|
Stanislovas Abromavičius. Eilės
* * *
lininio audinio vakare
suplyšęs per iškankintą siūlę
ir besilaikantis
ant krintančio paukščio atodūsio
kam barstai pavasario jaudulį
ir vasaros nuovargį
į išmirkusį jausmų užtiesalą
juk atbėgs pašauktas
suskilusiomis kojomis
ir surištomis rankomis
pirmasis pasimatymas
ta jauduliu palaistyta gelmė
iš kurios niekas neišplaukia
žinau kad rytas yra iš žydinčio lino
o vakaras iš jau mirusio
ir nukankinto pakulų
kurios lenda į sielą neprašytos
tarsi nepagydomai užmirštas žodis
ir išdžiūvęs kadaise
vaikystės klojimo
supuvusio rąsto atodūsis
* * *
sodo gale surūkiusi
užkimusį sielvartą
stovi prie atvirų durų
keturiolikos metų mano kančia
tyliai vaikščiojanti
su raudonais nevilties skruostais
ir giedanti
seno žmogaus praradimą
mano laukiama viešnia
pasibelsk
į ištinusio namo duris
sugirgždinsiu
užrūdijusius vyrius
nukelsiu
į nežinią staktą
uždainuosime kartu
sukepusiomis kaktomis
raukšlėtomis lūpomis
suvaikėjusiu sielvartu
paragausim gailesčiu
tokiu lygiu
tarsi jaunystės arimai
užteptu užmirštu žodžiu
plonu sluoksniu
pabarstysime sielvartą
seniai nuskendusio židinio pelenais
ak kokia ji saldi
ta mano
keturiolikos
metų
kančia
* * *
iškrakmolytas žiemos vidudieni
su debesimis paklydusių paukščių
kalbančių sniego tylėjimu
mirštančios žolės giedojimu
ir užsičiaupusia seno gluosnio žieve
meldžiu tave už savo saldžias nuodėmes
lekia užmirštos dienos
visos kažkur į šalį
gieda nušalę pirštai
pamerkti į šaltą vandenį
ir aikčioja už durų
prabėgę pirmadieniai
su sunkia mintimi
apie savaitės trumpumą
ir dulkėse miegantį vieškelį
taip tyliai
meldžiasi į akmenis peraugę lūpos
iškrakmolytu žiemos vidudieniu
prie gimtinės laukų platybių
prie nuskendusio pilko debesies
ir užadytos žolėmis tako rankovės
garsiai kalba išrasojusi kakta
kadaise pabėgusiam
į Aisčio mėlynus šilus jauduliui
užteptam ant sudegintos dienos plutos
esančios kitose rankose
tik niekada nesakykite atėjau
iškrakmolytam žiemos vidudieniui
palaukite kol nukris į pievą
užburtas paukščio giedojimas
ir pakils į dangų pavargęs pakelės grumstas
tada jau galėsime pasakyti amen
* * *
kvapnios arbatos
paskutinis laše
išlaistytas ant staltiesės pilkos
ir kas tave
užgimt ir augti prašė
ant balto medžio žydinčios šakos
ar debesį
kuris padangėj skriejo
ar lietų
kurs nukrito iš dangaus
ant ilgesio
ir rūpesčio išliejo
lyg kaimynystėj
augančio žmogaus
nubėgs į nežinią
to slėnio kvapas
ramumas neregio žiedus nupūs
ir liks tiktai
lašelyj baltas kapas
toks mažas
neapsakomai trapus
SĄŽINĖ
blaškosi po kambarį
anksti ryte
pabudusi
mano sąžinė
gal iš didelio kvailumo
varto ji senus albumus
dėlioja ant stalo
ir valo dulkes
nuo mano knygų
o baltais vakarais tyrinėja lubas
ginasi nuo palovėje zirziančios minties
apie nesutiktą žmogų
sukasi pataluose
negalėdama užmigti
gana sakau jai
gana blaškytis
man užtenka žinoti
kad tu esi
* * *
paskubomis
išsiverti iš lovos
prausiesi išalkusiais pirštais
šokdini kelnes
šaldai arbatą
kankini sumuštinį
šaudai į sieninį laikrodį
tampai seną švarką
bėgi į troleibusą
kad paskui pusę dienos
spoksotum į geležiniu keliu
nuriedėjusį laiką
ir ilgai niūniuoji
atplasnojusį ketureilį
kad jis neprabėgtų
neužrašytas
o juk jį tada
gaudyk
kaip vėją laukuose
kaip šiltą orą užantyje
* * *
vestuvių šurmulyje
pragydo užsimiegojęs gaidys
nukreipęs galvą
į piršliui paruoštą kilpą
aplinkui kvepėjo nuoboduliu
nenupjautais dobilais
išlaistytu alumi
tuščiai prakalbėtomis minutėmis
netikromis
jaunosios ašaromis
jaunikio snauduliu
ir dideliu noru kinkyti
pavargusius arklius
kurie nuneštų
į giedantį
penktadienio rytą
H. Hesė. "Raidės" |