Mari Poisson "Grįžau iš Paryžiaus"

Papildomai: Ką darytum, jei gyventum mirusi    
Mari Poisson vakaras    

Tai poezijos knyga... Apie tai, kad jei esi Žiogaičių kaime – nori į Paryžių. Bet tuomet, kai esi Paryžiuje – nori į Žiogaičių kaimą... Tai apie ilgesį...

Mano sesuo Sara Poisson viename interviu Labai teisingai rašo:
Mūsų, seserų žydžių, gimtinė yra neapibrėžtas Žiogaičių kaimas. Tokio pavadinimo vietovė yra Mažeikių rajone, tačiau tokių kaimų Lietuvoje yra ne vienas. Nebuvo būtinybės kartu lankytis kaime, kuris yra toks neapibrėžtas ir kuris mums svarbus tik kaip simbolis. Tačiau mano sesuo Mari yra sudariusi eilėraščių rinkinį "Grįžau iš Paryžiaus". Jame labai daug kartų minimas Žiogaičių kaimas, kuriame ji užaugo su savo jaunesniąja sesute Sara. Ir vis dėlto tai nėra tas pats kaimas, kuriame yra jau minėta pieva ir kuriame renku savo vaistažoles.

Tai ilgesio šalis...


Keli eilėraščiai iš knygutės...

Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus

20.

Mano gėda sunki ir slapta
Kaip molis, medus ar šlynas.

Teks man slėptis oloj per pūgas ir šalčius
Arba miško saloj
Kol praeis pilių ir valčių laikai.

Teks man apsirūpinti
Žolėm ir šaknelėm žiemai.
Teks tylėti.
Kolei dvi laimingos saulės
Švystelės iš ten, kur sveriama mūsų siela.

Išsidžiovinsiu kantrybę,
Kaip tamprią briedžio gyslą.
Sulauksiu, kol sugrįš medžiotojų-žvejų laikai.
Kol ratas apsisuks...

Ak!

Šį kartą!

Būkite tikri!

24.

Priešas mane išmokė
Džiaugtis menkniekiais.
Išskalbti
Savo purviną melancholiją
Nemuno ir Narvos
Puoduose.

25.

Eisiu.
Laukia
Ilga kelionė
Vandeniu ir kalvomis
Link Ledjūrio.

Džiaugiuos tave pažinusi.

Naktis gili.
Namai nebylūs.
Paukščių lizdai apstoti medžių.
Medžiuose jau kabo briedžiai.
Laiko tėkmė rami.
Platybė.
Sibiras.
Sniegai.
Jūra Homero graikams...

Tikrai džiaugiuos tave pažinusi.

43.

Ne, ne mirties bijok,-
Nė vienas negyvena su saule.
Bijok sėslaus gyvenimo,
Bijok, kad nieko nėra.

Tavęs irgi nėra.

Nėra prie laužo budinčio aviganio,
Nėra lazdos su briedžių briedės galva,
Nėra žvėries dantų,
Nėra šerno ilčių,
Nėra nei žodžio, nei šnibždėjimo, nei šauksmo,
Nėra pelkynų, pasislėpt nuo karščio.

Jokios paslapties anapus dabarties...
Jokios kovos dėl to, kas nepasiekiama...
Jokių klajonių nuo Kirsnos ligi Atėnų...

45.

Eina per rudens laukus
Saulės apšviestos karvės.
Ganau.
Tikriausiai paskutinįsyk gyvenime.

Negaliu patikėti,-
Niekas nepasikeitė,
O keista kažkaip...

Štai ir gili senatvė...

Saulė pasirideno miško viršūnėm dešinėn.
Mano maldų niekam nereikia.

Kartu pasinaudojame proga pristatyti ir kitą autorės knygą.

Mari Poisson. Tikra mergaitė
100 marginalinių novelių. 2004 – 259 p.

Šis novelių romanas – pirmoji slapyvardžiu prisidengusios lietuvių autorės prozos knyga. Tikroji autorės pavardė yra Marija Jurgelevičienė. Šia pavarde ji yra išleidusi du poezijos rinkinius. "Dvišalis eismas" ir "Plėviasparnis".

"Tikra mergaitė" turi paantraštę – "100 marginalinių novelių", šitaip pažymint, kad jų veikėjai – nekasdieniški, išgalvoti žmonės, nepritapėliai, keistuoliai.

Jie šiek tiek nutolę nuo gyvenimo centre. Tai paraščių žmonės. Tačiau jie nėra nei valkatos, nei skurdžiai. Tai dvasios aristokratai, praktikuojantys dykinėjimo dorybę – kūrybą. Jie tarsi truputėlį pakylėti. Jų gyvenime fantazijos sumišusios su paprasta ramia kasdienybe ir realybės stebėjimais.

Knygos pagrindinė herojė, moteris, perėjusi ugnį, vandenį ir varines triūbas, galiausiai netampa niekuo kitkuo – lieka tikra mergaite.

Knyga linksma, žaisminga, gerai baigiasi, tiksliau,- nesibaigia. Mat paskutinioji, 100- toji, novelė yra tiesiog ant knygos nugarėlės. Tai svarbu, nes nugara yra viena iš pagrindinės romano herojės "mirtinų" draugių . Nugara dalyvauja jos asmeniniame gyvenime. Aktyviai dalyvauja... Kišasi. Tai aliuzija į secesijos laikus, kai nugara buvo svarbi, gal net svarbiausia ir žavingiausia, moters kūno dalis.

Elegantiškas ir rafinuotas stilius, laisvas ir sąmojingas kalbėjimas, buitinių bei egzotiškų detalių intarpai – toks romantiškosios Mari Poisson braižas. O pati knyga turi tam tikrą misiją, kaip sako autorės jaunesnioji sesuo Sara Poisson. Ji moko žmones didžiojo senėjimo meno. Juk tam tikra prasme tai pasaka suaugusiems. Bet... šio meno reikia pradėti mokytis labai anksti... Gal net vaikystėje... Panašiai kaip šokti. Mat senėjimo menas labai artimas aktorystei, kinui ir panašiems dalykams.

Mari Poisson. Tikra mergaitė

V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis