Deividas Konstantainas. Arbata Midlande. Vartiklis

Vėjas pūtė atkakliai ir stipriai, dažni smarkūs gūsiai purtė didelių langų stiklus, už kurių arbatą gėrė moteris ir vyras. Įlankos vandenys buvo negilūs ir greitos nedidelės bangelės skersai ritosi iš pietvakarių. Jų keteros kažkur tolumoje puošėsi baltomis putomis, o tada vėjas ir potvynis ginė jų gretas, ir bangos, nesutikdamos jokių kliūčių, sklido tol, kol visai neišnykdavo. Vakarį žiemos dangų perplėšė vėjas, ir nerimą kelianti auksinė spalva sklido įvairiais kampais, niekur nesustodama, plykstelėdama ir išnykdama. Po šiuo begaliniu perskeltu dangumi lėkė serferiai, tempiami jėgos aitvarų. Galima buvo pagalvoti, kad jie puikuojasi prieš žiūrovus, tačiau iš tikro tai buvo grynas džiugesys, kurį dalijosi su vienminčiais. Jie ir žinoti negalėjo apie moterį už stiklo, nebandė padaryti jai įspūdį ar ją prablaškyti. Ten, tolumoje, jie skriejo palei bangą, skersai bangą, kampu į ją, bandydami savo jėgas. Bangų ir vėjo triukšme po plyšusiu dangumi jie mėgavosi gyvenimo pilnatve ir savo visagalybe. Juos stebėjusiai moteriai jie atrodė palaimos įsikūnijimu, tos palaimos, kurios siela – laisvė. Jai ypač patiko kaip nematomos gijos jungė juos su spalvotais sparčiais pusmėnuliais. Kaip tai gudru, kaip nuostabu! Išmeti į orą kažką panašaus į nosinę, prisiriši prie jos ir leki, paklusdamas gūsiui. Tačiau ne tiesiai, kaip nori jis, ne: tu keiti kursą, pasisuki į kairę ir dešinę, brėži platų pusratį. Kaip gražu, galvojo ji. Tokia judri autonomija tarp griežtų determinančių, proto ir kūno koordinacija, ištvermė, praktika, pasitikėjimas, įgūdžiai, meistriškumas, - ir visa tai vardan malonumo!

Vyras beveik nepastebėjo serferių. Vėjo gūsiai ir ryški šviesa jį tik erzino. Jis matė tik moterį ir matė, kad jam nėra vietos jos mintyse. Todėl jis dar kartą pakartojo: pedofilas yra pedofilas. Tuo viskas pasakyta.

Nuo jo balso ji krūptelėjo iš netikėtumo. Ir tai jį dar labiau nuliūdino. Ji buvo tokia tolima, tokia nepasiekiama. Atrodė, kad pamatytų jo pasaulį, jai reikia perderinti regėjimą. A, tu vėl, pasakė ji. Atleisk. Ar negali palikti jo ramybėje? - Jis negalėjo, jis buvo pažemintas, pyko ir žinojo, kad niekaip negali jos įtikinti. - Aš maniau, tau čia patiks, pasakė ji. Aš specialiai perskaičiau apie šį viešbutį. Net galvojau, kad mes kaip nors atvažiuosim čia su nakvyne, jei sugebėsi ištrūkti, užsisakysim kambarį su dideliu pusapvaliu langu, ir ryte žiūrėsim į jūrą. - Jis jos žodžiuose išgirdo priekaištą. Ji toliau nesiginčijo, persijungė į jo nekintamą sugebėjimą ją nuvilti. Tačiau jis norėjo išdėstyti savo argumentus, ir ji juto, net jei jis to ir nesuvokė ar nenorėjo to pripažinti, kad jame užkaistantis priešiškumas ieško išeities. Jai viskas buo aišku, tačiau ji tyčia paklausė taip, tarsi jei ramiai ir protingai aptarinėja situaciją: Ar tau patiktų šis frizas, jei jį būtų padaręs ne Erikas Hilas¹⁾? Arba jei tu nežinotum, kad jis pedofilas? - Esmė ne tame, - pasakė jis. Aš žinau ir tai, ir kita, ir todėl jis negali man patikti. Dėl dievo, apie ką tu – jis mylėjosi su savo dukterimis! - Ir su seserimis, pasakė ji. Ir su šunimi. Neužmirš šuns. Ir, gali būti, jis manė, kad tai Odyssey at Midland hotel by Eric Gill

daro būtent dėl Dievo. Dabar įsivaizduok, kad jis padarė visa tai, tačiau kartu įvedė taiką Artimuosiuose Rytuose. Ar tu norėtum, kad, sužinoję apie jo asmeninį gyvenimą, žmonės vėl imtų žudyti vienas kitą? - Tai visai kas kita, pasakė jis. Iš taikos, bent jau, yra nauda. - Sutinku, pasakė ji. O iš grožio – ne? „Nausikaja⁶⁾, sutinkanti Odisėjų“ nenaudinga, nors ir kainuoja krūvą pinigų, reikia manyti. - Atvirai sakant, pasakė jis, man tas dalykas net neatrodo gražus. Dėl visko, ką apie jį žinau, mane vimdo vien nuo vienos minties apie tai, kaip jis glostė nuogus vyrus ir moteris. - O jeigu ten pasirodytų mergaitė ar šuo, tu apsivemtum?

Ji nusisuko, vėl užsižiūrėjusi į bangas, į šviesą ir serferius, tačiau jau negalėjo susikaupti ir jo neapkentė už tai. Jis sėdėjo springdamas iš neapykantos. Kaskart, kai ji taip nusisukdavo ir tylėdavo, jam karštai norėjos priversti ją klausytis, tęsti abiems tinkamą pokalbį. Tačiau jie sėdėjo prie stalo, padengto vakaro arbatai, viešbutyje su pretenzija į stilių ir padorumą. Ir jis buvo bejėgis ir pažemintas, jie nieko negalėjo – tik vis stipriau veržti savo neapykantos mazgą, neapykantos jai.

Tada ji ištarė tyliu ramiu balsu, nesusitaikančiu, nebandančiu jį įtikinti, tiesiog liūdnai, neatitraukdama akių nuo jūros: Jei būčiau tavęs paklausiusi, tai dabar būčiau negalėjusi patirti malonumo, stebėdama serferius: o gal tarp jų yra prievartautojai ar BNP²⁾ nariai? O gal man net būtų tekę neapkęsti jūros, nes štai ten, kur dabar tokia graži auksinė spalva, žuvo nelaimingi moliuskų rinkėjai – potvynis pakilo sparčiau nei jie spruko. Man būtų tekę visą laiką galvoti apie tai, kaip jie skambino savo mobiliaisiais telefonais namo į Kiniją ir sakė artimiesiems, kad dabar nuskęs. - Kaip tu sugebi viską apversti, pasakė jis. - Ne, - atsakė ji, - aš paprasčiausiai bandau mąstyti, kaip tu iš manęs nori, viską sujungdama į viena, kad negalima susikoncentruoti ties vienu neįpinant kita. Kai mes užsiimame meile ir aš šaukiu iš džiaugsmo ir pasitenkinimo, aš privalau galvoti, kad tuo pat metu kita moteris baisiai kankinama ir rėkia iš nepakeliamo skausmo. Jei jau apie nieką negalima galvoti atskirai.

Ji pasisuko į jį. Beje, ką šįkart pasakei žmonai? Kokį melą sugalvojai, kad galėtume kartu išgerti arbatos? Tau derėtų tą melą užsirašyti sau ant kaktos, kad aš neužmirščiau apie tai, jei staiga pažvelgtum į mane švelniai. - Aš tiek daug rizikuoju dėl tavęs, pasakė jis. - O aš niekuo nerizikuoju dėl tavęs? Atrodo, kad manai, kad neturiu ko prarasti. - Aš išeinu, pasakė jis. O tu lik ir žiūrėk sau į debesis. Aš sumokėsiu išeidamas. - Išeik, jei nori, atsakė ji. Tik, prašau, nemokėk. Tai aš tave pakviečiau, prisimeni? Ji vėl žvelgė į jūrą. - Odisėjas buvo baisus žmogus. Jis nenusipelnė Nausikajos, jos tėvo ir motinos širdingumo. Prisimenu tai, kai matau, kai jis išeina iš priedangos su alyvos šakele. Aš žinau visa, ką jis padarė per tuos dvidešimt nebuvimo metų. Ir aš žinau, kokias bjaurastis jis padarys, kai grįš namo. Tačiau šią akimirką – akimirką, kurią savo bareljefe pavaizdavo Hilas, - jis nuogas ir bejėgis, ir jauna moteris svetingai sutinka jį ir žino, kad jos tėvas ir moteris mielai priims jį prie savo židinio. Argi mums draudžiama pajusti tokias akimirkas? - Aš neskaičiau to, pasakė jis. - O galėjai ir perskaityti, pasakė ji, kas tau trukdė? Aš net ketinau, kokia kvailė, paskaityti tau garsiai ištraukas, viename šių kambarių su vaizdu į jūrą ir kalnus, padengtus sniegu.

Jos akys pritvinko ašarų. Jis ėmė klausytis įdėmiau. Jis jautė, kad ji, galbūt, pasirengusi padaryti pirmą žingsnį, padėti jam ištrūkti iš aklavietės, kad jie galėtų grįžti prie ankstesnės pokalbio stadijos ir nukreipti jį kita vaga, aplenkiant iškilusią kliūtį. - Ir štai dar kas, pasakė ji. - Ką? - paklausė jis, suminkštėdamas, parodydamas jai, kad pasirengęs būti geras, jei ji leis. – Scherijoje³⁾ buvo paprotys rūpintis jūreiviais, patyrusiais laivo dužimą, ir pargabenti juos namo, kaip toli jie bebūtų. Toks buvo jų įstatymas, ir jie juo didžiavosi. - Ašaros pasipylė iš jos akių, nuriedėjo skruostais. Jis laukė, neužtikrintai, su staiga kilusiu įtarumu. - Ir štai jų geriausi irkluotojai, 52 jaunuoliai, naktį parplukdė Odisėją namo į Itakę, iškėlė jį, miegantį, į krantą, aplink jį ant smėlio išdėliojo visas dovanas, jo gautas Scherijoje. Argi tai ne puiku? Jis prabunda, aplink jį dovanos, ir jis namie. Tačiau žinai, kelyje atgal, kai jų pačių sala jau matėsi, irkluotojai ir laivas virto uola – taip Odisėjo neapkentęs Poseidonas atkeršijo už pagalbą jam. Ir tada karalius Alkinojus nusprendė pamaloninti Poseidoną – tą gyvulį, niekšą, dievą-padugnę, - įsakė niekada daugiau negabenti namo laivo dužimus patyrusių jūreivių. Odisėjas, neužsitarnavęs jų gerumo, buvo paskutiniu.

Jis atsistojo. Aš nežinau, kodėl man tai pasakoji, tarė jis. - Ji nusišluostė ašaras kokybiška linine servetėle, kurią atnešė kartu su arbata ir saldėsiais. - Tu niekada neverki, kalbėjo jis. Atrodo, niekad nemačiau, kad tu verktum. Ir štai tu sėdi ir verki dėl tų žmonių iš knygos. O aš? Nemačiau, kad verktum dėl mūsų abiejų. - Ir nepamatysi, pasakė ji. Prisiekiu: neišvysi.

Jis išėjo. Ji pasisuko ir dar kartą pažvelgė į serferius. Saulė jau beveik leidosi, auksinė spalva srovelėmis liejosi iš po plono išsipūtusių debesų uždangalo. Vėjas atkakliai daužėsi į stiklą. O serferiai slydo tarsi angelai, mėgaudamiesi prisilietimu prie žemiškų vandenų, vos lietė jų paviršių, kartais pakildavo, o tada nusileisdavo į purslų fontaną. Ji stebėjo juos, kol nesutemo, ir tada viena po kitos keistos juodos figūros ėmė lipti į krantą su savo lentomis ir aitvarais – sulankstytais, beveik besvoriais.

Ji susimokėjo. Priešais bareljefą aukštas vyriškis klūpėjo, apkabinęs mažos mergaitės pečius, ir aiškino jai prasmę to, kas pavaizduota. Tai istorija apie svetingumą, - kalbėjo jis. Saliečiams kiekvienas svetimšalis buvo šventas. Jos aprengė ir maitino jį, net nepaklausę jo vardo. Neatsitiktinai matome šį atvaizdą čia, rūsčiame jūros krante. Štai toji teta pasakė keliautojui, kad nori už jo tekėti, tačiau jis namuose jau turi žmoną. Ir jie parplukdė jį namo.

Apie autorių

Deividas Konstantainas Deividas Džonas Konstantainas (David John Constantine, g. 1944) gimė Solforde, Lankašyro grafystėje. Oksfordo un-te studijavo šiuolaikines kalbas. 31 m. dėstė vokiečių kalbą įvairiuose prestižiniuose Anglijos universitetuose, o Vokietijoje užsiėmė moksline veikla. Į anglą kalbą išvertė didžiuosius vokiečių klasikus. Parašė veikalų apie literatotyrą bei Antikos kultūrą. Išleisti keli eilių bei apsakymų rinkiniai, romanas. Yra „Verstinės šiuolaikinės poezijos“ almanacho redaktoriumi.

Eiles pradėjo rašyti paauglystėje, tačiau pirmas poezijos rinkinys pasirodė, kai jam buvo 37-i. 1985 m. išėjo romanas “Devisas”, tačiau nepaisant už jį skirtos premijos, šlovės neatnešė. Sulaukęs 50 m. amžiaus išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Back at the Spike“, irgi neišgarsėjusio pasauliniu mastu.

Šlovę atnešė rinkinys „Po damba“ (2005), kuriame ir buvo apsakymas ”Arbata Midlende”, kuris BBS konkurse pripažintas geriausiu.

Konstantaino apsakymai pirmiausia pribloškia savo talpumu. Keliuose puslapiuose aprašoma ir veiksmo vieta taip, kad ją galima įsivaizduoti iki mažiausių smulkmenų, o taip pat ir perteikiami personažų charakteriai. Tačiau Konstantainas nesivaiko detalių, jis keliomis elegantiškomis frazėmis leidžia skaitytojam pačiam viską suvokti. Tikrovė tampa panaši tarsi į mitinę tikrovę. Amžini motyvai derinami su paprastais žmonėmis, paprastomis situacijomis. Pats Konstantainas sako, kad jam svarbus ne apsakymo siužetas, o jo psichologizmas, pustoniai, subtilūs jausmai – jam nepatinka, kai apsakymo pabaigoje viskas sueina, tampa aišku. Jam artimesni atviri finalai, neišsakymai, kai lieka pasirinkimas, įvairūs galimi tęsiniai. Juk būtent veikėjai ir pats tekstas vadovauja Konstantainui. Jis sako, kad jam svarbesnis pats rašymo procesas. Jis pradeda sakinį nežinodamas kaip jį užbaigs.

Konstantaino proza patraukia savo grožiu, kultūrinių aliuzijų gausa ir, kartu, paprastumu. Keliuose puslapiuose pražysta tekstas, sklidinas metaforų, palyginimų ir garsų. Tai beveik poezija proza. Ir nepastebimai į jį prasiskverbia paprasti dialogai, kuriuos galite išgirsti gatvėje ar. Netgi, pats tokiuose dalyvauti.

„Midlando“ viešbutis egzistuoja iš tikro ir randasi mažame pajūrio Morkambo miestelyje šiaurės vakarų Anglijoje. Jis pastatytas 1933 m. pagal Oliverio Hilo¹⁾ projektą – ardeko⁵⁾ stiliaus pastatas su prie pat jūros stovinčiais jūros arkliukais fasade.

Beje, žuvę moliuskų rinkėjai irgi neišgalvoti – per 20 kinų darbuotojų paskendo 2004 m. Morkambo pakrantėje potvynio metu.

¹⁾ Erikas Hilas (Eric Gill, 1882-1940) – skulptorius, dailininkas, graviūrininkas, akmentašys, tipografas – irgi realiai egzistavo ir dalyvavo įrengiant viešbutį. Tai jis išpjaustė jūros arkliukus, o taip pat nutapė freską su undinėmis bei sukūrė garsųjį bareljefą, vaizduojantį Odisėjo ir Nausikajos susitikimą (šio bareljefo vertė dabar yra per 2 mln. svarų sterlingų). Šis šedevras turi audringą biografiją – jis dukart dingo nuo vestibiulio sienos, o antrąjį kartą jo paieškose dalyvavo Interpolas. Dabar bareljefas kabo ant sienos už registratūros.

E. Hilas buvo nepaprastai talentingas ir įvairiapusis menininkas, Menų ir amatų judėjimo⁴⁾ dalyvis. Jis buvo labai religingas, nors, matyt, jo religinis požiūris buvo gana neįprastas. Hilas rašė nuodugnų dienoraštį, kuriame aprašinėjo seksualinius santykius su savo paties vaikais, seserimi ir šunimi. Šios jo asmeninio gyvenimo detalės tapo žinomos iš 1989 m. išleistos Fionos Makarti parašytos biografijos. Hilas tapo britų rašytojos A.S. Bajet knygos „Vaikų knyga“ („Children's Book, 2009) vieno herojaus prototipu.

²⁾ Britų nacionalinė partija (BNP) – britų radikalioji dešiniojo sparno partija, kurią įkūrė Dž. Tindalas, 1982 m. palikęs Britų nacionalinį frontą. Partija neturi atstovų Britanijos parlamente. 2008 m. partija Londono mero rinkimuose surinko 5,2% balsų ir gavo vietą miesto asamblėjoje. 2009 m. rinkimuose į Europarlamentą BNP laimėjo dvi vietas.

Partija teigia rasizmą, antisemitizmą, neigia Holokaustą, yra prieš abortus, imigraciją ir vienos lyties asmenų santykius ir GB islamizaciją. Iki 2010 m. nariais galėjo būti tik „prigimtiniai britai“. Ekonomikos srityje partijos požiūris gali būti apibendrintas taip:

BNP yra už tai, kad konfliktas su Airija būtų išspręstas federacijos, kurioje šalys turėtų vienodas teises, principu. Ji yra už griežtas bausmes narkotikų platintojams, vaikų ir policininkų žudikams bei teroristams.

³⁾ Scherija (taip pat Fajakija) – sala graikų mitologijoje, paminėta Homero “Odisėjoje”, kurioje gyveno fajakai, - ji buvo paskutinis Odisėjo stabtelėjimas jo 10 m. trukusioje kelionėje namo. Fajakai laikyti viena iš palaimintųjų tautų, artimų dievams kaip ir hiperborėjai, etiopai, lotofagai. Laikyta, kad juos globojo Poseidonas – ir jie buvo puikūs jūrininkai, o jų laivai turėjo navigacijos sistemą, neleidžiančią paklysti rūke arba per audras. Anot Homero, fajakų laivai neturėjo vairų, nes suprasdavo vairininkų mintis ir patys plaukė mintyse nurodytu kursu.

⁴⁾ Menų ir amatų judėjimas - Viktorijos laikų (19 a.) meno judėjimas Anglijoje, kurio dalyviai užsiėmė namudarbine taikomojo meno dekoratyvių dirbinių gamyba, siekdami suartinti meną ir amatus. Jo lyderiu buvo poetas, menininkas ir mąstytojas V.M. Morisas. Jis rėmėsi prerafaelitų (įskaitant Dž. Raskiną) idėjomis, idealizuojančiomis savitą Viduramžių amatininkų kūrybą, Example of Art deco, 1944; sculpteur René van Dievoet, 1908-1978

Example of Art deco, 1944; sculpteur René van Dievoet, 1908-1978

kuri priešpastatoma bedvasiai, nuasmenintai kapitalizmo gamybai. Jie buvo karšti socializmo šalininkai. Šis judėjimas buvo viena iš „moderno“ stiliaus ir šiuolaikinio dizaino ištakų.

⁵⁾ Ardeko stilius (pranc. Art-deco) – 20 a. 7-o dešimtm. Prancūzijos atsiradęs terminas, pasireiškęs tarp pasaulinių karų kurtoje moderniojoje dailėje ir architektūroje, madoje.

Jis tarsi liuksuso etalonas: baldžiai naudojo brangiausių rūšių medieną, vėžlio šarvus, perlamutrą, ryklių bei gyvačių odą, skulptoriai derino malachitą, agatą ir dramblio kaulą. Tokius daiktus galėjo įsigyti tik labai turtingi rafinuoto skonio žmonės. Jie skirti prabangai ir malonumui. Ardeko stiliaus baldas arba dažnai raiški ir įspūdinga erdvinė forma neatitinka daikto paskirties, o statula – tai tik papildoma interjero detalė, dekoro elementas. Tapyboje vyrai buvo vaizduojami kaip atletiški, sportiški, kas priminė Antikos meną. Moterys - wamp tipo gražios viliokės, aistringos, klastingos būtybės.

Ardeko stilius formavosi ir išreiškė komunikacijų, masinės gamybos ir masinės kultūros formavimosi epochą. Stilius lengvai įsitvirtino pramoninėje grafikoje, plakate, reklamoje, taikomojoje dailėje. Jis yra eklektiškas stilius, jungiantis moderno ir neoklasicizmo elementus. Jo skiriamieji bruožai – griežtas dėsningumas, drąsios geometrinės formos, etniniai geometriniai raštai, spalvų gausa, prašmatnūs ornamentai bei jau minėtos prabangios medžiagos.

⁶⁾ Nausikaja - graikų mitologijoje fajakų karaliaus Alkinojaus ir Aretės dukra, kuri pakrantėje surado bangų išmestą Odisėją ir nuvedė pas savo tėvą, kuriam Odisėjas atpasakojo savo nuotykius. Sujaudinti fajakai doda Odisėjui greitą laivą ir nuplukdo namo. Pagal Aristotelį ir Diktą, po Odisėjo mirties Nausikaja ištekėjo už jo sūnaus Telemacho, su kuriuo susilaukė sūnaus Persepolio („miestų griovėjo“). Laikoma, kad Nausikėja išrado fenindą, žaidimą su kamuoliu (vėliau, harpastoną, rankinio su regbio elementais analogą). Jai skirta Sofoklio tragedija „Nausikėja ir skalbėjos“. Jos garbei pavadintas asteroidas 192.