikėtomis pabaigomis. Jo stilius pasižymi minimalizmu, teksto frazės talpumu. „Dienoraščiuose Mirandai“ (2003) ryški stačiatikių etika, kas iškrenta iš Gruzijoje susiklosčiusio literatūrinio konteksto.

1

Prieš 25 metus šiame pastate buvo vaikų darželis. Su mama čia ateidavome kasryt prieš devintą (išskyrus šeštadienį ir sekmadienį). Aš pasilikdavau, mama eidavo į darbą. Šeštai ji grįždavo; ir mes kartu eidavom namo. Kaskart skubėjau atsidurti namie. „Nelėk, prašau, – sakė mama. – aš pavargau“. Tada man buvo penkeri ir, suprantama, kad vargu ar supratau prasmę tokių žodžių kaip „kasdien, išskyrus savaitgalius“ ar „dirbti nuo devynių iki šešių“. Dabar, praėjus 25-eriems, vietoje vaikų darželio čia įsikūrė „Jafaridze&Co“ firma. Aš vienas iš jos darbuotojų ir dabar puikiai žinau, ką reiškia „kasdien, išskyrus savaitgalius“ ir „dirbti nuo devynių iki šešių“. Man jau nelengva skubėti namo, aš pavargstu,,, Beje, darbo diena dar tik prasideda; aš įeinu į pastatą.

Pirmame aukšte stovi apsauginiai ir sėdi Elena – administratorė. Su visais pasisveikinu ir kylu į antrą. Šis visas mūsų – t.y. paprastų darbuotojų; trečiasis – tarytum Olimpas su visais jo gyventojais dievais, kuriame tebuvau dukart: pokalbiui ir kai forminome sutartį.

Savo antrame aukšte turime problemų su kompiuteriais: po vieną skirta dviem žmonėms. Olimpiečiai žada tą klausimą išspręsti artimiausiu metu. Tasai laukimas ir užtikrina mūsų būvio stabilumą: jokio maištavimo, jokių išsišokimų ir streikų, tik nepatenkintas pasišnabždėjimas tarpusavyje, o ir tai dažnai saikingai.

Kambaryje mes dviese: aš ir Sofo. Prie kompiuterio, skirto mūsų bendram naudojimui, dabar sėdi ji. Sofo kažką renka, kartkartėmis kilstelėdama galvą ir manęs paklusdama įvairių dalykų, pavyzdžiui:
- Sandro, kaip manai, koks žodis tiktų šokolado reklamai: švelnus ar subtilus?
- Žiūrint kam.
- Šokoladui... Palauk, perskaitysiu visą sakinį, - ir Sofo skaito. – „‚Ambasadorius‘ pavers jūsų gyvenimą švente“... o toliau ... švelnus ar subtilus įdaras – kaip galvoji?
- Švelnus, - atsakau. – Šokolado įdaras turi būti švelnus, t.y. minkštas ir lengvas, bet! – tęsiu visažinio tonu, - skonis būna subtiliu.
- Tu teisus, - tarsteli Sofo ir toliau renka tekstą.

Firma „Jafaridze&Co“ užsiima įvairių reklaminių tekstų, sveikinimo laiškų ir nekrologų kūrimu. Žodis (atskiru atveju, gruziniškas) – žaliava, kurią mes apdirbame! Mūsų užsakovai – įvairias emocijas patiriantys, tačiau nemokantys jų išreikšti žodžiais, žmonės! Didesnė Žemės rutulio gyventojų dalis turi panašių sunkumų. Tačiau, žinoma, ne visi kreipiasi į mus pagalbos: mes neatskiriama gruziniškos rinkos dalis.

Prieš kurį laiką į Tbilisį atvyko Nyderlandų rašytojas Arnonas Griunbergas1). Radau galimybę pabūti jo kūrybiniame vakare ir buvau maloniai nustebintas, kai šis liesas ir rudaplaukis asmuo su akiniais pasakė: „Šiuo metu gyvenu Niujorke ir užsidirbu pragyvenimui kurdamas tekstus meilės tema atvirutėms“. Ir jis papasakojo keletą įdomių epizodų iš savo praktikos.

- Žiūrėk-ką, tavo kolega, - pamerkė man akį draugas greta.
- Beveik kolega, - patikslinau aš.

Tada įsigijau jo knygą „Statistai“. Pradžia patiko, pabaiga – nelabai. Tačiau svarbiausia – kad, skirtingai nuo manęs, šis žmogus, be meilės tekstų atvirutėms, dar suspėja kurti ir prozos kūrinius.

- Apie ką mąstai? – klausia Sofo.
- Apie save ir Arnoną Griunbergą, - atsakau ir vėl nusileidžiu ant žemės... tiksliau, į ofisą.
- O kas tasai Arnonas Griunbergas? – vėl klausia Sofo.
- Jis mums beveik kolega, kuria meilės tekstus atvirutėms Niujorke.
- Štai aš, pavyzdžiui, vis tik labiau linkusi rašyti apie šokoladą ir skalbimo miltelius, nei apie meilę, - kalba Sofo, eilinį kartą tuo parodydama, kad jos asmeniniame gyvenime niekas nevyksta.

2

Šiuolaikinis pasaulis visiškai paremtas kompiuterinėmis technologijomis. Tai gerai žino Olimpo kalne gyvenantys dievai, tad jų kabinetuose stovi po du-tris kompiuterius. Ir dar: savaime akivaizdu, kad visi Olimpo gyventojai gerai kalba angliškai, juk be anglų kalbos dabar prapulsi, net jei tu ir dievas.

„Jų vienintelis tikslas – pabrėžti savo pranašumą; ir kai jie įsitikins, kad mes pilnai persunkti tuo jų pranašumo jausmu, tada mums ir duos kompiuterius“, - susitelkiu ties mintimi, laikydamas ją absoliučiai teisinga.

Be gimtosios gruzinų, tapusios įprasta rusų ir būtinos anglų, mes, eiliniai mūsų firmos darbuotojai, įvaldę dar vieną kalbą (nors dar nepakankamai, aukščiau esančių nuomone). Tą kalbą galima sąlyginai pavadinti mūsų santykių su įsikūrusiais trečiame aukšte kalba. Iš pirmo žvilgsnio, nieko sudėtinga jos gramatikoje ir leksikoje nėra: „taip, žinoma“, „jūs, kaip visad, teisūs“, „jūs absoliučiai teisūs“ (žodis „absoliučiai“ žmogaus atžvilgiu skambėtų netinkamai, tačiau dievai, kad ir lokalaus lygio, kas kita) ir pan. iš kitos pusės, čia sunkumai psichologinio pobūdžio, ypač jei visus tuos išsireiškimus tenka naudoti nuolat bendraujant su Vacho.

Vacho – firmos menedžeris, dievų vietininkas. Jis nepriklauso nei trečiam, nei antram aukštams, nors pats nė kiek neabejoja savo priklausomybe ir elgiasi atitinkamai. „Taip, žinoma, jūs absoliučiai teisus“, - sakau jau kurį tai kartą jam, brangiajam, ir jaučiu, kaip manyje užvirsta neapykanta, gumulu pakylanti iki pat gerklės (anksčiau tokio pobūdžio idiomas laikiau neturinčiomis jokios prasmės tačiau dabar pats jaučiu jų išraiškingumo jėgą). Tik viena mane kiek nuramina: su jais bendrauju per Vacho.

3

Dabar jau aš sėdu prie kompiuterio ir pradedu rinkti tekstą iš lapo. Tai migdomųjų reklama. Kai buvom maži, vaistus nuo nemigos vadinome „sapneliais“, o kartą, kai man buvo 14, išgėriau 10 „sapnelių“ ir atsijungiau 4 dienoms. Nesitikėjo, kad išgyvensiu. Iš tikro tai visai nesiruošiau nusižudyti, tiesiog troškau surasti kitą, naują tikrovę – dėl nepasitenkinimo esančiąja, o euforijos esmę ir sudaro tokia paieška. Tačiau kitos tikrovės nėra, o tada to dar nežinojau.

Skiemuo po skiemens, sakinys po sakinio gimsta reklaminis tekstas: „Kankina nemiga? Pabandykite ‚Sonoo‘ – naują priemonę nuo nemigos, pagamintą išimtinai iš natūralių ekstraktų!.. Ir užmigsite amžinu miegu!..“... Paskutinė frazė, aišku, pokštas. Ją pašalinu ir užrašau kitą: „Ir susigražinsite kietą miegą ir malonius sapnus!“

Žmonėms būtinos garantijos, ypač esant nuo jų nepriklausomoms aplinkybėms. Jiems reikia garantijos, kad sapnuos malonius sapnus.

Pasuku galvą, kad kairėje pamatyčiau Sofo, sėdinčią prie rašomojo stalo ir kažką rašančią. Tada vėl žvelgiu į displėjų ir renku eilinį reklaminį tekstą.

4

Būna metas darbui, o būna metas ir poilsiui. Dabar kaip sykis antras.

Oficialiai firmoje nenustatytos poilsio valandos, tačiau neoficialiai ilsimės nuo antros iki trečios.

- Praalkai? – klausia Sofo.
- Kol kas ne, - atsakau.
- Einu pavalgysiu, - sako ji.

- Tu ką, prieš mane atsiskaitinėji? – nusišypsau merginai.
- Moteriai patinka būti priklausomai nuo vyriškio, aišku?! – gražina Sofo...

Juokauju, aišku, nieko panašaus ji nesakė, tačiau iš jos akių matosi, ką ji galvoja. Ji labai drovi ir drovumą pridengia agresyvumu:
- Neturiu daugiau ką veikti!.. Atsiskaitinėti!.. Gal tau ir ataskaitą surašyti?.. – Sofo išeina.

Prieinu prie lango, pakeliu žaliuzes ir atidarau jį. Užsidegu cigaretę. Lauke ruduo, į žemę krenta geltoni lapai, laikas nuo laiko vėjas juos pakelia ir nuneša vis toliau ir toliau... Kai likimas, pagriebęs žmogų, nuneša jį toli nuo gimtų vietų, tai pranašauja jam pokyčius, nors ir nežinia, ar jie į gera, juk laimė negali būti garantuota, kaip ir likusieji dalykai gyvenime, - visi, išskyrus mirtį... Ką pranašauja vėjo nuneštiems rudenio lapams – nežinau, nes rudens lapu būti neteko, o gal ir teko, tik neprisimenu (paskutinė frazė kai kam gali pasirodyti nerimta ar nereikalinga, tačiau pasakysiu: čia ji savo vietoje, nes liudija, kad visažinystė – ne mano nuodėmė).

Nupurtau nuo lango pelenus ir žvelgiu į pusiau apsinuoginusius medžius ir dar į kitus – visžalius. Šie iš tikro tik iliuzija – galiausiai bet kuris medis nudžiūsta, todėl juos tiktų vadinti „kolkasžaliais“... vėl pokštauju. Puikus žodis – visžalis, tiesiog reikia atminti, kas jis žymi tai, ko nėra: galiausiai kiekvienas medis nudžiūsta.

Išmetęs nuorūką į gatvę, nuleidžiu žaliuzes ir grįžtu prie kompiuterio. Imu raustis internete, pasitikrinu paštą. Naujų laiškų nėra. Tada užsuku į literatūrinį forumą.

5

Literatūrinėje svetainėje užsiregistravau prieš mėnesį ir įdėjau visus tris mano apsakymus kartu nurodęs, kad tai nedidelė ir toli gražu ne geriausia mano kūrybos dalis (nors iš tikro kitų apsakymų neturiu). Svetainės skaitytojai savo ruožtu parodė santūrumą, kai mane vertino kaip autorių, ir nuo tada vis prašo – o aš vis žadu – jų teismui pateikti ir kitus savo kūrinius.

Internetas – šiuolaikinis „underground“; virtualus forumas pakeitė gyvus susirinkimus, virtualus seksas pakeitė gyvą. „Underground“ savo esme viena iš demokratiškiausių kada beegzistavusių erdvių; internete demokratijos laipsnis tapo dar didesnis. Tačiau „underground‘e“ įstringa tik netalentingi žmonės, tuo tarpu talentingi anksčiau ar vėliau iš jo išeina – į saulės šviesą, kaip mėgo sakyti tos kartos kritikai, ir tai liudijo prabangūs Barouzo ir Keruako leidiniai.

Aš pats dar randuos „underground‘e“, internete, forume, kuriame – lygiagrečiai mėgėjiškai (t.y. pradinio etapo) – talpinama jau pripažinta proza, santykis su kuria nenulemtas asmeninės simpatijos tam ar kitam autoriui. Visi mes, trokštantys tapti rašytojais, naudojamės interneto erdve, joje investuodami savo pirmuosius literatūrinius bandymus; tad virtualiame pasaulyje mes – pradedantys rašytojai, tuo tarpu realiajame – paprasti įvairių įstaigų darbuotojai.

Klausiama: kiek kasdieniai darbiniai įsipareigojimai trukdo rašytojo karjerai? Manau, kad nemaišo, esmė kitur: aš jau savyje nejaučiu kaip anksčiau ypatingų literatūrinių sugebėjimų (nors tai nereiškia jų nebuvimo!), tačiau jaučiu norą – vien tik norą – rašyti.

6

Aš perskaičiau, kad svetainės administracija paskelbė konkursą geriausiam apsakymui. Toji naujiena tik sustiprina mano poreikį rašyti.

7

Viskas kaip ir turi būti: pilnutėlė gaudžianti salė, žiuri jau scenoje. Apdovanojimo ceremonija prasideda. Prie mikrofono stovi žiuri pirmininkas ir kalba apie konkurso esmę ir tikslą, tada padėkoja rėmėjams ir paskelbia gautų tekstų kiekį paaiškindamas, kad, natūralu, buvo atranka, ir kad daugelis autorių žinoma nulis, ir kad kiekviename konkurse, gaila, tik vienas nugalėtojas. Tada iš kišenės ištraukia voką, atplėšia jį ... mano širdis ima plakti smarkiau ... ir po trumpos pauzės paskelbia geriausio apsakymo autorių:
- Premija už geriausią metų apsakymą skiriama Sandro Jašvili!..

Visi ima dairytis, ieškoti laimėtojo – visi, išskyrus mane, nes tai aš - Sandro Jašvili!.. prieš mane prasiskiria, tuo pat metu apžvelgdami, įvertindami ir įsimindami, kai kurie sveikina, aš jiems linksiu dėkodamas. Ir štai aš jau scenoje, priimu žiuri pirmininko, spaudžiančio man ranką, sveikinimus, jis įteikia prizą ir užleidžia vietą prie mikrofono. Jaučiu, kaip dvejinuosi: vienas „aš“ stovi čia, scenoje, kitas – išlekia aukštyn iki pat lubų ir žiūri iš viršaus į ūžiančią salę ir tą „aš“, murmantį į mikrofoną kažką apie „labai pasimetęs, nesitikėjau“. „Kaip tai banalu“, - galvoju iš palubės ir imu lėtai leistis žemyn, tačiau vietoje salės nusileidžiu į kompanijos „Jafaridze&Co“ ofisą ir užimu įprastą vietą prie kompiuterio...

Salė, žiuri pirmininkas, manęs paskelbimas geriausiu autoriumi – visa tai išsigalvojimas, nes „geriausio“ apsakymo aš dar neparašiau.

8

Pradedu apmąstyti būsimą apsakymą. Reikia parinkti temą. Pirmoji į galvą atėjusi mintis – parašyti apie vaikystę, kas visiškai normalu, juk visi mes „ateinam iš vaikystės“, kaip sakė Antuanas de Sent-Egziuperi, ir šie jo žodžiai patinka dėl jų šilumos ir nuoširdumo. Iš tikro pagrindinė posakio prasmė tame, kad jis atskleidžia vieną iš gyvenimo dėsningumų ir ciklišką pasaulio struktūrą. Yra mokslinių teorijų, kad jei ši struktūra pasikeis, o tiksliau, prasidės atgalinė laiko tėkmė, gyvenimas prasidės mirtimi ir senatve, o ne gimimu. Tada, galbūt, kas nors, kaip Sent-Egziuperi, parašys: „Iš kur aš? Aš iš savo senatvės. Atėjau iš senatvės kaip iš šalies“. Ir šie žodžiai atrodys šiltais ir nuoširdžiais kaip mums – nepaprasto rašytojo žodžiai. Tačiau visa tai neturi jokio ryšio su mano apsakymu, bent jau – kol kas.

9

Prieš 25 metus šiame pastate buvo vaikų darželis. Su mama čia ateidavome kasryt prieš devintą (išskyrus šeštadienį ir sekmadienį). Aš pasilikdavau, mama eidavo į darbą. Šeštai ji grįždavo; ir mes kartu eidavom namo. Kaskart skubėjau atsidurti namie. „Nelėk, prašau, – sakė mama. – aš pavargau“. Tada man buvo penkeri ir, suprantama, kad vargu ar supratau prasmę tokių žodžių kaip „kasdien, išskyrus savaitgalius“ ar „dirbti nuo devynių iki šešių“. Dabar, praėjus 25-eriems, vietoje vaikų darželio čia įsikūrė „Jafaridze&Co“ firma. Aš vienas iš jos darbuotojų ir dabar puikiai žinau, ką reiškia „kasdien, išskyrus savaitgalius“ ir „dirbti nuo devynių iki šešių“.

Sėdžiu ofise ir bandau prisiminti, kokiu pastatas buvo prieš 25 m. ir kokiu buvau aš pats...

Vaikų darželyje puošia eglutę, aš apsirėdęs lokiu – rudas kailis ir kaukė, kartojuosi eilėraštį, jaudinuosi. Aktų salė (jos vietoje dabar Olimpas) užpildyta, susirinko visi: vaikai, tėvai, mokytojai, kviesti svečiai, tarp jų žinomi kino aktoriai Otaras Koberidzė2) ir Lija Eliava3). Juos sodina į garbingą vietą, greta sėda vaikų darželio direktorius ir kažką su jais šnekučiuojasi. Svečiai laikas nuo laiko šypsosi ir linksi galvas.

Šventė prasideda. Pirmas pasirodo Senis Šaltis, tada – Snieguolė, tada – liūtas, tigras... štai atėjo ir mano eilė: „Miša šleivakojis labai mėgsta medų4)...“ – čia aš užsikertu, pasimetęs imu dairytis į šonus, tada nukritusiu balsu deklamuoju tą pačią eilutę, tačiau niekaip neprisimenu kitų. Galiausiai nusiminęs imu verkti – iš pradžių tyliai, o vėliau jau bliaunu visu balsu. Pirmoji mane raminti ima Lija Eliadė, tada – mama, po kelių minučių aplink mane susirenka visi.

Šis epizodas daug reiškia mano gyvenime, tačiau kiek jis tiks kaip tema būsimam kūriniui? Atsilošiu ant krėslo atkaltės ir linkstu prie minties, kad netiks.

Durys atsidaro ir į kambarį įeina Sofo, ją seka Vacho. Sofo sėda į savo vietą, o jis eilinį kartą man duoda nurodymus pagal gyvenančių trečiame aukšte pageidavimus.

10

Iš mano miegamojo lango matosi šv. Georgijaus cerkvė5). Dabar naktis, ir cerkvė apšviesta aukso spalvos šviesa. Buvo metas, kai į ją eidavau kiekvieną savaitgalį, o trečiadieniais ir penktadieniais pasninkavau. Palaipsniui nutolau nuo religijos, bet tai nereiškia, kad tapau ateistu, tiesiog mano tikėjimas ir su juo susijęs religinių taisyklių laikymasis tapo mechaniniais, daugiau parodomaisiais nei išgyventais širdimi. Ėmiau gyventi kitais pojūčiais, nors jų nelaikau geresniais už tuos, ankstesnius. Tikriausiai praeis kiek laiko ir aš vėl imsiu lankyti cerkvę, kaip kad kaip tada – kai mirė tėvas...

O kol kas rengiuosi eiti miegoti, išjungiu mobilųjį ir dedu jį ant spintelės prie lovos. Nusirengęs įsitaisau po antklode. Vis dar galvoju apie apsakymo temą. Gal verta parašyti apie tai, kaip pradžioje grįžau į cerkvę po tėvo mirties, o vėliau kritau į kažkokią neramią būklę. Jėga, kuriai negalėjau priešintis, privertė mane plaktis kaip žuvis ant ledo (kasdien vis labiau įsitikinu idiomų taiklumu) ir tempė mane tolyn nuo cerkvės – į gatvę.

Taip aš aptikau, kad šėtonas niekada nepalieka mūsų ramybėje, ir kad kovoti su jo valia mums gerokai svarbiau ir sunkiau nei kovoti už ramybę visame pasaulyje, nes tikrasis pasitenkinimo pojūtis ateina tik kai žmogus sutaria su savo – duota iš aukščiau – dvasia.

Antklodę užsitraukiu ant galvos. Nuo vaikystės turiu šį įprotį; dar mama pykdavo: „Liaukis tai daręs!! Uždusi!“ Tačiau vaikui žodis „uždusi“ nieko nereiškia, kaip ir „mirtis“. Vis tik kartais vaikai miršta – uždusę ar kaip kitaip, tačiau baisiausia, kai jie miršta smurtine mirtimi.

11

Karo Abchazijoje metu paskui savo vyresniuosius draugus patraukiau į frontą.

Štabas buvo mokyklos pastate. Dėl jauno amžiaus man neleido dalyvauti mūšiuose ir net neišdavė automato. Tada tai žeidė mano savimeilę, bet dabar suprantu, kad be žuvimo pačiame pirmajame mūšyje jokios kitos „naudos“ iš manės ten nebūtų buvę.

Vietoje automato man įdavė kastuvą ir su likusiais tokiais pat mažamečiais kažkodėl pasiuntė už štabo kasti didelę duobę. Mums prireikė 4 dienų jai iškasti; ir mes neklausinėjome, kam ji reikalinga, besąlygiškai paklusdami įsakymui. Turėjome savų prielaidų, kaip rengiasi panaudoti tą duobę: 1); kaip apkasus; 2) kad ten paslėptų ginklus; 3) kaip kapą – brolišką kapą.

Po kelių valandų mums baigus, į štabo kiemą įvažiavo savivartis ir sustojo prie pat duobės. Jo kėbulas ėmė lėtai kilti ir išmesti krovinį: į didelę duobę krito vaikų lavonai...

- Jie visi vietiniai, nėra prasmės vežti juos į Tbilisį, - pasakė štabo viršininkas.

Po kelių dienų krito Suchumis.

12

Guliu po antklode. Atsimerkiu. Tamsu. Užsimerkiu. Taip pat tamsu. Girdžiu savo kvėpavimą. Nesiliauju galvojęs apie apsakymą, kurį rengiuos parašyti. Atsimerkus mąstyti patogiau, užsimerkus – lenkia prie miego.

Taigi, mintiju apie būsimą apsakymą atsimerkęs. Aplink tamsu kaip ir mano galvoje; vienintelis dalykas, kurį pasiekiau šių ilgų apmąstymų keliu, - nebūtina rašyti apie save. Aplink daug žmonių, kurių gyvenimas tiktų ilgai laukiamam siužetui: draugai, kolegos, motina… bet taip jau nutiko, kad mane jau senokai liovėsi dominę svetimi gyvenimai. Paaiškinsiu: kas dėl mamos, už kurią brangiau nieko neturiu, mano svarbiausias rūpestis – jos sveikata; jei sąžiningai, ji man gerokai svarbiau nei tai, ką ji galvoja ar jaučia. Gal tai iš mano amžiui būdingo egoizmo. Akivaizdu, kad dvasinė mano draugų būsena mane jaudina dar mažiau, jau nekalbant apie kolegas: aš net nežinau, ar jie turi sielą.

Tad darau tokias išvadas:
1) Mano egoizmas nulemtas ne amžiaus, o vienatvės jausmo; man reikalinga ištikima, mylinti žmona ir kūdikis, kad pagaliau pasibaigtų mano trisdešimt metų trunkanti vienatvė, na tiksliau 25-is: iki 5-ių aš miegojau tarp tėvų, ir tas prisiminimas mane sušildo.

Nustatyta, kad, jei pagal fizikos dėsnius šildant kūnai plečiasi, tai žmogus, sušilęs net nuo mažiausio prisiminimo, traukiasi…

13

2) Aš privalau rašyti apie kolegas. Jie man kaip kažkas neištirta, savyje slepiantys meninių galimybių masę, kai mamą ir draugus aš jau gerai žinau (ar manau, kad žinau).

Patenkintas savo išmąstymais, užmingu ramia sąžine.

14

Prie kompiuterio sėdi Sofo ir renka eilinį tekstą. Aš – prie rašomojo stalo – darbuojuosi su šunų reklama. Užeina Vacho, kaip visad rimtas, su savimi besinešantis savo vertės jausmą ir direktorių nurodymus. Mes jo įdėmiai klausome, bent jau apsimetam, bet įdėmiai.

- Aplamai, manau, jums viskas aišku. Dirbkite.

Vacho tarė savo žodį. Jis išeina.

- Jau tiksliai ne visi namie, - taria Sofo, kandžiai šypsodamasi ir vėl imasi teksto.

Tuo tarpu aš į Sofo žodžius reaguoju mintimi: „Ar nepadaryti Vacho, kuriam ne visi namie, mano personažu?“, tačiau man pačiam tampa juokinga nuo tokios idėjos. Ypač kvailai skambėtų apsakymo pavadinimas – „Vacho, kuriam ne visi namie“.

Atsistoju. Iš kišenės išsiimu pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį. Pakeliu žaliuzes ir, vos pravėręs langą, imu rūkyti. Viskas kaip visada. Visad. Kasdien, kiekvieną mėnesį, metus...

Lango stikle pasirodo Sofo atspindys. Girdžiu besiartinančius žingsnius. Po poros sekundžių ji jau stovi greta.

- Aš irgi parūkysiu.

Sofo turi savas cigaretes – plonas, moteriškas.
Aš, kaip ir pridera džentelmenui, pridegu.

- Vis ketinu mesti ir negaliu, - prisipažįsta ji užtraukusi dūmą.
- Aš nerūkiau ketverius metus, - pareiškiu išdidžiai.
- O kodėl vėl pradėjai?! Jei jau įstengčiau ištverti tiek laiko, daugiau prie cigarečių net neprisiliesčiau.
- Žinau, taip jau gavosi, - atsakau. Reikia pripažinti, kad vėl užsirūkyti po ketverių metų pauzės gana kvaila ir didžiuotis tuo, žinoma, nėra ko.
- Rūkyti bjauru, - sako Sofo ir nupurto pelenus.
- O žinai, ką pasakė Markas Tvenas? – klausiu.
- Žinau, - ji šypsosi. – „Mesti rūkyti labai lengva – šimtą kartų jau mečiau“.

Nieko nepasakysi, žino.

15

Sofo išmeta nuorūką, aš irgi. Uždarau langą, nuleidžiu žaliuzes, ir grįžtame į savo vietas.

Daugiau nenagrinėju „Vacho, kuriam ne visi namie“ varianto. Kad pasirinktum kažką pagrindinio veikėjo prototipu, reikia mėgti tą žmogų arba bent jau jausti jam gailestį. Vacho, neabejotinai, nesukelia panašių emocijų.

Žvelgiu į Sofo ir bandau suprasti – ką jaučiu jos atžvilgiu. Greičiausiai gailestį. Man kažkodėl atrodo, kad ji labai vieniša, kad neturi asmeninio gyvenimo ir todėl jai liūdna. „Gal verta parašyti apie Sofo? – imu mąstyti, - bet ką apie ją žinau? Nedaug: kad vaikšto į darbą, nori mesti rūkyti ir negali. Ir dar – gyvena Sololaki6). Visa kita – prielaidų lygmenyje. Kaip patikrinti, ar jos teisingos? Gal paprašyti papasakoti apie savo gyvenimą, tačiau vargu ar ji man taip iškart ir atsivers. Mūsų visuomenėje nepriimta kalbėti apie labai asmeniškus dalykus ir dar – pranešti apie savo atlyginimą, taip pat priskirtą prie asmeniškumų“.

„Ar nepradėti ją sekti?“ – šauna man į galvą.

16

Žodis „sekti“ turi kelias visiškai priešingas reikšmes. Mus iš viršaus seka Dievas, jo visaregė akis, nuo kurios nepasislėps nei vieša, nei slapta, ir netgi atlyginimo dydis. Kai kas tuo tiki, kai kas – ne. Tikėjimas ar ateizmas nekeičia būties esmės; jie apibrėžia mus pačius. Jaunystėje vienas mano draugas ateistas sakė: „Jei Dievas yra, tegu Jis padaro mane turtingu. Jei nedaro – tada jo nėra“. Dabar jis banko viceprezidentas ir laiko, kad savo turtus susikrovė išimtinai atkakliu darbu, o ne Dievo malone, kuria ji abejojo dar vaikystėje. Iš tikro tai mano draugužio minčių eiga turi prasmę tik jam pačiam. Jei jis ir kiti panašūs ateistai išvedė tokio pobūdžio formulę „sėkmė pasiekiama vien tik atkakliu triūsu“, tokie kaip aš laiko, kad atkakliu triūsu pasiekiamas tik nuovargis.

Viena „sekti“ reikšmių numato – „rūpintis“. Štai, pvz., tėvai seka savo vaiką vien kad apsaugotų jį nuo bet kokio pavojaus, o ne tam, kad apie jį surinktų kokią nors informaciją, nors tasai veiksmas irgi nusakomas žodžiu „sekti“. Ir toji antroji „sekti“ daug baisesnė, nes apima – „nepasitikėti, įtarti, patikrinti“. Ir rezultatai panašiais atvejais apverktini: įtarimai, kaip taisyklė, pasitvirtina ir atskleidžia išdavystę, ogi išdavystė, dažniausiai, būna valstybės ir santuokos. Reikia pasakyti, kad pirmojos – platus mastas, bet antroji išgyvenama gerokai skaudžiau.

Aplamai, nusprendžiau įvesti terminą, žodžiui „sekti“ suteikiantį visai naują prasmę: sekti vardan meno.

17

- Išjungti kompiuterį? – klausia Sofo.
- Išjunk.

Sofo išjungia kompiuterį ir atlieka visą seką veiksmų: atsistoja, apsivelka paltą, nuo stalo paima mobilųjį telefoną, įsimeta į rankinuką, persimeta jį per petį ir atsisveikina:
Sekimo kelias Tbilisyje - Viso!

Išėjo.

Prieinu prie lango, vos kilsteliu žaliuzes ir pradedu sekti: mergina išeina į apšviestą ofiso kiemą, tada iš kiemo – į gatvę. Ten ji dingsta iš akiračio. Skubiai užsimetu striukę ir išeinu į kiemą, iš kiemo – į gatvę. Žvalgausi. Sofo jau gatvės gale, žingsniuoja nelabai sparčiai. Einu tokiu pačiu greičiu.

Mūsų firma randasi Pekino gatvės ir Važa-Pšavela prospekto kampe. Sofo gyvena Sololaki. Spėju, kad ji pereis į kitą pusę ir eis link Pavlovo gatvės, ten toliau yra stotelė. Jai teks kiek palaukti autobuso, o galiausiai ji juo nuvažiuos namo. Tuo ir baigsis mano vadinamasis sekimas, o rytoj, galbūt, aš visai mesiu ją sekti ir apsigalvosiu dėl apsakymo apie ją.

Bet Sofo nelauktai traukia į prospekto pusę, o aš pėdinu paskui ją. Aplink viskas mirga reklamomis: žavios, naivios merginos iš skelbimų žada, kad pasijusime laimingi, jei įsigysime tai, ką jos reklamuoja. Mes iš tiesų neretai įsigyjame įvairius vertingus daiktus, tikėdamiesi priedo gauti ir laimę.

Tuo tarpu Sofo užsuka į žaislų parduotuvę. Prisiglaudžiu prie medžio prieš parduotuvę ir toliau stebiu. Jei ji mane pastebės, nusišypsosiu ir apsimesiu, kad čia atitiktinai. Mergina apžiūri pliušinius žaisliukus: pradžioje kiškučius, tada meškiukus. Ji kažką sako pardavėjai, abi šypsosi. Sofo nusprendžia pirkti meškiuką, jį įdeda į celofaninį paketą, ant kurio nupiešta vaivorykštė. Užmokėjusi, Sofo pasuka link išėjimo. Suspėju pasislėpti gretimuose krūmuose. Ji eina tolyn gatve, tikriausiai į metro. Kiek palaukęs, palieku savo slėptuvę ir seku ją. Matyt merginą pakvietė į gimimo dieną.

Kelioms sekundėms Sofo stabteli ties parfumerijos parduotuve ir apžiūri vitrinas, o tada tęsia savo žygį.

18

Prie pat metro sėda į taksi; aš sėdu į kitą ir liepiu taksistui sekti juos.

- Na, na, visai kai kine!.. – juokiasi taksistas ir mašina pajuda.

19

Saburtalo kapinėse tamsu. Taksi su Sofo sustoja. Mes irgi. Mano vairuotojas gesina šviesas. Sofo susimoka. Aš išlipu iš mašinos ir tyliai uždarau dureles. Tušti taksi nuvažiuoja.

Tamsoje vos išskiriu merginos siluetą, tačiau paketas supiešta šviečiančia vaivorykšte rodo man kelią. Stengiuosi eiti be triukšmo, nors kapinėse ir tuo labiau naktį tai nelengva. Nežinau, ką reiks pasakyti, jei ji mane staiga pastebės.

Sofo pagaliau sustoja, iš paketo išima pliušinį meškiuką, deda jį ant kapo, o tada pradeda kalbėti:
- Mano sūneli ... mano mažasis ... kaip dabar gyvensiu be tavęs?! ... Štai... aš tau meškiuką nupirkau ... jis gražus ... o paskui ir kiškiuką atnešiu ... ir šunelį ... tikrai... mano mažyli...

Man suspaudžia širdį. Noriu prieiti prie nelaimingos merginos, apkabinti ją, pasakyti kažką paguodžiant, tačiau nesiryžtu. Vargšelė! Aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad jai tokia nelaimė. Štai kaip, tiek laiko kartu dirbam ir nieko vienas apie kitą nežinom...

Išeinu iš kapinių ir nusileidžiu į metro.

20

Iš mano miegamojo lango matosi šv. Georgijaus cerkvė. Dabar naktis, ir cerkvė apšviesta aukso spalvos šviesa. Žegnojuosi žiūrėdamas į cerkvę ir meldžiuosi, maldoje paminėdamas mirusį Sofo sūnų. Aš nežinau jo vardo, todėl maldoje jį miniu kaip „mirusį Sofo sūnų“.

Rengiuosi eiti miegoti, išjungiu mobilųjį ir dedu jį ant spintelės prie lovos. Nusirengęs įsitaisau po antklode, užsitraukiu ją ant galvos. Bandau užmigti. Nepavyksta. Laikas nuo laiko kyla noras paskambinti Sofo ar bent jau nusiųsti jai žinutę, nors kažkaip išreikšti savo dalyvavimą, tačiau nieko tinkamo į galvą neateina. Galiausiai užmingu. Miegu be sapnų.

21 – išsisprendimas

Kitą rytą, prabudęs, pirmiausia patikrinu, ar mobiliajame nebuvo skambučių ar žinučių. Randu vieną nuo sofo. Susijaudinęs puolu skaityti:

Atrodo,vakar tave kaip reikiant nuliudinau.atleisk,tiesiog rasau apsakyma konkursui;tu mano personazas.Man reikejo suzinoti,kaip elgsies ekstremalioje padetyje.Viskas tvarkoje.Buckis:)

Dar kartą perskaitau žinutę. Tada dar kartą. Pagaliau suvokiu: aš ne autorius, aš personažas. Negaliu sulaikyti šypsenos. Numetu mobiliaką ant lovos ir einu į vonią. Po šaltu dušu.
Kapines Tbilisyje


Komentarai

1) Arnonas Griunbergas (Arnon Yasha Yves Grunberg, g. 1971 m.) – žydų kilmės olandų rašytojas, prozininkas ir eseistas, o taip pat žurnalistas ir blogeris internete. Kai kuriuos kūrinius pasirašė kaip Marek van der Jagt’as („Mano plikės istorija“, 2000).
Išmestas iš gimnazijos kaip asocialus, dirbo vaistininko pagalbininku, indų plovėju, leidėju ir dramaturgu Amsterdamo teatre. 1994 m. „Pilki pirmadieniai“ buvo tarptautiniu lygiu pripažintas debiutas. Daugelis kitų kūrinių taip pat apdovanoti premijomis. Nuo 1995 m. gyvena Niujorke. „Tirza” (2006) apie tėvo meilę dukrai buvo pirmuoju jo ekranizuotu romanu (2010). Romane “Het Bestand” (2015, žodis reiškia tiek kompiuterinį failą, tiek atokvėpį) bando apmąstyti kūrybinį procesą – tuo tarpu mokslininkai matuoja rašytojo smegenų aktyvumą, emocijas, jutimus ir bando fiziologinius duomenis koreliuoti su jo emocingais jo kūrybos fragmentais.

2) Otaras Koberidzė (1924-2015) – gruzinų kino aktorius (nuo 1948 m.), režisierius, scenaristas. Suvaidino per 50 vaidmenų, įskaitant įsimintiną 17-o a. gruzinų didvyrį filme „Baši-Ačuki“ (1956). Buvo vedęs aktorę Liją Eliavą.

3) Lija Eliava (1934-1998) – gruzinų kino ir teatro aktorė; filmavosi nuo 1956 m. Suvaidino arti 40 vaidmenų. Daugelyje filmų jos partneriu buvo jos vyras O. Koberidzė.

4) Miša šleivakojis labai mėgsta medų...
Tai meškos dainelė iš pasakos apie pagranduką...

Miša šleivakojis per mišką brenda,
Miša šleivakojis labai mėgsta medų;
Duokit man statinaitę liepų medaus
Ir miško aviečių krepšelį viršaus...

5) Šv. Georgijaus cerkvė - cerkvė senojoje Tbilisio dalyje, 18 a. pastatyta ant uolingo iškyšulio (1753). Pradžioje priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai. Šiuolaikinis pastatas 1735 m. suremontuotas armėnų Zochrabianų lėšomis. Tarybiniais laikais joje buvo įrengtos žaisl ir klijų dirbtuvės. Paskutinio 20 a. pradžioje perduota Gruzijos stačiatikių cerkvei, joje pašalinti armėniški architektūriniai elementai. Nuo 2002 m. cerkvėje atliekami restauravimo darbai.

6) Sololaki - vienas centrinių Tbilisio rajonų, esantis lomoje tarp Mtacmindo ir Sololokų kalnagūbrio, į vakarus nuo senamiesčio. Jame nėra ypatingų vertybių, tačiau įdomus savo buitine atmosfera. Sololakų viršūnėje savo rezidenciją pasistatė Gruzijos turčius B. Ivanišvilis. Už Sololakų kalvos įsikūręs Botanikos sodas (vadinamajame Inžiro slėnyje). Sololakų rajono pradžia ties Laisvės aikšte, nuo buvusio merijos pastato. Nuo čia eina labiausiai glamūrinė Tabidzės gatvė. Kiekvienas Sololakų namelis – tikras meno kūrinys, su sraigtiniais laiptais su puikiais turėklais, o dar nuostabesniais balkonais. Visur greta, dažniausiai greta laiptų, kalto metalo liūtukai. Namai daugiausia statyti 19 a.-20 a. pradžioje.

Odisėjas visapusiškas
J. Radičkovas. Medgręžis
Armėnų literatūros atšvaistai
Lietuvių literatūros tendencijos
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
E. Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Pasimetusios merginos memuarai
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Visa tiesa apie Duras
Skaitiniai
Vartiklis